“Nėra nieko baisiau už amputuotą dvasią!” – Al Pacino kalba filme “Moters kvapas”

„Moters kvapas“ – 1992 m. sukurtas filmas, kuriame Al Pacino vaidina aklą atsargos pulkininką leitenantą Franką Slade’ą, o Charlesas O’Donnellas – Čarlį Simsą, režisierius – Martin Brest.

Čarlis, gavęs stipendiją, mokosi berniukų internatinėje mokykloje, kurioje visi jo klasės draugai kilę iš pasiturinčių šeimų. Mainais už lėktuvo bilietą Kalėdoms namo, jis sutinka laikinai prižiūrėti poną Slade’ą. Čarlis ir jo draugas Džordžas matė, kaip jo klasės draugai iškrėtė pokštą direktoriui. Jų buvo paprašyta atskleisti pokšte dalyvavusių asmenų vardus, bet abu atsisakė. Direktorius jiems pasakė, kad kiekvienas, kuris sutiks pateikti tris vardus, gaus rekomendacinį laišką, kuris garantuos priėmimą į Harvardo universitetą.

Slade’o ginamoji kalba man yra vienas stipriausių kada nors filme pasakytų monologų. Kalbant apie stilių, šią kalbą kartais lydi keiksmažodžiai, kurie patraukia tiek tiesioginės auditorijos (visos studentų bendruomenės, dalyvavusios ceremonijoje), tiek žiūrovų dėmesį. Visoje kalboje vyrauja tema apie sveiką sielą, garbę, charakterį, siekiant pabrėžti, kokia korumpuota gali būti mokyklos valdžia ir kaip sunku Čarliui, kuris pasirinko su ja susidurti.

Slade’o pagrindinė žinia: lyderiai yra sudaryti iš drąsos ir sąžiningumo, ir jūs niekada neturėtumėte leisti niekam nužudyti jūsų dvasios. Kai priėjote kryžkelę, vadovaukitės savo širdimi ir darykite tai, kas, jūsų manymu, yra teisinga.

Sąžiningumas ir charakteris yra šios galingos kalbos pagrindas, iliustruojantis moralinės drąsos svarbą susidūrus su sunkumais. Kalbėtojas aistringai gina jaunuolį, pabrėždamas, kad sąžiningumas yra vertingesnis už konformizmą. Visoje kalboje matome kritišką lyderystės analizę ir tai, kaip žalinga gali būti atsisakyti savo principų dėl to, kad būtum priimtas. Šis požiūris perteikia įspėjimą apie kultūrą, kuri skatina apgaudinėjimą ir skundimą, o ne kilnumą, ragindama valdžioje esančius asmenis laikytis vertybių, kurių, kaip teigiama, moko ši institucija. Pripažindami ir puoselėdami charakterį, jie gali iš tikrųjų paruošti jaunus vyrus vyriškumui ir tikrai lyderystei.

Už šį vaidmenį Al Pacino gavo Oskarą (geriausias pagrindinis aktorius vyras).

Ištrauka iš filmo su žymiaja kalba:

Vertimas į lietuvių kalbą:

Traskas: Aš rekomenduosiu drausmės komitetui jus pašalinti iš mokyklos, pone Simsai. Jūs dangstote kitus ir meluojate.

Sleidas: Bet aš ne skundikas.

Traskas: Atsiprašau?

Sleidas: Manau, kad nesiruošiu atsiprašinėti.

Traskas: Pone Sleidai…

Sleidas: Visa tai – visiškas mėšlas.

Traskas: Prašau rinktis žodžius, pone Sleidai. Jūs Bairdo mokykloje, ne kareivinėse. Pone Simsai, suteikiu jums paskutinę progą prabilti.

Sleidas: Ponas Simsas to nenori. Jam nereikia etiketės „vis dar vertas būti Bairdo vyru“. Kas per nesąmonė? Koks jūsų šūkis čia? „Berniukai, skųskite savo draugus ir išgelbėsite savo kailį“? O jei ne – sudeginsim ant laužo? Ponai, kai reikalai subyra, vieni bėga, kiti lieka. Štai Čarlis stovi prieš ugnį. O Džordžas slepiasi tėvelio kišenėje. Ir ką jūs darote? Apdovanosite Džordžą, o Čarlį sunaikinsite.

Traskas: Ar jau baigėte, pone Sleidai?

Sleidas: Ne, aš tik įsibėgėju. Nežinau, kas baigė šią mokyklą – Viljamas Hovardas Taftas, Viljamas Dženingsas Brajenas ar Viljamas Telis – nesvarbu. Jų dvasia mirusi. Jei ji kada nors čia ir buvo – jos nebėra. Jūs čia statote žiurkių laivą. Laivą, pilną jūrinių skundikų. Ir jei manote, kad taip ruošiate šituos mailius vyriškumui – pagalvokite dar kartą. Nes aš sakau, kad jūs žudote pačią dvasią, kurią ši institucija tariamai ugdo! Kokia apgavystė. Koks farsas čia šiandien vyksta. Vienintelė klasė šiame spektaklyje sėdi šalia manęs. Ir aš jums sakau – šito berniuko siela yra sveika. Ji neparduodama. Žinote, iš kur žinau? Kažkas čia – ir aš nesakysiu kas – bandė ją nupirkti. Bet Čarlis nepardavė.

Traskas: Pone, jūs pažeidžiate tvarką!

Sleidas: Pažeidžiu tvarką? Aš jums parodysiu, kas yra tvarkos pažeidimas! Jūs net nenutuokiate, kas tai yra, pone Traskai! Parodyčiau, bet esu per senas. Per daug pavargęs. Ir velniškai per aklas. Jei būčiau tas vyras, koks buvau prieš penkerius metus, aš su liepsnosvaidžiu pereičiau per šitą vietą! Tvarka… Su kuo, po velnių, jūs kalbate? Aš daug mačiau. Buvo laikas, kai mačiau akimis. Ir mačiau tokius berniukus kaip šitie, dar jaunesnius, su nutrauktomis rankomis, su nuplėštomis kojomis. Bet nėra nieko baisiau už amputuotą dvasią. Tam nėra protezo. Jūs manote, kad išsiųsite šį puikų pėstininką namo į Oregoną nuleista galva. Bet aš sakau – jūs vykdote jo sielos egzekuciją! Ir kodėl? Nes jis ne „Bairdo vyras“! Bairdo vyrai? Jei jūs paliesite šį berniuką, jūs būsite Bairdo valkatos, visi iki vieno. Ir tu, Hari, Džimi, Trentai – kur bebūtumėt – jūs irgi eikit po velnių!

Traskas: Nusiraminkite, pone Sleidai!

Sleidas: Aš dar nebaigiau! Kai čia atėjau, išgirdau žodžius „lyderystės lopšys“. Na, kai šaka lūžta – lopšys krenta. Ir jis jau nukrito. Vyrų kalvė? Lyderių kūrėjai? Gerai pagalvokite, kokius lyderius jūs čia kepate. Nežinau, ar Čarlio tylėjimas šiandien yra teisingas ar neteisingas. Aš nesu nei teisėjas, nei prisiekusysis. Bet vieną galiu pasakyti: jis neparduos kitų, kad nusipirktų savo ateitį! Ir tai, ponai, vadinama sąžiningumu (vientisumu, integralumu). Tai vadinama drąsa. Iš tokios medžiagos turi būti lipdomi lyderiai. Aš pats savo gyvenime buvau kryžkelėje. Visada žinojau, kuris kelias teisingas. Be išimčių. Bet juo nėjau. Žinote kodėl? Buvo per sunku. O štai Čarlis. Jis atėjo į kryžkelę. Ir pasirinko kelią. Teisingą kelią. Kelią, paremtą principu, kuris veda į charakterį. Leiskite jam eiti tuo keliu.

Jūs laikote šio berniuko ateitį savo rankose, gerbiamas komitete. Tai vertinga ateitis. Patikėkite manimi. Nesunaikinkite jos. Apsaugokite ją. Priimkite ją. Vieną dieną jūs tuo didžiuositės – pažadu.

Filme plėtojamos scenos:

Narsumas prieš baimę ir santykis su pasauliu
Moralinis pasirinkimas ir sąžinė
Gyvenimo džiaugsmas ir pasimokymas

Slade’o kalba – emocinis ir moralinis katalizatorius. Jis ne tik gina Čarlio pasirinkimą neišduoti, bet iškelia tai į aukštesnį moralinį lygmenį: žmogaus vertę lemia ne tai, ką jis daro, bet ką jis atmeta dėl tiesos ir garbės. Tai reiškia: kietas moralinis stuburas reikalingas ne dėl rezultato, bet dėl to, kad žmogus turi garbę.

Kalbėdamas Slade’as nėra teisuolis ar pamokslininkas — jis sukuria pasirodymą, atmosferą, kuri visiems netikėta, bet tai ore tvyranti tiesa. Tai nėra graži metafora; tai tvirtos moralinės pozicijos demonstracija, kuri aiškiai rodo, kas svarbiau: socialiai priimtas gerbūvis ar vidinės sąžinės balsas.

Skirtingai nei daugelyje dramų, Slade kalba ne tik apie tai, kad Charlie padarė „teisingą sprendimą“. Jis sako: tu turi pasirinkti save prieš netikrą išorinę sėkmę. Ir čia esminis skirtumas nuo paprastos „moralės pamokos“. Kalbama ne apie padarytą veiksmą, o apie žmogaus tapatybę per sprendimą. Padaręs klaidingą sprendimą, išdavęs save, prarasi savo tapatybę, pavirsi tik į socialinį vaidmenį.

Ši ištrauka nėra tik emocinis filmo „aušintuvas“. Ji sulaukia apibendrinimo ir pabrėžia kelis esminius dalykus: moralė neturi kompromiso, garbė yra asmens neatsiejama dalis, santykis su savimi — aukščiau už socialinius apdovanojimus. Ir filmas baigiasi ne vien tik tuo, ką Čarlis pasirenka, bet labiau: kas jis pats yra dėl to pasirinkimo, kuo jis pats tampa.

Tai apie moralinį pasirinkimą susidurti su tiesa, nors jis ne visada yra patogus. Žiūrovas verčiamas permąstyti, koks yra realus moralės pasirinkimas, pajusti, kad sąžinė neturi “lengvos alternatyvos” ir suprasti, kad žmogaus kilnumas nėra tai, ką jis pasiekia, bet tai, ką jis atmeta dėl savo sažinės.

Ar vertybės ir sažiningumas yra svarbesni už išorinį pritarimą ir konformizmą?
Ar žmogus parduoda orumą už savo saugumą?
Ką darysi, atėjus sunkumams: pasitrauksi ar stovėsi veidu į juos?
Ką rinksies, kai būsi priverstas – saugumą, patogumą ir socialinį, minios priėmimą AR savo principus, garbę, sąžinę, orumą?

„Amputuota dvasia ir siela“ neturi protezų — tai reiškia, kad praradus moralinį stuburą, žmogaus vidus nebegrįžta į pradinę padėtį.

Principai ir charakteris – dvi vertybės, kurios sukuria ir išlaiko asmenybę, o ne sėkmė, laimė ar pozityvus požiūris. Geriau sąžiningas, principingas bambeklis, negu linksma, pozityvi skundikė žiurkė.

Taigi, kalba ne apie tai, ką žmogus padarė, ko nepadarė, ką pasiekė ar laimėjo, bet apie tai, ko neatidavė – savo principų, orumo ir garbės – neišdavė savo charakterio, neišdavė savęs.

Vertybė nėra tai, ką tu deklaruoji; vertybė yra tai, ko tu neatiduosi, nemainysi ir neparduosi, kai tau pasiūlys lengvą išsigelbėjimą, socialinį “saldainį”, kas tai bebūtų.

Klausimas ne apie tai, ką tu darai, bet – kas tu esi.

Esminė žinia: žmogus praranda ne reputaciją, ne galimybę, o savo sielą tada, kai išduoda principą dėl patogumo.

Moters kvapas – Scent Of A Woman – IMDB