Žodžio laikymosi galia

Prisiminiau, kaip močiutė mus su broliu paliko vasarnamyje. Paliko su dieduku. Jai reikėjo išvažiuoti su reikalais. O mums po aštuonis metus buvo. Sugulėm miegoti, plepam, siautėjam. Diedukas sako:

– Mikit. Ryt anksti pažadinsiu. Pusryčiai devintą.

Mums vienodai ta pastaba. Užsnūdom tik po vidurnakčio. Diedukas žadina pusę devynių:

– Kelkitės. Pusryčiai devintą.
– Aha, dieduk…

Ir parpiam toliau. Atsikeliam vienuoliktą. Klėtis su produktais užrakinta. Raktai dieduko kišenėje. Močiutė gi pusryčius mums ir po penkis kartus pašildydavo.

– Dieduk, o pusryčiai?
– Pusryčiai devintą.

Pamindžiukavom, galvojam, nu ir velniai jo nematė.

– Dieduk, mes prie upelio eisim.
– Eikit. Pietūs pirmą valandą.

Išėjom. Grįžom pusę trijų. Klėtis užrakinta.

– Dieduk?
– Vakarienė septintą.

Po maudynių upelyje valgyt taip norisi, kad net maudžia. O be to, juk ir nepusryčiavom. Už klėties buvo iškastas rūsys. Ten buvo du trilitriniai stiklainiai sviesto. Du aštuonmečiai berniūkščiai tą sviestą rijom iš stiklainių pirštais.

Septynios valandos. Mes jau sėdim už stalo. Diedukas į dubenėlius įkrečia grikių košės. Aš pradedu valgyti. Brolis košę atstumia:

– Dieduk, aš tokios nevalgau. Man bobutė birią daro.

Diedukas, patylėjęs, paima dubenėlį:

– Pusryčiai devintą.
– Ne, dieduk, neatimk. Aš suvalgysiu.

Kitą dieną jau tik po vieno žadinimo sėdėjom už stalo devintą valandą.

Štai toks auklėjimas. Per parą. Be riksmų, pamokslų ir rykščių.