• Version
• Download 33
• File Size 9.46 MB
• File Count 1
• Create Date vasario 24, 2020
• Last Updated vasario 24, 2020

Stasys Eidiejus. Keleivis

Alegorinė novelė.
Žmogaus kelionė per dykumą, kupina kovos, sunkumų, abejonių, nevilties ir beprasmybės, galiausiai virstanti į nuostabius pasikeitimus, vedančius į prasmingą kelią.

Nors buvo užsimerkęs, gulėdamas aukštielnikas ant smėlio, Keleivis pajuto per veidą lėtai praslenkant šešėlį. Pramerkęs akis, aukštai danguje pamatė didžiulį paukštį, kurio sparnų plotis galėjo siekti kelis metrus. Erelis? Ne, čia žymiai didesnis. Kondoras?

“Ką tu čia veiki, šitoj prakeiktoj dykynėj? Ach, lauki mano galo, kad galėtum išlupti akis, o po to sulesti ir visą mano išsekusį kūną?” – mąstė Keleivis. Po to sunkiai pakilo, pasėmė saujomis smėlio ir isteriškai juokdamasis suriko, mesdamas jį į viršų: “Na gi, ateik čia, prasmirdęs, suknistas paukštpalaiki! Ateik, pasiimk mane! Nori mano akių? Štai jos, pasiimk, jei sugebėsi! Ateik, skraidantis gaidy! Aš pats tave sulesiu su visom plunksnom! Bijai?!”

Paukštis nė nesureagavo į kažkokio pamišėlio šūkavimus, palengva apsuko ratą ir lėtai nusklendė tolyn. Išsirėkęs ir pavargęs, Keleivis susmuko ant smėlio.

<...>

Ar Tu dabar su manimi? Kodėl Tavęs nematau ir nejaučiu? Kur aš keliauju ir dėl ko? Koks mano tikslas, kokia prasmė? Kam visa tai?” – desperatiškai mąstė ir pusbalsiu klausinėjo Keleivis. Atsako – jokio. Tuo tarpu Dykumos Žvėris vis giliau leido savo mirties nagus į kiekvieną organizmo ląstelę, ir Keleivis juto, kaip jis palengva artėja prie širdies.

Sunkūs klausimai draskė sielą, o iš atminties gelmių vėl išplaukė ano paštininko apmąstymai: “Aš jau beveik nebetikėjau, kad išsikapstysiu, bet kažkuriuo momentu supratau: jei noriu išsigelbėti, turiu žengti dar vieną žingsnį, po to – dar vieną, dar vieną, dar… Visada turiu pradėti nuo to vieno žingsnio. Kiekvieną kartą vėl iš naujo – nuo to vieno žingsnio. Ir tada aš pajudėjau… 

Formatas: PDF
Kalba: lietuvių

Skaitykite tekstą Elijo tinklapyje