Apie vandenį

Vandenį geriam visi, ir geriam jį tada ir tiek, kada norisi ir kiek norisi. Vieni geria daugiau, kiti mažiau, bet visi geria tada, kai ištrokšta.
Bet štai atsiranda kažkas, kuris mano, jog gerdamas vandenį iš stiklinės, tu geri per mažai.

– Ne, – sakai, – man užtenka tiek, kiek geriu, aš nenoriu daugiau ir man nereikia daugiau.
– Ne, tu per mažai geri! Ir tavo vaikai, ir tavo visa šeima per mažai geria. Štai aš geriu kibirais, ir jūs visi turite gerti kibirais, – neatlyžta anas.

Tu nesutinki ir prašai tave palikti ramybėje. Bet jis neatstoja, išvadina tave urviniu, neandertaliečiu, galiausiai – homofobu. Tu netenki amo. Bandai kažką aiškintis ir teisintis, kad tu ne homofobas, kad tau visai nerūpi, kiek kas išgeria vandens ir kaip kas jį geria. Tačiau „kibirinis“ nesustoja:

– Visi jūs, „stiklininiai“, tokie! Jūs visada nusistatę prieš mus! Užknisot su savo atgyvenusiom stiklinėm! Kibiras yra pažanga ir laisvė. Modernus kibiras – visų mūsų ateitis!

Kol tu bandai atsikvošėti ir suprasti, kas vyksta, pažanguolis griebia tave, įmurkdo tavo galvą į kibirą su vandeniu ir šaukia „Gerk!”

Ką tu darai? Klusniai kenti? Ne, tu instinktyviai priešiniesi ir bandai ištrūkti, nes tuoj prigargaliuosi. Išsilaisvinęs šiurkščiai nustumi skriaudėją ir, gali būti, voži jam. Nes žinoma, tu apstulbęs ir piktas, tu įsiutęs.

O tada prasideda tirados: „Matot, kokie jūs pikti?! Ši šalis pritvinkusi neapykantos! Už ką jūs mūsų taip nekenčiat?“
Šūksnius lydi straipsniai apie tai, kaip spardomi kibirai. Pasipila meno darbai su gražiais kibirais. Rašomos knygos apie kibirus, kuriami filmai apie kibirus. Kabinamos vėliavos su kibirais. Televizija ir portalai skelbia, kaip gera ir skanu vandenį gerti kibirais. Visa erdvė palaipsniui taip užpildoma kibirais, kad viešai pasakyti, jog tau patinka po senovei gerti vandenį iš stiklinės, tampa ne tik nebemadinga, bet ir pavojinga, nes išleidžiami įstatymai, draudžiantys kalbėti apie stiklines. Susitikę žmonės apsižvalgo ir pašnibždomis klausia vienas kito: „Ar tu vandenį geri iš… stiklinės?“ Atsiranda bausmės už viešą pasakymą „Man patinka stiklinės“. Visuomenė pasidalija į dvi dalis – kibirinius ir stiklininius.

O dabar – labai rimtai.

Man visiškai nesvarbu, koks kieno gyvenimo būdas, kokie kieno požiūriai, įsitikinimai, orientacijos, draugai, partneriai, užsiėmimai, veikla, kaip rengiatės, puošiatės, dažotės, kaip atrodot ir visa kita. Už savo moralinius ir sąžinės pasirinkimus mes visi asmeniškai atsakysim prieš Dievą, o už teisinius nusižengimus – pagal įstatymus.

Bet labai prašau – nekiškit mano galvos į kibirą.

Aš turiu teisę gerti iš stiklinės, o jūs galite rinktis gerti iš ko tik norite ir kaip tik norite. Tik nedrauskite elgtis kitiems pagal jų norus, sąžinę, įsitikinimus ir, tebūnie, – archaiškas, atgyvenusias, senamadiškas tradicijas. Palikite teisę kitiems likti „urviniais“ su jų senom stiklinėm, jei tik jie nori. Pažanga per prievartą nėra nei pažanga, nei laisvė.

Nesidarykite sau priešų, lygioje vietoje provokuodami. Kažkas jums pamelavo, kažkas jums žiauriai pamelavo, kad esate nekenčiami, ir pamelavo iš saviškių. Ir provokatorių ieškokite pirmiausia tarp savų. Savi aktyvistai dažniau pakenkia, nei padeda. Nebent toks ir yra tikslas – provokuoti, o po to skųstis. Bet ar galėčiau taip bjauriai pagalvoti?

Esu tikras, kad provokatorių yra ir kitoje pusėje, kaip esu tikras ir tuo, kad yra dalis žmonių, kuriuos graužia neapykanta kitaip mąstančiam, su kitokiu požiūriu, kitokia orientacija. Bet esu visiškai tikras ir tuo, kad tai yra tik vienetiniai egzemplioriai, pavieniai atvejai, išimtys, kurių būna visada ir visur.

Dar daugiau. Aš turiu kaimyną, kuris geria iš kibiro. Mes puikiai sutariam ir esam artimi draugai. Mes nesikišam į viens kito gėrimo ypatumus ir būdus, nemokinam viens kito, nežeminam vienas kito, gerbiam vienas kito pasirinkimus, nesišaipom ir niekada nesipykstam. Atvirkščiai – mes pasiruošę padėti vienas kitam, ir padedam. Aš jį absoliučiai palaikau. Jei kas bandytų jį užgaulioti ar kaip nors skriausti, aš pirmas bėgčiau į pagalbą, ginčiau jį. Ir jis tai žino. Kaip ir aš žinau, kad jis padės man, jeigu tik man reikės. Lygiai taip pat pagelbėčiau kiekvienam, prieš tai neklausdamas, kaip ir iš ko jis geria vandenį, nes tai juk nesvarbu.

Turiu ir daugiau draugų ar pažįstamų, geriančių ne iš stiklinių, bet kažkaip niekada nė su vienu nebuvo jokių problemų ar nesutarimų. Niekada mūsų gėrimo skirtingi ypatumai netrukdė mums bendrauti.

Aš manau, netgi esu įsitikinęs, kad absoliučiai didžioji dauguma tautiečių turi tokį patį požiūrį. Problemos prasideda tada, kai kažkas bando prievarta įkišti galvą į kibirą. Tuomet natūraliai ir instinktyviai įsijungia savigynos, išgyvenimo mechanizmai, o ginantis galima netyčia ir užgauti ar sužeisti. Nereiktų kaltinti žmogaus dėl to, kad jis norėjo tik gyventi, tik laisvai kvėpuoti.
Ir aš atsiprašau, jeigu vieną dieną, po daugybės bandymų priversti mane gerti iš kibiro, po daugybės murkdymų į vandenį aš pavargsiu. Pavargsiu tikėti gerais norais ir skambiais žodžiais. Pavargsiu pasitikėti. O pavargęs nebeturėsiu jėgų kažkam padėti, kai to tikrai reikės. Nesakau, kad taip bus, bet dėl slegiančio melo, prievartos ir provokacijų žmogus gali kartais pavargti, nusivilti ir nusisukti nuo visiškai nekalto, kuriam pagalba ypač reikalinga.

Daugelis pasiruošę padėti, ginti ir užtarti bet kurį, jei tik reikės. Tik palikit jiems jų stiklines, nemurkdykit į kibirą.
Leiskit kvėpuoti.


Postas Facebook’e

Parašykite komentarą

Būti laimingu - tavo pašaukimas