A. Alekseičikas: jei save gerai junti, – esi laimingas

Mintys iš interviu su Lietuvos psichoterapijos tėvu vadinamu Aleksandru Alekseičiku.


Psichoterapeutas Aleksandras Alekseičikas:

Kas yra laimė? Niekas nežino, kas yra sveikata, kol jos neprarado, sunku pasakyti, ir kas yra laimė. Galbūt tai yra nelaimių nebuvimas?

Dvasinį turtą išmatuoti sunku. Ir žmonės nesusigaudo, kad turtingas yra ne tas, kuris daug turi, o tas, kuriam gana.

Dabar žmonės bijo ne tik nuskursti. Didelė ir baimė, kad štai jis turtą praras, o jo kaimynas nepraras, ir visi jį vadins nevykėliu.

Žinojau, kad galima turėti daug pinigų, bet tada reikėtų taip sunkiai dirbti, kad kur kas svarbiau atrodė gyvenime tapti ne turtingu, o neblogu žmogumi.

Dabar yra daugiau pagundų, ir žmonės pasimeta tarp jų. Atrodo – jeigu turėsiu namų kiną, gyventi bus geriau, jei turėsiu geriausią kompiuterį, bus dar geriau. Jie mano, kad viską galima lengvai pasiekti, pamiršta, kad už viską reikia brangiai mokėti. Jie nori iškart tapti milijonieriais, kaip „Microsoft“ įkūrėjas Bilas Gatesas.

Du žmonės keliauja traukiniu. Vienas įsėdęs nerimsta: kada nuvažiuosiu, na, kada nuvažiuosiu. O kitas patogiai atsisėda, atsiverčia knyga, džiaugiasi kelione. Tai ir yra svarbiausia – džiaugtis kelione, gyvenimo kelione.

Ir šventieji gali kristi, bet jie tučtuojau vėl keliasi, nes juos valdo dvasia, o ne kūnas. Daugumą mūsų per daug valdo kūniški norai.

Dabar žmonės dažnai gyvena pragare, bet jie net nesusigaudo, kad pragare gyvena. Dėl to jame gyvens ir gyvens.

Kai kurių kelias į tikėjimą – ilgas ir intelektualus. O kai kurių – betarpiškas.

Dabar yra daugybė psichoterapijos mokyklų, lengviau viską aiškinti pagal konkrečią metodiką. Galima prisiskaityti Zigmundo Freudo, tikėti, kad viskas prasideda nuo Edipo komplekso. Vienas iš mano mokytojų sako, kad psichoanalitikai ne tik pacientą kankina, teigdami, kad jis pavydi tėvui, turi kažkokių kompleksų, bet jie net tėvus kankina, įtikinėdami, kad jie ne taip augino vaikus – kažkur bučiavosi, o vaikas tai pamatė.

Yra žmonių, kurie galvoja, kad vienu paprastu būdu galima viską pasiekti. Tačiau kelias į dangų yra status ir siauras, o į pragarą – platus ir patogus.

Gerai būtų paprašyti poną Dievą, kad jis iškart iš tavęs padarytų profesionalą. Kodėl gimęs turėjau ropoti, kodėl turėjau tūkstančius kartų nukristi ir atsikelti, kol išmokau vaikščioti dviem kojomis?

Peilis yra geras dalykas ten, kur jo reikia – aštrus peilis gerai duoną pjauna. Bet jeigu su peiliu bandysi spręsti visas savo problemas, tai blogai baigsis. Taip ir su pozityviu požiūriu. Mes turime turėti problemų ir turime jas ne nustumti į šoną, liūdesį ir pyktį reikia išgyventi. Jeigu jūs mane erzinsite, o aš vis prarysiu tą susierzinimą, mano skrandyje atsiras opa. O jeigu matysiu, kad pradedate erzinti ir sakysiu – ačiū, marš iš čia, – jausiuosi daug geriau.

Nebūtinai žmogui turi labai sektis, svarbiausia, kad jis turi tikslą ir mato prasmę.

Jeigu nori iškart būti laimingas, protingas ir gražus, dažniausiai iš to nieko gero nebus. Sekasi tiems, kurie geba tvarkytis su savo nesėkmėmis. Krenta ir keliasi vaikas, krenta ir keliasi.

Sielos liga dažniausiai yra ne tada, kai išeini iš proto, o tada, kai išeini iš savęs. Būti sveikam – tai būti savimi. Jei visuomenėje madinga būti būtent tokiu ir tu tampi mados padariniu, esi ligonis. Tada tavo siela serga.

Kai kurių žmonių protas skurdus, tokius vadina idiotais. Tačiau taip pat yra ir dvasios skurdas. Jeigu turi daug proto, bet siela mažutė ir suglebusi, ji nepadeda protui.

Štai tokias karikatūras nupiešė mano pacientai – ir raguotą kaip velnią, ir sparnuotą kaip angelą. Iš tikrųjų aš esu visoks. Kartais tikrai žiauriai su žmonėmis bendrauju. Tačiau ir būdamas „geras“, ir „blogas“ aš esu savimi. Ir tai yra laimė. Mano siela leidžia man būti ir tokiu, ir tokiu, leidžia įeiti į vieną ar kitą būseną ir iš jos išeiti.

Laimė yra tada, kai tu save gerai junti. Čia yra ne gerai justi akis, ausis ar protą. Esmė – save justi. Save kaip visumą. Man gali skaudėti galvą, tačiau geriau jausti savo galvos skausmą negu išvis savo galvos nejausti. Juk būna, kad tarsi tavo galva ir mintys joje – ne tavo. Jeigu gerai junti savo blogumą, tu su juo gali susitvarkyti. Dėl to ir sakau, kad jei save gerai junti, tada esi laimingas.

Skaitykite pilną interviu

Parašykite komentarą

Būti laimingu - tavo pašaukimas