A. Čechovas: asmeninės laimės sąlyga – troškimas tarnauti kitiems

Antonas Pavlovičius Čechovas (rus. Антон Павлович Чехов, gimė 1860 m. sausio 29 d. Taganroge, Rusijoje, mirė 1904 m. liepos 15 d. Badenveilere, vok. Badenweiler, Vokietija, palaidotas Maskvoje) – rusų prozininkas, rašęs apysakas, apsakymus, pjeses.

Gimė krautuvininko šeimoje, buvo auklėjamas pagal griežtas pirklių luomo tradicijas. 1868–1879 m. A. P. Čechovas mokėsi Taganrogo gimnazijoje. 1884 m. baigė Maskvos universiteto Medicinos fakultetą ir pradėjo dirbti gydytoju. 1892 m. apsigyveno Melichovo kaime (prie Maskvos). Šelpė badaujančius valstiečius, organizavo mokyklų statybą, kelių tiesimą, kovojo su choleros epidemija. Iš čia vyko į badaujančias Rusijos gubernijas, teikė gyventojams visokeriopą pagalbą. Taganroge įsteigė biblioteką. 1901 m. A. P. Čechovas vedė teatro artistę O. Kniper. Po dvejų metų, susirgęs plaučių tuberkulioze, persikėlė gyventi į Jaltą, kur susidraugauja su M. Gorkiu, I. Buninu, A. Kuprinu, menininku I. Levitanu. 1904 m. birželį A. P. Čechovas išvyko į Vokietiją (Bradenveileris) gydytis pasunkėjusios plaučių tuberkuliozės. Ten ir mirė. 1904 m. liepos 2 d. palaikai buvo pervežti ir palaidoti Maskvoje.

A. Čechovas – vienas žymiausių rusų rašytojų. Laikėsi demokratinių švietėjiškų pažiūrų, kėlė švietimo, mokslo, kultūros reikšmę. Prozos kūriniuose tęsė XIX a. rusų realizmo literatūros tradicijas. Jo kūryboje parodytas XIX a. pab. Rusijos visuomenės įvairių sluoksnių (daugiausia valdininkų, inteligentų) gyvenimas, aplinkos, vidinių varžtų, dvasinio nuovargio poveikis asmenybei; svarbiausias vaizdavimo aspektas – vidinė žmogaus kultūra, žmoniškumas.

Nuo 1880 m. daugiausia Antono Čechontės slapyvardžiu bendradarbiavo satyriniuose žurnaluose (Strekoza, Oskolki ir kt.) Ankstyvuosiuose apsakymuose vyrauja buitinė satyra, visuomenės papročių, dorinių ydų kritika. 9 dešimtmečio pab. kūryboje įsigalėjo lyrinis tragizmas: kasdienybės vaizdai siejami su subtilia vidinio pasaulio psichologijos analize. Vėliau sustiprėjo visuomeniškumas, pasireiškė nusivylimas narodnikų idėjomis, filantropine veikla. Čechovas atskleidė gyvenamojo meto aplinkos suformuoto žmogaus psichiką (apsakymai Valdininko mirtis, Storasis ir plonasis, – abu 1883 m., Chameleonas – 1884 m., Unteris Prišibajevas 1885 m., Žmogus futliare – 1898 m.), smerkė miesčioniškumą, dorinį degradavimą (aps. Literatūros mokytojas 1894 m., Namas su mezoninu 1896 m., Jonyčius, Agrastai – abu 1898 m.), inteligentijos pasidavimą kasdienybės rutinai (apys. Nuobodi istorija, Dvikova – abi 1891 m., Priepuolis 1889 m., Tarnybos laikas – 1899 m., Sužadėtinė 1903 m.), abejingumą blogiui (apys. Palata Nr.6 – 1892 m.), subtiliai pateikė moters išgyvenimus (aps. Dama su šuniuku 1899). Reportažuose apie tremtinių ir kalinių gyvenimą (kn. Sachalino sala 93-94), smerkė valstiečių tamsumą. Psichologinėse lyrinėse dramose Ivanovas (1887 m., antras variantas 1889 m.), Žuvėdra, Caras Fiodorovas, Dėdė Vania (abi 1896 m.), Trys seserys (1900–1901 m.), Vyšnių sodas (1903–1904 m.) nagrinėjo gyvenimo ir meno prasmės, kasdienybės ir grožio, teisingumo idealus, Rusijos likimo problemas.

Čechovo prozai būdinga paprasti siužetai, neryškus veiksmas, lakoniškumas, raiškios detalės, reikšminga potekstė. Dramos pasižymi vidiniu psichologiniu konfliktu, lyriškumu, raiškiomis replikomis ir mizanscenomis. Čechovo kūryboje objektyvaus gyvenimo vertinimas derinamas su poetišku svajingumu, pašaipumas – su švelniu lyrizmu. Čechovas įtvirtino mažuosius epinius žanrus rusų literatūroje. Jo kūryba turėjo didelę įtaką Vakarų Europos, rusų literatūrai ir teatrui. Daug kūrinių ekranizuota. Į lietuvių kalbą Čechovo kūryba pradėta versti XX a. pradžioje.

Wiki

Antono Čechovo mintys

Apie gyvenimą

▪Be darbo negali būti doro, laimingo gyvenimo.
▪Didžiausias gyvenimo džiaugsmas – jausti, kad esi reikalingas ir artimas žmonėms.
▪Dykas gyvenimas negali būti tyras.
▪Gyvenimas iš esmės labai paprastas dalykas ir žmogui tenka gerokai pasistengti, idant viską sugadintų.
▪Gyvenimas kasdien darosi vis sudėtingesnis ir eina kažkur savaime, o žmonės – pastebimai kvailėja, ir vis daugiau jų lieka nuošalyje nuo gyvenimo.
▪Gyvenimas, patikėk, teka savo vaga, ir kiekvienas groja savo dūdelę, kas jam skirta.
▪Kuo labiau žmogus protiškai ir doroviškai išlavėjęs, tuo jis laisvesnis, tuo daugiau pasitenkinimo teikia jam gyvenimas.
▪Mirtis baisi, bet dar baisiau būtų suvokti, kad gyvensi amžinai ir niekada nemirsi.

Apie moteris

▪Moterys be vyrų draugijos vysta, o vyrai be moterų – kvailėja.
▪Neištikima moteris – tai didelis šaltas kotletas, kurio nesinori liesti, nes jis yra daugelio nučiupinėtas.
▪Skirtumas tarp vyro ir moters: sendama moteris vis labiau pasineria į bobiškus reikalus, o sendamas vyras vis labiau tolsta nuo bobiškų reikalų.

Apie žmogų

▪Apie žmones sprendžiama iš jų poelgių.
▪Būtina po lašą iš savęs išspausti vergą.
▪Geram žmogui būna gėda net prieš šunį.
▪Išauklėti žmonės gerbia kito žmogaus asmenybę, todėl visuomet esti atlaidūs, malonūs, mandagūs, sukalbami. Jie ne plepiai ir nelenda su savo atlapaširdiškumu, kai jų neklausia.
▪Išsiauklėję žmonės gerbia kitų nuomonę, todėl jie visad atlaidūs, švelnūs, mandagūs.
▪Žmogaus geluonis baisesnis už gyvatės.
▪Žmoguje viskas turi būti gražu: ir veidas, ir drabužiai, ir siela, ir mintys.
▪Žmogus bus geresnis tuomet, kai jūs parodysit jam, koks jis yra.
▪Žmogus yra tai, kuo jis tiki.

Kitos

▪Abejingumas – tai sielos paralyžius.
▪Cinikas – graikiškos kilmės žodis, kuris, išvertus į tavo kalbą, reiškia kiaulė, kuri nori, jog visas pasaulis žinotų, jog ji yra kiaulė.
▪Degtinė balta, bet dažo nosį raudonai ir juodina reputaciją.
▪Džiaugsmas tai medis, ir kaip gaila, kad kiekvieno džiaugsmo šaknys tai liūdesys.
▪Galvojam: valdant naujam carui, bus geriau, o po dviejų šimtų metų – dar geriau, ir niekas nesirūpina, kad tas geriau prasidėtų rytoj.
▪Garbės negalima atimti, ją galima prarasti.
▪Geras išsiauklėjimas – tai ne tai, kad pats neglamžysi staltiesės, o tai, kad nepastebėsi taip elgiantis kito.
▪Gydytojo profesija – tai žygdarbis, ji reikalauja pasiaukojimo.
▪Gražu, kas slapta.
▪Išsiauklėjęs žmogus ne tas, kuris neišpila padažo ant staltiesės, o tas, kuris nepastebi, jei tai padaro kitas.
▪Yra tokių žmonių, kurie visada sako tik protingus ir gražius žodžius, bet jauti, kad tie žmonės – bukapročiai.
▪Jei tavo poelgis ką nors nuliūdina, tai dar nereiškia, kad pasielgei neteisingai.
▪Jei bijote vienatvės, neveskite.
▪Jei nori turėti mažai laiko, nieko nedaryk.
▪Kai myli, tokį turtą atskleidi savyje, tiek švelnumo, meilumo, net nesitiki, kad taip moki mylėti.
▪Kai žmonės laimingi, jiems nesvarbu ar dabar vasara ar žiema.
▪Kas negali įveikti švelnumu, tas neįveiks ir griežtumu.

Troškimas tarnauti visuotinei gerovei turi būti sielos poreikis, asmeninės laimės sąlyga.

▪Kiekvienas mūsų turi tiek sraigtų, ratų ir vožtuvų, kad negalime spręsti apie vienas kitą iš pirmo įspūdžio ar iš dviejų trijų išorinių požymių.
▪Meilė parodo žmogui, koks jis turėtų būti.
▪Meno kūrinys būtinai turi išreikšti kokią nors didžią mintį. Nuostabu tik tai, kas rimta.
▪Mes įpratome gyventi viltimis, kad bus geras oras, derlius, malonus romanas, viltimis praturtėti arba gauti policmeisterio vietą, o štai vilčių pasidaryti protingesniam tarp žmonių aš nepastebėjau.
▪Nenurimkite, nesileiskite užmigdomi! Kol jauni, stiprūs, žvalūs, nepaliaukite daryti gera.
▪Nepasakok man, kad šviečia mėnulis – parodyk kaip stiklo šukėje atsispindi šviesos spindulys.
▪Nėra tokio pirmadienio, kuris neužleistų vietos antradieniui.
▪Niekada ne per anksti savęs paklausti: darbu aš užsiėmęs ar niekais?
▪Nuolat žavėtis gamta – vadinasi, rodyti savo vaizduotės skurdumą.
▪Pasišventėliai reikalingi kaip saulė. Tai poetiškiausias ir optimistiškiausias visuomenės elementas, – jis žadina, guodžia, taurina. Jų asmuo – tai gyvas dokumentas, rodantis visuomenei, kad be žmonių, kurie ginčijasi dėl optimizmo ir pesimizmo, iš nuobodulio rašo prastas apysakas, nereikalingus projektus ir pigias disertacijas, ištvirkauja neigdami gyvenimą ir meluoja dėl duonos kąsnio, yra dar kitokios prigimties žmonių, pajėgių atlikti žygdarbį, kupinų tikėjimo ir aiškiai suvokiančių tikslą.
▪Protingas mėgsta mokytis, kvailas – mokyti.
▪Svetimom nuodėmėm šventas nebūsi.
▪Teisus tas, kuris nuoširdus.
▪Tikras rašytojas – tai tas pats, kas senovės pranašas: jis regi aiškiau negu paprasti žmonės.
▪Troškimas tarnauti visuotinei gerovei turi būti sielos poreikis, asmeninės laimės sąlyga.
▪Universitetas ugdo visus polinkius, taip pat ir kvailumą.
▪Viską moka ir išmano tik kvailiai ir apgavikai.

Parašykite komentarą

Būti laimingu - tavo pašaukimas