“VIDINĖ KELIONĖ”
Brangus žmogau, ar turėjai kada nemigo naktų, kai mintys sukosi kaip centrifūga ir negalėjai nuo jų pabėgti, aštrūs klausimai smigo tiesiai į širdį, o atsakymo neturėjai?
Ar klausei kada pats savęs: kas aš esu, kur einu, koks mano kelias, kokia viso to prasmė? Ką aš paliksiu po savęs? Ar aš tik tiek ir vertas?
Dėl ko aš visa tai darau? Dėl ko aš stengiuosi? Dėl ko kenčiu? …
Šiandien noriu pakviesti Tave į kelionę. Ne į geografinę, ne į profesinę, ne į saviugdos kelionę. O į kelionę, kuri yra pati svarbiausia — kelionę į save.
Mes gyvename pasaulyje, kuriame visi žino, ką turi daryti, bet mažai kas žino, kas jie yra. Mes mokame kurti įvaizdžius, bet pamiršome, kaip kurti gyvenimą. Mes mokame prisitaikyti, bet nebežinome, kaip būti savimi.
Tai nėra mokymas apie tikslus, produktyvumą ar sėkmę.
Tai kursas apie:
- tikrumą,
- vidinę tiesą,
- dvasinį stuburą,
- prasmę,
- autentiškumą,
- vidinį vedlį,
- persekiojantį šešėlį,
- pašaukimą,
- kelionę į save.
Mes nuimsime kaukes ir pamatysime, kas slepiasi po jomis. Mes išmoksime girdėti tylų balsą, kuris visada žino tiesą. Mes susitiksime su savo baimėmis, kompleksais ir neišgyventais jausmais.
Mes išmoksime būti savimi net tada, kai tai nepatogu. Mes atrasime kryptį, kuri atitinka mūsų sielą. Mes sukursime savo gyvenimo žemėlapį.
Tai nėra lengva kelionė. Bet tai — vienintelė kelionė, kuri iš tiesų verta būti nueita.
Jeigu esi pavargęs nuo fasadų, jeigu jauti, kad gyveni ne savo gyvenimą, jeigu nori susitikti su tikruoju savimi, jeigu nori atrasti prasmę, jeigu nori tapti Asmenybe — tu esi tinkamoje vietoje.
Kviečiu tave į kelionę, kuri gali pakeisti tavo gyvenimą. Ne todėl, kad aš turiu atsakymus. O todėl, kad tu juos turi — ir mes juos atrasime kartu.
Aš nesu nei filosofas, nei psichologas profesine prasme. Aš esu žmogus, kuris ilgai stebėjo, kaip mes tolstame nuo savęs, ir bandė suprasti, kas mus grąžina atgal. Žmogus, kuris rašo ir kalba ne tam, kad kažkam kažką įrodytų, o tam, kad primintų — apie tylą, apie tiesą, apie vidinį balsą, kurį dažnai užgožia triukšmas.
Man rūpi ne teorijos, o tai, kas vyksta žmogaus viduje, kai jis pagaliau sustoja. Man rūpi kelias, kuriuo einame, net jei patys to kelio dar nevadiname kelione.
Aš kalbu apie kaukes, kurias nešiojame, ir apie tą tylų momentą, kai jos pradeda trūkinėti. Apie šešėlį, kurio bijome, nors būtent jame slepiasi mūsų laisvė. Apie autentiškumą, kuris nėra poza, o drąsa gyventi be vaidmens. Apie pašaukimą, kuris nėra (tik) profesija, o kryptis, kurią žmogus jaučia širdyje, kurią Kažkas jam įdėjo giliai vidun. Apie prasmę, kuri atsiranda tada, kai gyvenimas ima derėti su tuo, kas žmogus yra iš tikrųjų. Apie tą nuostabų skambesį, kuris pasigirsta, kai tavo vidus rezonuoja su amžinybės ramybe ir tikrumu.
Visa tai turi gyvą tikėjimo pagrindą. Tikėjimą, kuris nėra triukšmingas, bet tyliai formuoja žmogaus vidinį stuburą. Tikėjimą, kuris neprimeta atsakymų, o kviečia klausyti. Tikėjimą, kuris neapsunkina, o išlaisvina.
Aš nesu mokytojas profesine prasme. Aš esu keliautojas, einantis tuo pačiu keliu, kaip ir tu. Tik galbūt aš jau nuėjęs kelis žingsnius toliau. Jei mano žodžiai paliečia tavo vidinį balsą, vadinasi, mes susitikome ten, kur prasideda tikras pokalbis. Ir jei šis tekstas sukelia klausimų, o ne atsakymų, reiškia, kelias jau prasidėjo.
Yra akimirka, kurią patiria beveik kiekvienas žmogus, – kai jis sustoja, pažvelgia į savo gyvenimą ir pajunta keistą, sunkiai įvardijamą tuštumą. Tarsi viskas būtų savo vietose — darbas, karjera, santykiai, šeima, materialinė gerovė, kelionės, draugai — bet kažkas viduje tyliai šnabžda: “tai ne tu”.
Ši tyli abejonė nėra klaida. Tai — kvietimas. Kvietimas pažvelgti giliau, nei leidžia kasdienis pasaulio triukšmas. Kvietimas suprasti, kad didžioji dalis mūsų gyvenimo gali būti ne mūsų pačių sukurta, o paveldėta, perimta, įdiegta, primesta.
Tai nėra apie greitus atsakymus. Tai nėra apie pozityvumą, kuris tik užklijuoja žaizdas, bet jų negydo. Tai nėra apie tai, kaip tapti “geresne savęs versija”.
Tai apie tai, kaip žmogus tolsta pats nuo savęs, kaip jis pasimeta tarp kaukių, kaip jis bando pritapti prie pasaulio, kuris pats savęs nebesupranta, kuriame triukšmas tapo norma, o tyla – prabanga.
Apie tikrumą. Apie susitikimą su savimi. Apie vidinę kelionę, kurią kiekvienas žmogus turi nueiti vienas, bet ne vienišas.
Jeigu leistum, galėčiau būti Tavo bendrakeleiviu.
Tu nesi tik socialinė funkcija, įvaizdžio projekcija, kažkieno projektas ar statistinis vienetas. Tu esi asmuo, turintis didžiulę vidinę vertę, dvasinį stuburą ir pašaukimą, kurio negali pakeisti jokia sistema. Atrask jį. Atrask save.
Aš rašau prieš srovę, nes šiandieninė srovė neša į triukšmą, fasadą, įvaizdį, fragmentaciją ir beprasmybę. Aš renkuosi gelmę, tylą, klausimą, abejonę ir vidinį dialogą. Ir tave kviečiu į kelionę, kuri prasideda viduje — ten, kur susitinka tiesa ir baimė, šešėlis ir šviesa, prasmė ir tuštuma.
— — —
Jeigu tai užkabino tave, parašyk, pasikalbėsime:
stasys@elijas.lt
Elijas.lt autorius Stasys
Daugiau apie paramą ir jos būdus | Parama Contribee platformoje
Jeigu norite panaudoti elijas.lt medžiagą, prašome nurodyti autorystę ir pridėti nuorodą į straipsnį.
