Kas yra pašaukimas?

Jeigu skaitėte apie pašaukimo termino kilmę, ten radote ir keletą pašaukimo apibrėžimų. Dabar plačiau.

Pašaukimas – atsakymas į poreikį

Turbūt, tiksliausiai pašaukimą apibūdino Frederikas Buchneris (Frederick Buechner), amerikiečių rašytojas ir teologas: “Tavo pašaukimas yra ten, kur tavo gilus džiaugsmas sutinka pasaulio poreikį”. Tai labai daug, praktiškai visą pašaukimo esmę nusakanti eilutė. Pirmiausia, pašaukimas suteikia džiaugsmą jį radusiam ir jį realizuojančiam. Antra, pašaukimas turi tikslą – atsakyti į šalia tavęs, aplinkui esančių žmonių poreikius, globaliau kalbant – pasaulio vienokį ar kitokį poreikį. Originalioje eilutėje vietoj žodžio „poreikis“ yra „alkis“. Šiuo atveju tai sinonimai: pasaulis alksta, o tu turi duonos. Kažkas turi poreikį, o tu turi jam atsakymą. Pasauliui, visuomenei, žmogui kažko reikia, o tu tai turi arba gali sukurti. Imant elementariausią pavyzdį – kažkam reikia batų, o tu juos siuvi. Tavo batai – atsakymas basajam. Specifinis ir konkretus atsakymas į konkretų poreikį. Šiuo atveju tu, kaip batsiuvys, esi nepaprastai reikalingas tam, kuris neturi batų. Lygiai taip pat, kaip duonos kepėjas – alkanajam, kaip gydytojas – ligoniui, kaip mokytojas – neraštingam. Bet kuris verslas yra paremtas šia taisykle – konkreti paslauga ar produktas yra atsakymas į konkretų poreikį. Klientas turi poreikį-problemą, o verslas ją išsprendžia.

Pašaukimas nėra egocentriškas, jis nukreiptas į kitus

Pašaukimas yra nukreiptas į kitą žmogų, į bendruomenę, į visuomenę, į pasaulį. Pašaukimas nėra apie tave, jis – apie kitą per tave, apie visuomenę – per tave, apie pasaulį – per tave. Tavo pašaukimas – ne tau ir ne dėl tavęs, o dėl kitų ir kitiems. Ir nebūtinai tik žmonėms, jis gali būti nukreiptas į gamtą, į gyvūniją, į ekologiją ar kitus pasaulyje sprendžiamus klausimus. Bet yra vienas galingas BET – teisiniais terminais kalbant, tu taip pat esi naudos gavėjas, ir ne bet kokios – didžiulės naudos. Realizuodamas savo pašaukimą, kuris nukreiptas į kitus, tu pats patiri didžiulį vidinį pasitenkinimą, džiaugsmą ir laimę, jau nekalbant apie materialinį atlyginimą ir sėkmę toje sferoje, kurioje tavo pašaukimas veikia. Tu jauti, kad iš tikrųjų gyveni, kad gyveni prasmingai, nes matai ir supranti tavo veiklą, tavo darbus, talentus, sugebėjimus esant prasmingus ir reikalingus. Tavo gyvenimas įgyja prasmę, kurios daugelis žmonių ieško ir neranda. Tu matai, kad esi reikalingas kitiems, pradedant vienu konkrečiu žmogumi, baigiant bendruomene ir pasauliu, nelygu, koks tavo pašaukimas. Tačiau tavo pasitenkinimas nepriklauso nuo pašaukimo pobūdžio ir dydžio, jis priklauso tik nuo pačio fakto – kad tu jį radai ir realizuoji savo gyvenime, taip atsakydamas į kitų poreikius. Taip surėdytas žmogus ir taip jis funkcionuoja, kad duodamas kitiems, jis gauna ir pats ir dažniausiai gauna daugiau, nei pats duoda. Tai vienas iš dvasinių dėsnių. Duodi savo dovanas ir sugebėjimus – gauni pasitenkinimą, džiaugsmą, laimę, sėkmę ir finansus. Slepi savo talentus, nenaudoji jų pagal paskirtį, – gauni liūdesį, depresiją, beprasmybę.

Pašaukimas – būti reikalingu

Kiekvienas žmogus nori būti reikalingas. Daugelis depresija sergančių ar depresijos apimtų žmonių kartoja vieną sakinį „aš niekam nereikalingas“. Jaustis nereikalingu – stiprus negatyvus jausmas, kuris gali užvaldyti visas mintis, visą mąstymą, kuris savo ruožtu keičia įpročius ir elgseną, gyvenimo būdą, kuris taip pat savo ruožtu dar labiau stiprina negatyvų mąstymą, tuo būdu uždarydamas žmogų nevilties, liūdesio ir depresijos rate. Žmogus nebemato išeities, jo savivertė sumenkusi iki minimumo, jis nebemato prasmės gyventi. Kartais žmogus įžvelgia vienintelį kelią iš šio užburto rato – pasitraukti iš gyvenimo.

Nesuklyskime – yra skirtumas tarp ilgalaikės, nuolatinės depresijos ir trumpalaikių liūdnų momentų, kurie mus visus aplanko. Mes nesam robotai, mes turime jausmus ir kartais mums būna liūdna ar aplanko abejonės. Visi žinome Andrių Mamontovą. Atrodo, jam tai tikrai nekyla jokių abejonių tuo, ką daro: jis žymus, populiarus ir sėkmingas žmogus. Bet Andrius viename interviu sako, kad jis dažnai jaučiasi nereikalingas: „Galvoji, kam aš čia darau tai, ar kažkam reikia šito, ar nereikia, ar man to reikia. Aš esu tikras – su tais klausimais susiduria kiekvienas žmogus. Jeigu žmogus nesusiduria su šitais klausimais, man atrodo, kad jam kažkas negerai su galva. Tai natūralu, kad mes kvestionuojame, mes abejojame tuo, ką darome. Tai savotiškas pasitikrinimo mechanizmas“.*

Akcentuojant faktą, kad nereikalingumo jausmas sukelia depresiją ir kartais net suicidinių minčių, reikia paminėti ir tai, kad kartais žmogus, sakydamas „aš niekam nereikalingas“, iš tikrųjų transliuoja savo egoizmą: „niekas manęs nemyli, niekas neskiria man dėmesio“. Pastebėjote, kad tai iš esmės priešingos frazės? Ir kad viskas sukasi tik apie „man, mane, manęs“? Jeigu iš tiesų sakome ir manome, kad esam nereikalingi, tai turėtų reikšti, kad mes norime būti reikalingi, reiškia, mūsų noras yra padėti kitam, būti su kitu, mylėti kitą ir skirti dėmesį kitam. Tačiau iš tiesų dažnai skundžiasi mūsų egoizmas ir nuo jo vaistas yra vienas – nuo savęs ir savo poreikių atsigręžti į kitus ir kito poreikius. Pats pradėk mylėti ir rodyti dėmesį. „Man blogai, aš niekam nerūpiu, man niekas neskambina…“ O tu imk ir pats paskambink, pasakyk, kad jis tau rūpi, paklausk, ar nereikia jam pagalbos.

Geriausias vaistas nuo depresijos – pradėti tarnauti ir padėti kitiems, pakelti žvilgsnį į kitus, užuot susikoncentravus į save ir į savo bėdas. Kartais reikia gero pliaukštelėjimo sau per užpakalį, gero spyrio, kad išsijudintum ir išsilakstytų egoistinės, savigailos ir manipuliacinės mintys. Suradęs savo pašaukimą, eidamas savuoju keliu, tu būsi reikalingas žmonėms ir pasauliui. Tai suteiks nepaprastai gerą jausmą, pakels tavo savivertę, įprasmins tavo gyvenimą. Tu būsi laimingas.

* nuoroda

Pašaukimas – būti laimingu

Su laime yra toks dalykas, kad visi mes skirtingai jaučiame, suvokiame, įsivaizduojame laimę, kiekvienas skirtingai nustatome sąlygas, kurioms išsipildžius, galime sakyti, jog esame laimingi. Vienam laimė – pasveikti nuo ligos, ir su tuo sutiks visi. Kitam – baigti mokslus, trečiam – turėti sėkmingą verslą, dar kitas sakys, kad yra laimingas, nes turi nuostabią šeimą. Ir su jais negalime nesutikti. Visi tie dalykai, arba sąlygos, iš tikrųjų mums sukuria būseną, kurioje mes ir vartojame žodį „laimė“. Bet žmonės yra skirtingi, su skirtingais požiūriais, reikalavimais, prioritetais ir poreikiais. Jeigu vienam „iki pilnos laimės“ užtenka nusipirkti naują rūbą, tai kitam reikės namo prie ežero. O trečias, kad ir turėdamas, kito manymu, viską, ko galima norėti, vis tiek bus nelaimingas. „Jis viską turi – nuostabiausią žmoną, gražius namus, protingus ir sveikus vaikus, padaręs sėkmingą karjerą, pinigų neskaičiuoja, važinėja po pasaulį – ko dar jam trūksta?!” – visiems teko girdėti panašius klausimus.

Pirmas dalykas, kaip ir kalbėjome, visų poreikiai ir laimės sąlygos yra skirtingi, ir mes negalime suprasti kito žmogaus jausmų, jo minčių, norų, poreikių, pagaliau – jo vidinių troškimų, todėl bergždžias reikalas yra spręsti apie kito laimę pagal savo jos supratimą. Antras dalykas, kuris šiuo atveju ir yra pagrindinis, kalbant apie pašaukimą – mums reikia atskirti laimės „rūšis“, kad būtų suprantamiau. Išskirkime dvi: sąlyginė (laikinoji) ir egzistencinė. Sąlyginė, arba laikinoji laimė yra ta, kuri gali aplankyti mus kasdieną, net po keletą kartų, bet taip pat greitai gali ir išeiti. „Karštą dieną suvalgiau skanių ledų – aš laiminga. O, velnias, ledais išsitepiau suknelę – aš nelaiminga“, „Nusipirkau naują mašiną – aš laimingas. Atsitrenkiau į stulpą – aš nelaimingas!“. Šitokią laimę mums net nederėtų vadinti „laime“, turėtų būti kitas žodis, gal „džiaugsmas“, gal „aš patenkintas“, dar kitas, bet mes tiesiog jį naudojame kone kasdien. Ir tai greičiau nuotaikų kaita, nei laimė. Bet kadangi dažnai naudojame, galima sumaišyti su antrosios, egzistencinės, laimės sąvoka.

Tas aukščiau minėtas žmogus, „viską turintis“, jaučiasi nelaimingas, nes greičiausiai, nemato gyvenime prasmės. Nors ir turi „viską“, sprendžiant pagal kitus, kurie norėtų turėti bent dalelę jo turimų turtų. Jis savo viduje jaučia ir supranta, kad ne pinigai, ne turtai, net gi ne šeima padaro žmogų iš esmės laimingu, bet kažkas daugiau, kažkas kitas. Tas kažkas – savęs realizacija, įprasmintas gyvenimas. Jis neturi egzistencinės laimės, kurią suteikia pašaukimo suradimas ir jo realizacija. Paimkim atvirkščią pavyzdį, tebūnie jis kraštutiniškas – kitas gal neturi nei namo, nei materialinių turtų, ir su sveikata reikalai ne kokie, o apie darbą ir karjerą jau geriau iš viso patylėti – dirba senelių slaugos namuose, tačiau jis, atrodo, laimingiausias žmogus pasaulyje: visada šypsosi, viskuo patenkintas, myli ir globoja tuos senukus, į viską žvelgia pozityviai ir pasiruošęs padėti kiekvienam. Paklausus jo, atsakys – taip, aš tikrai laimingas! Kaip suprasti? Iš kur šitas jo nesibaigiantis laimės šaltinis? Jis rado savo pašaukimą – globoti senyvo amžiaus žmones. Jo egzistencinės laimės negali atimti ar sugriauti niekas: nei nepriteklius, nei kasdienės problemos, nei kintanti nuotaika, nei pikti žmonės, nes jo laimės šaltinis ne iš šio pasaulio, jis nepriklauso nuo materijos, nuo aplinkybių, nuo žmonių nuomonių, požiūrio, elgsenos, ir jam užtenka tiek, kiek jis turi, nes atradęs ir turėdamas pašaukimą, jis turi viską. Tuo tarpu anas, kad ir turėdamas, visuomenės akimis, viską, neranda gyvenimo prasmės, neturi (nes nerado, o nerado todėl, kad neieškojo) savojo pašaukimo, neturi egzistencinės laimės. Sprendžiant pagal tai, koks jis nelaimingas, jis neturi nieko.

Mes negalime nuspręsti už kitą žmogų, nes negyvename jo gyvenimo, nežinome jo patirčių, jo vidinės sandaros, motyvų, prioritetų, minčių, svajonių ir tikslų. Mums kartais gali atrodyti, kad žinome daug, bet iš tikrųjų žinome tik tiek, kiek jis mums leidžia žinoti, taigi faktiškai nežinome nieko. Ir čia kartais tėvai daro didžiulę klaidą, nukreipinėdami vaikus į vieną ar kitą profesiją, nekreipdami dėmesio į pačio vaiko norus, pomėgius, talentus, primygtinai siūlydami ar reikalaudami elgtis, daryti kažką, kas, jų manymu, padarys jų vaiką laimingu. Jaunas žmogus pats turi atrasti savo laimę, o tėvai, geriausiu atveju, gali jiems patarti iš savo gyvenimo patirties.

Sąlyginė laimė yra priklausoma nuo nuotaikų kaitos, nuo turėjimo ar neturėjimo, nuo kitų žmonių elgsenos, požiūrio, nuo mažų kasdienių džiaugsmų ar problemų, nuo kintančiame gyvenime pasitaikančių sėkmių ir nesėkmių ruožų. Sąlyginė laimė yra kintanti, jos diapazonas gali būti didžiulis – nuo „jaučiuosi kaip devintame danguje“ iki „nebematau prasmės gyventi“. Tuo tarpu egzistencinė laimė visiškai nepriklauso nuo paminėtų faktorių, ji priklauso tik nuo vieno – pašaukimo suradimo ir jo realizavimo. Šita laimė nekinta, nepriklausomai nuo aplinkybių, nuotaikų, turto ar stokos. Niekada nebus taip, kad mes nebeturėsime jokių problemų, jų buvo ir visada bus, vienokių ar kitokių, mažesnių ar didesnių, tačiau egzistencinė laimė nepriklauso nuo jų. Problemas mes sprendžiame savo ruožtu, dingsta vienos, atsiranda kitos, o egzistencinė laimė lieka nepakitusi, kokia buvo. Tu sakysi: „Taip, aš turiu begalę problemų, mano gyvenime nevyksta viskas taip, kaip norėčiau, dar daug reikalų nesutvarkyta, tačiau aš esu be galo laimingas“.

Abrahamas Maslowas, amerikiečių psichologas, šiais žodžiais dar kartą patvirtina, kad savęs atradimas, savojo potencialo ir saviraiškos išskleidimas, pašaukimas ir laimė neišvengiamai susiję: „Kad taptų laimingas, muzikantas turi kurti muziką, tapytojas turi tapyti paveikslus, poetas – rašyti eiles. Žmogus turi tapti tuo, kuo jis gali tapti. Tai mes vadiname savęs aktualizavimo poreikiu… Tai reiškia žmogaus norą išreikšti savo potencialą, glūdinčias jame galimybes, tapti tuo, kuo jis sugeba tapti.“

Laimė nėra ir negali būti tikslas. Ji yra pasekmė. Atrasto ir realizuojamo pašaukimo nekintanti ir neišvengiama pasekmė. Lygiai taip pat, kaip ir sėkmė.

Pašaukimas – būti sėkmingu

Atradęs savo pašaukimą, eidamas savuoju keliu, būsi ne tik laimingas, bet ir sėkmingas. Nes kitaip o kaip gi? Nebūtum laimingas, jei nebūtum ir sėkmingas, šalia viso kito. Bet kaip su laime mums reikėjo išsiaiškinti ir apibūdinti jos tipus, panašiai turime aptarti ir sėkmės apibrėžimą bei jos atributus.

Gražiai apie sėkmę yra pasakęs Robin Sharma: ”Man sėkmė reiškia vyksmą, džiaugsmingai kuriamą gyvenimą, kuriame atsispindi mūsų aukščiausios vertybės, giliausi įsitikinimai ir šviesiausios svajonės. Pamąstykime apie šį teiginį. Jis labai platus. Kalba apie trokštamo gyvenimo kūrimo vyksmą: pati kelionė yra vertingesnė nei jos pabaiga. Kalba apie džiaugsmą, nes gyvenime mums skirta džiaugtis. Kalba apie vertybes, apie ištikimybę savo idealams, apie tokį gyvenimą, kurio norime mes patys. Kalba apie svajones – tai jos kiekvieną rytą mus žadina ir pripildo širdį vilties. Prisimenu Marko Tveno žodžius: ‘ Praeis dvidešimt metų, ir jūs gailėsitės dalykų, kurių nepadarėte, labiau nei tų, kuriuos padarėte. Todėl nepaisykite apribojimų. Tolkite nuo saugaus uosto. Įkinkykite vėjus į savo bures. Tyrinėkite. Svajokite. Atraskite.’ Štai tikroji sėkmė.” Gražus, filosofiškai poetiškas sėkmės apibūdinimas.

O štai ką kalba Wikipedia: “Sėkmė – tai, kas atsitinka asmeniui nepriklausomai nuo jo valios, tai, kaip jam sekasi. Tai gali būti tiek geras dalykas – aplankė sėkmė, tiek blogas – trūksta sėkmės. Dažniausiai siejama su kryptingų įvykių serija, kuri įvyksta atsitiktinai. Dažnai tapatinama su lemtimi, t. y., kad įvyksta įvykiai nepriklausantys tiesiogiai nuo asmens.“

Ir iš tikrųjų, bendrinėje kasdieninėje kalboje žodį „sėkmė“ mes vartojame dviem prasmėmis. Pirmoji – ta, kurią pirmiausia ir pateikia Wikipedia: sėkmė „atsitinka“, nepriklausomai nuo mūsų pastangų. Pavyzdžiui: „Jis laimėjo loterijoje, jam pasisekė, jam nusišypsojo sėkmė“. Žmogus nieko nepadarė, kad jam pasisektų, neskaitant to, kad tik nusipirko bilietą. Bet jis daugiau niekaip neįtakojo ir negalėjo įtakoti savo laimėjimo. Viskas priklausė nuo atsitiktinumo. Antroji prasmė naudojama tada, kai mes klausiame seniai matyto draugo „Kaip tau sekasi?“ arba kalbame apie kitą žmogų „Jam sekasi“. T.y., tada mes neturime omeny to, kiek kartų jis laimėjo loterijoje ar kaip dažnai kitokiais būdais sėkmė „atsitiko“ jo gyvenime. Mes turime omeny sėkmės atributus, kuriuos žmogus pats, savo darbu, talentais, pastangomis užsitarnavo ir susikūrė savo gyvenime.

„Jam sekasi darbe“ – reiškia, žmogus yra atsakingas ir darbštus, kyla karjeros laiptais, jo paslaugų trokšta klientai. „Jam sekasi moksluose“ – reiškia, žmogus deda pastangas, mokosi, atlieka namų darbus, sėkmingai baigia aukštąsias mokyklas, apsigina ir gauna diplomus. „Jam sekasi gyvenime“ – reiškia, žmogus rūpinasi savo šeima, namais, darbu, atsakingai priima sprendimus jei ne visose, tai daugelyje gyvenimo sferų ir mato savo darbo ir elgesio pasekmes. Taigi, šia antraja prasme, „sėkmė“ reiškia ne atsitiktinai nukritusius iš dangaus laimėjimus, bet pačio žmogaus darbo rezultatus.

Grįžkime prie pirmojo šios pastraipos sakinio – „atradęs savo pašaukimą, būsi sėkmingas“ ir, pasitelkdami antrąją sėkmės prasmę, išverskime jį: atradęs savo pašaukimą, eidamas savuoju keliu, būsi atsakingas už savo gyvenimą, būsi atsakingas už savo sprendimus, dirbsi ir mokysies, panaudosi savo talentus, tobulinsi savo įgūdžius ir darysi tai nuolatos, be perstojo, nes turėsi didžiulę motyvaciją. Praėjus kuriam laikui, labai aiškiai pamatysi pokyčius savo gyvenime, o dar neužilgo tai pamatys ir visi kiti, nes tavo ryžtas, darbas, atsakomybė neišvengiamai išsiverš iš už šeimos ar darbo kolektyvo ribų ir tai taps akivaizdu pasauliui. Tada kiti sakys apie tave – „jam sekasi gyvenime“, tačiau tu žinosi, kad tavo pasiekimai neturi nieko bendro su ta atsitiktine „loterine“ sėkme, nes viską, ką pasiekei, pasiekei savo darbu ir savo jėgomis.

Dar porą momentų. Pirma, kai kam gvyenime gali būti lengviau ir greičiau pasiekti rezultatus, nes gal turi įtakingų pažinčių, gal gavo palikimą ir turėjo pradinį kapitalą, gal tiesiog gimė „teisingoje“ šeimoje „teisingu“ laiku, t.y. kai kurie žmonės gali turėti vieną ar keletą papildomų faktorių, lemiančių jų greitesnį kelią į sėkmę. Klausimas, ar jie pasinaudos tais ne nuo jų priklausomais pranašumais. Gyvenimas rodo, kad kai kurie ne tik nesugeba jais pasinaudoti, bet netgi atvirkščiai – tai paskatina žmones daryti klaidingus, o kartais ir nusikalstamus sprendimus, po kurių jų gyvenimai nusirita stipriai žemyn. Vienas, gavęs milžiniškus turtus, kaip palikimą, gali juos iššvaistyti ir dargi įklimpti į skolas, kurios sugriaus jo gyvenimą, kitas gi, gimęs vargingoje šeimoje ir žinodamas, kad niekas kitas gyvenime jam nieko neatneš ant lėkštutės, dės visas pastangas, kad išgyventi ir pasieks sėkmę savo pačio darbu ir prakaitu. Dažną kartą motyvuotas, atkaklus ir užtikrintas vėžlys laimi lenktynes prieš zuikį, lakstantį zigzagais, pametusį tikslą ir svajones. Taigi viskas priklauso nuo tavęs pačio, nuo tavo charakterio, nuo tikslų ir motyvų, nuo ryžto ir drąsos. Niekada nesiskųsk, kad nieko neturi ar nieko negavai, niekada nelygink savęs su kitais, ir niekada nekaltink kitų. Stengiuosi retai naudoti žodį “niekada”, bet šiuo atveju jis tinka. Viskas tavo ir tik tavo rankose.

Antra, niekada nenuvertink stebuklingojo faktoriaus, t.y. dvasinio pasaulio dėsnių, pačio Dangaus reakcijos ir įsikišimo į tavo dedamas pastangas. Surastas pašaukimas ir paklusnumas jam pritraukia šiam pasauliui nežinomas, nematomas ir nepažįstamas jėgas. Gali vadinti jas kaip nori – Dievu, likimu, karma, kosmosu, Visatos protu, bet tai esmės nekeičia. Tu gali jomis netikėti, gali ignoruoti, gali būti skeptiškai ar ironiškai nusiteikęs, tačiau, jeigu tavo motyvai nėra egocentriški, o nukreipti į tarnavimą ir pagalbą kitiems (o toks ir yra bet kurio pašaukimo tikslas), tu neišvengiamai matysi keistus „sutapimus“ – tavo gyvenimo kelyje staiga pasirodys žmonės, kurie tau padės vienu ar kitu klausimu, atsivers durys, apie kurias net nesvajojai, atsiras galimybės, kuriomis pasinaudojęs, šausi į viršų kaip raketa ir užimsi vis naujas ir naujas aukštumas, sėkmingai susiklostys aplinkybės ir daugelį kitų. Tik svarbu būti jautriam ir visus tuos stebuklingus „atsitiktinumus“ pažinti ir jais pasinaudoti. Nes jie nėra atsitiktinumai – jie bus pasekmė to, kad tu suradai savo pašaukimą ir eini tau skirtu keliu. Tai bus pagalba iš nematomo dvasinio pasaulio, kuris yra tikresnis ir realesnis už tą, kurį mato mūsų fizinės akys.