Kodėl Elijas?

Kodėl būtent elijas.lt? Kas gi tas Elijas?
Pažvelkime kiek plačiau į gyvenimą žmogaus, kurio vardu pavadintas šis tinklapis. Tada bus dar suprantamesnė jo misija ir tikslas bei aiškesnis bendras vaizdas.

Pranašas Elijas yra viena ryškiausių, įtakingiausių, svarbiausių ir mylimiausių asmenybių visoje Biblijoje. Tokių kaip Elijas, Dievui atsidavusių, tvirto tikėjimo, kompromisų nepripažįstančių vyrų, visada buvo nedaug. Jis ir šiandien aukštai vertinamas bei gerbiamas žydų šventuose raštuose, pasakojimuose, istorijose, folklore, legendose bei religinėje tradicijoje. Judaizme Elijas guodžia žydų tautą jos varguose ir liūdesy, padeda Rašto žinovams suprasti Toros paslaptis ir išmintį, dalyvauja Brit milah – žydų berniukų apipjaustymo ceremonijoje-sandoroje ir aplanko Dievo tautą kiekvienais metais per Velykų šventes. Eliją mini Talmudo literatūra bei kiti rabinų raštai.

Pranašas užima svarbią ir įtakingą vietą krikščionybėje. Naujajame Testamente Elijas paminėtas keletą kartų. Evangelistai mini Jėzaus susitikimą su pasirodžiusiais Moze ir Eliju, Luko Evangelijoje randame angelo Gabrieliaus žodžius Zacharijui apie jo būsimą sūnų Joną Krikštytoją: „Su Elijo dvasia ir galybe jis žengs pirma Viešpaties.“ (Lk 1,17) Pats Jėzus kalba apie tai, kad Elijas ateis pirmas ir paruoš kelią bei tautą Viešpačiui. Elijo tarnavimas, jo žmogiškumas ir silpnumas, bet šalia to – jo tikėjimas ir ugningas uolumas dėl Dievo yra žavintis, artimas ir suprantamas tikintiesiems, todėl jo gyvenimo epizodai šiandien dažnai prisimenami įvairiuose mokymuose ir tarnauja ne tik kaip simboliai ir metaforos, bet ir kaip tiesioginis pavyzdys gyvai tikinčio tarno, kuris buvo “toks pat žmogus, kaip ir mes.“ (Jok 5,17)

Islamas taip pat pagarbiai atsiliepia apie Eliją, paminėdamas jį Korane ir vadindamas „Dievo pasiuntiniu ir pranašu“. Eliją taip pat galima atrasti Mormono knygoje bei Bahajų šventuose raštuose.

Su Eliju tiesiogiai siejamas katalikų vienuolių karmelitų ordinas, kurį 1150 metais įkūrė šv. Bertoldas. Ordino pavadinimas kilęs nuo Karmelio kalno, kuriame gyveno ir veikė pranašas Elijas ir ant kurio vyko jo ir Baalo pranašų dvikova, iš tikrųjų – dvikova tarp gyvojo Dievo ir stabų.

Karmelio kalnas – tai maždaug 6-8 kilometrų pločio kalnų grandinė Izraelio šiaurės vakaruose, besitęsianti apie 35 kilometrus. Aukščiausia kalno vieta siekia 550 metrų virš jūros lygio. Tai viena gražiausių ir įspūdingiausių vietų Izraelyje. Nuo kalno į visas puses atsiveria nepaprasto grožio panorama: apačioje driekiasi Kišono slėnis, netoliese tyvuliuoja Viduržemio jūra, kurios pakrantėje įsikūręs trečias pagal dydį Izraelio miestas Haifa, čia pat ir Haifos įlanka. Kitoje pusėje driekiasi Galilėjos aukštumos, toli šiaurėje stūkso Libano kalnai. Saulėtą dieną galima pamatyti net Nazaretą, Taboro kalną, Jezreelio slėnį, Cezarėją.

Pažiūrėkite keletą video apie Karmelio kalną:

Karmelis – tai vaisingumo, gausos ir klestėjimo simbolis. Pats vardas “Karmelis” reiškia “Dievo vynuogynas” arba “Dievo sodas”. Pranašo Jeremijo knygoje skaitome: „Aš jus atvedžiau į derlingą šalį [Karmelį], kad maitintumėtės jos gausiais vaisiais.“ (Jer 2,7) Šiais žodžiais išreikšta bene pagrindinė ir svarbiausia Karmelio smbolinė prasmė – tikintys gyvu Dievu gyvens derlingoje žemėje ir niekada nieko nestokos. Būtent Karmelis yra ta žemė, kurią Dievas pažadėjo savo tautai po sunkaus ir alinančio 40 metų išbandymo dykumoje: „Tavo Dievas įves tave į gerą žemę, pilną upelių ir vandens šaltinių, kurie trykšta lygumose ir kalnuose, į kviečių, miežių ir vynuogynų žemę, kurioje auga figos ir granatai, į žemę alyvmedžių ir medaus, kurioje nestokosi duonos, kur jums nieko netrūks ir džiaugsies derliaus gausumu; į žemę, kurioje akmenys yra geležis, o kalnuose galėsi kasti varį.“ (Įst 8,7-9) Tačiau tai Viešpats žada su įspėjimu ir sąlyga – tu visa tai turėsi tik tada, jei tikėsi gyvąjį Dievą, vaikščiosi Jo keliais ir nenusisuksi nuo Jo.

Taigi matome Dievo planus Jo tautai Pažadėtoje žemėje. Žemiau paskaitysime ir žinosime kontekstą, kuriame teko gyventi ir tarnauti pranašui Elijui, kovojant su stabais, kuriuos ėmė garbinti izraelitai, nusisukę nuo savojo Dievo. Tai mums labiau padės suprasti ir įvertinti Elijo tarnystę ir jo pašaukimą.

Vardas „Elijas“ reiškia „Mano Dievas yra Jahvė“ (יהוה Hebrajų kalboje ir YHWH lotyniškoje transkripcijoje). Yra laikoma, kad Elijas pats pasivadino tokiu vardu, norėdamas priešpastatyti save, savo vardą ir savo tarnystę nuo Dievo nutolusiems tautiečiams, stabų garbintojams. Visu savo gyvenimu Elijas kalbėjo: „Mano Dievas yra gyvas ir vienintelis tikras Izraelio Dievas“. Kaip Elijo gyvenimas ir tarnavimas buvo gyvas priekaištas stabmeldžiams, taip ir jo vardas turėjo kiekvieną minutę priminti visiems, kas yra kas, ir priekaištauti išdavusiems savąjį Viešpatį.

Elijo gyvenimas ir tarnavimas aprašyti Senojo Testamento 1 ir 2 Karalių knygose. Izraelio istorijoje Elijas pasirodo praėjus maždaug šimtui metų po šlovingo karaliaus Dovydo valdymo laikotarpio, IX amžiuje pr. Kr. Tuo metu, mirus Dovydo sūnui Saliamonui (931 m. pr. Kr.), karalystė jau buvo pasidalijusi į dvi (Pietinės Judėjos ir Šiaurinio Izraelio) ir, nepaisant daugybės pranašų raginimų, joks valdovas, išskyrus Dovydą, nėjo Dievo keliais. Ligi tol blogiausias monarchas buvo Ahabas, valdęs Šiaurės Izraelio karalystę. Įžengęs į sostą (873 m. prieš Kristų), jis imasi politinių bei religinių reformų ir sudaro politiškai naudingą santuoką su užsieniete finikiete, Sidono karaliaus dukra Jezabele, skatinusia Izraelio žemėje garbinti Baalą, Kanaano – Finikijos dievą. Jezabelė buvo valdinga ir įnoringa manipuliatorė, stipriai kontroliuojanti asmenybė. Ji greitai suvystė Ahabą ir šis, pasidavęs žmonos įtakai, tuojau pastato altorių Baalui (1 Kar 16, 30–33). Tik prieš kelis šimtmečius (maždaug 600 metų) Mozė mokė, kad klusnumas Dievo žodžiui reiškia gyvenimą, o neklusnumas – pražūtį, o štai Dievo tauta jau visiškai Jį apleido ir pasuko stabmeldystės keliais, tarsi nė nebūtų buvę didžiausių stebuklų. Kuo Baalo kultas, daugelį izraelitų nuviliojęs nuo gyvojo Dievo, buvo toks blogas? Pats vardas “Baalas” reiškia “viešpats, valdovas”, t.y. ir šiandien, pasiduodami kad ir pinigų kultui, laikydami juos svarbiausiu dalyku savo gyvenime, mes sakome “mano dievas, viešpats ir šeimininkas yra pinigai”. Kaip tai skiriasi nuo Elijo vardo!  Baalo garbinimas pasižymėjo nežabotu palaidumu ir žiaurumu. Neatsiejama apeigų dalis buvo sakralinė šventyklų prostitucija (hierodulės) — tiek moterų, tiek vyrų, — seksualinės orgijos, netgi vaikų aukojimas. O esminis dalykas buvo tai, kad žmonės savo tikėjimą ir viltis nuo gyvojo Dievo perkėlė ant negyvų stabų. Jie tiesiog išdavė savo Kūrėją ir gelbėtoją.

Taigi Ahabui išklydus iš tikrojo kelio, ateina Elijas, skelbiantis už bausmę ištiksiančią sausrą. Bet karalius negalvoja atgailauti, jam reikia tik lietaus, ir visos Elijo pastangos eina niekais. Galiausiai išpranašavęs trijų metų sausrą ir tuo užsitraukęs Jezabelės rūstybę ir jos persekiojimą, pranašas pasitraukia į nuošalią vietovę šalia upelio, kur varnai jam atnešdavo maisto. Upeliui išdžiūvus, Dievas jį pasiunčia į šiaurę, į vietovę, vadinama Sarepta (dabartinis Libanas), į našlės namus. Ten padaromi du stebuklai: per visą sausros laikotarpį nesibaigia miltai su aliejumi ir prikeliamas iš mirusiųjų jos sūnus.

Galiausiai Elijas vėl pasirodo karaliui Ahabui ir sušaukia visą Izraelio tautą su visais Baalo kunigais į Karmelio kalną išsiaiškinti, kas yra tikrasis Dievas. Elijas išsišaipo iš Baalo pranašų, nesugebančių savo dievų pagalba prišaukti ugnies, o kai iš dangaus Dievo Jahvės siųsta ugnis sudegina specialiai sušlapintą aukurą ir stipriai vandenyje išmirkytą Elijo aukojamą auką, jis liepia išžudyti visus 450 Baalo kunigų. Tuomet Elijas meldžia lietaus ir po ilgos sausros dangus praplyšta gaivinančia liūtim. Karalienė Jezabelė, ką tik savo akimis mačiusi didžiausius Dievo stebuklus, užuot puolusi atgailauti, įtūžusi nusprendžia atkeršyti pranašui ir savo sargybai paliepia nužudyti Eliją.

Šis pabėga į dykumą, kur jį apima didžiulė depresija ir liūdesys. Nusivylęs jis net prašo, kad Dievas atimtų jam gyvybę. Vėliau Dievo angelas jį sustiprina ir pasiunčia į Sinajaus (Horebo) kalną, – ten pat, kur Dievas kalbėjo Mozei, duodamas tautai savo 10 įsakymų. Elijo kelionė trunka 40 dienų. Tai ilgas kelias (apie 320 km), kadangi perėjus Izraelio ir Judėjos karalystes, dar tenka pereiti dykumą (dabartinės Egipto žemės). Atkeliavęs į vietą, kupinas baimės ir nevilties, Elijas pasislepia oloje. Ir čia jam apsireiškia Dievas. Elijas patiria keletą gamtos stichijų, vieną po kitos: didžiulę audrą, žemės drebėjimą ir ugnį, tačiau nė vienoje jų nebuvo Viešpaties. „Tada pasigirdo tylus ramus balsas.“ (1Kar 19,12) Skirtingai nuo Mozės, kuriam Viešpats kalbėjo iš degančio krūmo, Elijui Dievas prakalbo švelniu ir tyliu balsu. Tikintys žino, kad Dievas kiekvienam gali kalbėti skirtingai ir dažniausiai tai nebūna akivaizdžiai triukšminga ir išoriškai efektinga maniera. Ir tai nebūna triukai ar fokusai. Dažną kartą, pasakyčiau, net gi labai dažnai, tai tiesiog būna tylus, ramus balsas tavo viduje, tavo širdyje.

Tada Elijas apsigaubė veidą ir atsistojo. „Ką čia veiki, Elijau?“ (1Kar 19,13). Štai šitas yra esminis klausimas daugeliui žmonių, nerandančių vietos gyvenime, savojo kelio, ramybės širdyje, džiaugsmo, laimės ar vilties, beklaidžiojančių abejonėse, besiblaškančių įvairiuose pasirinkimuose, ieškančių tikslo ir prasmės, ar tiesiog ieškantys to, ko patys nežino ir nemoka įvardinti, tačiau be ko niekada nenurims ir niekada nebus laimingi.

Ką čia veiki, Elijau?

Šitas klausimas yra vertas ne tik atskiro straipsnio, jis vertas knygos, dar daugiau – jis vertas visos bibliotekos. Nes tai yra pradžių pradžia į naują gyvenimą, į stulbinančius pasikeitimus, į gerovę, klestėjimą ir laimę, į gyvenimo prasmę. Nuo šito klausimo prasideda didžioji gyvenimo kelionė, didysis nuotykis. Tai kelio pradžia, tai tavojo pašaukimo pradžia. Kur tu bebūtum, kas tu bebūtum, kokioj giliausioj duobėj įkritęs bebūtum, kokioj juodžiausioj tamsoj betūnotum, kokioj pačioj beviltiškiausioj situacijoj bebūtum atsidūręs, – jei tik savo širdy išgirsi tylų ir ramų, bet tuo pačiu – beprotiškai stiprų ir galingą klausimą „Ką tu čia veiki?“, jei tik tai išgirsi, arba jei tik pats savęs taip paklausi, iš nevilties vos praverdamas lūpas, ašarų gumului spaudžiant gerklę, žinok ir atsimink – tavo juodžiausia naktis baigėsi ir rytas jau aušta. Lindėdamas savo tamsiausioje oloje, išgirsk šį tylų, ramų balsą. Paklausk pats savęs. Nebūtinai garsiai, nebūtinai artikuliuotai. Tebūna tai tyli mintis, bet tebūna ji tikra iki skausmo. Nes tik pats sau nuoširdžiai ir nemeluodamas pripažinęs savo situacijos beviltiškumą, pradėsi kilti aukštyn. Taip, po to bus daug darbo, reikės daug jėgų ir pastangų, ištvermės ir kantrybės, reikės tikėjimo ir pasitikėjimo, bet blogiausia jau praeity, nes juodžiausia tamsa jau sklaidosi, ir dabar tu gal ir sunkiai, gal ir lėtai, bet eisi į priekį, kilsi aukštyn – su viltimi ir begaliniu džiaugsmu krūtinėje. Nes dabar tu žinai – tavo gyvenimas ne beprasmis, kiekviena tavo diena, valanda ir minutė prasminga. Tu žinai, kad tu gali. Ir tu žinai, kad dabar tavęs niekas nesustabdys.

Eik savo keliu

Elijas išgirdo šį klausimą, bet sekundę dar nesuprato jo esmės ir jėgos. Po didžiausių stebuklų, savo akimis matęs galingojo Dievo pasireiškimus, pats buvęs Jo įrankiu, jis staiga krenta į didžiausią depresiją, kupinas baimės ir nevilties, bėga slėptis, tarsi būtų ne galingas Dievo tarnas, bet baukšti lauko pelė. Kur gi dingo ta evangelisto Luko minima “dvasia ir galybė”? Elijas dar bando teisintis, tačiau Viešpačiui nerūpi jo pasiteisinimai ir, tiesą sakant, nelabai Jam rūpi ir jo emocinė būsena, nes Jis nėra sentimentalus senukas, susigraudenantis nuo mūsų ašarų. Dievas tęsia ramiai ir užtikrintai, duodamas Elijui tolimesnius nurodymus, tarsi nematytų jo baimės ir silpnumo. Jokio priekaišto, net mažiausio. Jokio kaltinimo, jokio gėdinimo ir jokio pykčio. Tiesiog ramiai ir užtikrintai – „Grįžk savo keliu…“ (1Kar 19,15) ir padaryk tą ir aną – patepk naujus karalius, patepk naują pranašą. Eik ir tarnauk, eik ir vykdyk savo pašaukimą, išpildyk savo tarnystę, nes Aš tikiu tavimi ir pasitikiu. „Grįžk savo keliu“ – vėl gi raktinė frazė tiems, kurie nutolo nuo savojo pašaukimo, nuklydo nuo savojo kelio, išsigando, suklupo ir atsitraukė, pasislėpė tamsioje oloje – dėl begalės įvairiausių priežasčių. Ne tai dabar svarbu. Dabar svarbu yra tai, kad išgirdai klausimą ir išgirdai nurodymą – eiti savo keliu. Ne svetimu, – savo keliu. Kaip juo eisi ir kaip tau seksis – tai tik tavo ir tavojo Dievo reikalas. Tačiau nebūsi laimingas, išsukęs iš jo. Tu gali apsimetinėti, gali vaizduoti laimingiausią žmogų pasaulyje, gali išoriškai trykšti džiaugsmu, bet pats savo viduje žinosi – tu nelaimingas. Ir to priežastis – eini ne savo keliu, sėdi ne savo rogėse. Elijas pakluso. Jis nuėjo ir atliko viską, ką jam Viešpats buvo įsakęs. Po to dar daug kitų įstabių dalykų jis padarė, kol galiausiai buvo paimtas į dangų ugniniu vežimu su ugniniais žirgais. Po jo Izraeliui tarnavo Elijo pateptas mokinys Eliziejus, kuriam Viešpats atseikėjo dvigubai Elijo dvasios.

Nebūsime laimingi, kol nerasime savojo pašaukimo

Štai toks banguotas, momentais kupinas didžiausių stebuklų ir šlovės, o jau neužilgo – pilnas liūdesio ir depresijos, buvo Elijo gyvenimas. Kaip gražiai ir tiksliai pasakė Jokūbas savo laiške: „Elijas buvo toks pat žmogus, kaip ir mes.“ (Jok 5,17). Gal dar ir todėl šis pranašas mums toks mielas ir artimas, kad jame nematome dirbtinio šventeiviškumo, nors su tokia savybe kažin ar išvis galėtum sėkmingai tarnauti. Ir mes nematome jo apsimetant geresniu, gražesniu, stipresniu ar labiau tikinčiu, negu jis buvo iš tikrųjų. Elijas patirdavo didžiausią šlovę ir didžiausias pergales, o jau sekančią akimirką jis atsidurdavo giliausioje duobėje, bejėgis ir beviltiškas. Jeigu jį rinktųsi žmogus kokiam svarbiam darbui, greičiausiai jo nepaimtų, nes atrodytų nerimtas, nepatikimas, silpnas ir bailys. Kaip dažnai mus apgauna išblizginta ir suvaidinta išorė, kaip dažnai mes apsigaunam, matydami gražiai išpuoštą kaukę ir dažną kartą priimam klaidingus sprendimus, pasikliaudami suvaidintu personažu, o ne tikru žmogaus charakteriu. Ypač šiais laikais madinga ir populiaru būti sveiku, sėkmingu, turtingu, klestinčiu ir laimingu („laimingu“) – turiu omeny kaukę ir vaidmenį. Realiame gyvenime visi norime būti sveiki, sėkmingi, klestintys ir laimingi, bet nebūsime tokiais, kol tokius vaidinsime. Elijas buvo toks pat žmogus, kaip ir mes – momentais silpnas, išsigandęs ir nepasitikintis savimi, tačiau tikėjimas ir ryžtas eiti savo keliu, savo silpnumo nuoširdus pripažinimas ir pasikliovimas tuo tyliu ir ramiu vidiniu balsu pavertė jį vienu galingiausių tarnų per visą Izraelio istoriją.

Štai kodėl man tiko ir patiko pavadinti tinklapį Elijo vardu. Tai tikrai ne (vien) dėl to, kad gražus vardas. Čia gal skonio reikalas, bet man asmeniškai jis patinka.
Reziumuojant tai, ką jau perskaitėm:

• Elijas buvo toks pat žmogus, kaip ir mes. Jo tarnavimas, jo pašaukimas, jo pergalės ir aukštumos, jo nuopoliai ir duobės yra labai artimi kiekvienam iš mūsų. Ir jeigu jis sugebėjo padaryti didingus darbus, lygiai taip pat galime ir mes.
• Ką čia veiki, Elijau? Tai esminis klausimas, keičiantis mūsų situaciją. Tai pirminis mūsų klausimas mums patiems, kai situacija mums atrodo neįmanomai sunki ir sudėtinga, kai viskas taip įgrisę, nusibodę ir kai jaučiame, kad esame netinkamoje vietoje, darome netinkamą darbą, užsiimame ne tuo, kuo reikėtų, nes savo viduje turime didžiulį neišnaudotą potencialą ir galime pakilti kur kas aukščiau, nei dabar, ir daryti kur kas prasmingesnius darbus, negu darome dabar.
• Tylus, ramus balsas. Aš traktuoju tai, kaip pašaukimą, kurį mes išgirstame, pajaučiame savo širdy.
• Eik savo keliu. Kiekvienas iš mūsų turime savo kelią, kuriuo privalome eiti. Ne svetimu, ne klystkeliu, bet savo nuosavu keliu, su savo vargais ir išbandymais, bet šalia to – su savo asmeninėmis pergalėmis ir pasiekimais. Tai mūsų pašaukimas. Nebūsime laimingi, eidami ne savo keliu.
• Elijo charakteris: drąsus, nesitaikstantis, nepataikaujantis, moralus, ištikimas, tikintis, pasitikintis Dievu, pergyvenantis už savo tautą ir kovojantis už ją.
• Dvasia ir galybė. Dievo patepimas ir Jo jėga lydėjo šį žmogų. Nepaisant silpnumo akimirkų, – juk jis viso labo tik žmogus, – šis vyras per savo gyvenimą padarė tiek daug, kad jo vardas keliauja iš lūpų į lūpas jau tūkstančius metų.

Jeigu norite perpublikuoti šį tekstą ar jo dalį savo tinklapyje, maloniai prašome nurodyti autorystę ir pridėti nuorodą į šį straipsnį. Ačiū.