Tik tak, tik tak. Viskam yra laikas po dangumi

– Kiek dabar valandų?
– Nežinau.
– Nežinai kiek valandų?
– Ne, nežinau.
– Kaip gali nežinoti, kiek dabar valandų!? Visi žino, kiek valandų!
– Bet tu juk nežinai! Jei žinotum, manęs neklaustum.
– Aš neturiu laikrodžio, o tu turi!
– Na ir kas? Tai mano laikrodis ir mano laikas.
– Tavo laikas? Ką čia paistai?
– Tai mano valandos, ne tavo. Tu turi savo valandas.
– Ką tu čia kliedi? Visų valandos vienodos ir visiems dabar toks pat laikas!
– Ne. Jeigu aš pasakysiu „Dabar be penkių septynios“, tu patikėsi?
– Na taip, koks tikslas tau meluoti?
– O jei pasakysiu „Po septynių penkios“?
– Na, irgi patikėsiu. Kam tau taip žaisti?
– Dabar pusė aštuonių.
– Hmmm… nemeluoji?
– Ne… taip.
– Tai meluoji ar ne?
– Aha, sukėliau abejones?
– Tai kad nesąmones šneki. Normaliai paklausiau, kiek valandų, ar sunku pasakyti?
– Nesunku. Man visai nesunku pasakyti bet kokį laiką ir tu lengvai patikėsi.
– Jei būtum iškart pasakęs, būčiau patikėjęs, bet dabar po šių tavo filosofijų jau nebetikiu.
– Ar tai reiškia, kad prieš keletą minučių tu buvai naivesnis, negu dabar?
– Prieš keletą minučių mes kalbėjom normaliai, o dabar tu čia tauški kažkokius vėjus.
– O gal kaip tik prieš keletą minučių mes tauškėm vėjus, o dabar kalbam normaliai?
– Nebesupantu tavęs visiškai…
– O manai, kad anksčiau supratai?
– Nu taip.
– Nemanai, kad klydai?
– Iki šio momento maniau, kad neklydau, bet dabar abejoju.
– Kodėl suabejojai?
– Na, tu sukėlei abejones su savo klausimais ir samprotavimais.
– Tai dabar tu nebetiki manimi?
– Šią minutę – ne.
– Dabar lygiai aštuonios.
– Netikiu.
– Tavo reikalas.
– Parodyk laikrodį!
– Ne. Turi pasikliauti mano žodžiu.
– Kodėl turėčiau, jei tu gali meluoti?
– Tik dabar supratai, kad aš galiu meluoti?
– Aš tikėjau tavimi…
– Bet dabar nebetiki?
– Dabar abejoju.
– Tai gerai.
– Gerai, kad netikiu tavimi?
– Taip. Ir gerai, kad abejoji.
– Tai koks tu draugas?
– Visi mes žmonės. Visi gali meluoti.
– Nežinojau, kad tu toks gali būti.
– Bet dabar žinai?
– Deja, dabar žinau.
– Ne „deja“ – gerai, kad žinai. Bet dėl to, kad galiu meluoti, nebūtinai reiškia, kad meluoju.
– Ką?
– Ir dėl to, kad sakau tiesą, nebūtinai reiškia, kad nemeluoju.
– Kaip suprasti?
– Ogi tai, kad mano laikrodis gali rodyti netiksliai.
– Tuomet reikštų, kad sakydamas man „teisingą“ laiką, tu iš tiesų meluoji?
– Būtent taip.
– Tai reikštų, kad meluoji man netyčia, pats to nežinodamas?
– Taip.
– Tai reiškia, kad tu nenori man tyčia meluoti?
– Nebūtinai.
– Vėl pasimečiau… tai nori ar nenori man meluoti?
– Mano norai tau turėtų rūpėti mažiausiai. Tau juk rūpi tavo laikas.
– Taip, bet jeigu tu meluoji, kiti meluoja, kaip man žinoti savo laiką?
– Tai paprasta – nusipirk laikrodį.
– Geniali mintis, ir kaip aš pats nesugalvojau! Bet kažkaip iki šiol išsiverčiau be jo.
– Tai kaip sužinodavai laiką?
– Paklausdavau tai vieno, tai kito. Pažiūrėdavau į laikrodžius gatvėje, per televizorių.
– Ir tikėdavai jais?
– Žinoma!
– O dabar?
– Dabar? Bandau suvokti, kad atsakymas gali būti nors ir tikslus, bet vis vien klaidingas.
– O žmonės…
– … o žmonės gali meluoti, tyčia arba netyčia.
– Žmonės gali dar ne tokių dalykų.
– Bet tai kaip aš išgyvenau iki šiol?
– Iki šiol nebuvo taip stipriai vagiamas laikas, gadinami ir sukinėjami laikrodžiai.
– Kaip taip gali būti? Koks tikslas?
– Suklaidinti tave, kad prarastum sveiką nuovoką. Praradęs ją, prarasi viską. Tapsi vergu.
– Bet vis tiek išgyvenau iki šios dienos!
– Kūnas išgyveno. O kur sveikas protas, jei naiviai patiki pirmu pasitaikiusiu laikrodžiu gatvėje?
– Nebūtinai pirmu ir nebūtinai gatvėje – laiką rodo per televizorių!
– Tai dar blogiau.
– Dar blogiau? Juk ten tikrai nemeluos!
– (užjaučiantis žvilgsnis)
– (nustebimas, sumaištis, abstulbimas)
– Jau pusė devynių.
– Eik tu šikt!
– Gerai.
– Kas dabar gerai? Kad šikt pasiunčiau?
– Kad abejoji. Kad netiki. Kad pyksti.
– Žinoma, kad pykstu!
– Kodėl tau taip svarbu laikas?
– Tiesiog. Noriu žinoti, kiek valandų.
– Kodėl nori žinoti?
– Kad žinočiau, ką man daryti. Kad kažkur nepavėluočiau. Daug kam.
– Tai tau reikia informacijos.
– Ne, man tiesiog reikia žinoti, kiek dabar laiko.
– Laikas yra informacija. Žinodamas laiką, turi informaciją, supranti, kas vyksta ir žinai kaip elgtis.
– Tai šiek tiek baugina.
– Kas būtent?
– Turėdamas informaciją, galiu ja manipuliuoti, iškraipyti, meluoti, apgauti ir klaidinti kitus.
– Taip. Bet ar tu to nori?
– Aš – ne, bet dabar suprantu, kaip kiti galėjo ir gali elgtis su manimi.
– Štai kodėl reikia turėti savo laikrodį.
– (atsikelia, velkasi striukę)
– Kur susiruošei?
– Einu pirkti laikrodžio.
– Pavėlavai, jau viskas uždaryta.
– Juk neseniai sakei, kad tik pusė devynių!
– Pamelavau. Jau dešimta.
– Ir vėl?!
– Ne ir vėl. Mano laikrodis sustojo.
– Tai iš kur žinai, kiek dabar valandų?
– Ką tik nuvažiavo paskutinis traukinys.


Viskam yra laikas, metas kiekvienam įvykiui po dangumi. Yra laikas prarasti ir laikas atrasti, verkti ir juoktis, griauti ir statyti. Laikas sodinti ir rauti, kas pasodinta. Laikas tylėti ir kalbėti, mylėti ir nekęsti. Laikas karui ir laikas taikai. ~ Ekleziastas

„Taip elkitės, suprasdami, koks dabar laikas. Išmušė valanda mums pabusti iš miego.“ (Rom 13,11)

„Jūs mokate atpažinti žemės ir dangaus veidą, tai kodėl gi neatpažįstate šio laiko? Kodėl patys nenusprendžiate, kas teisu?“ (Lk 12, 56-57)

Nuotraukoje: Big Beno laikrodis restauracijos metu.

Parašykite komentarą

Būti laimingu - tavo pašaukimas