Nepriklausomybė turi savo šaknis, savo priešistorę, savo herojus, pranašus, juodadarbius ir eilinius pagalbinius.
Ji neatsirado staiga iš niekur, pirštais spragtelėjus ar stebuklinga skepeta pamojus. Prie jos gimimo stovėjo ir dirbo garbūs vyrai, tautos ir valstybės mylėtojai, svajotojai, idealistai. Vyrai ir moterys, mylėję tą nuostabią, seną kalbą, tuos senus miestus, pilis ir piliakalnius, tuos žmones, kuriems reikėjo vilties, kad pasaulio galingieji, besidalijantys grobį visai šalia, čia pat už upės, neapžios ir neprarys jų net nekramtydami.
Bet pirmiau juos reikėjo pažadinti iš snaudulio – tautiškumui ir lietuvybei, įkvėpti meilę kalbai ir Tėvynei, tėvų ir prosenių darbams, tradicijoms, tikėjimui. “Lietuva miegojo dar… Rengėsi busti stipri, galinga… Patys priešai ją pakėlė. Tačiau ji budo ne išsyk, iš lengvo ji budo…”. (V. Pietaris, “Algimantas”).
„Homines historiarum ignari – semper sunt pueri“ – „Žmonės, nežinantys istorijos, visada lieka vaikai“ – skaitome Priekalbėje lietuviško laikraščio “Aušra” (Auszra), kurio pirmus numerius redagavo J. Basanavičius. “Mūsų tad ypatingiausias ir didžiausias rūpestis bus – duoti pažinti mūsų sentėvių darbus. Todėl pirmų pirmiausia turime pažinti jų senovišką gyvenimo būdą, darbą ir tikybą, nes jų gyvenimą pažinę, pažinsime geriau juos, o juos pažinę ir patys pasipažinsime. <…> Šituos savo pažadus išpildyti iš gilumos širdies norėdami, mes netrokštame dėl savęs bikokio pelno ir naudos, vienat, kad mūsų žodžiai pultų ant gražios dirvos ir atneštų šimteriopą dvasišką naudą Lietuvai”.
“Laikraščiui programinę „Prakalbą“, rodos, sausio 28 d. rašiau. Noriu čia prie progos vieną tos Prakalbos paminėti vietą, kuri mane labai sujudino. Parašęs ją, skaitydamas žodžius „Kaip aušrai auštant nyksta ant žemės nakties tamsybės, o kad taip jau prašvistų ir Lietuvos dvasia!” graudžiai apsiverkiau ir iš akių byrančiomis ašaromis sušlapinau rankraštį. Tarytum aš tuomet prajaučiau, kad šitie iš gilumos širdies kilusieji žodžiai užgaus jautresnių lietuvių širdis ir sukels juose tėvynės ir savo kalbos meilę, be kurios nėkoks tautos atsigaiveliavimas negalimas – taip ir atsitiko.” – rašė Jonas Basanavičius.
“Gavau N 1 „Aušros.” Žiūrau, ant pirmutinio puslapio stovi Basanavičius. „Pranašas“ – pamislijau tada apie Basanavičių jau lietuviškai. Ėmiau skubiai vartyti „Auszrą“… ir neprimenu jau visko, kas su manim paskui darėsi… Tiek pamenu, kad atsistojau, nuleidau galvą, nedrysdamas pakelti akių ant sienų mano kambarėlio… rodos girdėjau Lietuvos balsą, sykiu apkaltinantį, sykiu ir atleidžiantį: O tu, paklydėli, kur iki šiol buvai? Paskui pasidarė man taip graudu, kad apsikniaubęs ant stalo apsiverkiau. Gaila man buvo tų valandų, kurios nesugrąžintinai išbrauktos tapo iš mano gyvenimo, kaipo lietuvio, ir gėda, kad taip ilgai buvau apgailėtinu pagedėliu… Potam pripildė mano krūtinę rami, smagi šiluma ir, rodos, naujos pajiegos pradėjo rastis… Rodos, užaugau išsyk, ir ta pasaulė jau man perangšta… Pajutau save didžiu, galingu: pasijutau lietuviu esąs. Ta valanda antrojo užgimimo perdaug yra svarbi mano gyvenime, kad galėčiau ją užmiršti. Negaliu taipogi užmiršti, kad ir nepripažinti, kad už tą valandą esu kaltas Basanavičiui. Neužilgo susižiedavau su Lietuvos literatura ir iki šiai dienai savo sužiedotinės neapleidžiu”, – prisimena Vincas Kudirka savo “Tėvynės varpuose”.
“Aušra” turėjo nepaprastos istorinės reikšmės. Tai naujo Lietuvos atgimimo pradžia, tai pirmas žingsnis į savarankišką ateitį. Ji davė tautos gyvenimui naują kryptį. Jos uždavinys buvo pažadinti snaudžiančią kartą, uždegti ją tėvynės meile, rūpintis jos kultūrinio lygio pakėlimu, ir ji tą garbingą uždavinį atliko puikiai.
Anot M. Biržiškos, “tai didžiausia pasaulyje revoliucija, kokią istorija bežinanti – sukilimas vos bepradedančios susiprasti tautelės prieš didžiulę rusų-vokiečių santarvę. Ir ji tą kovą laimėjo, ji nugalėjo galijotą – iš pavergtos, bekalbės, beteisės vergovės išsivystė į nepriklausomą valstybę.”
Praėjus 35 sunkiems metams nuo tos dienos, kai rašė Prakalbą ir verkė, svajodamas apie prašvitusią Lietuvos dvasią, Jonas Basanavičius pirmasis pasirašo Lietuvos Nepriklausomybės Aktą.
Tuo metu šalia jo jau nebuvo mylimos žmonos, su kuria lemtis lėmė kartu pagyventi tik penkis metus. Kokį žmogų mylėjo, į savo širdį ir gyvenimą įsileido mūsų tautos prabudimo lyderis? Kokia moteris buvo šalia patriarcho? Kas pamilo tą, kuris taip mylėjo Lietuvą? “Nė vienas didis istorinis herojus nėra gimęs be didelės žmonos paramos” – sako istorikai.
Čekijos vokietaitė Gabriela Eleonora Mohl, J. Basanavičiaus žmona, savo dienoraštyje rašė:
„Manęs niekada itin nežavėjo gražūs vyrai – mane labiau traukė tie, kurie spinduliuodavo vyriškumą, stiprų charakterį ir taurumą. Kaipgi būčiau galėjusi įsimylėti vieną tų neatsakingų, margų drugelių, kurių visas žavesys – margi sparneliai, ir po kurių gražia išvaizda teslypi pasaulis, pilnas tuštybės, nepastovumo ir neprincipingumo?
<…>
Mano ilgesys, mano svajonė išsipildė: suradau vyrą, kuriam galiu paaukoti visą savo širdį, nebijodama už tai sulaukti pajuokos. Jis čia, mano širdyje, mano kilnusis, numylėtasis, įkūnytasis idealas. Stipriausias ryšys, kuris riša prie gyvenimo, yra meilė jam. Aš jį myliu taip karštai ir giliai, kad dėl jo galėčiau mesti visa kita. Kur jis bekeliautų, noriu būti su juo. Juk mano tėvynė – prie jo širdies.“ Gražiau nepasakysi.
Kol ji buvo gyva, tol savo vyrą visur palaikė ir rėmė. Nors niekada nebuvusi Lietuvoje, ji emociškai su vyru išgyveno dėl jo tėvynės, dėl jo krašto, jo politinės kovos už Lietuvos krašto atgimimą.
– Sentimentalu… Perdaug egzaltuotai…
– Taip!
– Tu idealizuoji…
– Taip! O kaip kitaip?
Rimti, barzdoti vyrai graudžiai verkia, galvodami apie Lietuvą. Solidūs ir garbūs ponai kūkčioja kaip kūdikiai, skaitydami apie prabundančią Lietuvos dvasią. Kaip tai gali nejaudinti?
Kas nežino, kad tie žmonės buvo iš kūno ir kraujo?
Kad buvo ginčų, barnių ir nesutarimų?
Kad buvo klaidų, apgavysčių ir išdavysčių?
Bet jie buvo gyvi, jie mylėjo Lietuvą be „bikokio pelno ir naudos”, ir dirbo, netausodami savęs. Mylėjo ne protu pirmiausiai, protu sprendė didžiausius valstybės uždavinius. Mylėjo širdimi, nes Tėvynė buvo prie širdies, o ne prie kišenės.
„Triūskimės, broliai! Iš tos sėklos, kurią mes Lietuvoj išbarstysim, išaugs gražūs vaisiai. Kada mes jau į dulkes pavirsim, jei lietuviška kalba bus tvirtai pastojus, jei per mūsų darbus Lietuvos dvasia atsikvošės – tąsyk mums ir kapuose bus lengviau, smagiau ilsėtis, o mūsų dvasios gėrėsis savo darbu draugystėje mūsų prabočių, stiprių Lietuvos apgynėjų ir mylėtojų“, – kalbėjo J. Basanavičius.
Kol bus vyrų ir moterų, kuriuos jaudina Trispalvė, Vytis ir Lietuvos vardas, kuriems lietuvių kalba – gražiausia pasaulyje, o Lietuvos žemė ir gamta – mylimiausias kraštas, kol bus tokių, kurių akys sudrėks, giedant Tautišką giesmę ir gerklę užspaus ašarų gumulas, tol bus Lietuva.
Jus gali sudominti:
Apie prenumeratą.
