5 dažniausios apgailestavimų priežastys mirštant

Ištrauka iš Bronnie Ware knygos “5 dažniausios apgailestavimų priežastys mirštant”

“Įkvėpimas ir arbata” (Inspiration and Chat) – taip pavadinau tinklaraštį – prasidėjo mažoje ir jaukioje trobelėje Žydruosiuose kalnuose. Turbūt jau atspėjote, kad tą darbą pradėjau prie puodelio kvapnios arbatos. Viename pirmųjų savo straipsnių papasakojau apie mano slau­gytų mirštančių žmonių apgailestavimus. Slaugytoja dirbau kelerius metus prieš imdamasi kalėjimo muzikos programos, todėl įspūdžiai dar nebuvo išblėsę. Per keletą mėnesių straipsnis tapo labai populiarus. Mano pašto dėžutę užpylė elektroniniai laiškai. Visiškai nepažįstami žmonės domėjosi šiuo ir kitais mano straipsniais.

Maždaug po metų apsigyvenau kitoje mažoje trobelėje, tik šįkart jau dirbamuose laukuose. Vieną pirmadienio rytą sėdėjau prie stalo verandoje, buvau pasirengusi rašyti, ir tada į galvą dingtelėjo mintis pasitikrinti savo tinklaraščio lankomumo statistiką. Kai pamačiau ro­diklius, net nustėrau. Kitą dieną vėl užmečiau į juos akį ir taip ke­lias dienas iš eilės. Be jokių abejonių, vyko nuostabus dalykas. Mano straipsniui (jis vadinosi “Penki dalykai, dėl kurių žmonės apgailestauja prieš mirtį”) išaugo sparnai. Iš viso pasaulio plaukė elektroniniai laiškai, kiti autoriai prašė lei­dimo cituoti šį straipsnį savo pačių tinklaraščiuose ar versti jį į kitas kalbas.

Žmonės skaitė jį važiuodami traukiniais Švedijoje, autobusų stotyse Amerikoje, Indijos kontorose, per pusryčius Airijoje ir daugy­bėje kitų vietų. Aišku, ne visi sutiko su straipsnio turiniu, bet jo suža­dintos diskusijos nesiliovė ristis per visą pasaulį. Norintiems ginčytis tiesiog atsakydavau: “Aš tik perduodu žinią.” Ir išties straipsnyje aš tik pasidalijau tuo, ką man kalbėjo mirštantieji. Vis dėlto devyniasdešimt penki procentai atsiliepimų buvo labai teigiami. Tai buvo akivaizdus įrodymas, jog visi mes turime daug bendra, nors ir gyvename įvairiose kultūrinėse terpėse.

Visą tą laiką gyvenau trobelėje, mėgavausi paukščių giesmėmis ir stebėjau gyvūniją, kurią traukė netoliese tekantis upelis. Ir dirbau. At­sivėrė daug naujų galimybių. Per kelis mėnesius straipsnį perskaitė dau­giau nei milijonas žmonių. Po metų šis skaičius patrigubėjo. Dėl šios priežasties temą nusprendžiau išplėtoti.

Kaip ir daugelis, visada svajojau parašyti knygą. Supratau, kad gau­tas mirštančių žmonių slaugymo pamokas deramai išaiškinti pajėgsiu tik pasakodama savo pačios istoriją. Taip atsirado knyga, kurią dabar jūs turite rankose. Kaip sužinosite ją skaitydami, niekada nebuvau iš tų, kurie laiko­si tradicinės gyvensenos, jei toks dalykas apskritai egzistuoja. Gyvenu taip, kaip man liepia vidinis balsas, ir dalijųosi savo patirtais bei supras­ tais dalykais.

~ Bronnie Ware

5 dažniausios apgailestavimų priežastys mirštant

Kaip išeinantieji permaino mūsų gyvenimus

• Pirmas apgailestavimas: aš norėčiau, kad būčiau turėjęs drąsos gyventi savo gyvenimą, o ne tokį, kurio kiti tikėjosi iš manęs…
• Antras apgailestavimas: aš norėčiau, kad nebūčiau dirbęs tiek daug…
• Trečias apgailestavimas: aš norėčiau, kad būčiau turėjęs drąsos išreikšti savo jausmus…
• Ketvirtas apgailestavimas: aš norėčiau, kad būčiau daugiau bendravęs su draugais…
• Penktas apgailestavimas: aš norėčiau, kad būčiau leidęs sau būti laimingesnis…

Nors mano globotiniai apgailestavo dėl kai kurių dalykų, visi jie galiausiai atrado ramybę. Kai kurie jų nepajėgė atleisti sau iki pat pa­skutinių gyvenimo savaičių, tačiau vis viena padarė tai prieš pat mirtį. Nors iš pradžių jie bandė neigti savo padėtį, pyko, graužėsi ir blogiau­sia – smerkė save. Vis dėlto paskui į paviršių ėmė kilti teigiami jausmai ir tie žmonės galiausiai atleido sau už tai, dėl ko apgailestavo, nesvarbu, kaip labai tas gailestis juos kankino.

Dauguma mano globotinių labai troško, kad iš jų apgailestavimų pasimokytų kiti. Pridursiu, kad visi jie turėjo daugiau ar mažiau laiko ir galėjo ap­mąstyti savo gyvenimus. Tačiau tokia prabanga suteikiama ne visiems. Juk kiti šį pasaulį palieka visai netikėtai. Todėl svarbu jau dabar ap­mąstyti gyvenimą, nes vėliau tam laiko gali ir nebūti. Baisu bus mirties akimirką suvokti, jog visą gyvenimą tuščiai vaikėmės laimę ir priklau­sėme nuo kitų žmonių ar aplinkybių malonės, o progos pakeisti kryptį tiesiog liko neišnaudotos.

Ramybė, kurią prieš mirtį rado visi šie man brangūs žmonės, yra prieinama dabar pat, todėl nereikia laukti paskutinių valandų. Jūs tu­rite galimybę pakeisti savo gyvenimą, tad pradėkite vadovautis širdimi, kad paskui netektų apgailestauti. Išmokite būti geri ir atlaidūs. Atleiskite ne tik kitiems, bet ir sau. Kol sau neatleisite, jūsų prote tūnos blogio sėklos – taip buvo atsitikę man.

Atlaidumas ir gerumas neleis šioms sėkloms sudygti ir sykiu pasės naujas sėklas, kurios atėjus laikui nustelbs senąsias ir subrandins visai kitokius vaisius. Tačiau tai užtruks. Net ir geros sėklos subrandina vai­sius ne iš karto, todėl turėsime būti kantrūs. Visi esame nuostabūs ir unikalūs žmones, o mūsų galimybes riboja tik mūsų pačių mąstymas. Laikas įsisąmoninti savo pačių ir kitų žmonių vertę.

Užmirškite visą kritiką. Būkite geri sau ir kitiems. Ugdykitės atjautą ir pasistenkite suprasti, kaip atrodo pasaulis kitų žmonių akimis, pajauskite, ką jaučia jų širdys. Jūsų bendravimas ir santykiai tada ims keistis, jūs liausitės kritikuoti ir imsite karščiau mylėti. Atjauta daro stebuklus. Atleiskite sau už tai, kad kaltinote kitus dėl savo skausmo. Išmoki­te būti švelnūs sau, susitaikykite su savo žmogiškosiomis silpnybėmis ir trūkumais. Patys irgi atleiskite tiems, kurie kentėdami kaltino dėl to jus. Visi esame žmonės. Visi esame pasakę ir ne itin gražių žodžių, pasielgę ne itin švelniai.

Gyvenimas labai greitai baigiasi. Tegu jo pabaigos neužtemdo jo­kie apgailestavimai. Taip gyventi reikia drąsos, tad rinkitės būti drąsūs. Teisę rinktis turime visada. Atitinkamas bus ir atlygis. Branginkite li­kusį laiką ir įvertinkite visas iš gyvenimo gautas dovanas, iš kurių pati nuostabiausia yra jūsų esybė.