L. Donskis: mes bėgame nuo tikrovės ✍

– Mūsų pokalbį norėčiau pradėti Sigmundo Freudo ir Viktoro E. Franklio citatomis. S. Freudas sako, kad, jei žmogus ieško gyvenimo prasmės, jis serga. V. E. Franklis sako, kad, jei žmogus neieško gyvenimo prasmės, jis tuoj sirgs. Žiūrint į šiandieną, į postmodernizmo kultūrą, susidaro toks įspūdis, kad žmogus, modernizmo laikais tik pradėjęs klausti, kokia gyvenimo prasmė, postmodernistinėje kultūroje po mažu nustoja to klausti.

– Jis nustoja klausti todėl, kad egzistuoja tokia iliuzija, kurią sukūrė naujojo tipo hyperkomunikacija, jos perteklius. Komunikacijos perviršis ir informacijos perteklius sukūrė iliuziją, kad prasmė kažkokiu būdu bus atskleista, kad nereikia ypatingo individualaus žmogaus darbo – nei intelektualinio, nei etinio, – kad būtų galima pradėti prasmės ieškojimus.

O kita iliuzija yra ta, kad dėl gyvenimo prasmės galima kažkaip tartis ir priimti neva liberalų konsensusą, kuris reikštų, jog, jei mums visiems iš esmės gerai, tai gal tai ir yra prasmė? Ji yra kolektyvinė arba gal net anoniminė… Kitaip tariant, niekas nesiima uždavinio savo gyvenimu išmėginti dalykų tikrumą, jų autentiškumą. Aš manau, kad tai yra simptomas, jog žmogus nėra paliekamas sau pačiam. Mes esame įtraukiami į hiperkomunikaciją, į socialinius tinklus, į internetą. Tai savotiškai išeikvoja, ištuština žmogų, dažniausiai jam to nė nesuvokus.

Ir kitas labai realus pavojus – tai sukurta iliuzija, kad visiškai nebūtina ieškoti prasmės, nes egzistuoja tam tikri ekspertiniai sprendimai ir paprasčiausiai tau kažkas pasakys, kas yra prasmė. Tai yra technokratijos pavojus – yra ekspertai, jie žino. Arba kitas pavojus yra tas, kad viską lemia tam tikri komunikaciniai žaidimai ir susitarimai – pasikalbėkite su „Facebook`o“ draugais, galbūt suprasite, kad reikia susitarti, pasiekti konsensusą. Kitaip tariant, yra pabėgimo nuo savęs formos ir jos darosi vis naujesnės.

vienas iš sunkiausiai pasiekiamų dalykų pasaulyje lieka žmogaus akistata su pačiu savimi

Galima suprasti, ką turėjo omeny V. E. Franklis, sakydamas, kad žmogaus, neužduodančio sau šito klausimo, nieko gero nelaukia. Jis tą puikiausiai suprato po patirties Aušvico koncentracijos stovykloje. Žmogus, kuris neieškojo prasmės, nematė prasmės išgyventi, ir neišgyveno. Bet juk V. E. Franklis kalbėjo apie sukrečiančią patirtį, kuri leidžia mums suvokti gyvenimo autentiškumą. Suvoki, koks sukrečiantis gyvenimas, patirdamas sukrečiančią situaciją.

Šiandien mes gyvename pasaulyje, kuriame bėgama nuo tikrovės per hyperbendravimą, hyperkomunikaciją, per virtualią tikrovę. O jei bėgi nuo pasaulio, jei nori nuo jo pabėgti ir pabėgi, tai natūralu, kad prasmė net ir neiškyla. Tu nepatiri išgyvenimų, kurie tave sugrąžintų prie tavęs paties. Tu savimi nepatikrini tam tikrų įvykių, pasirinkimų.

Mes gyvename savotiškomis globalinėmis nuogirdomis, globalinėmis sensacijomis, kada labai greitai atkeliauja informacija, o mes palaukiame, kol bus sudėti akcentai. Tai ir yra tas komunikacijos ir informacijos perviršis, kurį aš ir laikau keliu į naują, globalinį žmonijos kvailinimo mechanizmą: ir kvailinimąsi, ir kvailinimą.

Mano atsakymas būtų, kad, deja, vienas iš sunkiausiai pasiekiamų dalykų pasaulyje lieka žmogaus akistata su pačiu savimi, autentiškos būsenos – niekas jų nebenori, visi nuo jų bėga. Ir antras dalykas – gyvenimo pagreitėjimas, kuris ir nebeleidžia sustabdyti akimirkų, nei mąstymo, nei etinės refleksijos, nei, pagaliau, kažkokio psichologinio žvilgsnio į save, būtinybės susivokti, kad aš keičiuosi, ir keičiasi mano santykis su kitais.

žmogaus pavertimas statistika, skaičiais, yra vienas iš pačių nemaloniausių šiandienos reiškinių

Aš bijau, kad tas pagreitėjęs gyvenimas yra pavertęs žmogų įkaitu naujų aplinkybių, kuriose, atrodo, yra svarbu nubėgti tą atkarpą – šiandien nuo A iki B, rytoj – nuo B iki C. Bet juk pirma reikia suvokti, ką mes darėme, ar mes apskritai bėgome, ar stovėjome vietoje. Šitas momentas dingsta iš mūsų gyvenimo.

Kitaip tariant, atsirado intensyvumas be turinio – baisi akseleracija, baisus gyvenimo pagreitėjimas. Dabar didžiausia prabanga, kurios gali palinkėti vienas mąstantis žmogus kitam, tai palinkėti sulėtėjimo: sulėtinto gyvenimo, sulėtinto skaitymo, sulėtintų išgyvenimų, sulėtinto bendravimo su draugais.

Tai beveik faustiškas klausimas. Ką siūlo Mefistofelis Faustui? Nesibaigiančią kaitą. Aš bijau, kad Mefistofelio svajonė yra įgyvendinta: mes turime tokią kaitą, kokios sustabdyti nebėra jokių šansų. Ir klausimas, kada žmogus nuspręs sustoti, supratęs, kad prasmė slypi sustojime, akimirkų sulaikyme, o ne kaitoje.

– Ikipostmodernistinė kultūra žmogui teikė atsvarą jo gyvenimui. Anksčiau žmogus, perskaitęs kažkokį kūrinį arba pamatęs filmą, spektaklį, galėdavo patirti katarsį, kuris padėdavo jam gyventi. Ar šiandien postmodernistinė kultūra, literatūra, menas padeda žmogui išgyventi katarsį? Man atrodo, kad postmodernistinė kultūra skatina mąstyti, samprotauti, žiūrėti į idėjas, bet ne išgyventi emociškai, empatiškai to, ką jis skaito, mato. Tada menas nebeatlieka savo funkcijos – sugrąžinti žmogui harmoniją. Kaip Jums atrodo?

– Man atrodo, kad, tai yra labai didelis iššūkis. Žinoma, yra daug gerų dalykų.  Mūsų laikotarpis ypatingas tuo, kad yra ne tik daug informacijos internete, daug knygų, bet ir daug skaitančių žmonių. Turbūt pasaulyje niekada nebuvo tiek raštingų žmonių, kiek jų yra dabar. Kažkada išsilavinimas buvo mažumos privilegija. Šiandien išsilavinusių žmonių yra gerokai daugiau. Kitaip tariant, mąstyti, atsidėti idėjoms, teorinei refleksijai, yra visos galimybės. Bet jūs sakote visišką tiesą – klausimas ir apie save patį, kiek save įaudi į socialinę tikrovę ir kiek išgyveni save patį, kaip tam tikrą žmogišką tikrovę.

Man atrodo, kad problema yra ta, jog iš tikrųjų intelektualumas nėra mūsų laikotarpio didelė problema. Jau jūsų minėtas S. Freudas puikiai suprato, kad mokslas ir racionalumas mums pažadėjo kelią į laimę, bet žmogus anaiptol netapo laimingu. Ir atsirado tai, ką jis vadino das Unbehagen in der Kultur – nepasitenkinimas kultūra. Nors ji, atrodo, žadėjo nenusakomus dalykus. To meto kultūra ir ypač mokslas žadėjo didžiulį šuolį. Prieš pat šitą pažadą daugelis fiksavo, kad kyla optimistinis tikėjimas, jog pasaulis bus nepalyginamai geresnis negu jis buvo iki tol. Ir staiga – pasauliniai karai, baisi neviltis, o po jos – siaubinga tuštuma.

žmogus pradėjo nieko nebereikšti kitiems žmonėms. Štai, kur yra tragedija

Iš tikrųjų, ar nėra taip, kad mes pajutome, jog viena – intelektualumas, o visai kita – žmogiškumas, etinis santykis. Juk žinių didėjimas, jų kaupimas, jei tai yra komuliatyvinis procesas, nesusijęs su tokiomis žmogaus savybėmis, kaip empatija, kito žmogaus būsenų išgyvenimas arba simpatinė galia, sugebėjimas užjausti, įsijausti į kito žmogaus būseną, savotiškai jį patirti… Man atrodo, kad [taip kaupdami žinias] mes, kaip žmonės, nieko nelaimime. Intelektualūs gali būti ir barbarai. Nieko naujo nepasakysiu – barbarysė nebūtinai reiškia vien tik išsilavinimo stoką. Gali būti išsilavinęs barbaras, kuris yra barbaras būtent dėl to, kad atsisako traktuoti žmoniją kaip žmoniją. Štai kur yra problema.

Man atrodo, kad mūsų problema slypi etinio santykio sunaikinime, tame, ką Zygmuntas Baumanas vadina „adiaforizacija“ arba „adiafora“. Priminsiu, kad „adiaforum“ (vienaskaita) reiškia „nesvarbų dalyką“. Stoikai, senovės graikai, nesvarbiais dalykais vadino būtent tuos, dėl kurių neverta pernelyg eikvoti laiko mąstant ir stebint pasaulį. „Adiafora“ – tai „adiaforum“ daugiskaita. Philippas Melanchthonas, Martino Lutherio bendražygis ir bičiulis, religinis mąstytojas ir reformatorius, rašė M. Lutheriui, kad nebūtina su katalikais laužyti iečių dėl liturgijos dalykų, kadangi tai yra adiafora, t.y. nesvarbūs dalykai.

Z. Baumano manymu, „adiaforizacija“ reiškia etinio santykio sunaikinimą jį pakeičiant techniniu, pragmatiniu arba nieko nereiškiančiu. Pavyzdžiui, rinkos santykiai neretai yra tam tikra žmonių santykių adiaforizacija, todėl, kad jie yra svarbūs techniškai, jie didina mūsų gerovę. Per rinkos santykius mes patenkiname savo poreikius, mes įsigijame gėrybių, prekių. Bet jie visiškai nieko neprideda mūsų santykiams su kitais žmonėmis – mes esame klientai ir, pavyzdžiui, tiekėjai. Arba kitoje paslaugų sferoje mes esame ekspertai ir ekspertizės gavėjai. Tačiau tokiais atvejais tarp mūsų nėra santykių, kurie priverstų į kitą žmogų pažvelgti kaip į etinę būtybę.

norint ieškoti prasmės, turime suvokti, kad prasmei reikia kito žmogaus

Man atrodo, kad šiandien, pagreitėjus gyvenimui, informacijos srautui, adiaforizacija stiprėja. Tarp žmonių daug funkcionalių santykių, kurie labai daug reiškia instrumentiniu požiūriu (jie yra pragmatiški, funkcionalūs ir neretai utilitarūs), bet jie nebėra etiškai prasmingi. Kitaip tariant, mūsų nebedomina pats faktas, kad kito žmogaus orumas ir vertė yra kažkas, už ką esame atsakingi. Žmogus niekada neišsaugo savo žmogiškumo be kitų pagalbos.

Dialogas, žmonių veikimas kartu arba paprasčiausi žmogiški dalykai – atjauta, solidarumas, – kurie išsaugo kito žmogaus vertę, orumą… Jei nustojame mąstyti tokiomis kategorijomis ir galvojame tik apie poreikių tenkinimą arba technines operacijas, kurios yra būtinos pagreitėjusiam rinkos arba profesiniam gyvenimui, mes nebežiūrime į kitus žmones kaip į žmones. Mes žiūrime į juos kaip į tam tikrą sėkmės konsteliaciją, žmogus tampa savotiška detale, faktoriumi arba statistika.

Aš bijau, kad žmogaus pavertimas statistika, skaičiais, yra vienas iš mūsų pačių aštriausių ir nemaloniausių šiandienos reiškinių. Iš tikrųjų jis rodo žmogaus nuvertinimą, kartais net mums patiems to nesuvokus. […] Man atrodo, kad adiaforizacija apskritai yra susijusi su tuo, ką Z. Baumanas vadina tiesiog „likvidžia modernybe“ – modernybe, kuri yra neaiški pati sau. Tai yra pasaulis, kuris praranda bet kokius aiškumo kriterijus. Pasaulis, kuriame nelieka saugumo, užtikrintumo, aiškumo.

Erichas Frommas kalbėjo apie tai, kad žmogų tragedijos ištiko tuo metu, kai buvo labiausiai tikima pažanga. Prisiminkime, pasaulis buvo ypač gražus net estetiškai: mados, visas tas „beau monde“ ar „la belle Epoque“ tarp karų – labai gražios mados, graži žmonija, Europos grožis. Ir staiga ateina karai, kurių niekas negalėjo paaiškinti. Nesugebėjimas paaiškinti, kaip ateina katastrofos, ypač buvo matomas Vienos kultūroje. Pakanka pažvelgti į Egono Schielle kūrybą arba į to meto mąstytojus, tokius kaip Otto`as Weiningeris arba S. Freudas, kad suprastum ateinančio moderniojo siaubo nuojautą. Man regis, kad iš tikro problema yra ta, jog žmogus pradėjo nieko nebereikšti kitiems žmonėms. Štai, kur yra tragedija.

Šiandien mes gyvename pasaulyje, kuriame bėgama nuo tikrovės

Mes kalbame apie prasmę, bet juk norint ieškoti prasmės arba norint suvokti prasmės pojūtį, turime suvokti, kad prasmei reikia kito žmogaus. Juk niekada neišgyvensi prasmės pats su savimi. Taip, reikia stebėti save, bet reikia ir suvokti, kad mes esame socialinės būtybės, dialoginės būtybės. Ir, jei mes nebeturime laiko suvokimui, pokalbiui su kitu žmogumi, bendravimui, jei manome, kad patys save surenkame ir konstruojame kaip mąstančias ir etiškas būtybes, tai tada nelieka nieko. Lieka tik tam tikros funkcijos arba, kaip aš minėjau, paprasčiausias žmogaus pavertimas sėkmės formule, instrumentu, priemone, skirta įgyvendinti tam tikrus kompanijos arba valstybės tikslus.

Aš bijau, kad šita samplaika yra labai negera, ji nieko gero mums nežada. [Ji yra pavyzdys] deterministinio, fatalistinio mąstymo, rinkos mąstymo, kapitalizmo, tokio diktuojamo determinizmo, kad alternatyvų nėra, išskyrus globalinę rinką. Tas pasidavimas fatalizmui, kad nieko kito ir būti negali… O ką reiškia tas fatalizmas? Aš kalbu ne vien tik apie žmonių nuotaikas, bet apie tam tikrą gyvenimo faktą.

Pažiūrėkite, technologijos ir labai stipri sklaida mus privedė prie tokios būsenos, kad, jei tomis technologijomis nesinaudoji, esi atskirtyje. Jei nemoki už butą internetu, rizikuoji tapti gyvąja iškasena arba komplikuoti savo gyvenimą. Aš matau, kaip sunku būtų mano mamai – jei nesinaudotų internetu, ji išsyk komplikuotų savo gyvenimą. Žinoma, dabar tai už ją padarau aš, bet pastebiu, kaip karta, kuri jau nebėra virtualioje tikrovėje, nebeatlieka kasdienių dalykų, tokių kaip mokesčiai už būstą ar mokesčiai valstybei.

Jei nesi internetinėje erdvėje, technologija tave gėdina. Technologija primena, kad rizikuoji tapti nebūtimi, kad tavęs tuoj nebebus, technologija tave išjungs, atskirs. Mes paprastai kalbame apie laisvę, apie tai, kad gyvename laisvės epochoje. Bet, jei nutarsiu, kad noriu skaityti knygas ir nenoriu naudotis internetu, negalėsiu dirbti šiuolaikinės visuomenės gyvenimo sąlygomis. Mane privers ir įjungs per prievartą. Žlugs mano komunikacija, žlugs akademinis gyvenimas, žlugs absoliučiai viskas. Kitaip tariant, technologija nepalieka pasirinkimo. Aš galiu, vadinasi aš privalau – štai savotiška technologijos metafizika.

Ir man atrodo, kad tai sukuria deterministinę ir fatalistinę nuotaiką, jog kitaip ir būti negali, kitaip jau ir nebebus. Vadinasi, prasmę padiktuoja ekspertai arba technologija. Kodėl turėtume jos ieškoti? Ji ateis. Tai – technokratijos pavojus. Bet šalia to, kaip aš minėjau, yra komunikacijos ir informacijos perteklius, kuris mus paverčia savotiškai nualintomis būtybėmis, tokiomis, kaip tie nuvaryti arkliai Sydney`aus Pollacko filme, kurie patys nesuvokia, kokiose varžybose dalyvauja.

Violeta Melnikienė, LRT Klasikos laida „Kasdienybės kultūra“, LRT.lt, 2013 m.

KOMENTARAS ✍ 

Prie šio puikaus L.Donskio straipsnio/interviu noriu pridėti keletą žodžių.

Šiuolaikinis žmogus retai pavargsta nuo savo gyvenimo kelio. Daug dažniau jis pavargsta nuo triukšmo, kuris užstoja tą kelią. Hiperkomunikacija, informacijos perteklius ir nuolatinis reagavimas sukuria aktyvaus gyvenimo iliuziją, bet kartu atima galimybę patirti tikrą santykį su savimi. Žmogus nuolat dalyvauja, bet retai sustoja. Jis nuolat reaguoja, bet retai reflektuoja.

Tokioje būsenoje vidinis kompasas neprarandamas — jis tiesiog paskęsta išorinių signalų lauke, kompaso rodyklės tarsi ima sukinėtis visomis kryptimis, reaguodamos į emocijas ir informacijos perteklių. Ir tada žmogus, kuris, galbūt, iš tiesų yra savo kelyje, pradeda abejoti pačiu keliu. Šioje vietoje motyvacija tampa pavojinga. Ji skatina bėgti dar greičiau tada, kai žmogui reikia išvis sustoti. Ji duoda adrenalino tada, kai reikia tylos, siūlo postūmį tada, kai reikia krypties patikrinimo.

Todėl egzistencinis atgimimas prasideda ne nuo motyvacinės žinutės, o nuo sustojimo, nuo triukšmo nutildymo. Nuo akistatos su savimi. Tik tada žmogus gali atskirti, ar jis pasimetė, nerasdamas savo kelio, ar tik pavargo, keliaudamas savo keliu. Ir tik tada galima tiksliai suprasti, ar jam reikia kompaso, ar adrenalino. Tai yra labai svarbu suprasti ir atskirti. Būtent šis atskyrimas yra raktas, kurio dažnai trūksta šiuolaikiniam žmogui — ir kurį labai aiškiai leidžia pamatyti tiek L.Donskio įžvalgos, tiek praktinis žmogaus būsenų atpažinimas.

Straipsnyje minima Z.Baumano sąvoka „adiaforizacija“ — reiškinys, kai viskas tampa „nesvarbu“ arba „svarbu praktiškai, be etinės prasmės“, pavyzdžiui, rinkos santykiai veikia instrumentaliai, žmonės tampa klientais, duomenimis, numeriais, eilutėmis. Vienas kito nebeatpažįstame kaip individų su orumu ir atsakomybe. Kai žmogus nebeturi pilno santykio su savimi ir kitais, net pats žinojimas tampa tuščias ir bereikšmis, o jo perteklius – tik dar labiau išpučia aroganciją ir pamaitina ego.

Turime milžinišką informacijos ir komunikacijos triukšmą, bet tai neatveda į prasmės patyrimą. Bet ir negali atvesti, nes prasmės užuomazgas atrasi tik pauzėje, stabtelėjime, tyloje. Žmogus modernioje visuomenėje nevykdo akistatos su savimi, kuri yra būtina egzistencinis dialogui. Motyvacinė/technologinė kalba gali pakeisti išorinį triukšmą prasmės pojūčiu, bet netampa tikru santykiu su „tikrove“. Tikrumui reikalingas sustojimas ir lemiamas akimirkos pergyvenimas. Prasmė slypi ne pagreitėjime, ne informacijos sraute, o sustojime, akimirkos patyrime, refleksijoje. Egzistencinė prasmė atsiranda ne iš reakcijos, o iš akistatos su savimi, kurią įgalina sustojimas.

Aš išskirčiau tris stadijas/būsenas, kuriose žmogus “jaučia tuštumą” ir pradeda ieškoti atsakymų (apie tai bus atskiras straipsnis):

1. Pasimetęs – ne savo kelyje (reikia kompaso, žemėlapio, egzistencinių klausimų)

2. Pavargęs – savo kelyje (reikia „adrenalino“, postūmio, motyvacinio impulso)

3. Pavargęs taip stipriai, kad pradeda abejoti savo keliu (pavojingiausia zona, reikia atgaivinti savo kelio užtikrintumą)

Šis L.Donskio tekstas praktiškai yra trečios būsenos kultūrinis paaiškinimas.

Kaip hiperkomunikacija palaiko egocentrinį nuovargį?

Donskis sako: informacijos, komunikacijos, socialinio triukšmo perteklius sukuria iliuziją, kad mes gyvename prasmingai. Kas vyksta realiai? Žmogus nuolat reaguoja, nuolat „dalyvauja“, nuolat informuojasi, nuolat kažką komentuoja, dalinasi, žiūri, klausosi. Visa tai sukuria aktyvumo iliuziją be vidinio judesio. Ir čia labai svarbus dalykas: žmogus pavargsta ne nuo gyvenimo, o nuo nuolatinės reakcijos į triukšmą.

Tai nėra egzistencinis darbas. Tai yra egocentrinis energijos eikvojimas. Jis pavargsta, bet nesupranta nuo ko. Ir tada jis sako: “gal aš ne savo vietoje?”, bet realybėje jis ne pavargo nuo savo kelio, jis pavargo nuo triukšmo, kuris užstojo jo kelią. Tai yra L.Donskio minimas „bėgimas nuo tikrovės“.

Kai žmogus yra savo kelyje, jis turi vidinį orientyrą: trauką, prasmės pojūtį, aiškų santykį su tuo, ką daro. Tačiau jei nuolat skaitai kitų nuomones, lyginiesi, matai tūkstančius „sėkmių“, matai tūkstančius „prasmių“, gauni tūkstančius „rekomendacijų, kaip gyventi“, tavo vidinis kompasas pradeda „trūkčioti“. Ne todėl, kad jis sugedo, o todėl, kad jis perkrautas išoriniu magnetiniu lauku. Ir tada atsiranda trečia stadija: „Aš buvau tikras savo keliu… bet dabar nebežinau.“ Toks jausmas ir tokia abejonė kyla ne dėl to, kad kelias neteisingas, o dėl to, kad tikras vidinis signalas paskendo triukšme. Štai kodėl reikalingas sustojimas, pauzė tyla. Ji nutildo triukšmą, atstato santykį su savimi, leidžia vėl išgirsti vidinį orientyrą.

Du “prasmės” lygmenys: prasmė kančioje ir gyvenimo prasmė

Dar vienas labai svarbus dalykas. L. Donskis pamini V.Franklio žymiąją citatą apie prasmę, tačiau giliau to neplėtoja. Aš noriu atskirti ir įvardinti du skirtingus “prasmės” lygmenis, kuriuos daugelis sumaišo į vieną ar tiesiog jų neatskiria. Nemanau, kad sąmoningai, nors kartais, ypač verslo/HR kalboje, nesu tuo tikras. Jų nepamačius ir neatskyrus, atsiranda daug painiavos. Apie tai taip pat bus atskiras straipsnis.

V.Franklis kalba apie prasmę kančioje, o aš dar kalbu apie gyvenimo prasmę apskritai. Tai nėra tas pats.

Franklio klausimas nebuvo: „Kokia mano gyvenimo prasmė?“ Jo klausimas buvo: „Kaip žmogus gali išlikti žmogumi situacijoje, kurios jis negali pakeisti?“ Tai yra milžiniškas skirtumas.

Franklio prasmė yra situacinė, terapinė, išgyvenimo, orientuota į kančios pakėlimą. Tai prasmė, kuri atsiranda po situacijos, po to kai žmogus jau atsidūrė pragare. Ji padeda nepalūžti, bet ji neatsako į klausimą: ar tu apskritai turi būti šiame pragare? Ji atsako į klausimą: jei jau čia esi — kaip išgyventi, kaip neprarasti savęs?

Mano klausimas ir aptariama antroji – gyvenimo prasmė – prieš situaciją. Mano klausimas yra ankstesnis už Franklio klausimą: „Kur aš išvis turiu būti?“, „Koks mano kelias?“, „Kokia mano gyvenimo kryptis, kol dar neprasidėjo kančia?“ Tai ontologinis klausimas. Tai nėra terapija, ir ne išgyvenimo instrukcija. Tai orientacija gyvenime.

Kur atsiranda pavojus?

Kai Franklio prasmė pradedama taikyti ten, kur reikia mano klausimo. Žmogui sakoma: “įprasmink savo kančią”, kai iš tiesų žmogus turėtų klausti: „Kodėl aš išvis čia kenčiu? Ar tai mano vieta?“ Čia įvyksta viena pavojingiausių egzistencinių klaidų: žmogus išmoksta prasmingai kentėti ne savo gyvenimą. Ir tai labai dažnai laikoma brandumu, stiprybe, dvasiniu augimu, bet realybėje tai gali būti tik labai gražiai įprasminta klaida.

Vaizdžiai tariant, Franklis padeda žmogui pakelti savo kryžių, o aš klausiu, ar tai išvis tavo kryžius? Nes kartais žmogus labai didvyriškai neša tai, ko jam niekada nereikėjo užsikrauti.

Tai yra kritiškai svarbu šiandien, kadangi šiuolaikinė motyvacija, HR, koučingas labai mėgsta Franklį, nes jo prasmė puikiai tinka ištverti, pakelti, nepalūžti, likti sistemoje. Bet beveik niekas neužduoda klausimo: „O gal žmogus išvis ne savo vietoje?“ Taip gimsta perdegimai, tylus nusivylimas, tuštuma ir jausmas „lyg ir viskas gerai, bet viduje tuščia“. Nes žmogus labai prasmingai kentėjo… ne savo gyvenimą.

Ir čia mano gyvas klausimas: ar tu savo vietoje? Ar gyveni savo gyvenimą? Ar eini savo keliu? Ar tai tavo pašaukimas?

Grįžtant prie L.Donskio žodžių: jis nekalba nei apie Franklio, nei apie “mano” prasmę tiesiogiai. Jis tiesiog aprašo terpę, kurioje žmogus nuolat reaguoja, nuolat pavargęs, nuolat triukšme, ir todėl nebegali užduoti nei vieno, nei kito klausimo. Jis nebegali paklausti, nei „kur aš turiu būti?“, nei „kaip man išlikti ten, kur esu?“, nes jis net nebesusitinka su savimi.

Stasys Eidiejus