Vienas žydas, garsios Vokietijos kepyklos savininkas, dažnai sakydavo:
Ar žinai, kodėl aš šiandien gyvas?
Buvau dar paauglys, kai Vokietijoje naciai negailestingai žudė žydus. Jie mus traukiniu vežė į Aušvicą. Naktį vagone buvo mirtinai šalta. Buvome keletą dienų vagonuose be maisto, be lovų, tai reiškia – be galimybės kažkaip sušilti. Ištisai gausiai snigo. Šaltas vėjas skrodė kiaurai per lengvus, skurdžius drabužius. Mūsų buvo šimtai, tomis šaltomis, baisiomis naktimis. Be maisto, be vandens, be pastogės.
Atrodė, kad mano gyslose užšalo kraujas. Šalia manęs gulėjo pagyvenęs žydas, kuris buvo žinomas ir mylimas mano mieste. Jis visas drebėjo ir atrodė siaubingai. Apkabinau jį rankomis, kad perduočiau šiek tiek šilumos. Tada dar tvirčiau apglėbiau, kad bent kažkiek sušildyčiau. Tryniau jam rankas, kojas, veidą, kaklą. Meldžiau, kad liktų gyvas. Drąsinau nepasiduoti.
Taigi, visą naktį šildžiau šį žmogų. Pats buvau beprotiškai išsekęs, pavargęs ir sušalęs. Pirštai nutirpo, bet nenustojau masažuoti jo kūno.
Taip prabėgo daugybė valandų, atrodė – amžinybė. Pagaliau išaušo rytas, nušvito saulė. Apsidairiau. Mano dideliam siaubui, aplinkui tebuvo sušalę lavonai. Viskas, ką girdėjau, buvo mirties tyla. Šalta naktis pražudė visus. Jie mirė nuo šalčio.
Gyvi likome tik du žmonės: senasis žydas ir aš. Senolis išgyveno, nes neleidau jam sušalti, o aš išgyvenau, nes jį šildžiau.
Mielas drauge, pasakysiu tau išlikimo šiame pasaulyje paslaptį: kai šildysi kitų širdis, sušildysi ir save. Kai palaikai, stiprini ir įkvepi kitus, tada ir tu pats gauni palaikymo, pastiprinimo ir įkvėpimo savo gyvenimui.
Jus gali sudominti:
Apie prenumeratą.
