Kad ir kaip stebėtina, daugelis garsių menininkų buvo vadinamieji mamyčių sūneliai. Ir Maria Picasso Lopez visą gyvenimą tikslingai kreipė savo gyvą šedevrą – karštai mylimą sūnų į pasaulinės šlovės viršūnę. Užtikrintai galima teigti, kad būtent jos tvirtas tikėjimas ir motiniška meilė sūnui sukūrė Pablo Picasso fenomeną. Ši istorija – savotiška instrukcija motinoms, kaip padovanoti pasauliui genijų.
Pasirodo, paveldimumas ir kūrybinga aplinka, kurioje auga vaikas, ne taip svarbu, lyginant su šalia esančiu žmogumi, kuris nuolat įrodinėja vaikui, kad jis – genijus. Pablo Picasso labai pasisekė, kad šalia buvo toks žmogus.
Remiantis pavyzdžiu, kaip M. Picasso auklėjo savo vienintelį sūnų, galima tvirtinti – norint užauginti genijų ir savimi pasitikintį vyrą, mažam berniukui reikia ne stipraus, autoritarinio tėvo, o daug jį tiesiog dievinančių moterų, nes griežtai berniuką auklėjantis tėvas sukelia jam nepasitikėjimą, kompleksų ir įdiegia žemą savivertę. Juk ne veltui daugelyje civilizacijų vaikus iki septynerių metų augino moteriškoje namų pusėje.
P. Picasso biografai vieningai sutaria – tik motina su savo besąlygiška meile ir tikėjimu sūnumi įdiegė jam absoliutų pasitikėjimą savimi, lydėjusį jį visą gyvenimą. Galima teigti, kad motina suteikė vaikui ne tik gyvybę, bet ir sukūrė jo asmenybę. O pavardė, kurią ateityje išgarsino sūnus, priklausė jos giminei.
Maria Picasso Lopes (1855–1939)
Maria gimė pasiturinčio ispanų buržua šeimoje, ji buvo vyriausia iš trijų dukterų. Tėvas labai mėgo egzotines keliones ir vieną kartą dingo be žinios. Tik praėjus metams ir trims mėnesiams paaiškėjo, kad jis mirė nuo geltonosios karštinės Kuboje. Vienas Dievas žino, ką teko ištverti Marios motinai Inessai, likusiai su trimis mažais vaikais. Vyrui dingus, vynuogių plantacija, iš kurios gyveno šeima, buvo užkrėsta kenkėjais ir visos vynuogės nunyko. Našlei su dukterimis teko manytis pragyvenimui, siuvinėjant galionus mundurams ir uniforminėms kepurėms. Picasso šeimos kaimynas buvo kanauninkas, kuris nusprendė supiršti savo jaunesnį 40 m. brolį Jose su bet kuria iš Inessos dukterų. Tiesa, Jose nusprendė, kad ves tik Marią. Po dvejų metų atšoko vestuves. Jaunikiui buvo 42 m., o nuotakai – 25 m. Greitai pas jaunavedžius persikėlė gyventi Marios motina ir seserys – didelei šeimai lengviau išgyventi.
1881 m. Maria labai sunkiai pagimdė sūnų. Iš pradžių visiems pasirodė, kad mažylis gimė negyvas, nes jis nerodė jokių gyvybės ženklų. Bet kai gydytojas netyčia papūtė į kūdikį cigaretės dūmų, jis atgavo sąmonę ir ėmė verkti. Namiškių džiaugsmas buvo beribis. Jauna motina po patirto sukrėtimo prašė šventųjų saugoti jos jau karštai mylimą palikuonį. Štai todėl visų šių šventųjų vardai ir buvo duoti berniukui – Pablo Diego Jose Fransisco de Paula Juanas Nepomuceno Maria de los Remedios Cipriano de la Santisima Trinidad Ruiz y Picasso. Taip į pasaulį atėjo talentingas dailininkas, sužavėjęs daugelį unikaliu talentu. Vėliau Maria pagimdė dar dvi seseris būsimam dailininkui.
Dailininko tėvas Jose Ruizas
Ne mažiau svarbus ir tėvo vaidmuo jaunojo genijaus gyvenime. Jose Ruizas – aukštas, liesas, rausvaplaukis vyriškis, kuriam nesisekė visose srityse. Jis turėjo darbą, o laisvalaikiu tapė – buvo dailininkas mėgėjas, kurio paveikslų praktiškai niekas nepirkdavo. Iš Pablo prisiminimų: „Jis visada buvo prislėgtas, nusiminęs, vangus, apatiškas. Jis galėdavo ilgas valandas prasėdėti prie lango, žiūrėdamas į nesibaigiantį lietų.“ Kartais J. Ruizui pavykdavo gauti užsakymų ištapyti interjerą, bet taip nutikdavo nedažnai, o šį darbą jis atlikdavo be ypatingo entuziazmo. Be to, jį mažai domino namai ir vaikų auklėjimas, todėl šeimoje viskam vadovavo jo žmona – Maria Picasso, kuri dėl gyvenimo džiaugsmo ir karšto būdo buvo namų siela. O mažylis Pablo buvo jos sielos valdovas.
Nuo pat gimimo visi Pablo motinos sumanymai buvo nukreipti į vieną tikslą – jos pirmagimis taps garsiu žmogumi. Jos įsitikinimas įtikino ir patį Pablą, kad jo neišvengiamai laukia Olimpo viršūnė. „Jei pasirinksi kariškio kelią, būtinai tapsi generolu, o jei tapsi vienuoliu, ateityje tapsi Romos popiežiumi“, – sakė motina ir taip įdiegė sūnui begalinį pasitikėjimą savimi.
Ir iš tiesų P. Picasso tapo vienu garsiausių dailininku per visą istoriją. Prie to prisidėjo ir tėvo profesija, nors genijų sūnuje pažadino būtent motina. Jų namuose buvo moterų karalystė – Marios motina ir dvi seserys irgi labai mylėjo berniuką. Ko tik jos nesugalvodavo, norėdamos palinksminti mažąjį Pablą – mama sekė pačios kurtas pasakas, tetulės karpė jam iš popieriaus įvairiausias figūrėles, rengdavo šešėlių teatrą ant sienos. Greitai ir pats Pablo piešdavo ir iškirpdavo paprastutes figūrėles. Vyresnių moterų ir dviejų seserų dėmesio apipiltas berniukas klestėjo ir nejautė ribų.
Tai ir suformavo būsimam dailininkui pranašumo pojūtį, įsitikinimą, kad tik jis gali taip daryti. Yra puiki prancūzų rašytojo Andre Maurois teorija: „Talentingam vaikui labiausiai reikia vitamino P – Pagarbos, Pripažinimo, Paskatinimo.“ Mama, senelė ir tetos dosniai maitino šiuo vitaminu Pablo, nebijodamos perdozuoti.
Pablo Picasso, mokslai ir dailė
Pirmą savo šedevrą P. Picasso nutapė būdamas šešerių metų. Iš karto buvo nuspręsta prijungti prie jaunojo genijaus lavinimo tėvą. Augdamas, apsuptas garbinimo ir besąlygiškos meilės, P. Picasso nuo pirmų dienų ėmė neapkęsti bendrojo lavinimo mokyklos. Jis dažnai apsimesdavo sergančiu, kad išsisuktų nuo pamokų. Savaime suprantama, motinai sūnaus sveikata buvo svarbiau už viską, bet laikui bėgant Maria suprato, kad vaikas nenori lankyti mokyklos ir pervedė jį į San Rafaelio koledžą. Bet ir čia Pablo nesisekė su mokslais, jis vargo su visomis disciplinomis ir buvo ne geriausias, kaip iki tol įprato manyti, o prasčiausiai besimokantis. Jam sekėsi vienintelis dalykas – piešimas.
Pasakojama, kad kai Pablo sukako 10 metų, jis sukūrė savo pirmą kūrinį, o tėvas jį pamatęs pasakė, kad sūnus piešia geriau už jį. Jis atidavė Pablo teptukus, dažus ir daugiau nebepiešė. Savo tikėjimą Pablo genialumu motinai pavyko perduoti visai giminei. Nuo tada visos didelės šeimos tikslu tapo jaunojo talento skatinimas ir pagalba. Motina tvirtai nusprendė nebesiųsti sūnaus į bendrojo lavinimo mokyklą, kad šis nesijaustų blogai. Per turimus ryšius ji įsigudrino įtaisyti sutuoktinį dailės mokytoju Dailiųjų menų mokykloje, o kartu įtaisė ten mokytis sūnų. Dėl to visai jų didelei šeimai teko kraustytis į Ispanijos šiaurę. Po kelerių metų šeima persikėlė į Barseloną – ten J. Ruizas buvo įdarbintas dėstytoju vietos Dailininkų akademijoje. Šioje akademijoje Pablo ir tęsė mokslus. Ten jis pirmą kartą pasirašė savo kūrinius motinos pavarde – Picasso.
O praėjus dar porai metų tėvai išsiuntė Pablo į Madridą, į karališkąją daliųjų menų akademiją. Jis ten ilgai neužsibuvo, nes manė, kad jam, kaip dailininkui, jau pakanka išsilavinimo ir patirties. 1898 m. P. Picasso grįžo į Barseloną, ten buvo surengta pirma jo paveikslų paroda. Šimtmečių sandūroje jaunasis P. Picasso išvyko į Paryžių, o 1904 m. galutinai persikėlė į dailės Meką ir pradėjo ten bohemiškai gyventi.
Sūnaus meilė ir pagarba – didelis džiaugsmas motinai
Beveik po 10 metų mirė P. Picasso tėvas, o našle likusi Maria persikėlė gyventi pas dukterį Lolą. Tačiau sūnus dažnai kvietėsi ją paviešėti į Paryžių, ten visaip stengėsi dalintis su ja savo šlove. Jis be galo didžiavosi motina, vertino jos nuomonę ir patarimus. Vesdamasis motiną į iškilmingus renginius jo garbei, P. Picasso visada stengėsi, kad ji matytų, kaip jį vertina ir gerbia. Tuo pačiu Pablo stipriai išgyveno, kad motina, nepaisant fanatiško tikėjimo jo genialumu, nesuprato jo kūrybos, į kurią jis ėmė linkti pastaraisiais metais. Jis iš nieko taip netroško pripažinimo ir savo genialumo patvirtinimo, kaip iš savo motinos.
Maria Picasso neginčytinai užėmė pirmą vietą tarp daugybės moterų, buvusių sūnaus gyvenime. Tačiau būtent ji savo meile ir tikėjimu padarė jį genijumi. Jai teko retas laimingas genialios motinos likimas, ryškus, kupinas aistrų, įdomus, bohemiškas gyvenimas. Šalia viso to ji sugebėjo išlikti sūnui artimiausiu žmogumi, nepakeičiamu draugu ir didžiausiu autoritetu.
Maria darė didelę įtaką Pablo renkantis ne tik draugus, bet ir moteris. Susipažinusi su Olga Chochlova ji pasakė: „Vargšė mergaitė, tu nesupranti, kam save pasmerksi. Jei būčiau tavo draugė, patarčiau tau jokiu būdu to nedaryti. Man atrodo, nė viena moteris negalės būti laiminga su mano sūnumi. Jis priklauso sau ir niekam kitam.“ Olga pasirodė Mariai per minkšto charakterio, kad taptų tinkama sutuoktine jos genialiam sūnui. Laikas parodė, kad ji neklydo.
Laikas parodė ir tai, kad dėl motinos tvirtai siekiamo tikslo, savotiško despotizmo P. Picasso nepakartojo tėvo likimo, o tapo vienu garsiausių ir turtingiausių pasaulio dailininku. Deja, žinoma ir kitokių istorijų, kaip motinos tiesiog sužlugdė savo sūnų dailininkų likimą. Henri de Toulouse-Lautreco motina, nors buvo atsidavusi ir mylėjo savo sūnų, netikėjo jo talentų genialumu ir nesuprato jo meno.
Šaltinis: Wikipedia, Google, Saatchiart, Amazon, Delfi
Jus gali sudominti:
Apie prenumeratą.
