Miestas, kur viskas atvirkščiai

…

Ten lieka jie – kalbantys iš natų, kurias jiems stropiai rašo jų dievai ir dievaičiai.
Kalbantys choru, į taktą, į toną, į ritmą. Kalbantys teisingai ir taisyklingai. Renkantys žodžius su baime ir atsakingai, dėliojantys juos atsargiai, gražiai, politkorektiškai.

Kad bendras fonas dūgztų vienodai, kad niekas neišsišoktų, kad nieks netartų nė skiemens pro šalį, kad visi tonai ir pustoniai būtų lygiai nušlifuoti.

Kad grandinės einant siūbuotų vienodai ir metalas žvangėtų ritmingai.

Tarp jų – samsonai nukirptais plaukais, dabar tik kartais regintys sapnus, kaip jie kadaise įveikė liūtus, sudaužė didžiules priešų armijas, griovė jų pastatus. O šonuose dalilos ploja, juokiasi ir sveikina.

Visi vienodi, vienodom uniformom. Su vėliavom. Su viena šypsena ir vienu juoku, nuaidinčiu sulig vyriausio dirigento lazdele.

Nelaisvė laisvėje ir laisvė su grandinėm, kurios, be abejo, dėl visų saugumo.

O tu pasirenki išeiti. Pasirenki būti išvarytu.

Ir išeini iš savo miesto. Nieko neišsinešdamas rankose. Viskas, ką turi – tavo širdyje ir mintyse. Tai tavo laisvė. Tai yra tai, ko niekas negali atimti, jei pats neatiduosi. Ar neparduosi.

Rankos laisvos apkabinti ir padėti. Kojos laisvos keliauti Savo keliu. Mintys laisvos skristi virš degančios žemės, skrieti iki Dangaus. Lūpos laisvos kalbėti jūrai, miškui, vėjui. Laisvos kalbėti savo artimui ir savo Dievui. Ausys laisvos girdėti paukščius ir mylimo žmogaus žodžius. Akys laisvos regėti spalvas – visas be išimties, su visais atspalviais. Širdis laisva tikėti ir mylėti.

Išeini atstumtas, atskirtas, pasmerktas, išjuoktas, išduotas, pažemintas, paniekintas, nesuprastas.
Kaip tikras pamišėlis. Kaip išprotėjęs.

Išeini be nieko, bet su viskuom. Netekęs visko, bet nieko nepraradęs.
Turėtum verkti ir liūdėti, bet tu šypsaisi ir esi laimingas.

Išprotėjusiame pasaulyje tik pamišę yra sveiko proto.

Iš filmo Ran (1985). Režisierius Akira Kurosawa.

Apie filmą

Chaosas ir tvarka čia nėra du atskiri pasauliai — tai viena sistema, kuri visada balansuoja ant ribos. Tvarka egzistuoja tik tol, kol ją palaiko bendras susitarimas, tylus žmonių susitarimas, kas yra „normalu“. Bet kai tas susitarimas pradeda skilti, tvarka griūva ne staiga — ji lėtai išsiplauna, tampa triukšmu, prieštaravimais, savanaudiškais impulsais, kurie nebesusiderina į visumą.

Tokioje būsenoje atsiranda paradoksas: žmogus, kuris vis dar mato struktūrą, pradeda atrodyti kaip “iškritęs”, “pamišęs”. Jis pats nepasikeitė — pasikeitė aplinka. Tai, kas anksčiau buvo laikoma sveiku protu, tampa nebepatogu, nes primena apie tai, kad sistema nebekontroliuojama. Ir tada vyksta tylus apsisukimas: nebe sistema vertinama pagal tikrovę, o tikrovė pradeda būti vertinama pagal sistemą, kuri jau yra išsiderinusi.

Šiame taške „pamišimas“ tampa ne klinikine būsena, o socialine etikete. Tai yra būdas bendruomenei apsisaugoti nuo diskomforto — perkelti problemą į vieną asmenį, kad nereikėtų pripažinti, jog sutriko pati tvarka. Todėl tas, kuris dar reaguoja į chaosą kaip į problemą, tampa trukdžiu. Jis nepatogus ne todėl, kad būtų neteisus, bet būtent todėl, kad jo buvimas neleidžia visiems kitiems apsimesti, jog viskas normalu.

Ir tada įvyksta galutinis inversijos taškas: sistema, kuri turėtų saugoti tvarką, pradeda saugoti savo iliuziją. O žmogus, kuris vis dar laikosi realybės pojūčio, tampa svetimas joje. Jam nebereikia būti „neteisiu“ — užtenka būti per daug aiškiai matančiu. Tokiu momentu išstūmimas tampa ne bausme, o mechanizmu atstatyti vidinę pusiausvyrą: pašalinamas ne triukšmas, o tas, kuris dar girdi, kad tai triukšmas.

Ir taip atsiranda keistas, beveik tragiškas lūžis — kai vienintelis išlikęs santykis su sveiku protu atrodo kaip nukrypimas, o išėjimas iš miesto tampa ne pasirinkimu, o simboliniu patvirtinimu, kad tvarka jau seniai pasikeitė, tik dar ne visi tai pripažino.