■ “Bendrakeleivis”
Brangus žmogau, ar turėjai kada nemigo naktų, kai mintys sukosi kaip centrifūga ir negalėjai nuo jų pabėgti, aštrūs klausimai smigo tiesiai į širdį, o atsakymo neturėjai?
Ar klausei kada pats savęs: kas aš esu, kur einu, koks mano kelias, kokia viso to prasmė? Ką aš paliksiu po savęs? Ar aš tik tiek ir vertas?
Dėl ko aš visa tai darau? Dėl ko aš stengiuosi? Dėl ko kenčiu? …
Šiandien noriu pakviesti Tave į kelionę. Ne į geografinę, ne į profesinę, ne į saviugdos kelionę. Į tą, kuri pati svarbiausia — kelionę į save.
Mes gyvename pasaulyje, kuriame visi žino, ką turi daryti, bet mažai kas žino, kas jie yra. Mes mokame kurti įvaizdžius, bet pamiršome, kaip kurti gyvenimą. Mokame prisitaikyti, bet nebežinome, kaip būti savimi.
Tai nėra mokymas apie tikslus, produktyvumą ar sėkmę.
Tai pokalbiai apie:
- tikrumą,
- vidinę tiesą,
- dvasinį stuburą,
- prasmę,
- autentiškumą,
- vidinį vedlį,
- persekiojantį šešėlį,
- pašaukimą
Nuimkime kaukes ir pamatysime, kas slepiasi po jomis. Išmoksime girdėti tylų balsą, kuris žino tiesą. Susitiksime su savo baimėmis, kompleksais ir neišgyventais jausmais.
Išmoksime būti savimi net tada, kai tai nepatogu. Atrasime kryptį, kuri atitinka mūsų sielą.
Tai nėra lengva kelionė, bet tai vienintelė, kuri iš tiesų verta būti nueita.
Aš nesu filosofas ar psichologas profesine prasme. Esu žmogus, kuris ilgai stebėjo, kaip mes tolstame nuo savęs, ir bandė suprasti, kas mus grąžina atgal. Žmogus, kuris rašo ir kalba ne tam, kad kažkam kažką įrodytų, bet kad primintų — apie tylą, tiesą, vidinį balsą, kurį dažnai užgožia triukšmas.
Man rūpi ne teorijos, o tai, kas vyksta žmogaus viduje, kai jis sustoja. Rūpi kelias, kuriuo einame, net jei patys to kelio dar nevadiname kelione.
Kalbu apie tą tylų momentą. Apie šešėlį, kurio bijome, nors būtent jame slepiasi mūsų laisvė. Apie autentiškumą, kuris nėra poza, o drąsa gyventi be vaidmens. Apie pašaukimą, kuris nėra (tik) profesija, o kryptis, kurią žmogus jaučia širdyje, kurią Kažkas jam įdėjo giliai vidun. Apie prasmę, kuri atsiranda tada, kai gyvenimas ima derėti su tuo, kas žmogus yra iš tikrųjų. Apie tą nuostabų skambesį, kuris pasigirsta, kai tavo vidus rezonuoja su amžinybės ramybe ir tikrumu.
Visa tai turi gyvą tikėjimo pagrindą. Tikėjimą, kuris tyliai formuoja žmogaus vidinį stuburą. Kuris neprimeta atsakymų, o kviečia klausyti.
Aš esu tiesiog keleivis, einantis tuo pačiu keliu, kaip ir tu. Tik galbūt aš jau nuėjęs kelis žingsnius toliau. Jei mano žodžiai paliečia tavo vidų, galbūt mes susitikome ten, kur prasideda tikras pokalbis. Ir jei šis tekstas sukelia klausimų, o ne atsakymų, gali būti, kad kelias jau prasidėjo.
Yra tokia akimirka, kurią patiria beveik kiekvienas žmogus, – kai jis sustoja, pažvelgia į savo gyvenimą ir pajunta keistą, sunkiai įvardijamą tuštumą. Tarsi viskas būtų savo vietose — darbas, karjera, santykiai, šeima, materialinė gerovė, kelionės, draugai — bet kažkas viduje tyliai šnabžda: “tai ne tai”.
Greičiausiai, ši tyli abejonė yra kvietimas – pažvelgti giliau, nei leidžia kasdienis pasaulio triukšmas. Kvietimas suprasti, kad didžioji dalis mūsų gyvenimo gali būti ne mūsų pačių sukurta, o paveldėta, perimta, įdiegta, primesta.
Kalbu ne apie greitus atsakymus ar apie pozityvumą, kuris dažniausiai tik užklijuoja žaizdas, bet jų negydo. Ir ne apie tai, kaip tapti “geresne savęs versija”.
Kalbu apie tai, kaip žmogus tolsta pats nuo savęs, kaip jis pasimeta tarp kaukių, kaip bando pritapti prie pasaulio, kuris pats savęs nebesupranta, kuriame triukšmas tapo norma, o tyla – prabanga.
Kalbu apie tikrumą, susitikimą su savimi. Apie vidinę kelionę, kurią kiekvienas žmogus turi nueiti vienas, bet ne vienišas.
Jeigu leistum, galėčiau būti Tavo bendrakeleiviu.
Atmink – tu nesi tik socialinė funkcija, įvaizdžio projekcija, kažkieno projektas ar statistinis vienetas. Tu esi asmuo, turintis didžiulę vidinę vertę, dvasinį stuburą ir pašaukimą, kurio negali pakeisti jokia sistema. Atrask jį. Atrask save. Iš esmės visas Elijo turinys – apie tai.
Aš rašau ir kalbu prieš srovę, nes šiandieninė srovė neša į triukšmą, fasadą, įvaizdį, fragmentaciją ir beprasmybę. Aš renkuosi gelmę, tylą, klausimą, abejonę ir vidinį dialogą.
Ir tave kviečiu į kelionę, kuri prasideda viduje — ten, kur susitinka tiesa ir baimė, šešėlis ir šviesa, prasmė ir tuštuma.
— — —
Jeigu tai užkabino tave, parašyk, pasikalbėsime:
stasys@elijas.lt
Elijas.lt autorius Stasys
Daugiau apie paramą ir jos būdus | Parama Contribee platformoje
Jeigu norite panaudoti elijas.lt medžiagą, prašome nurodyti autorystę ir pridėti nuorodą į straipsnį.
