Visi mes vienoje valtyje

Pavasaris vangiai kėlėsi iš savo guolio, tingiai rąžėsi ir žiovaudamas lėtai žvalgėsi aplink. Budino gamtą, žadino žmones ir sveikino pirmuosius parskridusius paukščius. Mes murmėjome, kad žiema buvo besniegė, bet buvome kupini planų, idėjų ir svajonių. Planavom pirkinius ir keliones, renginius ir šventes, pirkom bilietus ir burbėjom, kad ne geriausios vietos. Buvom viskuo aprūpinti, tik ne viskuo patenkinti, turėjom visko apsčiai, bet radom, kuo skųstis. Spalva netinka, dydis, forma, medžiaga. Per tamsūs tapetai, per šviesūs baldai. Nagų atspalvis ne toks, plaukų sruogos ne taip sukasi. Sėdmaišis per kietas, kava per saldi, kaklaraištis netinka prie švarko.

„Seniai karo nebuvo“ – vis dažniau sklandė internetuose. Nes daugėjo tų, kuriems didžiausios problemos buvo nesunokusi gvajava, nelaimėta Eurovizija ar nulūžęs nagas. „Seniai nebuvo karo“ – turėjusi būti tik pašaipiu juoku, ši frazė giliai širdyje kažkaip kraupiai baugino. Bloga nuojauta kuždėjo, kad gal tai visai ne juokas, bet „blaivus protas“ atšaudavo, kad juk nieko blogo negali atsitikti. Ką, žemės drebėjimas? Ledynai ištirps? Dangus nugrius? Koks karas? Cha cha cha… „Tu per ilgai per ramiai gyvenai” – mašinoje dainuoja Marijonas, bet šie žodžiai tą minutę nieko nereiškia. Pasigarsini radiją, praveri langą ir vėjui plaikstant plaukus, švilpi link jūros. Nieko blogo negali atsitikti – juk savaitgalį stintų šventė. Nebent stintos tai pamiršo ir visos bus išplaukusios į Švediją, cha cha cha!

Neįsivaizduojamo karo dundesys atsirideno iš už tūkstančių kilometrų staiga, netikėtai, nelauktai. Ai, bet juk tai kitam planetos krašte! Po mėnesio jau dundėjo pas kaimynus, po kelių savaičių – jau ir mūsų kieme. Dar neužilgo laidojome pirmas aukas. Karas atėjo. Lauktai nelauktas ir nelauktai lauktas. Nujaustas ir atmestas, ignoruotas ir apjuoktas, prieš mūsų valią tapo mūsų kasdienybe, užvaldęs mūsų mintis, pavogęs svajones, sugriovęs planus. Atėmęs tokį gyvenimą, kokį turėjom. Iš jo gali juoktis, bet jo šešėlis praryja tavo juoką. Jį gali gąsdinti, bet jis per daug baisus, kad išsigąstų. Jį gali ignoruoti, bet jis per didelis, kad nepastebėtum. Jo gali visiškai nebijoti, bet jam į tavo drasą nusispjauti.

Viskas pasikeitė staiga ir taip pat staigiai keičiasi kasdien. Kas dar vakar buvo svarbu, šiandien net neatsimenam, o kas rūpi šiandien, rytoj jau pamiršim, nes vėl bus naujienų ir turėsim naujų rūpesčių. Šiandien dejuojam „ach, kad būtų taip, kaip prieš savaitę“, po savaitės ilgėsimės šiandienos. Visos dienos pavirto į vientisą, tąsią baimės ir panikos masę, kuri klampina, siurbia ir traukia į save, neleidžia žengti nė žingsnio į priekį. Tu nori pabėgti, bet negali. Pamanęs, kad sapnuoji, įsibėgėji ir šoki nuo dangoraižio – kad atsibustum, o atsibudęs supranti, kad geriau būtum pasilikęs košmariškam sapne, nes realybė daug baisesnė.

Tavo vyras jaučiasi panašiai. Tavo žmona panašiai. Tavo tėvai, vaikai, draugai. Tavo kaimynai, miestiečiai, bendradarbiai. Tavo tautiečiai. Tavo Ispanija, Italija, Maljorka ir tavo Amerika. Tavo pasaulis, kurį visą jau buvai prisijaukinęs, voliojai kišenėje ir žongliravai lyg kamuoliuku – jaučiasi taip pat ar panašiai. Visi atsidūrėme vienoje valtyje. VISI. VIENOJE. VALTYJE.

Nesvarbu, kas ką besakytų, kaip bejuokautų, kaip beneigtų – visi toje vienoje valtyje, kuri pavojingai siūbuoja ir blaškosi, o kranto nematyti ir audra nerimsta. Gali sakyti – aš nieko nebijau, man nebaisu, čia juokas, čia nesąmonė, čia tik sloga, tik uodo įkandimas – tu toje pačioje valtyje kartu su panikuojančiu, kuris kaip apokaliptinis pranašas, skelbiantis pasaulio pabaigą, pamėkliškai linguoja tuščia gatve su plakatu. Ir pats drąsiausias ir bailiausias, teisėjas ir vagis, tik gimęs kūdikis ir šimtametis senolis, rožančių sukantis ir ateistas, amžini priešai ir neatskiriami draugai. Visi siūbuojame į taktą, visi pakylame, kai išmeta banga ir visi grimztame, kai sviedžia nuo keteros. Vienas neišsigelbėsi. Gali bėgioti po valtį – nerasi kur pasislėpti. Gali bijoti ar nebijoti – tai mažai ką keičia. Jei skęsim – tai visi, o jei pasieksim krantą – irgi visi kartu. Bet mes nenuskęsime, JEIGU…

Toje valtyje daugybė atsidavusių žmonių, kurie aukoja savo laiką ir sveikatą, aukoja savo pinigus. Šalia matau ir tuos, kuriems nerūpi šeima, draugai, tautiečiai. Matau protingus, sąmoningus, atsakingus, matau ir visiškai kvailus, godžius ir egoistus. Medikai rizikuoja, dirbdami šalia potencialių užkrėtėjų be trūkstamos apsaugos, šalia – gudrutis „verslininkas“, perparduodantis kaukę už dešimteriopą kainą. Iškankintas, pavargęs gydytojos veidas, išvagotas įspaudų nuo pusę paros dėvėtos kaukės, šalia – išpaikinta damutė, besiskundžianti tuo, kad dabar negali pasidaryti manikiūro ar makijažo. Susijaudinęs iš dėkingumo, apsiašarojęs daktaras, gavęs dovanų apsaugos priemonių, šalia – subrendęs vyras, bambantis dėl laikinų nepatogumų. Meluojantys, vėluojantys, slepiantys, draudžiantys, neryžtingi ir bailūs biurokratai, valdininkai, funkcionieriai, politikai, šalia – darantys, dosnūs ir atsakingi verslininkai, supratingi tėvai, kitokie – drąsūs ir veiklūs politikai, valstybės tarnautojai, pasiaukoję gydytojai, mokytojai, mokslininkai, IT specialistai, pramogų pasaulio žvaigždės, rašytojai, gamintojai, tiekėjai, vežėjai, pardavėjai, tarnautojai, darbininkai, savanoriai. Tai tik išryškintos kraštinės, tarp kurių – daugialypė ir įvairiaplaukė kompanija.

Viskas susipynę, persipynę, susimaišę, apsivertę, persivertę ir dar kartą susipynę. Negalima vertinti vienareikšmiškai ar absoliutinti. Nėra vieno atsakymo, tik daug klausimų. Negalima teisti, smerkti ar kaltinti, nežinant visų aplinkybių ar faktų. O ir žinant, kuris iš mūsų vilkime teisėjo mantiją?

Ką pagalvojame, matydami marozėlį, besityčiojantį ir ciniškai besispjaudantį kelto denyje? Aha. O ką pagalvojame apie solidžiai atrodantį, kostiumuotą, išsikvėpinusį verslininką? O ar žinote, kad anas marozėlis sveikas grįžo pas močiutę ją slaugyti ir prižiūrėti, laikosi karantino, niekur neslampinėja. Jis tik kompanijoje prieš draugus norėjo pasirodyti. O tas solidusis verslininkas grįžo iš egzotinės kelionės užsikrėtęs, melavo niekur nebuvęs, simptomų nejautė, šventė jubiliejų su 70 elitinių svečių, kurie visi jį sveikino, bučiavo ir kurių pusę užkrėtė, šie užkrėtė dar šimtą, anie savo ruožtu – dar 300 ir tada… skaičiuokite patys. Žinote tai? Aš irgi ne. Šiuos scenarijus sugalvojau. Gali būti, kad buvo būtent taip, o gal buvo priešingai, kaip mes pamanytume iš pirmo žvilgsnio. O gal abudu sirgo ir užkrėtė, o gal sirgo bet neužkrėtė, gal nė vienas nei sirgo, nei užkrėtė, o gal patys vėliau užsikrėtė nuo kitų. Begalė variantų ir netikėčiausių siužeto vingių, prie kurių dar prisideda ir mums brangiausi žmonės. Mielaširdinga močiutė, tik nuėjusi pas kaimynę kiaušinių, gali parnešti užkratą. Iš lauko parbėgęs vaikas, iš draugo grįžęs brolis.

Esmė ta, kad mes nieko nežinome. Mes nežinome, kaip bus. Matome siaubingų neatsakingo elgesio pavyzdžių ir turime priežasčių pykti. Matome blogas tendencijas, kurios tampa pretekstu piktiems komentarams. Nesame naivūs – dažnai mes galime beveik tiksliai numatyti ir atspėti, kokie tipažai kaip elgsis, galime beveik garantuoti, kad tie ar anie nei laikysis karantino, nei jiems rūpi kas nors daugiau, negu jie patys. Vis dėlto, spėjimas – ne faktai, o „aš manau“ – ne įrodymai, pagal kuriuos galima visus nuteisti vienoda bausme. Keli neatsakingi poelgiai negali įteisinti masinio draudiminio įrankio visiems urmu, kaip ir keli atsakingi pavyzdžiai nėra pagrindas visus urmu palikti sąmoningam užsidarymui – reikalinga priežiūra. Atsakingi ir sąžiningi pyksta dėl neteisingų sprendimų ir prievartos, neatsakingi cinikai džiaugiasi ir piktnaudžiauja nevertu pasitikėjimu.

Tokie skirtingi – visi mes vienoje valtyje. Ir visi mes atsakingi. VISI. Mes išplauksime ir pasieksime krantą. Atsidursim kaip negyvanamoj saloj: po sustojusios ekonomikos mums reikės vėl viską statyti iš naujo ir išjudinti nuo pradžių. Mes tai padarysime, JEIGU DABAR visi ir kiekvienas atskirai sąžiningai ir atsakingai laikysimės izoliacijos. Iš mūsų prašo tiek nedaug – tik pabūti atskirai ir laikytis nurodymų. Šiek tiek pabūti atskirai. Paaukoti savo įgeidžius. Kažkiek kažkur susispausti, atsisakyti laikinai komforto, pramogų ir to ano, ikipandeminio gyvenimo mielumų ir malonumų. Kalbėti apie tai su savo tėvais, seneliais, visais  šeimos nariais ir draugais, kuriems ši krizė – vis dar juokingas gripas.

Daugybė žmonių prisideda kas kuom gali ir kaip gali, bet visada šalia atsiranda išlepusių verksnių. Mano nagučiai… mano plaukučiai… aš dvi valandas negavau valgyti… Kaip aš dabar nepasimatysiu su draugais?.. – ar suvokiat, koks tai nemąstymas, egoizmas ir absurdas mirtinos pandemijos akivaizdoje? Nustokim žliumbti dėl menkniekių, suaukim pagaliau. Patyręs epidemiologas kalba griežtai: „Manyčiau, kad šiuo metu nereikėtų vadovautis garsiai rėkiančių dėl žmogaus teisių pažeidimo nuostatomis. Tie, kurie nesilaiko karantino reikalavimų, labiau pažeidžia teises tų, kurie laikosi ir nenori susirgti“.

Saugokim save ir kitus. Kad kažkada vėl galėtume apkabinti seniai matytą draugą, be baimės švęsti, lankyti parodas, teatrus, koncertus, sėdėti visa giminė prie vieno stalo. Kad galėtume sėsti į mašiną ir lėkti prie jūros, pasigarsinę radiją: „mano gyvas kraujas vėl atsigaus, kaip atsigauna žolė po gero lietaus“.

Šiandien tiek nedaug norime – tik tiek, kas dar visai neseniai buvo savaime suprantama ir ką ne visi vertinome. Ir tiek nedaug reikia padaryti.

Dieve, suteik išminties ir drąsos, stovintiems priekyje ir saugok kiekvieną iš mūsų.

Parašykite komentarą

Būti laimingu - tavo pašaukimas