Ričardas Doveika: reikia turėti drąsos neužsikrėsti minios mąstymu

Apie laimę

Šiandien laimės prisilietimas yra gana svarbus ir reikalingas, kad didžiuotumės ir džiaugtumės, jog visa tai galime ir turime patirti. Tai yra forma, turinys. Bet esmė ta, kad laimė yra susieta su žmogaus prigimtimi, kad ji patikėta kiekvienam iš mūsų, kad yra, kas labai rūpinasi, kad būtume laimingi žmonės.

Laimė taip pat yra galimybė išreikšti save ir praturtinti šalia esantį arba atsistoti ant pjedestalo, o kitą laikyti nieku. Gal tai irgi kam nors laimė. Laimės poreikis auga nuo tam tikros brandos, išsivystymo, galimybių. Ir turbūt natūraliai per visą gyvenimą ji susitelkia į labai paprastą dalyką, į vieną sakinį.

Žmogus, kuris jau yra ties riba išeiti į anapusinį pasaulį, vaikams išsako savo didžiausios laimės sampratą: „Vaikai, broliai, sesės, vienas kitą prižiūrėkite, būkite vienas kitam už mūrą, gyvenkite draugiškai. Ir aš būsiu pats laimingiausias išėjęs žmogus.“ Net iš šito gyvenimo išeinantis žmogus jaučia poreikį būti laimingas.

Bet jis tą laimę perkeičia į kitą: aš būsiu laimingas, jei tavo gyvenimas bus visavertis. Tu išmokai motinos, tėvo perduotas pamokas, vertybes, padrąsinimus. Koks yra išeinančio žmogaus laimės suvokimas? Kad man išeinant iš šito gyvenimo, po manęs lieka daugiau gėrio. Tas, kuris pasiekia tokią laimės sampratą, visą gyvenimą į ją dėjo pastangas, siekius, brandą, apsisprendimus.

Jis yra pats laimingiausias žmogus, nes išeidamas gali pasakyti, kad mano gyvenimas tikrai buvo laimės siekimas. Tai yra žmogaus prigimtis, iš jos tai ateina.

Ką formuoja požiūris į asmenybes, į vertybes, į savo stuburą, apskritai į savęs atradimą, saviraišką? Manau, čia taip pat pasitarnauja religiniai dalykai. Esu įsitikinęs, kad niekada žmogaus nenuskriaus jo religingumas, tai, kad jis yra tikintis. Manau, būtent tikėjimas, kuris ateina su visu lobynu, padedančiu žmogui gyventi visavertį gyvenimą, santykio gyvenimą, dovanos gyvenimą, malonės gyvenimą, nepažeidžia jokių teisių, neužgožia jokių galimybių.

Dažnai prikaišiojama, neva religija stokoja demokratijos. Bet jos sąranga yra pati demokratiškiausia. Dviejų tūkstančių metų bažnyčios istorijoje mes turime šventųjų beraščių ir intelektualų. Turime šventųjų dvasininkų ir pasauliečių, šventųjų turtuolių, karalių, imperatorių ir vargšų.

Tas laimės demokratiškumas, atsiskleidžiantis religinėje patirtyje ir dvasiniame gyvenime, yra būtent išlaikytas visas balansas. Vadinasi, visi esame pakviesti į šventumą patirti asmeninę laimę, ją perkeisti ir paversti bendruoju gėriu neištirpstant ir neatsisakant savęs. Nepasiduodant teisei nusivalkioti gyvenime ir degraduoti. Nusivalkiojimas ir degradavimas yra pirminis demonas, atimantis bet kokios laimės apraišką žmoguje.

Tamsos demonas ateina per pažeistą prigimtį: neužtenka, negana, jaučiuosi neįvertintas, negebu panaudoti to sukaupto lobyno… Geriau bankrutuosiu arba dėl iliuzinės laimės paaukosiu viską, kartais net santykius, pajamas, poziciją. Ir kiek reikia turėti drąsos neužsikrėsti tuo minios mąstymu, apsaugoti save nuo „gyventi kaip visi“, „kaip pas visus“, nieko asmeniško.

Kaip kunigas prie klausyklos langelio girdžiu, kokias nuodėmes šiandien žmonės išpažįsta. Primindami, kad tu, kunige, nei piktinkis, nei mane auklėki ar barki. Kokios mano nuodėmės? Jos nei sunkios, nei lengvos – kaip visų. Dabar mes net asmeninių nuodėmių nebedarome. Jos tokios pat kaip visų.

Gerai, jeigu psichologas ir dvasininkas sugeba padėti žmogų apsaugoti ar budėti prie tokios pažeistos prigimties iliuzinio dalyko ir iš tos masinės psichozės, iš tos masės išvesti į asmeninį gyvenimą, asmeninę raišką ir asmeninį laimės pajautimą.

Tuomet turime labai gražų paveikslą – žmogus jaučiasi laimingas. Vienas paralyžiuotas nuo kaklo iki kojų pirštų galiukų dantyse įsikandęs teptuką nutapo paveikslą ir klykia iš džiaugsmo. Kitas, nestokojantis materialinių dalykų, pastatęs ypatingo grožio namą, jame pasimeta su antrąja puse. Tai kuris yra laimingas? Teptukas dantyse ir nutapytas paveikslas ar laimė pasistatyti didžiulį namą, kuriame pasimeti su sutuoktiniu?

Ričardas Doveika UNICEF Lietuva misijos „Už kiekvieną vaiką“ Afrikoje metu

Laimės pojūtis yra labai asmeninis. Kiek yra žmonių, kurie yra laimingi dovanodami save? Mums reikėjo trisdešimt Nepriklausomybės metų, kad nebesijuoktume iš savanorių, nesityčiotume iš žmonių, kurie eina savanoriauti į hospisus. Dabar kartais savanorystė jau yra prestižo reikalas.

Mes nebesistebime ir nebesijuokiame, kai girdime, kad užsienyje nesukaupęs tam tikro skaičiaus savanoriavimo valandų negausi gero darbo. Į tokį žmogų žiūrės kaip į egoistą. Ar jis bus naudingas bendrovei, verslui, darbo kolektyvui?

Tas, kuris nepaskiria savęs nė valandai, kad kurtų bendrą visuomenės gėrį, nesuteikia niekam laimės, su niekuo nepasėdėjo, nepasikalbėjo, nepadėjo senukui pereiti per gatvę, nueiti į parduotuvę, nerado laiko aplankyti vaikų namus arba hospisą… Mums reikėjo trisdešimties metų, kad tai, iš ko juokėmės kalbėdami apie supuvusių Vakarų patogų gyvenimą, mums taptų būtina sąlyga apskritai patirti asmeninę laimę.

O ten, kur susiduria skirtingos asmeninės laimės, visuomet susikuria bendrasis gėris kaip visuomenės branda, kaip teisingi socialiniai santykiai, kaip saugumas, visavertiška, atsakinga kaimynystė. Ir iš to tada formuojasi taikos aplinka.

Kartais žmonių klausiu – kai meldžiatės už taiką, ar esate taikos žmonės? Ar meldžiatės už taiką dėl to, kad bijote karo? Žmogus, kuris meldžiasi už taiką pasaulyje, bet kariauja su kaimynu dėl tvoros, dėl nenuvalyto takelio, dėl nepasakyto „labas rytas“, dėl šuns ar katės, kuri išmindė gėlytes.

Tai kokia tada yra jo malda už pasaulio taiką? Jis tiesiog bijo karo, egoistiškai nori sau patogaus, komfortiško gyvenimo. Bet jis lygiai taip pat įsitraukia į karą ir kariauja su kaimynu dėl tvoros. Ir galiausiai lieka du nelaimingi žmonės.

Kompensacija ir laimės pajautimas yra skirtingi dalykai.

Laimė yra ne tada, kai gyvenu „sviesto“ gyvenimą. Ji atsiskleidžia tada, kai aš atsirandu iššūkių, didelių darbų, sukrėtimų akivaizdoje. Ir gebu visa tai pereiti išryškindamas ir sustiprindamas savo asmenybę, pasitvirtindamas savo vertybes. Ir vidinis pajautimas – aš gebėjau visa tai per save perleisti ir išlikau dar brandesnis! Tai yra vidinė laimė, susieta su gyvenimo prasme. Ji leidžia man pajausti, kad gyvenu savo asmeninį gyvenimą.

— — —

LAIMĖ

Mano „laimė“ kainavo labai brangiai: vaikystėje teko gyventi materialiai itin kukliuose namuose, patirti pažeminimo, pavydo, pykčio ir kitokių dalykų. Už meilę Bažnyčiai, kunigystei ir žmonėms, už buvimą matomam, neapsiribojant zakristijos kunigystės modeliu, teko išgirsti pašaipių replikų „reklamščikas“, „išrinktųjų kunigas“, „saldžiarūgštis pamokslautojas“, „karjeristas“. Tačiau kokia laimė gyventi dėl svajonės.

PAŠAUKIMAS

Kunigu esu tapęs tik iš malonės. Kaip kunigą save toliau lipdau. Mane lydėjo meilė ir žmonių pasitikėjimas, kuris nepakito man kintant šiame gyvenime. Juk galima gyventi dėl pašaukimo ir tarnauti nesavanaudiškai dalijant save. Visas gyvenimas tik iš malonės.

KLAIDOS

Esu padaręs daug klaidų, visi jų padaro. Klaidos tapo didžiausiu iššūkiu gyventi savo kunigiškos svajonės istorijoje. Sutinku klystančių žmonių. Daugelį tai gniuždytų. Dievo gailestingumas gydo ir moko – kodėl turėčiau save nubausti dar kartą, nusivilti arba nutolti nuo savo svajonės?

GYVENIMO PASIRINKIMAI

Nė karto nesuabejojau dėl savo pasirinkimo. Tai ir yra mano gyvenimo variklis. Taip, tame kelyje buvo permąstymų, nevisavertiškumo jausmo, dvejonių…

GYVENIMO KELIAS

Kartais pasijunti tarsi skuduras, į kurį nusivalė kojas ir numetė. Maišaisi. Netinki. Užgoži. Tai degina. Man skauda. Jei ne malda ir tikėjimas, seniai būčiau atsitraukęs. Ir jei ne supratimas, kad tai yra mano kelias, kuriuo turiu eiti. Tada apsisprendi. Gali būti kaip skuduras. Arba sudegti lyg žvakė.


Ištrauka iš knygos „Kunigas Ričardas“ (lrt.lt)
Nuotraukoje viršuje – Ričardas Doveika, nuotr. autorius E. Blaževič/LRT

Parašykite komentarą

Būti laimingu - tavo pašaukimas