“Mes laikome akivaizdžiomis šias tiesas – kad visi žmonės sukurti lygūs ir kad jie visi yra Kūrėjo apdovanoti tam tikromis neatimamomis teisėmis, tarp kurių yra gyvybė, laisvė ir laimės siekimas.”
“We hold these truths to be self-evident, that all men are created equal, that they are endowed by their Creator with certain unalienable Rights, that among these are Life, Liberty and the pursuit of Happiness.”
Tai sakinys iš Jungtinių Amerikos Valstijų Nepriklausomybės deklaracijos, pasirašytos ir patvirtintos 1776 m. liepos 4 d. Filadelfijoje. Deklaracija paskelbia 13 kolonijų nepriklausomybę nuo Didžiosios Britanijos. Nuo tada, pažymint šią datą, liepos 4-oji tapo JAV nacionaline švente ir švenčiama kaip Nepriklausomybės diena.
Nepriklausomybės deklaracija – svarbiausias Jungtinių Amerikos Valstijų nepriklausomybės karo (1775–83) politinis aktas. Dokumentas formaliai pavadintas Trylikos jungtinių Amerikos Valstijų vieninga deklaracija, daugiausia parašytas Tomo Džefersono ir pateikia atsiskyrimo nuo britų karūnos pateisinimą. Paprastai kalbant, Deklaracija paskelbė, kad 13 Didžiosios Britanijos kolonijų Šiaurės Amerikoje atsiskiria nuo metropolijos ir sukuria suverenias Jungtines Amerikos Valstijas. Šis atsiskyrimas pagrįstas remiantis švietėjų prigimtinių žmogaus teisių (gyventi, būti laisvam, laimingam) doktrina bei visuomenės sutarties teorija (pagal ją liaudis gali nuversti tą vyriausybę, kuri nepaiso tokių teisių ir nesilaiko visuomenės sutarties). Deklaracijos tekstą parengė 1776 m. birželio 11 d. sušaukta komisija (Committee of Five), kurią sudarė T. Jeffersonas (pagrindinis autorius), B. Franklinas, J. Adamsas, R. R. Livingstonas ir R. Shermanas.
Dabar nesigilinsime į pačios Deklaracijos kūrimo istoriją, jos teksto parašymo peripetijas. Daugybė istorikų, mokslininkų pačiose Valstijose ir už jos ribų po raidę išnarstė ir tebenarsto visą tekstą, nes dokumento svarba milžiniška. Nuo jo prasidėjo Jungtinės Amerikos Valstijos ir visa jos politinė, teisinė ir ekonominė istorija. Šį kartą mums svarbiausias dalykas – esminiame dokumente, kurio pagrindu buvo kuriama nauja valstybė, įrašyta (tarp kitų teisių) nekvestionuojama, prigimtinė, neatimama teisė jos piliečiams siekti laimės.
Iš vienos pusės, tai gali atrodyti kiek per primityvu tokiame svarbiame dokumente įtraukti tokius, atrodytų, labai buitiškus ir žemiškus dalykus. Iš kitos pusės, tai rodo, koks be galo svarbus dalykas žmogui (ir pačiai valstybei) yra būti laimingu. Valstybės tėvai – jos pagrindinio dokumento kūrėjai, tai puikiai suprato. Jie suprato giliau, negu galėtų atrodyti. Jie suvokė, kad nelaimingi piliečiai – tai nelaiminga valstybė. Ir Elijo puslapyje publikuojamų temų kontekste tai ypač aktualu akcentuoti.
Kai kurie antiamerikietiškai nusiteikę autoriai piktdžiugiškai iškelia ir pabrėžia faktą, kad ši Deklaracijos preambulė buvo nukopijuota, taip norėdami sumenkinti pirmiausiai pagrindinį teksto autorių T. Jeffersoną, pačią Deklaraciją ir bent taip įkąsti Amerikai ir jos istorijai. Šiek tiek juokinga, nes teorija, kad kuriant tekstą, buvo naudojamasi įvairiais to meto šaltiniais, nei naujiena, nei jokia sensacija. Kiekvienas besidominantis tai žino, o tyrinėtojai sutinka, kad ne vienas šaltinis galėjo įtakoti Jeffersoną, tik iki šiol nesutariama, kuris būtent padarė lemiamą įtaką galutiniam Deklaracijos tekstui. Greičiausiai, įtakos turėjo keletas to meto autoritetingų veikalų. Bet kuriuo atveju, tai niekaip nesumenkina nei Deklaracijos kūrėjų, nei pačio dokumento reputacijos.
Tačiau į tai verta pažiūrėti atidžiau dėl vienos priežasties. Po ilgų svarstymų, diskusijų ir kitų to meto dokumentų nagrinėjimų tekstas buvo ne kartą keistas ir būtent paskutiname variante jame atsirado “siekti laimės”, kas yra pagrindinis akcentas šiame straipsnyje. Daugiausia diskusijų tarp tyrinėtojų kyla dėl anglų filosofo John Lock’o veikalų, kuriuose ir sutinkamos frazės, galėjusios įtakoti Deklaracijos tekstą. Nesileisdamas į filosofinius narpliojimus, paminėsiu tik esmę. 1689 m. Locke’as savo veikale Two Treatises of Government teigė, kad politinė visuomenė egzistuoja siekiant apsaugoti “nuosavybę”, kurią jis apibrėžė kaip asmens “gyvybę, laisvę ir turtą”. Laiške apie toleranciją rašė, jog magistrato valdžia apribota asmens “pilietinio intereso” išsaugojimu, kurį jis apibūdino kaip “gyvybę, laisvę, sveikatą ir išorinių daiktų turėjimą”. O Essay Concerning Human Understanding jis pareiškė, kad “didžiausias mąstymo prigimties tobulumas slypi kruopščiame ir nuolatiniame tikros ir tvirtos laimės siekime”.
Kitas šaltinis, kuriuo galėjo naudotis Jeffersonas, buvo tais pačiais 1776 metais kuriamos Virdžinijos valstijos Konstitucijos bei Žmogaus teisių deklaracijos nuostatos, tarp kurių buvo įrašyta: “Visi žmonės iš prigimties yra vienodai laisvi ir nepriklausomi bei turi tam tikras prigimtines teises, tarp kurių yra – mėgautis gyvenimu ir laisve, turto įsigijimas ir turėjimas bei laimės ir saugumo siekimas.” Nemažai įtakos galėjo turėti ir airių filosofo ir istoriko Adam Ferguson’o darbai, ypač jo An Essay on the History of Civil Society, kur jis vysto mintį apie tai, jog jeigu pilietis laimingas, tai bus laiminga ir visuomenė, nes laime dalijamasi. Ir mes privalome tą laimingą būseną skleisti pasauliui, o valdžia negali tam trukdyti. Dar reikia paminėti anglų juristą ir politiką serą William Blackstone ir jo Commentaries on the Laws of England. Čia jis teigia, kad Dievas taip stipriai perpynė amžinojo teisingumo įstatymus su žmogaus laime, kad pastaroji negali gyvuoti be pirmojo, o jei pirmajam paklūstama, tai neišvengiamai ateis ir antroji. Yra ir daugiau to meto autorių, kurių darbai daugiau ar mažiau galėjo įtakoti Deklaracijos tekstą, bet dabar nebesiplėsime.
Jeffersonas pasiėmė iš visko, kas įmanoma, geriausia. Būtiniausi ir aiškiausi dalykai jam atrodė pirmieji du – teisė į gyvybę ir teisė į laisvę. Šiek tiek sustojo ir mąstė apie trečią, kurį Lock’as įvardino kaip “nuosavybę” arba “turtą”. Tačiau nuosavybė ar bet kokia materialinė gerovė atrodė per primityvu įtraukti į Nepriklausomybės dokumentą. Į pagalbą Jeffersonui atėjo B. Franklinas, teigdamas, jog “nuosavybė” negali būti vyriausybės apsaugojimo ar garantijos objektas. Tai yra pačio žmogaus ir visuomenės darbo ir kūrybos rezultatas ir kad tai turi būti apmokestinimo objektas. Franklinui patiko mintis apie “neatimamą teisę į laimės siekimą”, kuri talpina savyje, šalia viso kito, ir tą pačią nuosavybę, bet tuo pačiu reiškia žymiai daugiau. Taip galiausiai buvo apsispręsta dėl galutinės preambulės formuluotės: “Mes laikome akivaizdžiomis šias tiesas – kad visi žmonės sukurti lygūs ir kad jie visi yra Kūrėjo apdovanoti tam tikromis neatimamomis teisėmis, tarp kurių yra gyvybė, laisvė ir laimės siekimas”.
Jungtinės Amerikos Valstijos buvo kuriamos su tikėjimu ir pagarba Kūrėjui ir žmogui, giliai suprantant žmogaus esybę, jo prigimtį, jo prigimtines teises, laisvą valią rinktis ir kurti, dirbti ir užsidirbti, užsidirbus – turėti ir dalintis su visuomene. Vienas iš svarbiausių dalykų – žmogui turi būti netrukdoma siekti laimės. Deklaracijos autoriai suvokė, kad laimingas žmogus reiškia laimingą visuomenę, ir kad būnant laimingu, neįmanoma nesidalinti su kitais. JAV istorijoje buvo karų, buvo vergovė, buvo ir šiandien yra nusikaltimų, nevykusių politikų, bankrotų ir kitokio blogio, tačiau kai pats valstybės fundamentas yra teisingas, tada bet kurį įsikerojusį blogį galima iškirsti ir vėl viską pradėti iš naujo. Tai demokratijos pamatas, ant kurio buvo statoma vėlesnė politinė, teisinė ir ekonominė struktūra. Todėl šiandien JAV yra stipriausia ir turtingiausia valstybė.
Jūs galite turėti savo nuomonę, žinoma. Nesiginčysiu ir nediskutuosiu su Deklaracijos kritikais. Visada buvo ir bus begalinių diskusijų dėl vienų ar kitų dokumento teiginių. Skaičiau ir populiariąją kritiką, pradedant Umberto Eco, ir Nicole Eustace istorinius tyrinėjimus bei kitų mokslininkų išvadas, kur “laimės siekimas” priskiriamas tik baltaodžiams ar tik vyrams. Visa tai tebelieka diskusijų objektu ir palikim tai specialistams. Mano tikslas šiandien – atkreipti dėmesį į tai, kad pirmasis nepriklausomos valstybės dokumentas kalba apie neliečiamą ir saugomą žmogaus teisę “siekti laimės”. Tai man pasirodė ir įdomu, ir svarbu, turint omeny Elijo gvildenamų temų kontekstą.
Apie pačio išsireiškimo “siekti laimės” reikšmę, kad tai nėra (tik) materialinio gerbūvio kūrimas, bet – prasmingo, pilnaverčio gyvenimo siekimas – kituose straipsniuose.
Jus gali sudominti:
Apie prenumeratą.
