Vado duktė

Kartą du jūreiviai išvyko į kelionę aplink pasaulį tikėdamiesi rasti savo lemtį. Atplaukė jie į salą, kurioje genties vadas turėjo dvi dukteris. Vyresnioji – gražuolė, o jaunesnioji – nelabai…

Vienas iš jūreivių tarė draugui:
– Viskas, radau savo laimę, lieku čia ir vedu genties vado dukterį.
– Taip, tu teisus, vyresnioji vado dukra tikra gražuolė ir protinga. Gerai pasirinkai – vesk.
– Drauge, tu manęs nesupratai! Aš vedu jaunesniąją vado dukterį.
– Tu ką, išprotėjai? Ji gi tokia… nelabai.
– Aš taip nusprendžiau. Taip ir padarysiu.

Draugas nuplaukė toliau ieškoti savo laimės, o būsimas žentas nuėjo pirštis. Gentyje buvo paprotys, kad už nuotaką reikėjo duoti išpirką karvėmis. Gerą nuotaką vertino dešimčia karvių. Atginė jis dešimt karvių ir nuėjo pas vadą.

– Vade, noriu vesti tavo dukrą ir duodu už ją dešimt karvių!
– Tai geras pasirinkimas. Mano vyresnioji dukra – gražuolė, protinga ir verta dešimties karvių. Aš sutinku.
– Ne, vade, tu manęs nesupratai. Noriu vesti tavo jaunesniąją dukterį.
– Tu ką, juokauji? Ne gi nematai kokia ji… nelabai.
– Bet aš noriu vesti būtent ją.
– Gerai, bet kaip sąžiningas žmogus sakau, negaliu imti už ją dešimties karvių, ji tiek neverta. Paimsiu už ją tris karves ir bus gerai.
– Ne, aš noriu atiduoti būtent dešimt karvių.
Vadas priėmė išpirką ir jaunuoliai susituokė.

Praėjo keletas metų ir klajojantis jūreivis, jau nuosavu laivu, nusprendė aplankyti savo draugą, sužinoti kaip jis ten gyvena. Atplaukė, eina pakrante, sutinka nežemiško grožio moterį.
Klausia jos, kaip jam rasti savo draugą. Moteris parodė, ten ir ten. Ateina, mato: sėdi jo draugas, aplink dūksta vaikai.

– Sveikas, kaip tu gyveni?
– Sveikas, aš laimingiausias žmogus!
Ir čia įeina ta pati nežemiška gražuolė.
– Štai, susipažink. Čia mano žmona.
– Kaip? Tu ką, vedei dar syk?
– Ne, tai ta pati moteris.
– Bet kaip tai nutiko, kaip ji taip pasikeitė?
– O tu jos paklausk.
Jūreivis priėjo prie draugo žmonos ir klausia:
– Atleisk, kad taip klausiu, bet juk aš atsimenu kokia tu buvai, na… nelabai. Kas nutiko, kad tu pasikeitei ir tapai tokia nuostabi?
– Tiesiog, kartą aš supratau, kad esu verta dešimties karvių.