Kaip nevisiškai prašvaistyti gyvenimą. Ch. Bukowski

Charles Bukowski ne visą savo gyvenimą buvo sėkmingas profesionalus amerikiečių rašytojas ir poetas. Jaunystėje nesusiklosčius literatūrinei karjerai, Henkas, kaip jį vadino draugai, ilgam metė rašymą, įniko į alkoholį ir dirbo įvairius juodnugariškus darbus, klajodamas iš vienos valstijos į kitą; paskui dešimtmečiui nusėdo pašto tarnyboje; savo, kaip samdomo darbuotojo, patirtį vėliau aprašė pirmuose romanuose „Paštas“ (Post Office, 1971) ir „Faktotumas“ (Factotum, 1975).

Būdamas keturiasdešimt devynerių, Bukowski sulaukė leidyklos Black Sparrow Press įkūrėjo John Martin paskatinimo palikti paštą ir tapti profesionaliu rašytoju: jam buvo pasiūlytas nors ir kuklus, bet pastovus atlygis – 100 dolerių kiekvieną mėnesį, bet su viena sąlyga, jeigu užsiims vien tik rašymu. Viename laiške Bukowski tuometinę savo padėtį aprašė taip: „Turėjau dvi galimybes – likti pašto tarnyboje ir išsikraustyti iš proto… arba pasirinkti rašytojo kelią ir pasikamuoti badu. Nutariau pasikamuoti badu.“

Po septyniolikos rašytojavimo metų Bukowski parašė laišką bičiuliu tapusiam leidėjui J. Martinui, kuriame dar kartą prisiminė savo klampų gyvenimo kelią bei aštriai pasisakė apie samdomo darbuotojo, dirbančio nemėgstamą darbą, dalią:

„Žmonės virsta tuštuoliais. Jie tėra kūnai su baugščiom ir paklusniom mintim. Akių spalva išblunka. Balsas tampa bjaurus. Kaip ir kūnas. Plaukai. Nagai. Batai. Visiškai viskas.“

Laiške, kurį žemiau pateikiame, Bukowski rutulioja mintį, kad vieną dieną, nepaisant prarasto laiko, turėtume ryžtis keisti malonumo neteikiančią padėtį. Kad ir kokios sunkios ir skausmingos būtų to ryžto pasekmės, pasiduoti negalime; prisiminkime paties Bukowskio žodžius iš puikaus eilėraščio Roll the Dice: „Jei pasiryšite, eikite iki galo. Nėra kito kelio. Eikite, eikite, eikite. Iki galo, iki galo. Nes tik tokia kova yra tikra.“ Kova, galiausiai leisianti pasidžiaugti bent jau nevisiškai prašvaistytu gyvenimu.

[1986 12 08]

Labas, Džonai.

Dėkui už gerą laišką. Nemanau, kad atsiminimai apie nueitą kelią visada turi būti skausmingi. Tau nereikia priminti, ką man gyvenime teko patirti. Netgi žmonės, bandantys apie tai rašyti ar kurti filmus, negali šito suvokti tinkamai. Jie vadina tai darbu „nuo devintos iki penktos“. Tokiose vietose niekada nedirbama nuo devintos iki penktos, ten nebūna pietų pertraukos, tiesą pasakius, daugelyje tokių vietų, bijant prarasti darbą, išvis nepietaujama. Tenai klesti VIRŠDARBIS, kuris knygose retai kada teisingai pavaizduojamas, o jeigu imsi skųstis dėl viršvalandžių, tavo vietą tučtuojau užims kitas mulkis.

Turbūt prisimeni mano seną pasakymą: „Vergovė niekada nebuvo panaikinta, ji tik išplito, apimdama visas odos spalvas.“

Baisiausia tai, kad įsitvėrusieji nemėgstamų darbų bijo galimų blogesnių alternatyvų ir palaipsniui praranda savo žmogiškumą. Žmonės virsta tuštuoliais. Jie tėra kūnai su baugščiom ir paklusniom mintim. Akių spalva išblunka. Balsas tampa bjaurus. Kaip ir kūnas. Plaukai. Nagai. Batai. Visiškai viskas.

Jaunystėje negalėjau patikėti, kaip žmones gali tenkinti tokia padėtis. Vis dar negaliu tuo patikėti ir senatvėje. Dėl ko jie šitaip elgiasi? Dėl sekso? TV? Automobilio išsimokėtinai? O gal dėl vaikų? Vaikų, kurie elgsis lygiai taip pat kaip ir jie?

Anksčiau, kai buvau labai jaunas ir basčiausi iš vieno darbo į kitą, kartais savo bendradarbiams tiesiai šviesiai rėždavau: „Ar suprantate, kad viršininkas čia gali ateiti bet kurią akimirką ir mus visus paprasčiausiai išmesti lauk?“

Jie tik žvilgtelėdavo į mane. Aš pasakydavau tai, ko jie nedrįso net pagalvoti.

Dabar pramonės sektoriuje vyksta masiniai darbuotojų atleidimai (plieno gamyklos merdi, darbo vietas įtakoja techniniai faktoriai). Žmonės atleidžiami šimtais tūkstančių ir jų veidai suglumę:

– Paaukojau trisdešimt penkerius metus…
– Tai neteisinga…
– Nežinau, ką man daryti…

Jie niekada nemoka vergams tiek, kad šie pasijustų laisvi, – tik tiek, kad liktų gyvi ir sugrįžtų į darbą. Aš pats viską mačiau. Kodėl gi jie paklūsta? Sakyčiau, tada ir parko suoliukas yra gera buveinė, ir baro prielipa būti visai gera. Kodėl pirmiausia neišbandžius to, prieš įsidarbinant ten? Kam laukti?

Aš paprasčiausiai tuo bjauriuosi ir rašydamas noriu išmėžti šitą mėšlą iš savo sistemos. Dabar, prašvaistęs pirmus penkiasdešimt metų ir tapęs vadinamuoju profesionaliu rašytoju, atrandu kitų atgrasių dalykų anapus sistemos.

Kai dirbau pakuotoju šviestuvų įmonėje, prisimenu, kaip sykį vienas pakuotojas netikėtai ištarė: „Aš niekados nebūsiu laisvas!“

Vienas iš vadovų (jo vardas buvo Moris) kaip tik ėjo pro šalį ir pasikriuksėdamas gardžiai nusijuokė, mėgaudamasis faktu, kad šis vyrukas visam gyvenimui įstrigo spąstuose.

Nepaisant prarasto laiko, laimė mane galiausiai aplankė ir aš ištrūkau iš tų vietų, širdyje jausdamas džiugesį, palaimingą stebuklo džiaugsmą. Mano protas ir kūnas paseno, bet aš teberašau, atkakliai darau tai, ką dauguma mano vietoje seniausiai būtų liovęsi darę, bet kadangi tuo užsiėmiau taip vėlai, jaučiu pareigą šį darbą tęsti; o kai žodžiai ims trūkinėti ir vienas pats nebeįstengsiu užlipti laiptais, kai nebegalėsiu atskirti mėlynojo strazdo nuo sąvaržėlės, manyje vis dar liks rusenti prisiminimai (kad ir kiek vandens nutekėtų) apie klaikų, klampų ir klaidų kelią, mažų mažiausiai atvedusį mane į padorią vietą numirti.

Nevisiškai prašvaistyti gyvenimą – visai neprastas pasiekimas, bent jau man.

tavo Henkas

Šaltinis: aplinkkeliai.lt
Įžanga ir vertimas: Linas J. Jankauskas
Versta iš: Letters of Note: People Simply Empty Out

Nuotraukoje: Charles Bukowski, autorius JARNOUX Patrick/Paris Match

Parašykite komentarą

Būti laimingu - tavo pašaukimas