Overtono langas – nuo neįmanomo iki normos

Amerikiečių sociologas Džozefas Overtonas (Joseph P. Overton (1960-2003)), buvęs Mackinac Viešosios Politikos Centro (Mackinac Center for Public Policy) viceprezidentas, aprašė technologiją, kuria politikoje naudojamasi norint pakeisti visuomenėje galiojančius pamatinius principus – kaip nepriimtinas, naujas idėjas, nepriimtinus reiškinius galima paversti politine norma. Šis socialinių pakeitimų modelis yra pavadintas autoriaus vardu – Overtono langas (Overton window).

Tai yra puikiai veikianti technologija, kurios efektyvumą garantuoja nuoseklus ir sisteminis jos įgyvendinimas žingsnis po žingsnio. Overtonas parodo, kad visuomenėje yra vadinamasis kokios nors idėjos ar problemos galimybių langas. Vienas langas apima tokias politines idėjas, kurios laikomos priimtinomis, remiantis esamu visuomenės požiūriu, ir politikai to turi griežtai laikytis, kad nebūtų apkaltinti radikalizmu ar ekstremizmu. Lango perstūmimas įvyksta tada, kai politikų, už kuriuos balsuoja visuomenė, idėjos jau yra pakeitusios pačią visuomenę.

Joseph P. Overton

Overtonas apibūdino technologijas, kurios leidžia visiškai įteisinti absoliučiai bet kurią idėją. Jis nesiūlė – jis apibūdino veikiančią technologiją, t.y. veiksmų seką, kurią įgyvendinus, visada bus pasiektas norimas rezultatas. Jis aprašė, kaip iš principo žmonių visuomenei nepriimtinas, net žalingas idėjas galima ištraukti iš visuomeninės paniekos atmatų duobės, nuvalyti, nuplauti, „iškvėpinti“ ir, galų gale, įtvirtinti įstatymais.

Pagal Overtono aprašytą technologiją, bet kokios naujos idėjos, naujo gyvenimo būdo paskleidimui ir įdiegimui visuomenėje egzistuoja tam tikras objektyvus (keičiamų) galimybių Langas. To Lango rėmuose idėją draudžiama arba leidžiama plačiai aptarinėti, atvirai palaikyti, propaguoti, mėginti įtvirtinti įstatymais. Langas stumdomas, perkeliamas ir tokiu būdu keičiamas idėjos galimybių realizavimo spektras nuo „neįmanomų“, „neįsivaizduojamų“, t.y. absoliučiai svetimų visuomenės moralei ir tradicijoms bei visiško atmetimo stadijų iki pat „aktualios“, „kasdieninės politikos“ stadijos. T.y. kai problema/idėja jau plačiai aptarinėjama, tampa priimtina masinei sąmonei ir įteisinama įstatymais. Tokiu būdu mes jau turime naują normą, “new normal”. Tai ne „smegenų plovimas“, o žymiai subtilesnis metodas. Efektyvumas pasiekiamas nuolatiniu, atkakliu ir sistemingu darbu. Tuo tarpu visuomenė – auka visiškai nepastebi jai daromo poveikio.

Kaip žmonių bendruomenių naikinimo ginklas, tokia technologija efektyvumu nenusileidžia termobranduoliniam ginklui.

Pirmas langas. Nuo neįmanomo iki radikalaus

Tikslas – panaikinti reiškinio aptarimo tabu. Rodyti reiškinį kuo platesniam žmonių būriui. Diskusijas apie reiškinį paversti normaliu dalyku. Šioms diskusijoms suteikti reikšmingumo. Šiam tikslui pasiekti reiškinys yra išstumiamas į informacinį lauką kaip kraštutinai radikalus. Tada tai pritraukia dėmesį. Diskusijos apie temą imamos organizuoti, nes tampa dėmesio verta problema visuomenėje ir akademinėse konferencijose.

Naujoji tema, arba naujas gyvenimo būdas, kurį norima įteisinti ir padaryti “normaliu” ir visuotinai priimtinu, šiuo metu yra šlykšti, visuomenei visiškai nepriimtina. Samprotauti šia tema nepageidautina nei spaudoje, nei juo labiau, „padorioje kompanijoje“ ar akademiniuose sluoksniuose. Kol kas tai neįsivaizduojamas, neįmanomas, absurdiškas, uždraustas reiškinys. Taigi, pirmasis Overtono Lango judesys – perkelti naują temą iš stadijos „neįsivaizduojama“ į radikalumo stadiją.

„Pas mus juk egzistuoja žodžio laisvė. Tai kodėl nepakalbėjus apie tai?“ Juk mokslininkams apskritai dera kalbėti apie viską be išimčių – mokslininkams uždraustų temų nėra – jie privalo tyrinėti viską. O jei taip, tai surenkime etnokultūrinį simpoziumą tema „Egzotiški Polinezijos genčių papročiai“. Aptarsime reiškinio istoriją, įtrauksime į mokslinių temų ratą ir turėsime autoritetingos nuomonės apie naująjį gyvenimo būdą. Turėsime faktą.

Matote, pasirodo galima dalykiškai pakalbėti apie šiuos žmones ir jų gyvenimo būdą siaurame moksliniame ratelyje ir tarsi išsaugoti respektabilumą. Overtono Langas jau pajudėjo. Pozicijos jau pradėtos keisti, tuo pačiu keičiant visuomenės požiūrį nuo visiško atmetimo į teigiamesnį.

Tuo pat metu, vykstant pseudomokslinei diskusijai, turi įsikurti „Radikalių naujojo gyvenimo būdo išpažinėjų draugija“. Ir nors ji egzistuos tik internete, radikalūs išpažinėjai būtinai bus pastebėti ir „pacituoti“ visose reikalingose žiniasklaidos priemonėse. Visų pirma, tai bus dar vienas viešo pasisakymo faktas, O antra – tokie radikalai reikalingi tam, kad būtų sukurtas radikalaus baubo įvaizdis. Viename visuomenės pakraštyje turėsime „blogus naujuosius išpažinėjus“, o kitame – „fašistus“, reikalaujančius deginti kitokius, nei jie.

Apie baubus kiek vėliau. O pradžiai pakaks paskelbti keletą tekstų, ką galvoja apie naująjį gyvenimo būdą britų mokslininkai ir kokie nors radikalūs išsigimėliai iš žemiausių visuomenės sluoksnių. Pirmojo Overtono Lango judesio rezultatas – visiškai nepriimtina tema jau išviešinta ir plačiai skelbiama. Tabu „pralaužtas“, problemos vientisumas sugriautas – įdiegta „pilkoji laipsniavimo skalė“.

Antras langas. Nuo radikalaus iki priimtino

Tikslas – pakeisti sąvoką. Emocionaliai nepriimtini terminai pakeičiami emocionaliai neutraliais. Šiuo etapu įvedamos naujos sąvokos, apibūdinančios tokias reiškinio ypatybes, kurios visuomenės sąmonėje daugiau nebesukelia aršaus pasipiktinimo.

Šitas Lango judesys perkelia naują temą iš radikalios stadijos į pritarimo. Šioje stadijoje ir toliau tebecituojami „mokslininkai“. „Mes gi neatsisakysime žinių?“ Kiekvienas, kuris atsisakys tai aptarinėti, turi būti apšauktas veidmainiu ir snobu. Smerkiant snobizmą, būtinai reikia sugalvoti naujajan gyvenimo būdui elegantišką pavadinimą. Kad visokie fašistai nedrįstų kitaip manantiems klijuoti etikečių su žodžiu iš K, P ar H raidės. Dėmesio! Naujo pavadinimo sukūrimas – labai svarbus momentas. Nepriimtinos idėjos legalizavimui būtina pakeisti jos originalų, autentišką pavadinimą. Senojo vardo nuo šiol nebėra. Dabar tai vadinasi, pvz., “naujas pūkuotas pavadinimas”. Bet ir šitas terminas pačiu artimiausiu metu bus pakeistas dar kartą, ir šį terminą pavadinant įžeidžiančiu.

Naujų pavadinimų išgalvojimo tikslas – nukreipti dėmesį nuo problemos esmės, žodžio formą atitraukti nuo žodžio turinio, neleisti savo ideologiniams priešams naudoti teisingus terminus. Pirminis ir realiausiai esmę atspindintis pavadinimas virsta švelnesniu, o vėliau – dar mielesniu ir nekaltesniu, panašiai, kaip nusikaltėliai keičia savo pasus ir pavardes.

Lygiagrečiai šiam žongliravimui žodžiais, sukuriami atraminiai precedentai – istoriniai, mitologiniai, aktualūs ar tiesiog išgalvoti, bet svarbiausia – legitimūs. Pavyzdžių suras ar prigalvos ir pateiks kaip „įrodymą“ to, kad naujasis gyvenimo būdas iš principo gali būti įteisintas: „Pamenate antikinių dievų istorijas, kur jie elgėsi taip pat? Romėnams tai buvo įprastas reiškinys!“ „Na, o pas katalikus su šituo reikalu iš viso jokių problemų. Jūs juk nepradėsite kažkuo kaltinti krikščionišką bažnyčią? Iš viso, kas jūs tokie, velniai jus rautų?“

Svarbiausia šio etapo bakchanalijos užduotis – bent dalinai naująjį gyvenimo būdą, kažkada buvusį tabu tradicinėje visuomenėje, „išimti“ iš kriminalinių veikų sąrašo. Bent kartą, bent vienoje valstybėje.

Trečias langas. Nuo priimtino iki protingo

Tikslas – įvesti idėją apie aptariamo reiškinio natūralumą. Remiamasi moksliniais ir pseudomoksliniais faktais ir aiškinimais, kurie reiškinį paženklina kaip natūralų, savaime suprantamą. Tai yra lūžio momentas, kai absoliučiai marginalus reiškinys tampa suprantamas visuomenei.

Po to, kai sukuriamas legitimizavimo precedentas, susidaro galimybė perstumti Overtono Langą iš teritorijos „jau galima“ į racionalią, „supratimo“ stadiją. Tai trečias veiksmas.

Jo metu vienalytė problema baigiama smulkinti. „Tai (naujasis gyvenimo būdas) yra genetiškai nulemtas, tai slypi žmogaus prigimtyje.“ „Kartais būtina tai padaryti, egzistuoja nenugalimos aplinkybės.“ „Yra žmonių, kurie nori tai daryti“. „Juos išprovokavo.“ „Uždraustas vaisius visada saldus.“ „Laisvas žmogus turi teisę pasirinkti, ką jam daryti.“ „Reikia laisvai skleisti informaciją ir tegu kiekvienas pats pasirenka, kuo būti“. „Nejaugi tai kenksminga? Tai neįrodyta.“

Visuomeninėje sąmonėje dirbtinai sukuriamas „kovos laukas“ dėl problemos. Kraštutiniuose flanguose patalpinami baubai – specialiomis priemonėmis priešinguose kraštutiniuose visuomenės flanguose sutelkiami radikalūs naujojo būdo šalininkai ir radikalūs jų priešininkai. Tikruosius stumiamos idėjos priešus – t. y. normalius žmones, kurie nelieka nuošalyje, naikinant naująjį tabu,  stengiamasi „įpakuoti“ drauge su baubais ir priskirti radikaliems priešininkams. Šių baidyklių užduotis – aktyviai kurti išprotėjusių psichopatų vaidmenį. Jie agresyvūs, fašistuojantys naujojo gyvenimo būdo neigėjai, kviečiantys deginti gyvus “kitaip gyvenančius”, žydus, komunistus ir negrus. Žiniasklaidos dėmesys užtikrinamas visiems, išskyrus normalius priešininkus.

Taip išdėsčius pajėgas, patys tikrieji naujojo būdo šalininkai atsiduria viduryje, „proto teritorijoje“, iš kurios su visu „sveiko proto ir humanizmo“ patosu smerkia „visų rūšių fašizmą“. Šiame etape „mokslininkai“ ir žurnalistai įrodinėja, jog viso istorinio žmonijos vystymosi metu, žmonės karts nuo karto darydavo tai ir tai, ir tai yra normalu. Tai pasiekus, naująją temą jau galima perkelti iš racionalumo stadijos į populiarinimo. Overtono Langas perkeliamas toliau.

Ketvirtas langas. Nuo protingo iki populiaraus

Tikslas – masių sąmonei įteigti mintį, kad reiškinys yra paplitęs visuomenėje. Reiškinį asocijuoti su konkrečiomis populiariomis asmenybėmis, kurios visuomenei yra patrauklios.

Norint išreklamuoti naują temą, ją būtina užpildyti pop turiniu, prilipdant visas istorines ar mitines asmenybes, jei yra galimybė, šiuolaikines žiniasklaidos personas, garsius sportininkus, visuomenės įžymybes. Tema masiškai skverbiasi į naujienas ir pokalbių šou laidas. Jos pilna visoje kultūroje – knygose, dainų tekstuose, videoklipuose. Vienas iš populiarizacijos metodų vadinasi „Apsidairykite aplink!“. (Lietuvoje labai mėgstama sakyti – „pažiūrėkite į visą civilizuotą pasaulį“ arba „visas civilizuotas pasaulis taip daro“).

„Ar jūs nežinojote, kad šis įžymus kompozitorius, ehm, buvo … (įrašykite bet kurią norimą prastumti naują idėją)?“ „O vienas garsus lenkų scenaristas visą gyvenimą buvo …, jį net persekiojo už tai!“ „O kiek jų buvo uždaryta „psichuškėse!“ “Kiek milijonų ištrėmė, atėmė pilietybę! Beje, kaip jums naujas To ar Ano  klipas?” Šiame etape nauja tema iškeliama į topų viršūnes. Ir prasideda jos savireprodukcija žiniasklaidoje, šou-biznyje ir politikoje.

Kitas efektyvus būdas: problemos esmė aktyviai „užkalbinėjama“ masinėse informavimo priemonėse (įvairiausi žurnalistai, TV laidos, visuomenininkai ir t.t. šneka ir šneka apie problemą, tačiau tikriems specialistams nesuteikiama net menkiausia galimybė pasisakyti diskusijose). Tuo momentu, kai jau visiems pasidaro nuobodu ir problemos aptarinėjimas patenka į aklavietę, pasirodo specialiai atrinktas profesionalas ir pareiškia: „Ponai, iš tikrųjų viskas yra ne taip. Ir esmė ne ten, o čia. Ir būtina daryti taip ir taip“, – ir suteikia tikslią tendencingą kryptį, kuri nustatyta Lango perkėlimu. Legalizavimo šalininkų pateisinimui, jiems suteikiami humaniški, nesusiję su jų gyvenimo būdu bruožai ir sukuriamas teigiamas jų įvaizdis: „Tai kūrybingos asmenybės. Na, pasielgė taip ir taip. Ir kas iš to?.“ „Jie nuoširdžiai myli.“ „Pas juos padidintas IQ.“ „Kitose srityse jie laikosi griežtų moralės normų.“ „Jie patys aukos. Juos gyvenimas privertė.“ „Juos taip išauklėjo.“ Ir taip toliau. Tokio pobūdžio išvedžiojimai – visų pokalbių šou vinis. „Kas mes tokie, kad galėtume juos teisti? Kas jūs tokie, kad stotumėt skersai kelio jų gyvenimo būdui?“

Penktas langas. Nuo populiaraus iki politinio

Tikslas. Reiškinys tampa politiškai svarbiu klausimu. Reiškinio paneigimas vertinamas kaip žmogaus teisių pažeidimas. Įvedamas negatyvus požiūris į tuos, kurie reiškinį smerkia. Nepaklusniesiems suvaldyti sukuriami nauji baudžiamojo kodekso straipsniai.

Į paskutinį etapą Overtono Langas pajuda, kai tema įkaitinta iki tokio laipsnio, kad ją iš populiarinimo jau galima perkelti į aktualios politikos sferą. Prasideda įstatyminės bazės rengimas. Lobistinės grupuotės valdžioje konsoliduojasi ir išeina iš šešėlio. Skelbiamos sociologinės apklausos, atseit, demonstruojančios aukštus naujo reiškinio legalizacijos šalininkų procentus.

Politikai pradeda bandomuosius viešus pasisakymus apie įteisinimo galimybes. Į visuomenės sąmonę įvedinėjama nauja dogma – „draudimas daryti tai ir tai uždraustas“. Tai firminis liberalų patiekalas – tolerancija, kaip buvusio tabu uždraudimas. Draudžiamas bet koks mirtinų visuomenei ydų ar nukrypimų šalinimas, gydymas, taisymas. Paskutiniojo Lango judesio (iš stadijos „populiaru“ į stadiją – „aktuali politika“) metu visuomenė jau palūžusi.

Pati gyvybingiausioji jos dalis vis dar visaip priešinsis įteisinimui to, apie ką dar visai neseniai net minties nebuvo. Tačiau visumoje, palaužtoji visuomenė jau susitaikiusi su pralaimėjimu. Įstatymai jau priimti ar aktyviai priiminėjami, žmonių tarpusavio bendravimo normos jau pasikeitusios („sulaužytos“), atgarsiai jau pasiekia mokyklas ir vaikų darželius, o tai reiškia, kad naujoji karta auga jau nebeturėdama šansų išlikti. Tokie procesai vyko Vakarų Europoje, šiuo metu legalizuojamas incestas (kraujomaiša) ir vaikų eutanazija, įteisinamas Tėvo ir Motinos sąvokų draudimas.

* * *

Overtono Langas lengviausiai juda tolerantiškoje visuomenėje. Visuomenėje, kurioje nėra jokių idealų, išnykę aiškūs skirtumai tarp gėrio ir blogio, tarp to, kas galima, o kas draudžiama, tabu.  Ten, nebėra „jokių negalima“, nebelikę jokių tabu. Nieko švento, jokių suvaržymų.

* * *

Toks mechanizmas geriausiai veikia liberaliose visuomenėse, kuriose labai greitai bet koks nukrypimas yra paverčiamas norma, nes didžiausia vertybe laikoma pasirinkimo laisvė ir žmogaus teisė laisvai rinktis bet kokį gyvenimo būdą.

Nesunku pagal šio modelio schemą atsekti, kaip vienas ar kitas visuomenėse buvęs smerktinas ar nusikalstamas reiškinys tapo politine norma – kaip nuo baudimo už reiškinio egzistavimą buvo persistumta iki baudimo už reiškinio smerkimą.

Šiuo metu opiausia problema yra pedofilijos legalizavimas. Kol kas Tarptautinėje ligų klasifikacijoje (TLK-10) ir Amerikos psichiatrų asociacijos išleistame Psichikos sutrikimų diagnostikos ir statistikos vadove (DSM) pedofilija priskiriama parafilijoms ir laikoma lytiniu nukrypimu. Tačiau neįmanoma jau tapo radikalu, kai kur – ir priimtina. Reiškinys jau yra tapęs diskusijų objektu, apie tai plačiai kalbama ne tik akademiniuose, bet ir politiniuose sluoksniuose. Neigiamą konotaciją „pederastija“ sušvelnino mokslinių terminų „homoseksualumas“, „pedofilija“ įvedimas. Tiesa, būtina paminėti, kad lietuvių kalboje nėra jokių atitikmenų tokiems terminams.

Patį reiškinį dabar mėginama pašalinti iš lytinių nukrypimų sąrašo, legitimizuojant ir suaugusiųjų lytinius santykius su vaikais, ir paties reiškinio įvedimą į politinį lauką. Olandijoje Broliškos meilės, laisvės ir įvairovės partija (PNVD) savo įstatuose teigė, kad jų pagrindinis tikslas yra iš pradžių sumažinti seksualiniams santykiams tinkamą amžių, o vėliau jį iš viso panaikinti. Partija ir jos lyderis Adas van den Bergas (Ad van den Berg) siekė, kad pedofilija taptų diskusijų objektu. Partijos programa: pasiekti, kad už vaikų pornografijos laikymą nebebūtų baudžiama, pornografiją transliuoti atvirai per televiziją, ir net dieninėse programose (ribojama turėtų būti tik smurtinė pornografija), kad net mokyklose būtų seksualinis auklėjimas mažamečiams vaikams, o 16 metų sulaukę paaugliai turėtų teisę filmuotis pornografiniuose filmuose. Seksas su gyvuliais turi būti legalus, o gyvulių teisės panaikintos. Be to, ši partija pasisakė už teisę kiekvienam pasirodyti nuogam viešai. Olandijos teismas šias laisves legalizavo pareikšdamas, kad pedofilų partijos egzistavimas neprieštarauja Konstitucijai.

2011 metais įvyko labai rimta mokslininkų konferencija Amerikoje. Štai tik kelios pagrindinės šios konferencijos pranešimų tezės:
1. Pedofilai visuomenėje yra neteisingai niekinami ir demonizuojami.
2. Suaugusiųjų noras turėti lytinius santykius su vaikais yra norma.
3. Psichikos sutrikimų diagnostikos vadovas (DSM-IV) ignoruoja pedofilus, kurie jaučia meilę ir meilinasi vaikams kaip ir heteroseksualūs ar homoseksualūs asmenys vienas kitam.
4. Dauguma pedofilų yra švelnūs ir racionalūs žmonės.
5. Pedofiliją reikia pašalinti iš nukrypimų sąrašo Psichikos sutrikimų diagnostikos vadove tokiu pat būdu, kaip 1973 metais buvo pašalintas homoseksualumas.
6. DSM turėtų sutelkti dėmesį į pedofilų poreikius ir minimalizuoti dėmesį socialinei kontrolei bei mažiau rūpintis būtinybe apsaugoti vaikus.

Paruošta pagal straipsnius iš įvairių šaltinių.

Parašykite komentarą

Būti laimingu - tavo pašaukimas