Apie autorių

Sveiki.

Esu Stasys Eidiejus, šio tinklapio įkūrėjas ir idėjos autorius. Noriu pasakyti keletą žodžių apie save, nes manau, kad sąžininga šiek tiek sužinoti apie žmogų, kurio straipsnius skaitote. Rizikuoju, būdamas atviras, tačiau tai yra mano pagarba ir padėka jums, skiriantiems savo laiką ir dėmesį.

Pirmieji žmogiškosios būties ir egzistenciniai klausimai mane aplankė dar bestudijuojant. Tai buvo seniai, devintojo dešimtmečio vidury. Neužilgo po studijų aktyviai įsitraukiau į dvasinio prabudimo judėjimą Lietuvoje. Kvepėjo didžiulėmis permainomis, nuojauta kuždėjo, kad vyksta ir vyks dideli dalykai tiek politikoje, tiek dvasinėje plotmėje. Keitėsi santvarkos, visur didžiuliai pasikeitimai, tuo pačiu kūrėsi ir sparčiai augo naujos protestantiškos bendruomenės. Aš buvau vienos jų aktyvus narys. Naujai gimusiai ir greitai augančiai bendruomenei ir organizacijai reikėjo lyderio. Vilniaus bažnyčios vadovams pasiūlius, aš sutikau prisiimti atsakomybę, nes jaučiau turįs tam pašaukimą ir sugebėjimų. Taip 1992 metais tapau Kauno bažnyčios “Tikėjimo žodis” pastoriumi ir administracijos vadovu.

Protestantizmas buvo naujas ir mažai pažįstamas vėjo gūsis didžiajai daliai katalikiškos Lietuvos, todėl darbo buvo daug: pamokslai, tarnavimai ir Švento Rašto studijos, lyderių mokymai, rašymas į žurnalą ir laikraščius, asmeninės konsultacijos, pokalbiai su narkomanais, nuteistųjų, ligonių ir visuomenės atstumtųjų lankymas, labdara vargstantiems, knygų rašymas ir leidyba, pokalbiai su valdžiomis, dalyvavimai televizijos laidose, konferencijos ir seminarai čia ir užsienyje, Biblijos istorinių vietų lankymai ir mokymai Izraelyje, visko ir nesuminėsiu, o ir ne toks dabar tikslas. Tūkstančiai žmonių lankė tarnavimus. Geriausiais metais rinkdavomės Kauno sporto halėje, o Vilniaus sporto rūmai būdavo perpildyti. Mačiau daugybę besikeičiančių gyvenimų ir aš buvau to dalis. Tai buvo auksinis laikas ir aš stovėjau ant aukšto kalno.

Laikas ėjo, bažnyčia augo, jos mokymas keitėsi. Šalia natūralių, suprantamų ir teisingų pokyčių, kokie būna augant ir bręstant gyvam organizmui, pamažu ėmė skirtis mano ir kitų bendruomenės lyderių požiūris į bažnyčios veiklą ir vadovavimą. Priėjome takoskyrą ir 2000 metais mūsų keliai išsiskyrė – aš palikau bažnyčią. Išgyvenau tikėjimo krizę. Po kurio laiko ėmiau dirbti įvairiose IT kompanijose, grįžau prie savo hobio – fotografijos, dizaino, kitų vizualiųjų menų. Tačiau visą šį laiką neapleido aštrūs vidiniai klausimai. Ne viskas sekėsi taip gerai, kaip norėjosi. Retsykiais, užsiimdamas vienokia ar kitokia veikla, savęs paklausdavau “kodėl aš čia ir ką aš čia veikiu?” Nemeluodamas pats sau, turėdavau pripažinti, jog mano duobės, į kurias įpuldavau, yra ne be priežasties. Jos – tik pasekmė mano klaidingų pasirinkimų. Ėmiau labiau gilintis į situacijas ir pasekmes, ieškoti jų priežasčių. Dar kartą pamačiau puikiai veikiant priežasties ir pasekmės dėsnį praktiškai, savo pačio gyvenime. Savo kailiu įsitikinau jo veiksmingumu tiek pozityviaja, tiek negatyviaja prasme.

Mano įvairūs darbai, o tuo pačiu ieškojimai, atradimai ir praradimai tęsėsi keliolika metų. Tai buvo ypač intensyvūs daugybės patirčių metai, su realiai, praktiškai veikiančiais dėsniais, su daugybe atsakymų ir išmoktų pamokų. Aš nepalioviau mokytis, skaityti, domėtis. Studijavau dvasinius mokymus, religiją, istoriją, psichologiją, filosofiją. Ieškojau atsakymų ir ieškojau naujų klausimų. Nagrinėjau sėkmingų žmonių gyvenimus ir narpliojau nesėkmių priežastis. Po centimetrą iššliaužiojau pasaulyje žinomų, įtakingų, daug pasiekusių žmonių kelius į jų sėkmę ir nuopolius. Skaičiau jų knygas, klausiau jų paskaitas, narsčiau jų biografijas, tyrinėjau jų poelgius, analizavau klaidas. Ieškojau laimės apibrėžimo ir jos receptų, skaičiau laimingų ir nelaimingų žmonių istorijas ir gilinausi, kodėl vieni tokie, kiti kitokie. Keliaudamas užsienyje, stebėdavau žmones, jų gyvenimus. Dar kartą įsitikinau, kad dvasiniai dėsniai veikia visur ir visiems vienodai, nepriklausomai nuo šalies, jos ekonomikos ar tautybės. Viską lyginau ir svėriau, mintys gulė į užrašus.

Sužinojau, išmokau ir patyriau labai daug, bet tuo pačiu atradau, kiek dar daug ko nežinau! Tai mane vėl kvietė į naujus ieškojimus, skatino ištirti, pamatyti ir suprasti, kas slypi už naujų nežinomybės kalnų. Taip man bekeliaujant nuo vieno kalno iki kito, vienu metu širdyje išgirdau ar pajutau tylų, ramų, bet tuo pačiu ir stiprų balsą/mintį: “Ką tu čia veiki? Turi savo kelią, kuriuo turi eiti” (Elijo istorija). Dabar nesigilinkim, iš kur ir kieno šis balsas ar mintis. Kiekvienas gali sakyti savaip – sąmonė, pasąmonė, širdis ar Dievas. Svarbiausia, kad tie žodžiai nesiliovė mane persekioti ir buvo tokie stiprūs, jog aš galiausiai supratau, kad privalau daryti tai, ką privalau ir kad turiu eiti savo, man skirtu keliu. Kaip ir kiekvienas kitas turi eiti jam skirtu keliu. Nebūsime laimingi, jei bandysime jo išvengti, jei mėginsime nutildyti vidinį balsą ar žinojimą savo širdyje. Mano drauge, tai ir yra pašaukimas – tavo ir mano, – surasti sąvąjį kelią ir eiti juo iki galo

Štai toks aš šiandien – daug išbarstęs, bet dar daugiau surinkęs. Daug kartų klupęs, bet nepaliovęs keltis. Nekart suklydęs, bet pripažinęs, pirmiausiai sau pačiam, ir pasimokęs. Aš žinau, ką reiškia atsidurti duobės dugne, kaip žinau ir tai, ką reiškia stovėti kalno viršūnėje. Žinau, ką reiškia turėti ir netekti, pamesti ir atrasti. Sutikau daugybę įvairių žmonių ir supratau, kokie skirtingi jie gali būti. Teko susidurti su blogais, bailiais, godžiais, savanaudžiais, kurie naudojosi manimi ir kenkė vardan savo naudos. Ir sutikau nepaprastai geros širdies angelų, kurie buvo pasiruošę atiduoti ar padaryti bet ką, kad man padėtų. Esu nepaprastai dėkingas tiems, kurie atsirasdavo šalia manęs tada, kai man to ypač reikėdavo. Ir dėkoju tiems, kurie yra šalia šiandien, kad džiaugtųsi kartu su manimi ir padėtume vieni kitiems.

Tada seniai aš pasakiau: “Išeinu tam, kad sugrįžčiau”. Tik tuomet nemaniau, kad tai užtruks tiek ilgai. Gal buvau perdaug užsispyręs ir išdidus, ignoruodamas vidinį šauksmą. Gal maniau, kad būsiu laimingas, keliaudamas savais keliais. O gal tiesiog reikėjo laiko, kad manyje įvyktų reikalingi pokyčiai. Reikėjo laiko, kad suvokčiau savo pašaukimą. Kaip ten bebuvo, šiandien esu čia tam, kad viskuo, ką patyriau, išmokau, supratau ir sukaupiau per tuos ilgus ieškojimų metus, dalinčiausi su tais, kuriems to reikia.

Kiekvienam, kuris dabar skaito, nuoširdžiausiai linkiu surasti savo gyvenimo kelią, neišklysti iš jo, o jei ištiktų nelaimė paklysti – grįžti atgal ir keliauti iki galo. Linkiu surasti savąjį pašaukimą, nes tada surasite ir savąją laimę. Būkite laimingi!

Ačiū, kad skaitėt,
Stasys

Vienas komentaras tekstui “Apie autorių

Parašykite komentarą

Būti laimingu - tavo pašaukimas