Keleivis
Alegorinė novelė
Nors buvo užsimerkęs, gulėdamas aukštielnikas ant smėlio, Keleivis pajuto per veidą lėtai praslenkant šešėlį. Pramerkęs akis, aukštai danguje pamatė didžiulį paukštį, kurio sparnų plotis galėjo siekti kelis metrus. Erelis? Ne, čia žymiai didesnis. Kondoras?
“Ką tu čia veiki, šitoj prakeiktoj dykynėj? Ach, lauki mano galo, kad galėtum išlupti akis, o po to sulesti ir visą mano išsekusį kūną?” – mąstė Keleivis. Po to sunkiai pakilo, pasėmė saujomis smėlio ir isteriškai juokdamasis suriko, mesdamas jį į viršų: “Na gi, ateik čia, prasmirdęs, suknistas paukštpalaiki! Ateik, pasiimk mane! Nori mano akių? Štai jos, pasiimk, jei sugebėsi! Ateik, skraidantis gaidy! Aš pats tave sulesiu su visom plunksnom! Bijai?!”
Paukštis nė nesureagavo į kažkokio pamišėlio šūkavimus, palengva apsuko ratą ir lėtai nusklendė tolyn. Išsirėkęs ir pavargęs, Keleivis susmuko ant smėlio.
Jis jau nebepamena, kiek dienų keliauja šia išdegusia dykuma. Savaitę, mėnesį, du? Dieną keisdavo naktis, šią tramdydavo viltingas rytas, bet įsidienojus viltys vėl nutoldavo – horizonte nesimatė jokio debesėlio ir ničnieko, kas nors kiek panašėtų į oazę. Tolumoje dūlavo kalnai – su mažyte viltimi, kad ten, kokioje oloje, galbūt galima būtų surasti pavėsį, o gal ir vandens, bet Keleivis jau beveik nebetikėjo, kad kada nors iki jų nusigaus.
Vidudienį saulė kabojo tiesiai virš galvos ir svilino neišpasakytu karščiu. Naktį stingdė siaubingas šaltis, ir sustiręs kūnas jau beveik neberodydavo jokių gyvybės ženklų.
Keleiviui atrodė, jog tos kančios lyg personifikuotos, tarsi jį lydėtų ir sąmoningai kankintų nematomas asmuo, turintis vienintelį tikslą – kuo greičiau jį pribaigti. Jis praminė savo nematomą, bet labai realiai juntamą palydovą Dykumos Žvėrimi, dieną alsuojančiu karščiu į veidą, o naktį visą jo kūną draskančiu lediniais nagais. Iš pradžių sąnarius nuo šalčio imdavo mausti, vėliau – jau gelti, po to – tiesiog deginti, o dar vėliau Keleivis jau nebejausdavo jokio skausmo. Likdavo tuštuma ir vienuma.
Žvaigždžių šviesa lijo tiesiai ant galvos, tačiau jos negalėjo nei pagirdyti, nei pamaitinti, nei sušildyti. Tik širdis girdėjo jų tylų kuždesį: “Nepasiduok…”. Gal tai ir sulaikydavo Keleivį nuo lemiamo apsisprendimo sustoti. Nors ši mintis buvo tokia gundanti, viliojanti, ir atrodė kaip pati geriausia išeitis. Teliktų užmerkti akis ir, save paguodus “padariau viską, ką galėjau… nebėra jokios vilties… aš pasiduodu…”, nugrimzti į amžiną, tobulą ramybę ir užmarštį. Reikia tik taip nuspręsti, ir baigtųsi kančia. Nebeliktų tos nepakeliamos naštos, išnyktų skausmas ir neviltis. Žvėris galėtų džiaugtis savo grobiu.
Kur aš keliauju ir dėl ko? Koks mano tikslas, kokia prasmė? Kam visa tai?
Čia Keleivis prisiminė istoriją apie paštininką, kurio lėktuvas nukrito į sniegynus. Kol jį surado, visą savaitę vargšas galynėjosi su marinančiu šalčiu, alkiu ir neviltimi. Iš atminties iškilo to žmogaus žodžiai: “Jau jutau, kaip pamažu šaltis, virtęs nuodu, tarsi morfijus skleidė manyje palaimą. Paskutinis prieglobstis gyvybei beliko mano širdis. Kažkas švelnaus ir brangaus susigūžė į kamuolėlį pačiame mano viduje. Sąmonė palaipsniui traukėsi iš tolimesnių kūno kertelių, o kūnas, tas galutinai nukamuotas gyvulys, darėsi viskam abejingas it marmuras…”.
“Kaip panašu, – mąstė Keleivis, – viskas taip paprasta – tereikia įsileisti amžiną šaltį į širdį, ir jis sukaustys tave visą. Tiesiog pavirsi į bejausmį ledo gabalą ir kančios dings. Kaip būtų paprasta viską užbaigti… Tereikia pačiam sau pasakyti ‘pasiduodu’ ir viskas baigtųsi… Aš pavargau. Aš labai pavargau…”.
Bet kol jo rankose tik kūnas, širdyje rusena viltis ir tikėjimas. Nors jis toks silpnas ir mažas, jog atrodo, kad visiškai nepajėgus galynėtis su visagalinčiu šalčiu ir tamsa, su šiuo Dykumos Žvėrimi. Tačiau kol gyvas, nors ir nedidelis, tikėjimas vis primena Vedlio pasakytus žodžius: “Atmink – aš visuomet su tavimi. Niekada tavęs nepaliksiu ir neapleisiu. Kai bus sunku – aš būsiu šalia. Kai apgaubs tamsa – šviesiu viltimi, kai sukaustys šaltis – degsiu ugnimi, kai suskeldės nuo troškulio lūpos – lysiu gaivinančiu lietumi. Tik niekada nepasiduok!”
“Nepasiduok!” – atkartoja žvaigždės, “Nepasiduok!” – plaka širdis. Keleivis net krūptelėjo – tokie realūs ir gyvi jam buvo šitie žodžiai. Jis net apsižvalgė – ar nėra šalia žmogaus, kuris galėjo tai pasakyti, bet nieko nepamatė. Tada suvokė, jog balsas sklido iš jo pačio širdies. “Vadinasi, širdis dar gyva, nors kūną stingdo šaltis ir kankina skausmas, nors aplinkui – aklina tamsa. Kol širdis dar nesustingo, yra vilties.”
“Bet, Vedly, ar tiesą sakei, jog visuomet būsi su manimi? Ar Tu dabar su manimi? Kodėl Tavęs nematau ir nejaučiu? Kur aš keliauju ir dėl ko? Koks mano tikslas, kokia prasmė? Kam visa tai?” – desperatiškai mąstė ir pusbalsiu klausinėjo Keleivis. Atsako – jokio. Tuo tarpu Dykumos Žvėris vis giliau leido savo mirties nagus į kiekvieną organizmo ląstelę, ir Keleivis juto, kaip jis palengva artėja prie širdies.
Stasys Eidiejus. Keleivis
Sunkūs klausimai draskė sielą, o iš atminties gelmių vėl išplaukė ano paštininko apmąstymai: “Aš jau beveik nebetikėjau, kad išsikapstysiu, bet kažkuriuo momentu supratau: jei noriu išsigelbėti, turiu žengti dar vieną žingsnį, po to – dar vieną, dar vieną, dar… Visada turiu pradėti nuo to vieno žingsnio. Kiekvieną kartą vėl iš naujo – nuo to vieno žingsnio. Ir tada aš pajudėjau… Tiesiog jaučiau atsakomybę. Jaučiausi atsakingas už save, už savo paštą, už draugus, kurie manimi pasitikėjo. Už tuos svetimus žmones, kurie laukė savo laiškų.
Niekas nežinojo, kur aš esu, beveik niekas nenujautė, kaip man sunku, o tikrojo mano kančios gylio nebuvo išmatavęs nė vienas žmogus. Bet jie tiesiog tikėjo manimi ir laukė jiems parašytų laiškų. Nuo manęs priklausė jų džiaugsmas ir jų liūdesys. Supratau, jog neturiu teisės pasiduoti. Jaučiausi atsakingas už tai, kas naujo kuriama tenai, tarp žmonių, jaučiausi turįs pats prie to prisidėti. Šiek tiek, kiek tai priklausė nuo mano pastangų ir darbo, jaučiausi atsakingas už jų likimą ir jų ateitį.”
“Taip, – mąstė Keleivis, – tu esi iš tų didžių žmonių, kurie kaip medžiai savo šakomis teikia paunksmę pakeleiviams. Būti žmogumi – tai ir reiškia būti atsakingam. Jausti gėdą dėl artimo skurdo, liūdesį – dėl jo nesėkmių. Didžiuotis kiekviena savo draugų pasiekta pergale. Žinoti, kad kiekviena tavo padėta plyta taip pat prisideda prie pasaulio statybos. Tu buvai narsus žmogus, nes kovojai su mirtimi ne dėl savęs, o dėl kitų, dėl tų laiškų, kurie turėjo pasiekti savo adresatus, kurių tu nė nepažinojai. Dėl tų meilės ir gyvenimo žodžių, kruopščiai užklijuotų vokuose. Tu kovojai ir nugalėjai!”
Šios mintys prablaivino Keleivį ir sustabdė Žvėries nagus prie pat širdies. Jos įkvėpė jį ir virto šiluma, kuri pamažu ėmė plisti po visą kūną. Žvėris nirto ir blaškėsi iš pykčio. Jis nenorėjo užleisti savo pozicijų ir jau manė pasiekęs tikslą, – juk tiek nedaug trūko. Bet šilumos, sklindančios iš širdies, jis jau nepajėgė sustabdyti – jos jėga buvo didesnė. Žvėriui teko atgniaužti savo ledinius mirties nagus. Vieną po kito, vieną po kito…
Staiga Keleivis pajuto, tarsi jį būtų palietusi nematoma ranka. Tą pat akimirką užplūdo ramybė. Įsižiebė nauja viltis, o širdyje išgirdo: “Mano vaike, tu negali sustoti. Ne tam aš lydėjau tave visą kelią, kad čia palikčiau. Tau reikia keliauti toliau. Čia ne tavo namai ir ne tavo kelionės pabaiga. Tau prieš akis dar ilgas kelias. Tavęs laukia daugybė žmonių, kuriems tu reikalingas. Jie pakils iš savo nevilties, kaip pakilsi tu. Jie laukia tavo laiškų. Tu pats būsi jiems laiškas, kurį aš rašau ne ant popieriaus, bet tavyje, tavo širdyje.
Geriausi ir gražiausi šio laiško žodžiai įrašomi dykumoje, kur tu nepajėgus suvaldyti šalčio nei karščio, kai Dykumos Žvėris leidžia savo nagus į tavo kūną, sėlina prie širdies ir alsuoja mirtimi į veidą. Kai šalia nėra kito žmogaus, aplink – jokios kitos gyvybės, ir viską apdengia tamsa. Kai daug ką prarandi, daug ko nesupranti, turi daugybę klausimų, o širdį skalauja karštos ašaros. Bet jos neleidžia užšalti ir sukietėti. Kad tu suprastum, kaip jos reikalingos, kad aš galėčiau rašyti savo laišką tavyje!
Tavo pašaukimas – būti laišku daugybei laukiančių, o kelionės tikslas – parašyti šį laišką. Kai jie skaitys tave, – atsigaus iš savo nevilties ir liūdesio. Viena, ką tu dabar turi padaryti, – nuspręsti nesustoti ir nepasiduoti. Pasitikėk manimi. Tiesiog nuspręsk nepasiduoti ir aš tau duosiu jėgų eiti toliau. Žinau – tu labai pavargęs ir tavo jėgos išseko. Pailsėk, atsikvėpk, tik nepalūžk. Tu net neįsivaizduoji, koks tu stiprus ir kiek drąsos tavyje. Nežinai, kiek daug gali padaryti ir kiek toli nueiti. Aš būsiu su tavimi, padėsiu tau užbaigti kelionę ir pasiekti tikslą. Tik nuspręsk eiti iki galo”.
Taip, be jokios abejonės, tai buvo Vedlio balsas! Jis nepaliko! Ir tada Keleivis pravirko. Vis labiau ir labiau įsikūkčiodamas, susirietė ant žemės, apsivijo rankomis galvą ir raudojo, raudojo, raudojo… Atrodė, tuoj visas panirs į smėlį, – taip stipriai buvo prisispaudęs prie žemės. Iš širdies ėmė lietis visas susikaupęs skausmas, širdgėla, kartėlis, abejonės – upėmis, versmėmis: iš kur jų tiek daug? Nuščiuvo žvaigždės ir viskas aplinkui tyliai ir su nuostaba žvelgė į Keleivį.
Jeigu tik Keleivis būtų matęs, kad šalia jo šią minutę klūpi Vedlys, savo ypatingu žvilgsniu stebintis jį ir saugantis jį. Jo akys buvo neišpasakytai gilios – meilės bedugnės. Jos skrodė Keleivio širdies gelmes ir gailestingumo jėga kėlė iš ten sunkias naštas, susikaupusias per visą kelionę.
Viena ranka apglėbęs Keleivį, kita – prie žemės prispaudęs Žvėrį, Vedlys negalėjo nusišluostyti savo pačio ašarų, srūvančių skruostais karštais upeliais.
Keleivis nežinojo, kiek laiko taip raudojo, bet vienu metu pajuto – viskas, daugiau neliko tų sunkių akmenų, taip ilgai ir sunkiai jį slėgusių. Ašaros išplovė jo širdį. Dabar ji buvo lengva, minkšta ir laisva.
Keleivis prisiminė jo laukiančius draugus, gimines, pažįstamus. Daugelis jų nežino ir net nenumano, kur jis dabar ir kaip jam sekasi. Dauguma niekada ir nesužinos. Bet ne tai svarbiausia. Svarbiau yra grįžti pas juos, kad jie galėtų skaityti tą gyvą laišką, kurį rašo Vedlys, kuriame parašyta tai, ko labiausiai reikia žmogui. Ir jie turi žinoti apie Vedlį, kuris gali pravesti pro bet kokią dykumą.
Taip bemąstant, Keleivio širdį pripildė ryžtas ir drąsa. Jo kūnas nurimo, sunkumas ir nerimas nuslūgo. Baimė pasitraukė. Jis susirietė į kamuolį, padėjo ranką po galva ir jau visai beužsnūsdamas, tyliai, tačiau iš pačių širdies gelmių, ištarė: “Aš nesustosiu…”. Po to nuvargęs ir iškankintas palaimingai užmigo. Jo veidą nutvieskė ramybė.
Tu net neįsivaizduoji, koks tu stiprus ir kiek drąsos tavyje. Nežinai, kiek daug gali padaryti ir kiek toli nueiti. Aš būsiu su tavimi, padėsiu tau užbaigti kelionę ir pasiekti tikslą. Tik nuspręsk eiti iki galo.
Naktis pažabojo savo šaltį – nedrįso priešintis tai šilumai, sklindančiai iš Keleivio. Jis jau nebematė, kaip džiaugėsi dangus. Buvo pats tamsiausias nakties metas ir žvaigždės dar niekada nebuvo taip ryškiai mirgėjusios amžinybės šviesa.
Keleivis nebegirdėjo, kaip nakties tylą į skutelius sudraskė vienišo, sužeisto ir įnirtusio Dykumos Žvėries staugimas. Jis agoniškai nuvilnijo per visą dykumą, nuo krašto ligi krašto, gąsdindamas naktį ir virpindamas žvaigždes. Bet tai jau buvo pralaimėjusiojo desperatiškas nevilties šauksmas.
Naktis pavirto į rytą, pirmieji saulės spinduliai nuslinko Keleivio veidu. Jis pramerkė akis ir išvydo begalinę dangaus žydrynę, kuri šį rytą buvo kitokia – lyg joje būtų atsiradęs kažkoks naujas atspalvis. Keleivis pagalvojo, kas tai galėtų būti ir po akimirkos suprato – tai nauja vilties spalva. Lyg kažkieno nematoma, tačiau įgudusi ranka milžinišku teptuku būtų perbraukusi visą dangų, paliejusi šį nuostabų, pastelinį vilties atspalvį.
Keleivis prisiminė nakties įvykius – kaip begalinį siaubą ir košmarą keitė ramybė ir viltis. Dar kartą pajuto, kad širdis tikrai lengvesnė ir… kitokia. Joje buvo įrašyta kažkas naujo, ko anksčiau nebuvo – gero ir gražaus, reikalingo visiems, bet perskaitomo tik tų, kurie skaito širdimi. Įrašyta amžiams. Neištrinama, neišdildoma, nesunaikinama.
Tada atmintis išplukdė vaikystėje iš tėvo girdėtą patarlę: “Kas rytą Afrikoje pabunda liūtas. Jis žino, jog turi bėgti greičiau už gazelę, kad ją sučiuptų, kitaip mirs iš bado. Ir kiekvieną rytą Afrikoje pabunda gazelė. Ji žino, jog turi bėgti greičiau už liūtą, kitaip žus. O tu, kai pabundi kiekvieną rytą, nesvarstyk, ar esi liūtas ar gazelė, tiesiog bėk. Būtinai bėk”.
Kelevis nusišypsojo. Jis neįstengė prisiminti, kada paskutinį kartą šypsojosi, bet dabar jį užliejo milžiniška džiaugsmo banga ir jis garsiai sušuko: “Taip, tėti, aš bėgsiu! Man nesvarbu, kas aš šiandien esu ir kur aš esu, bet aš pasiryžęs bėgti! Aš bėgsiu!”
Jis atsistojo, apsižvalgė ir staiga vienoje pusėje, toli horizonte, pastebėjo medžių siluetus, kurių anksčiau niekada nebuvo matęs. Pasitrynė akis, keletą kartų stipriai jas užmerkė, atmerkė, vėl pažiūrėjo: abejonių neliko – tai buvo oazė! Naujos jėgos užplūdo jo nusilpusį kūną ir jis palengva leidosi bėgti.
Beįsidienojanti saulė, rodės, tyčia šykštėjo savo karščio, kad Keleivis nevarginamas pasiektų oazę. Vilties dangus rinko debesis ir kaupė gaivinantį lietų, kad nupraustų ir atgaivintų po ilgos, sunkios kelionės. Oazė ruošė šešėlį ir laukė skubančiojo, kad suteiktų jam poilsį ir atgaivą.
Kažkur toli ir arti gyveno žmonės. Jie laukė. Daugelis net nežinojo, ko.
O Keleivis bėgo, ir jo širdis tukseno vieną ritmą: “Aš bėgu, aš bėgu, aš bėgu…”.
2000 m. balandis
Stasys Eidiejus. Keleivis
Jus gali sudominti:
Apie prenumeratą.
