• Version
• Download 7
• File Size 1.70 MB
• File Count 1
• Create Date rugsėjo 14, 2026
• Last Updated rugsėjo 16, 2026

Vytas Sabaliauskas. Apie Likimo Upę ir Vėją

"2006 metų pradžioje knygynuose pasirodė Knyga… Su visa pagarba rašau iš didžiosios raidės, nes Vyto Sabaliausko Apie likimo upę ir vėją – tai unikalus įvykis Lietuvos filosofinės minties padangėje. Unikalus tuo, kad tai ne tekstas apie tekstus, o originalus kūrinys. Tačiau tai nėra originalus tekstas apie idėjas – aukščiausia viršūnė, iki kurios pajėgia pasistiebti madinga šių laikų filosofinė kūryba. Tai yra tekstas apie pačius žmogaus egzistencijos pamatus, paremtas autentiška mąstytojo patirtimi. Filosofija, egzistencija, patirtis… tai lyg ir teisingos sąvokos, bet nesu tikra, ar jos yra tinkamiausios aptariamam objektui nusakyti. Pernelyg apsitrynusios nuo ilgalaikio vartojimo, apaugusios istorinių prasmių sluoksniais ir besisiejančios su kuo tik nori, tik ne su naujumu – tokiu, kuris galėtų sukrėsti ir sujaudinti iki širdies gelmių. Tačiau ar tai – t.y. sukrėtimas - neturėtų būti filosofijos misija? Atrodo, kad tikėjimo savo ypatinga „misija“ pasaulyje filosofija atsisakė tuomet, kai philosophia perennis išstūmė racionalumo paradigma ir joje įsigalėjo agnosticizmas. Prielaida apie metafizinės – t.y. kitapus sąmonės ribų esančios - tikrovės egzistavimą tapo atgyvenusia hipoteze – tokia, be kurios galima apsieiti norint paaiškinti dalykų sąryšius šiame pasaulyje. Netekusi savo misijos [o gal jos atsisakiusi, pamiršusi?] filosofija buvo nublokšta į trimatį pasaulį, kuriame vienintelės kvazimetafizinės tikrovės dimensijos yra protas ir kalba. Nuo to laiko ji tapo veikiau aiškinamuoju instrumentu, nei patirties perteikimo priemone. Praradusi galią egzistenciškai paveikti skaitytoją, ji nebegali dvasiškai jo sukrėsti, nebent sužadinti intelektines aistras. Todėl filosofinė diskusija virto „keitimusi informacija“, o ne „dalijimusi patirtimi“. Šį reiškinį galima pavadinti objekto praradimu. Tačiau nors filosofijos objektas yra prarastas, jam pavadinti skirtos kalbos figūros ir toliau gyvuoja. Čia ir slypi žodžių kląsta: visa, kas įvardijama diskurso kategorijomis, automatiškai yra nublankinama ir redukuojama į kalbą [t.y. kalbinės kilmės reiškinį].
Dėl šios priežasties, vertinant originalų kūrinį, ypač svarbu atsargiai vartoti sąvokas. Senos sąvokos neleidžia atsiskleisti naujam turiniui, todėl jas galima vartoti nebent paėmus į kabutes, siekiant sukeistinti jų reikšmes ir atnaujinti jų arsenalą. Vyto Sabaliausko filosofija – tai ne „teorinis diskursas“, o mistinės „gyvenimo įstatymų atodangos“, leidžiančios pažvelgti į žmogaus lemtį pasaulyje iš dvasinio žinojimo perspektyvos.

Jei kalbėtume apie filosofijos žanrą, kuriam šis veikalas būtų artimiausias, tai veikiausiai filosofinei etikai – ir būtent egzistencinei etikai. Jame siekiama ne pagrįsti kokių nors moralės principų būtinumą, o atskleisti nelaimingos žmogaus būklės dvasines priežastis bei žmogiškos laimės galimybių ribas ir parodyti, kad ribos – tai dar ne žmogaus buvimo pasaulyje galimybių riba. Šiuo atžvilgiu jo mąstymas iš esmės skiriasi nuo moralės teoretikų, siekiančių įsprausti žmogų į proto ir valios vadovaujamos savidisciplinos rėmus. V. Sabaliausko knygoje autentiškos moralinės nuostatos – gėrio ir blogio suvokimo - galimybės sąlyga yra būtent ribų įveika. Ji yra pasiekiama ne socialinių tabu laužymu, o smelkimusi į savo vidujybę – savęs kaip Vidinio žmogaus atradimu. Ribos ir apribojimai yra materialaus pasaulio reiškinys, o beribės laisvės, kuri prieinama tik Vidiniam žmogui, - Dvasiai, - nesukursi jokiais išoriniais elgesio reguliavimo būdais. Būtent ši vidinės laisvės būsena yra žmogaus egzistencijos kulminacija ir vienintelis iš tiesų vertas siekti tikslas. Ją galima būtų traktuoti kaip aukščiausią laimės būseną, prieinamą žmogui.

„Manyje yra pernelyg daug sumaišties, kol atrandu atramos tašką – nemirtingą Dvasią, kuris padeda išjudinti Prieblandos pasaulį. Šiapus mane iš dalių konstruoja kupetos idėjos ir suklijuoja tie patys minios jausmai. […] Prieblandos pasaulio narvelio durys gali atsiverti bet kurią akimirką, ir Dvasios paukštis paliks kalėjimą. Augalai sužydi ir atneša vaisius. Žmogus taip pat, atėjus laikui, ištiesia sparnus ir skrenda. Kuomet pajaučiame laisvę, tai nei savimi upėje, nei pasauliu daugiau nesirūpiname.

Laisvė nėra paskutinis kelionės punktas, bet ji yra tarsi oras, kuris apglėbia netgi daiktus ir sujungia viską į vieną. Laisvė yra dėka naujos minties – jautimo – nuovokos kokybės ypatinga sielos būklė. Nieko nėra, kas nebūtų laisvė, kurioje ištirpus jau nesinori sugrįžti atgal. Laisvė yra beribė, begalinė ir bekraštė. Laisvas yra tas, kuris gali netrikdomas kasdienybės rūpesčių rutinos pakelti akis į dangų. Laisvė yra galimybė augti“ [psl. 468-469].

Pagrindinė veikalo teminė gija yra žmogaus tapatumo su savimi praradimas ir jo susigrąžinimo galimybė. Dvasinį tapatumą praradusį žmogų Vytas Sabaliauskas vadina miniažmogiu. Miniažmogis - tai superego arba visuomenėje cirkuliuojančių idėjų apie tai, kas yra žmogus, lygmens gyventojas. Tai yra deindividualizuotas sistemos sraigtelis, kurio gebėjimai savarankiškai mąstyti ir autentiškai jausti yra atrofuojami anksčiau, nei jis juos savyje pažadina. Miniažmogio vidinė erdvė yra sudaryta iš „svetimų istorijų“: „sudaryta“, nes tas žmogaus vidujybės lygmuo, kuriame jis yra įsitaisęs – empirinė sąmonė - yra savotiškas antstatas gelminės jo vidujybės atžvilgiu; dirbtinė konstrukcija, kurioje erdvė ir tai, kuo ji užpildyta, yra atskirta nuo jo esmės, nuo jo dvasinio Aš.  <...>

Patricija Drobelytė, recenzija

Apie autorių

Nuoširdžiai dėkoju autoriui, gerb. Vytui Sabaliauskui, atsiuntusiam šią knygą ir leidusiam nemokamai ją skaityti Elijas.lt lankytojams.

Stasys Eidiejus

Formatas: PDF
Kalba: lietuvių