Tą dieną, kai aš stoviu išdidus ant kalno, stebiu žmones ten žemai, apačioje, tokius bejėgius, vargšus ir nelaimingus, kvailus ir pasipūtusius, juos kritikuoju ir pats sau atrodau toks didelis, protingas ir galingas, ne toks, kaip visi, – tyliai praslenka šešėlis.
Ir vėl tyliai praslenka šešėlis. Šįkart pasijaučiu, kaip ką tik gimęs – visiškai nuogas ir bejėgis. Be rūbų, kurie suteiktų man vienokį ar kitokį vaidmenį. Be kaukės, kuri įpareigotų vienokiai ar kitokiai rolei. Be skambių žodžių, kurie maloniai glostytų klausytojų ausis. Be scenos, kurioje galėčiau vaidinti filosofą, psichologą, mokytoją, griežtą teisėją ar vargšę auką. Be žiūrovų, kai joks vaidmuo netenka prasmės, nes vaidinčiau tik pats sau.
Kuo galėčiau pridengti savo kvailumą? Kaip galėčiau paslėpti savo baimes? Spektaklis baigiasi, teatras užsidaro. Lieku vienas, pats su savimi. Lieku tikras – toks, koks esu. Su milžinišku to pamatymo skausmu.
Ir trečią kartą praslenka šešėlis. Pajaučiu antgamtinį artumą. Ramybę, kurios šiame pasaulyje nerasi. Lengvumą, kaip nuo širdies kas būtų nuėmęs tonas akmenų. Viltį, saugumą. Meilę, kurios niekaip nenusipirkčiau, neužsidirbčiau, kurios niekaip nenusipelniau. Pajaučiu rytojų, – kad jis ateis ir bus šviesus, nors viskas būtų apgaubta tamsa. Pajaučiu tiesą. Keliuos, einu ir po kiekvieno žingsnio matau, kur žengt toliau. Imu ragaut gyvenimą – su visais prieskoniais ir poskoniais.
O tuo metu kažkur toli, išvargę po sunkios kelionės, trys išminčiai atidžiai seka žvaigždę. Atsargiai ir pagarbiai neša brangias dovanas – Vieninteliam, Kuris jų vertas. Nes jie supranta, kad Jis pats – didžiausia dovana.
Jus gali sudominti:
Elijas.lt autorius Stasys
Daugiau apie paramą ir jos būdus | Parama Contribee platformoje
Jeigu norite panaudoti elijas.lt medžiagą, prašome nurodyti autorystę ir pridėti nuorodą į straipsnį.
