Pozityvas užkniso juodai arba ko nepasako laimės pardavėjai

“Tas visur kišamas pozityvas mane užkniso juodai!” – girdžiu, kaip šaukia neapsikentę be perstojo brukamų pozityvaus mąstymo mokymų ar be saiko dalinamų pozityvių patarimų ir paveiksliukų. Ir aš juos suprantu. “Būk sėkmingas!”, “Būk stiprus!”, “Tu gali, tu nugalėsi!”, “Mąstyk pozityviai, viskas susitvarkys!”, “Svajok ir pasieksi savo svajonę!” ir taip toliau be atvangos iš įvairiausių tribūnų ir tinklapių šaukia gyvenimo treneriai, įkvėpėjai, motyvaciniai spykeriai, koučeriai, sėkmės užkalbėtojai, laimės kalviai, bėdų likvidatoriai, potencialo atskleidėjai, ligų naikintojai, sveikatos suteikėjai ir kiti panašūs sėkmės džentelmenai. Ar mano balse pajutote ironiją? Taip, teisingai, nes taip ir yra. Nes viskas atrodytų lyg ir gražiai, išskyrus vieną mažą bėdelę, – toks vienpusiškas pozityvumo brukimas ir bandymas visus paversti tobulais pozityvumo zombiais yra ne tik kad neveiksmingas, bet gali būti ir pavojingas.

elijas.lt yra pozityvus ir motyvacinio pobūdžio tinklapis, sukurtas ir skirtas gyvenimo prasmės ir laimės paieškoms, bet stengiasi į viską žvelgti realiu žvilgsniu ir iš skirtingų kampų, įvertinant ir paliečiant įvairius nagrinėjamos temos aspektus. Visada yra gerai pamatyti pilną vaizdą, visumą. Jeigu mes akcentuojame pozityvumą, tai būtina į jį pažiūrėti iš visų pusių, kad išvengtume galimų nusivylimų. Seniai norėjau parašyti apie toksišką pozityvizmą, apie kurį užsimena tik retas kuris motyvatorius ar sėkmės mokytojas. Šiandien siūlau išsamų straipsnį, kuris, manau, galėtų padėti sveikai subalansuoti mūsų mąstymą ir pasirinkimus, kad netaptume nusivylusiomis visuotinio pozityvumo kulto aukomis. Norint būti laimingu, neužtenka įkišti galvą į smėlį ir apsimesti, kad viskas gerai, jeigu nėra gerai. Reikia išsiaiškinti ir pripažinti, kas nėra gerai, pakeisti tai ir judėti į priekį.

Čia yra trys pagrindiniai žinotini dalykai, tampriai susiję tarpusavyje:

  1. Pozityvumas pats iš savęs yra gerai, jeigu laiku, tinkamai ir saikingai. Tai varomoji gyvenimo jėga.
  2. Visur reikalingas balansas. Žmonės įpratę pulti į kraštutinumus – tai yra blogai.
  3. Žmonės yra skirtingi pagal savo psichologinį tipą. Kas vienam naudinga, kitam gali būti pražūtinga.

Pirmiausia, pozityvumas ir optimizmas NĖRA blogai. Anaiptol. Tai yra gerai ir labai gerai. Tai reikalinga, norint, kad gyvenime sektųsi, kad iš tikrųjų būtume sėkmingi ir laimingi. Pozityvioji psichologija padėjo ir padeda daugybei nusivylusių žmonių ir ji yra absoliučiai reikalinga. Visi šie aukščiau paminėti šūkiai yra teisingi patys iš savęs ir naudingi tam tikru laiku tam tikromis aplinkybėmis ir sąlygomis žmonėms, kuriems reikia padrąsinimo ir aiškumo, kaip išeiti iš sunkių situacijų ar įveikti slogias mintis.

Balansas

Tačiau yra antras dalykas, kurį dažnai pamirštame – balansas, minčių, reakcijų ir elgesio pusiausvyra. Be balanso mes puolame į vieną ar kitą kraštutinumą, ir tai yra blogai. Todėl kalbėdamas toliau apie blogąją pozityvumo pusę, arba – toksišką pozityvumą, turiu būtinai stabtelti ties balanso klausimu, nes jeigu jo nepaliesiu, iškart pasigirs “o tai dabar jau pozityvumas blogai?”. Jokiu būdu ne. Kartoju, pozityvumas nėra blogai, jeigu jis naudojamas teisingai, saikingai, supratingai ir jautriai. Gaila, bet nemažai žmonių nesugeba subalansuoti girdimų patarimų, mokymų ar apskritai gaunamos informacijos. Jie puola į vieną ar kitą kraštutinumą. Jie tai daro iš nemokėjimo, nesupratimo, nežinojimo ar kitų priežasčių, kurių yra daug ir įvairių, o daug pozityvumo mokytojų apie tai nepagalvoja ar nesupranta, arba dar blogiau – tuo naudojasi ir siekia iš to pasipelnyti, – socialinių taškų ir žinomumo ar realiai uždirbti. Uždirbti nėra blogai, jeigu tai daroma ne žmogaus sunkios psichinės būklės sąskaita [1].

Balansas yra gyvybiškai reikalingas. Gyvenimas nėra tik juoda ir balta, jis margesnis už genį, jame – begalė spalvų ir atspalvių, ir visos jos reikalingos, kad maksimaliai išsiskleistų žmogaus ir pasaulio grožis. Balansas nėra drungnumas ir savo nuomonės neturėjimas. Balansas – kai tu turi kategorišką teigiamą arba neigiamą nuomonę apie kai kuriuos dalykus, kai tu gali kategoriškai sutikti ar kategoriškai nesutikti su kai kuriomis nuomonėmis ar klausimais – tai rodo tavo drąsą, principingumą, tvirtas pažiūras ir nuostatas.  Ir balansas taip pat – kai šalia kategoriškumo tu iš viso gali neturėti nuomonės apie kai kuriuos dalykus – tai rodo tavo brandą, nuolankumą ir taip pat drąsą, nes tu pripažįsti, kad ne viską žinai ir ne viską supranti. [2]

     Skirtingų periodų balansas

Mes visi išgyvename skirtingus periodus – pakilimo ir nuosmukio. Kartais esame ant bangos ir viskas puikiai sekasi, o kartais puolame į duobę ar einame tamsiu slėniu ir atrodo, niekada iš jo neišsikapstysime. Tad akivaizdu, kad skirtingais periodais mums reikalingas ir skirtingas maistas sielai ir mintims. Suprantama, kad liūdinčiam ar sprendžiančiam problemas žmogui reikalinga viltis, palaikymas, padrąsinimas, jam reikia motyvuojančio ir pakeliančio žodžio – tikro, supratingo, ne falšyvo ir tuščio lozungo.

Ir kita pusė – žmogui, išgyvenančiam pakilimo laikotarpį, svarbu suprasti, kad taip gali ir nesitęsti amžinai. Aš nežinau, gal ir gali, duok Dieve, bet praktika rodo, kad anksčiau ar vėliau iškils kažkokios problemos ir jeigu tokia galimybė nebus numatyta mūsų sąmonėje, tos kad ir nedidelės problemos gali pridaryti daug žalos, stipriai mus nuvildamos. Vienas klasikas yra pasakęs, kad nėra stipresnio ir skaudesnio jausmo už nusivylimą. Tuomet mes pasimetame: “Kaip taip gali būti? Kodėl taip atsitiko? Kas su manimi negerai?” Visa esmė, kad su tavimi, greičiausiai, viskas gerai, tiesiog gyvenimas yra toks, koks yra – su daugybe nežinomųjų.

Štai ką sako psichologas Jordanas Petersonas: “Aš sakau žmonėms tai, ko jie nenori girdėti. Tai veikia geriau. Kalbu apie jų gyvenimo sunkumus ir kad jie neišvengiami. Mano paskaitos labai niūrios. Bet kuo aiškiau žmonės įsivaizduoja tuos niūrius dalykus, tuo geriau sugeba juos įveikti.”

Toksiškas pozityvumas

Frazė toksiškas pozityvumas yra psichologų naudojamas terminas, paplitęs jau ir bendrinėje kalboje, ir reiškia koncepciją, kad pozityvi ir tik pozityvi būsena yra vienintelis teisingas gyvenimo būdas. Tai reikštų, kad reikia sutelkti dėmesį tik į teigiamus dalykus ir atmesti ar ignoruoti bet ką, kas gali sukelti neigiamas emocijas. Skamba lyg ir neblogai, tiesa? Neskubėkime. Štai psichologų išvada: “Kai neigiate ar vengiate nemalonių emocijų, jas ne panaikinate, bet padarote dar didesnes. Neigiamų emocijų ignoravimas sustiprina šią mintį: kadangi jų vengiate, sakote sau, kad jums nereikia į jas kreipti dėmesio. Kol esate įstrigę šiame cikle, šios emocijos tampa dar didesnės ir reikšmingesnės, nes su jomis nesusitvarkėte ir jos lieka neapdorotos. Tačiau toks požiūris yra tiesiog neteisingas ir negali ilgai išsilaikyti. Evoliuciškai mes, kaip žmonės, negalime užprogramuoti savęs jaustis vien tik pozityviai.

Kai žmonės bendrauja su kitais, ignoruodami neigiamas emocijas ir apsimesdami, tarsi jų nebūtų, jie tampa uždari, nenatūralūs ir nenuoširdūs. Jie kuria įspūdį žmogaus, neturinčio jokių problemų, bet dauguma žmonių intuityviai supranta, kad taip nėra ir juos tai erzina. Darosi neįmanoma bendrauti. Kaip jūs įsivaizduojate prasmingus santykius su žmogumi, kuris ignoruoja liūdesį ar susirūpinimą?”

Bandymas pabėgti nuo neigiamų emocijų, jų slopinimas ir realybės ignoravimas, ką konkrečiai ir skatina daryti daugelis (kiek matau – taip, daugelis, įskaitant ir minią jaunuolių, prisiskaičiusių protingų knygučių ir pasijutusių pasaulio valdovais) pozityvumo mokytojų, yra lyg tiksinti vidinė bomba, kuri vieną dieną gali susprogti ir pridaryti itin daug žalos psichinei sveikatai. Ir ne tik psichinei – specialistų teigimu, neigiamų emocijų ignoravimas įtakoja ir fizinio kūno ligas. Ignoruodami neigiamas emocijas, mes prarandame daug gyvybiškai vertingos ir reikalingos informacijos, nes jos mums labai daug pasako apie mus pačius, kitus žmones ir mus supančią aplinką. Jos mus saugo ir įspėja: pyktis skatina veikti, nerimas verčia ieškoti jo priežasčių ir būti budriais, liūdesys veda į apmąstymus, neviltis skatina ieškoti gyvenimo prasmės, kaltė kviečia peržiūrėti savo poelgius, baimė įspėja apie galimus pavojus ir t.t. Neigiamos emocijos signalizuoja ir pasako mums, kas vyksta su mumis ar aplink mus, atveria realybę ir parodo tiesą. Mes imame judėti ir veikti, ieškome priežasčių ir keičiame tai, kas netinkama ar neteisinga mūsų gyvenime. Tuo tarpu negatyvią realybę ignoruojantys dažnai gali paklysti ir daryti blogus sprendimus, pakliūti į keblias, nemalonias ar net pavojingas situacijas, apie kurias juos bandė įspėti ir nuo jų apsaugoti neigiamos emocijos.

Neigiamų emocijų ignoravimas uždeda ant mūsų kaukę ir mes prarandame tikrumą, tampame besišypsančios, negyvos lėlės, nuolat kvailai išsišiepę zombiai

Lygiai taip pat, kaip fizinis skausmas mus įspėja apie esamą ar galimą kūno problemą, psichologinis skausmas – neigiamos emocijos daro tą patį. Juk mes neignoruojame kūniško skausmo (išskyrus tuos vyrus, kurie nekreipia dėmesio ir toliau gyvena su skausmu tol, kol liga stipriai nepaūmėja), bet kreipiamės į gydytojus, kad pašalintų jo priežastį. Jeigu nebūtų fizinio skausmo, mes galėtume mirti nuo menkiausios ligos, nes nežinotume, kad organizmui blogai, kas blogai ir negalėtume jo gydyti. Pakilusi temperatūra mums sako, kad organizmas kovoja su virusu ar kažkur kitur problemos. Jis iškart sureaguoja ir mums signalizuoja: “daryk ką nors, tavo organizme atsirado priešas, ar toks ir toks organas eina iš rikiuotės. Kūnas kovoja, bet reikia ir tavo pagalbos.” Tačiau kai neigiamos emocijos signalizuoja apie psichologinę būseną, mes kažkodėl bandome jas užčiaupti ir apsimetame, kad nieko nevyksta. Išsišiepiame ir toliau vaidiname laimingus?

Mes patiriame labai platų spektrą pačių įvairiausių emocijų ir jausmų, nuo negatyviausių iki pačių pozityviausių, ir negalime jų ignoruoti. Visos jos yra mūsų asmenybės sudedamosios dalys ir mes turime jas pripažinti ir suprasti, o ne bandyti nuo jų pabėgti. Subalansuotas mąstymas sugeba pamatyti, įžvelgti ir atpažinti visą emocinę spalvų ir atspalvių paletę, neignoruodamas nė vienos iš jų. Bet kuris geras psichologas pasakys, kad visos mūsų emocijos, ne tik teigiamos, yra labai svarbios mūsų emocinei sveikatai, kad būtume psichologiškai sveiki ir stabilūs, visapusiški, pilnaverčiai ir tikri žmonės, o ne pozityvumo iškamšos. Mokslininkų ir psichoterapeutų nuomone, emocinei pusiausvyrai tinkamas santykis yra maždaug du trečdaliai teigiamų vidinių būsenų ir trečdalis neigiamų, kurių ignoravimas jų nepanaikina, bet uždeda ant mūsų kaukę ir mes prarandame tikrumą, tampame besišypsančios, negyvos lėlės, nuolat kvailai išsišiepę zombiai. Iš realaus gyvenimo pakliūvame į spektaklį šiltnamyje, savotišką Trumeno šou.

Šiandien socialiniuose tinkluose stebime gausybę tokių spektaklių, kur simuliuojama realybė, imituojama sėkmė ir laimė, kur žmonės tarsi užsidarę savo terariumuose ir demonstruoja savo vitrininį “sėkmingą ir laimingą” gyvenimą savo sekėjams. Esu apie tai rašęs, kad yra ir tikrai sėkmingų ir laimingų žmonių profilių, tačiau jų mažuma. Ypač tai akivaizdu Instagram tinkle, kur populiarus šūkis Positive Vibes Only daug kam tampa privaloma taisykle: nerašyti ir nepublikuoti nieko negatyvaus, tik pozityvą! Tik besišypsantys veidai, tik laimės akimirkos, tik stebuklingi burtažodžiai, kartojami kaip mantra: “Aš sėkmingas!”, “Aš galingas!”, “Aš laimingas!” Niekas nesako, kad šios frazės blogos pačios iš savęs. Jos tampa nuodingos, jeigu naudojamos tuščiai, mašinaliai, be saiko ir vien tik jos, neatskiedžiant jų realiomis tiesomis. Juk ir vitaminai yra gerai, reikalingi ir naudingi organizmui, jeigu vartojami saikingai, tačiau jei susiversi pilną buteliuką iškart ar maitinsies tik jais, gali tekti skubiai lėkti ligoninę plauti skrandžio. Bukas ir mechaniškas pozityvių šūkių kartojimas iš šalies atrodo graudžiai, kvailai ir juokingai, o iš tikrųjų – tai tikras nuodas pačiam kartojančiam.

Bėgant nuo savęs, nuo savo negatyvių jausmų, užsidedama laiminga kaukė, kurią vis vien nusiimi, likęs vienui vienas su tave viduje ėdančiu skausmu. Ir tada nepadeda jokie mantrų kartojimai, užkalbėjimai ar saviįtaigos. “Pažiūrėk į veidrodį ir nusišypsok sau!” Velniop, – tari, – man šakės, o aš čia dar turiu vaipytis prieš save!? “Tu gimęs pergalėms!” – kokios dar pergalės? Aš lūzeris paskutinis, niekas nesiseka, viskas krenta iš rankų. “Tu pasaulio nugalėtojas!” – aha, taip, žinoma… Man dabar svarbu nugalėti tą suknistą pyktį, kunkuliuojantį manyje, kur jau čia pasaulis!

Apie ką čia kalbame? Apie akistatą su savimi ir su savo neigiamom emocijom. Tai pradžių pradžia – pripažinimas realybės, realių tavyje verdančių neigiamų jausmų. Tai starto pozicija, nuo čia pradeda tvarkytis reikalai. Šiame pripažinimo taške imi realią situaciją, realius jausmus ir viską kloji ant stalo. Tada žiūrim, ką turim ir kaip su tuo tvarkytis. Anie pozityvūs šaukiniai niekur nedingo, jie teisingi – tu tikrai gali nugalėti. Gal nebūtinai visą pasaulį, gal tau skirtos mažesnės pergalės, pagal tavo dovanas, talentus, tikėjimą ir pastangas. Bet kad eitum toliau, reikia susitvarkyti su šio momento negatyviomis būsenomis. Ne visas jas panaikinsi, su kai kuriomis teks išmokti susigyventi ir taip gyventi visą likusį gyvenimą.

Kai kurie negatyvūs jausmai natūraliai iššauks vienokią ar kitokią mūsų reakciją, kurs atitinkamą nuotaiką ar inspiruos tam tikrą elgesį: mes galim nusikeikti, išsirėkti, trenkti kumščiu į stalą ar lįsti į spintą ir žliumbti. Jeigu tai neperžengia normos ribų, tai normalu. Jeigu tai anomalija, užsitęsia neleistinai ilgai ar virsta į klinikinius atvejus, reikia kreiptis į atitinkamus specialistus.

Kai kurie žymūs, daug pasiekę žmonės visą gyvenimą turėjo vienokią ar kitokią baimę, tačiau kažkaip išmoko su ja gyventi ir nuveikė didelių darbų. Kiti turėdavo kitokių nuolatinių negatyvių būsenų, viduje silpni ir pilni skausmo, bet sugebėdavo įkvėpti minias žmonių. Tie, kurie šiandien mums yra pavyzdys savo darbais, pasiekimais ir gyvenimais, pripažino savo negatyvius jausmus ir vienaip ar kitaip su jais susitvarkė ar susigyveno, o mes net neįtarėm, kokių problemų jie turėjo ar su kokiais savo vidinias demonais kovojo.

O tie kiti, su pergalingom ir laimingom optimizmo kaukėm ir permanentinėm šypsenom, neigiantys negatyvių emocijų egzistavimą, mus intuityviai atstumia, nes jaučiam falšą, melą, netikrumą. Bėda tik tokia, kad atstumia ne visus – kai kurie pasimauna ant piešiamos idiliškos pseudotikrovės, kur absoliučiai viskas sekasi, visi išsišiepę, kur nėra skausmo nei liūdesio, kur niekas nežino pykčio ir nepažįsta streso. Akivaizdu, kad neišvengiamai apgautieji vieną dieną atsibus realybėje ir nusivils. Šiltnamio stogas bus nuplėštas ir visu savimi pajus pasaulio vėtras ir audras. Geriau iš anksto apie tai žinoti ir augti natūraliomis sąlygomis, nes vėliau ateisiantis nusivylimas gali būti pražūtingas. Negatyvumas reikalingas, kad neužaugtum mimoza. Kad įgytum stiprybės, atsparumo ir imunitetą, kad išsiugdytum charakterį. Kitaip ir liksi bestuburis, išpaikęs šiltnamio baklažanas.

Į pagalbą, tvarkantis su negatyviais jausmais ir nuotaikom, gali ateiti knygos, mokymai, pokalbiai, savišvieta, kažkam – maldos, meditacijos, joga ar įvairių tikėjimų išpažinimas. Reikalui esant, kreipiamės į atitinkamus specialistus. Svarbu ne panaikinti pasekmes, bet ieškoti priežasčių ir prisikasti iki šaknų. Tik pakartosiu – viskas prasideda nuo pripažinimo, kad turi neigiamų emocijų. Tai yra normalu, nes tu – žmogus. Šalia tavęs – irgi žmonės, todėl gali su jais pasikalbėti, ypač su artimiausiais šeimos nariais ar draugais. Išsakęs savo liūdesį, gali gauti paguodos, supratimo ir užuojautos, kartu galite ieškoti ir surasti jo priežastis. Išpažinęs savo kaltę, gali gauti atleidimą. Išsipasakojus, kas sukėlė pyktį, galima surasti jo priežastis ir gerinti santykius.

Teksaso universiteto profesorė, psichologė Kristin Neff sako: “Kai mes patiriame neigiamas emocijas, vidinį skausmą, bet matome kad ir daugybė kitų patiria panašius išgyvenimus, smūgis sušvelnėja. Skausmas vis dar žeidžia, bet jo jau nedidina vienišumo ir atsiskyrimo jausmas“. Aš pridurčiau – skausmas tarsi pasidalina ir išsiskaido po tuos daugybę kitų, besijaučiančių panašiai.

kai žmogui sunku, kai jam viduje skauda, kai jį kamuoja juodžiausios mintys, jam reikia ne motyvacinio plakato prieš akis, bet supratimo ir patvirtinimo, kad su juo viskas tvarkoje ir kad visa tai normalu ir nesmerktina

Pripažįstant savo neigiamus jausmus ir kalbant apie juos, gali labai daug sužinoti apie save ir kitus žmones, giliau save pažinti ir suprasti, kas nepaprastai svarbu ir reikalinga visose gyvenimo sferose. Ir antraip: žmogus, ignoruojantis savo negatyvias emocijas, negali būti atviras su kitais, jis negali suprasti kito jausmų. Jeigu tokiam žmogui pabandytumėt pasiguosti, kad jums blogai, kamuoja depresija, kažko bijote ar esate piktas, greičiausiai, jis tik mašinaliai, su ta pačia, nuolat dėvima nepailstančia šypsena, su patosu pakartotų pozityvumo klišes “aukščiau nosį, viskas bus gerai”, “ko toks negatyvus? Žvelk pozityviai!” Negi tikrai manote, kad tokioje būsenoje žmogui padės savimi patenkinto pasaulio užkariautojo išdrožtas pozityvumo lozungas? Jūs pajaustumėt, kad šis žmogus neturi empatijos ir jūsų nesupranta.

Tą patį pasakius jautriam žmogui, pripažįstančiam savo negatyvias būsenas, išgirstumėt ramų balsą: “Nu jo… šūdinas reikalas. Reikia kažką su tuo daryti, kitaip bus visai šakės. Nu nieko, nesiparink, nusiramink, ką nors sugalvosim ir išsikapstysim. Viskas bus gerai”. Ar reikia klausti, kuriuo jūs labiau pasitikėtumėt ir su kuriuo labiau norėtumėte būti? Akivaizdu, kad antrasis jus supranta ir nors nesišypso, nekalba entuziastingai, bet yra optimistas ir pozityviai nusiteikęs, tik jo optimizmas atskiestas realybe. Užtikrintas, ramus, bet realus optimizmas. Tai patikimas žmogus, aš rinkčiausi tik jį.

Dažniausiai, kai žmogui sunku, kai jam viduje labai skauda, kai jį kamuoja juodžiausios mintys, jam reikia ne motyvacinio plakato prieš akis, bet supratimo ir patvirtinimo, kad su juo viskas tvarkoje, kad jis gali turėti negatyvių minčių, kad jam nebūtina būti didvyriu ir herojumi 24x7x365, kad jis gali būti silpnas, bejėgis, bailus, irzlus ir piktas, ir kad visa tai normalu ir nesmerktina ir kad tai niekaip nenuvertina to žmogaus. Jam reikia palikti vietos apmąstymams, susivokimui, tuo pačiu jautriai sėjant vilties sėklas, suteikiant laiko joms išdygti ir užaugti pozityvumo medžiui, prižiūrint ir globojant savo supratingumu, o ne drastiškai grūsti nervinančius šūkius, darančius absoliučiai priešingą, atstumiantį poveikį.

Medicinoje naudojamas terminas “paradoksinė reakcija”, nusakanti efektą, kuomet vartojamas vaistas organizme sukelia priešingą reakciją tai, kurią turėtų sukelti. Pavyzdžiui, vaistai nuo skausmo ne tik kad jo nemalšina, bet dar labiau padidina skausmą. Tas pats ir psichologijoje, kai ne laiku, ne vietoje, nejautriai ir netinkamom dozėm bandoma gydyti optimizmu, kuris sukelia radikaliai priešingą ir atstumiančią reakciją.

Psichoterapeutė Whitney Hawkins Goodman savo Instagram profilyje patalpino realaus ir toksiško pozityvizmo reakcijas į tam tikrą žmogaus negatyvią būseną. Tai sukėlė didžiulę internautų reakciją ir susidomėjimą:

Kaip minėjau pradžioje, žmonės linkę į kraštutinumus. Ir dabar, šiek tiek pakalbėjus negatyvių jausmų tema, vėl atsiranda pavojus nuklysti į kitą kraštutinumą: ar dabar jau visiems, visur ir visada reikia kišti apie savo psichologą, negatyvias emocijas, liūdesius, kartėlius ir pykčio priepuolius? Žinoma, ne! Nereikia to afišuoti ir pabrėžti kiekviena proga. Tai turi būti natūralu. Jei išeina kalba, kas nors paklausia ar manai atėjus tinkamui momentui, gali nebijodamas tai pasakyti garsiai, bet tai nėra ir neturi tapti visų pokalbių tema ir gyvenimo epicentru. Tiesiog natūraliai gyveni savo gyvenimą, o šalia vyksta ir šitas veiksmas, savo laiku ir savo vietoje.

Juk nesigiri kasdien, kad neišneši šiukšlių, neplauni indų, netvarkai namų, nesiprausi ir esi nevala: žinote, aš gyvenu natūraliai, nieko neslepiu ir nenoriu čia vaidinti prieš kitus. Wrong! Tai ne “natūralus gyvenimas”, tai – apsileidimas ir netvarka, tai nepagarba sau ir atėjusiems svečiams. Lygiai taip pat nuolat neafišuoji savo neigiamų emocijų: “ach, kokia aš bjauri ragana, kokia pagiežinga ir kerštinga, pikta ir nevaldoma – prašau, mylėkite mane“… “Aš tikras depresuotas velnias, beviltiškas suskis, kam į snukį?” Ir taip kasdien po kelis kartus. Wrong! Bus dienų, kai tu gal ir būsi tokia ar toks, ir jausies taip, tačiau šitie jausmai ir emocijos – ne spaudai. Tai yra tvarkytini dalykai ir asmeniniai reikalai. Juos reikia išgyventi, spręsti, keisti pačiam ar su specialisto pagalba, o jeigu tai jau yra pastovus charakteris, tai reikia keisti charakterį, nes pirmiausia, sunku pačiam ir gyvenimas visas pasidaro juodas, o antra – sunku visiems šalia esantiems.

Tu gali būti liūdnas, piktas, prislėgtas, nusiminęs, nesaugus, abejojantis ar bijantis, ir vis tiek išlikti pozityvus.

Prisimenant psichologų išvadas apie pozityvių/negatyvių jausmų proporcijas, jeigu 2/3 visų mūsų postų būtų pozityvūs, gražūs, pergalingi, glamūriniai žurnalų viršeliai, o 1/3 – skausmingi, liūdni, pikti ir be makijažo, tai gal jau būtų panašu į realybę? Kalbu apie balansą. Vėl gi, to negali daryti dirbtinai: aha, įdedu dvi nuotraukas su vakarine suknele iš vakarėlio, dabar reikia vieną su chalatu ir susivėlusią, tai dabar jau gerai? Ne, negerai. Balansas ateina natūraliai, kai mąstymas subalansuotas natūraliai.

Natūralumas turi būti natūralus, ne dirbtinis ir apskaičiuotas. Jeigu reikia skaičiuoti, tai jau ne natūralumas, o ta pati vaidyba, šįkart – su natūralumo kauke. Ir mes čia kalbame tik apie socialinius tinklus, bet natūralus, subalansuotas mąstymas turi veikti visame gyvenime, įprastoje kasdienybėje, tiek būnant vienam, tiek bendraujant su žmonėmis. Be abejo, nukrypimų yra į vieną ar į kitą pusę, kuriuos mes toleruojame. Apie vieną sakome “jis visada pasitempęs ir su šypsena”, apie kitą – “jis leidžia sau ateiti be kostiumo ir rėkauti”. Kol tie nukrypimai nežymūs, tol jie parodo tik mūsų skirtingus charakterius ir skirtingus asmenybės tipažus, kas yra visiškai suprantama ir normalu. Anomaliais atvejais – žiūrėti aukščiau apie specialistų pagalbą.

Mes esame labai skirtingi

Dar porą žodžių apie skirtingus mūsų asmenybės tipus. Ši tema nusipelno atskiro straipsnio, dabar tik trumpai, nes tai susiję su tuo, apie ką čia kalbame.

Mes visi esame labai skirtingi. Skiriasi mūsų charakteriai, vidiniai pasauliai, mąstymas, supratimai, elgesys, reakcijos ir t.t. Pradedant dualiu padalijimu į ekstravertus ir introvertus, tęsiant per keturis temperamento tipus (melancholikas, cholerikas, flegmatikas, sangvinikas), Jungo, Allport, Cattell, Froido bei kitų psichologų nagrinėtus tipažus ir baigiant Myers-Briggs 16 asmenybės tipų skirstymu, jau nekalbant apie tai, kokius žmones sutinkam ir kaip juos matom elgiantis realybėje, kartais galima pagalvoti, kad žmonės taip stipriai skiriasi vieni nuo kitų, tarsi būtų išvis atskiros žinduolių rūšys. Tai yra faktas, kurį privalu suvokti ir žinoti.

Tai reiškia, kad kiekvienas skirtingai galime reaguoti ar nereaguoti tiek į pozityvų mokymą, tiek į savo negatyvius jausmus, ir tai nebus nei blogai, nei neteisingai, kol nedarome skriaudos aplinkiniams ir neperžengiam normos ribų. Kas yra ta “norma”? Galima pasakyti, kad natūraliai ir intuityviai mes visi suprantame “normos” ribas: pradedant visuotinai pripažintom žmogiškom taisyklėm, gydytojų ir mokslininkų išvadom, etikos, moralės normų supratimais, vertybių sistemom, sąžinės jautrumu, nacionaliniais charakterio ypatumais, tautinėm tradicijom bei kitais faktoriais ir baigiant teismine praktika, kur jau kodeksai nustato, kas normalu, o kas – nebe.

Neturėtume stebėtis, kad kitų reakcijos arba jų nebuvimas skiriasi nuo mūsų. Skirtingumų pripažinimas ir supratimas daro mus pakantesniais kitų nuomonėms, elgesiui, gyvenimo būdui.

Mus gali erzinti kitų nuolatinės šypsenos ar mums gali būti nemalonu nuo surūgusių veidų, mus gali piktinti kitų elgesys ir nesupratingumas, bet pagalvokime apie save pačius – gal mūsų veidai, šypsenos ar surūgimas erzina kitus? Gal mūsų elgesys kitiems nesuprantamas ir juos piktina? Dėl to mes ir buriamės į bendraminčių kompanijas, renkamės draugus ir bendraujame su mums patinkančiais ir mūsų bangas atitinkančiais žmonėmis. Vis tiek randame sau ką nors tinkamo iš tų 16 tipų. Esame laisvi žmonės, todėl kiekvienas gali kalbėti, ką nori ir elgtis, kaip nori, su sąlyga, kad jeigu peržengs ribą, karma jam atsilygins. Kiekvienas laisvas žmogus turi teisę elgtis, kaip nori ir už tai gauti atitinkamą atlygį ar atkirtį iš kito laisvo žmogaus. Taip surėdytas gyvenimas.

Čia dar daug galima plėstis, bet kitus dalykus gal paliesime kituose straipsniuose.

Pabaigai

Saikingas ir atmieštas realybe pozityvizmas yra gerai ir labai gerai. Tai absoliučiai naudinga ir reikalinga mūsų gyvenimuose. Vizijos, regėjimas, svajonės ir tikėjimas jomis veda į priekį, jeigu esam atkaklūs ir nenuleidžiam rankų. Pozityvus požiūris į gyvenimą užkrečia ir traukia. Aš kartais būnu tikras bambeklis, bet esu optimistas. Bambeklis – optimistas? Taip. Jei skaitėt visą straipsnį, turėjot suprasti, kad taip gali būti. Ir esu visom keturiom už realiai-pozityvų (arba pozityviai-realų) požiūrį. “Pozityvaus mąstymo jėga” ir kiti šios temos bestseleriai yra puikios knygos – subalansuotam protui ir jautriai sielai. “Jautriai” šiuo atveju – ne skystai, liurbiškai, bet teisingai nujaučiančiai, kas yra kas.

Toksiškas pozityvizmas yra blogai ir labai blogai. Jis slepia realybę ir tiesą, slopina asmenybę, laužo ją, dirbtinai dusindamas natūralias asmenybės dalis – negatyvias emocijas. Toksiškas pozityvizmas yra nenatūralus, veidmainiškas, apgaulingas, nepatikimas ir skausmingas. Jis iškreipia arba neigia realybę. Jei būsite jautrūs savo viduje, intuityviai jį pajusite ir nenorėsite turėti nieko bendro. Žmones, kurie nepasitiki savimi, pozityvūs išpažinimai apie save priverčia jausti dar prasčiau, o ne geriau, tvirtina psichologų atlikta studija. O savimi pasitikinčius užpumpuoja dar labiau iki perdėto pasitikėjimo, kas veda į nepamatuotas rizikas, o galiausiai – į nusivylimus.

Mąstant tik pozityviai, sukuriama iliuzija, kad viskas yra žmogaus rankose. Bet yra toli gražu ne taip. Mes negalėjome pasirinkti gimimo vietos, tėvų ir to, kas mums įdiegta iš vaikystės. Lygiai taip pat mes negalime numatyti savo tolesnio gyvenimo aplinkybių, politinių įvykių, stichinių nelaimių poveikio ir t. t. Ypač vaikams svarbu paaiškinti, kas yra nesėkmė ir nusivylimas, tai, kad ir geri žmonės gali pakliūti blogiesiems į nagus ir ką tada daryti.

Balansas reikalingas visur gyvenime. Pažiūrėkite, kaip subalansuota gamta, kaip subalansuotas žmogaus organizmas. Taip pat subalansuotas ir mūsų jausmų, emocijų pasaulis. Jeigu jaučiate, kad nukrypote perdaug į vieną ar kitą pusę, grįžkite atgal, nes važiuojant tik vienu grioviu, gerai nebus. Natūraliai subalansuotas mąstymas įtakos jūsų subalansuotą elgesį ir gyvenimą. Šalia “Tu gimęs nugalėti!” turi būti ir knyga “Tavo gyvenime bus daug š…”. Jei skaitai “Penki žingsniai į laimę”, tai būk pasiruošęs paskaityti ir “Penkiasdešimt depresijos atspalvių”.

Sokratas sakė: “aš nieko negaliu išmokyti, galiu tik paskatinti mąstyti.” Geri motyvatoriai, koučeriai, patarėjai yra gerai ir tokių aš šiandien matau daug – profesionalių, supratingų, plataus požiūrio, teisingų, sugebančių perprasti asmenybes ir jų situacijas, ir balansuotai vesti dialogą. Tačiau kaip geras psichologas nieko nedaro už jus, taip ir geri motyvatoriai nieko už jus nepadarys. Jie nepakeis jūsų gyvenimo, nepakeis net jūsų mąstymo – viską padarysite jūs pats, jei norėsite. Jie tik užduos teisingus ir gerus klausimus, suves į akistatą su realybe, padės pažvelgti į situaciją kitu kampu, iš kitos perspektyvos, kad jūs patys pamatytumėt tai, ką reikia pamatyti, ir tada ateis nušvitimas į sujauktą protą ar jausmus ir tada imsitės keistis. Patys. Jei norėsite.

Ar mano tikslas buvo numušti jūsų optimizmą? Tikrai ne 🙂 Jei įdėmiai skaitėt ir supratot, ką norėjau pasakyti, tokių klausimų neturėjo kilti. Mano tikslas – pažvelgti į pozityviąją psichologiją ir dabar ypač populiarius motyvacinius mokymus iš kito kampo, kritišku žvilgsniu, kad atsisijotų pelai nuo grūdų. Jeigu kas griūva – tegu griūva, reiškia, tai buvo netikra. Bet jei po to kažkas užaugs ir sustiprės, tai greičiausiai – ilgam. Juk visas elijas.lt tinklapis yra motyvacinis ir optimistinis, tad kaip galėčiau griauti tai, ką pats statau? Elijas yra pozityvus ir motyvacinio pobūdžio, tik kaip visada, reikia pamatyti pilną vaizdą. Jeigu mes kalbame apie kraštutinį optimizmą, reikia įkalti ir kitą riboženklį, priešingame gale, kad žinotume, kokia gali būti blogoji toksiško pozityvizmo pusė.

Kai kurie galėjo pastebėti, kad nepaminėjau arba mažai užsiminiau apie tikėjimo faktorių. Be abejo, jis yra, ir labai stiprus. Nenorėjau čia plėtotis, nes tai verta atskiros temos. Pasakysiu tik tiek, kad jeigu kažkieno pozityviame mąstyme pasijungia gyvo tikėjimo faktorius, jis gali pakeisti labai daug ką iš esmės, o kai kuriais atvejais – netgi paneigti kai kurias šiame straipsnyje teigiamas tiesas – be abejo, tikinčiojo naudai. Nes, būdamas iš kitos dimensijos, jis nepavaldus kai kuriems dėsniams ir gali juos laužyti. Tikėjimas yra nepaprastai stiprus faktorius ir kaip sakiau, jis vertas atskiro aptarimo.

Terapeutės Daivos Žukauskienės komentaras: “Pozityvus mąstymas daugeliui žmonių yra resursas išgyventi sunkiomis gyvenimo akimirkomis. Mąstyti vien pozityviai nėra gerai, nes prarandamas realybės jausmas, eliminuojamos nesėkmės, skaudūs įvykiai, krizės. „Viskas tik į gera“ – skambi frazė, bet realybėje atspindinti tik pusę tiesos. Gyvenime būna visaip: ir gerai, ir blogai. Pozityvus mąstymas, šypsenų treniruotės, mantros, kad „viskas bus gerai“ tikrai gali žmogui padėti tam tikrose situacijose, bet nereikėtų to taikyti visą laiką. Žmonės mėgsta pozityvius žmones, bet tik tada, kai optimizmo juose yra saikingai, neperspaustai, nesaldžiai. Šypsena veide ne visur tinkama, daug kur tai primena klounadą ir sukelia dviprasmiškus jausmus. Gyvenimo ir jausmų pilnatvę kuria tik teigiamų ir neigiamų jausmų balansas. Negalima pasitikėti žmogumi, kuris nuolat šypsosi, nes kyla klausimas, kaip atrodo jo neigiamos emocijos, kur jis jas slepia? Užspaustos neigiamos emocijos prasiveržia netikėtai ir dažniausiai ne laiku, nušluodamos viską savo kelyje. Išjausti viską, kas žmoguje sukyla, reikia čia ir dabar, nekaupiant ir nekonservuojant jausmų.”

Paskutiniai akcentai

Toksiško optimizmo apaštalai ir skleidėjai dažnai stokoja empatijos. Štai kodėl vien dėl šio fakto negalima priimti visko už gryną. Jeigu jie nesupranta tavo jausmų ir tavo emocinės būsenos, kaip jie gali patarti ir padėti?

Štai ką sako Wikipedia apie empatiją:

Empatija (gr. εμπάθεια ‘stipri aistra, įsijautimas’) yra gebėjimas įsijausti į kito padėtį, emocinę būseną, tiesiogiai suprasti kito jausmus; altruizmo pagrindas. Empatija susijusi su savivoka, savo jausmų pažinimu, vėliau savistabos rezultatus pritaikant bendravime su kitais. Žmogaus emocijos siejamos su mąstymu, įsitikinimais bei troškimais, todėl empatija pasižymintys žmonės paprastai gali tiksliau apibūdinti kito žmogaus minčių kryptį ir nusiteikimą (nuotaiką).

Empatija nėra įgimta, ją reikia išugdyti.

(Nežinau, kas rašė šį straipsnį Wikipedijoje, bet aš nesutinku su tuo, kad empatija nėra įgimta. Aš teigiu – empatija dažniausiai yra įgimta savybė. Užtenka šiek tiek panagrinėti asmenybių tipus, paskaityti biografijas ar psichologų išvadas ir pamatysime, kad kai kurie tipažai turi įgimtą savybę suprasti ir užjausti kitą žmogų. Aš pats tai žinau iš praktikos, matau realiame gyvenime ir drąsiai tvirtinu, kad empatija nėra tik išugdomas dalykas. Dar daugiau – sakyčiau, empatiją išugdyti ar išmokyti yra gana sudėtinga, nes geriausiu atveju gausime mašinalų elgesį ir išmoktas, technines, mechanines reakcijas į kito žmogaus vidinių nuotaikų išorinius požymius. Kad pajausti kito žmogaus emocinę būseną, jo jausmus, reikia įgimtų sugebėjimų, kuriuos turi anaiptol ne visi žmonių psichologiniai tipai. Apie tai daugiau – būsimame straipsnyje apie asmenybės tipus. ~ Stasys)

Empatijos priešingybė – egocentriškumas.

Klausant ir girdint motyvacines kalbas, skaitant motyvacines knygas, visada turi atsižvelgti į savo pačio asmenines savybes, situaciją, į savo jausmus, galimybes, talentus, sugebėjimus, aplinkybes, pagaliau – atsiremti į savo pačio tikėjimą, vidinius impulsus, regėjimą. Pagrindinė klaida, kodėl daug žmonių nusivilia – jie aklai kopijuoja, užuot išmintingai pritaikę tam tikrus dėsnius ar metodikas pagal savo asmeninę situaciją ir kitus aukščiau paminėtus faktorius. Juk ir Biblija sako “Tebūna jums pagal jūsų tikėjimą”.

Negalima elgtis ir daryti sprendimų savo gyvenime pagal kito žmogaus tikėjimą, turi atsiremti į savo pačio vidų. Negalima aklai rizikuoti, kopijuojant ir pamėgdžiojant kitą žmogų – jis turėjo savo tikėjimą, nuojautą, impulsą, žinojimą, aplinkybes, sąlygas, ko neturi tu. Jei turi regėjimą, viziją, apie kurią dažnai girdime motyvaciniuose mokymuose, tai jie turi būti tavo ir tikri. Todėl be galo svarbu pažinti ir suprasti save, savo jausmus ir emocijas, ir gyventi savo gyvenimą, o ne primestą kitų žmonių. Klausyti, skaityti, domėtis ir mokytis, bet viską perleisti per savo prizmę ir pritaikyti tai, kas tinka konkrečiai tau asmeniškai.

Dar vienas dalykas, ko dažnai nepasako motyvatoriai ir sėkmės mokytojai, kad sėkmės ar laimės formulės, žingsniai, laipteliai netinka ir negali būti masiškai pritaikomi visiems ir todėl, kad žmonės gyvena skirtingose situacijose, turi skirtingus draugus, tėvus, pažįstamus, aplinkybes. Man teko skaityti straipsnių šia tema, kur nagrinėjami būtent tie nutylimi dalykai, kaip pavyzdžiui, kažkas tapo turtingas ne todėl (arba – ne vien todėl), kad jis labai tikėjo, dirbo ir taikė 5 sėkmės žingsnius, bet todėl, kad paprasčiausiai… paveldėjo didžiulį palikimą. Arba turėjo gerus draugus, kurie jį įdarbino geroje vietoje, po to paaukštino, sudarė galimybes pigiai įsigyti akcijų ir pan. Tikiuosi, kad išvysite straipsnį šia tema Elijuje.

Viską įmanoma pakeisti – jeigu ne sunkią situaciją, tai požiūrį į ją.
Būkite pozityvūs ir nepamirškite realybės. Jūs užlipsite į savo kalnus.

Aš visada mėgstu žiūrėti į optimistinę gyvenimo pusę, tačiau esu pakankamai realistas, jog žinočiau, kad gyvenimas yra sudėtingas dalykas.” ~Voltas Disnėjus (Walt Disney)


Šaltiniai: psychologytoday.com, shinetext.com, psycnet.apa.org, themindsjournal.com, 15min

  1. Aš nesakau, kad žmogaus bėdos atveju jam reikia viską daryti dovanai – tada bankrutuotų laidotuvių verslas, psichologų kabinetai ir skyrybų advokatai. Aš sakau, kad savo veiksmais ar verslu negalima bloginti kartais jau ir taip blogos žmogaus psichologinės būklės. O taip daro kraštutinio – toksiško pozityvumo mokytojai. Kartais juose matau tiesiog elementarų nejautrumą sau, kitam žmogui, aplinkai, nesupratimą situacijos ir nesiorientavimą joje, nesugebėjimą pamatyti platesnio vaizdo. Tai suprantama ir natūralu, – ne visiems duota suprasti, pajausti ir pamatyti. Tokie mokytojai dažnai taip elgiasi ne iš blogos valios. Jie mato pozityvumo naudą, tik jaunumas, naivumas, patirties stoka ar rožiniai akiniai trukdo pamatyti ir suprasti žmogaus ir gyvenimo sudėtingumą, jų daugiasluoksniškumą, ir viską subalansuoti. Blogesnis variantas yra, kuomet tai daroma tikslingai ir sąmoningai, iš egoistinio prado, siekiant vienareikšmiškai savanaudiškų tikslų.

  2. Su metais, su amžiumi mąstančiame žmoguje natūraliai atsiranda mažiau radikalumo ir kategoriškumo. Nes mąstantis žmogus per ilgus metus ne tik daug pastebėjo ir sužinojo, bet tuo pačiu jis sužinojo, kiek dar daug jis nežino ir nesupranta, koks pasaulis įvairialypis ir sudėtingas ir kokie daugiasluoksniai yra įvairūs reiškiniai. Ir taip pat jis pamatė, kaip paprasta išspręsti kai kuriuos klausimus, kurie anksčiau atrodė itin sudėtingi ir neįveikiami. Iš kitos pusės, toks žmogus kai kuriais klausimais savo nuomonę suradikalina, tampa kategoriškas, nes suprato ir daug kartų įsitikino, kad tai yra tiesa, o tai – melas.

Jeigu norite perpublikuoti šį tekstą ar jo dalį savo tinklapyje, maloniai prašome nurodyti autorystę ir pridėti nuorodą į šį straipsnį. Ačiū.

Vienas komentaras tekstui “Pozityvas užkniso juodai arba ko nepasako laimės pardavėjai

Parašykite komentarą

Būti laimingu - tavo pašaukimas