Jason Pargin
Taip! PADARYKIME TAI!
“Padaryti KĄ?” – klausiate. Aš nežinau. Išsiaiškinkime tai kartu, šmikiai.
Jauskitės visiškai laisvai ir be sąžinės graužimo galite sustoti čia skaityti, jei jūsų karjera klostosi puikiai, jus džiugina gyvenimas ir esate patenkinti savo santykiais. Mėgaukitės likusia dienos dalimi, – šis tekstas ne jums. Jūs puikiai dirbate, mes visi jumis didžiuojamės. O kad nesijaustumėt, jog švaistėt savo laiką, veltui paspausdami nuorodą į šį straipsnį, štai jums Lenny Kravitzo, dėvinčio milžinišką šaliką, nuotrauka.
Likusiųjų noriu paprašyti kai ką padaryti: įvardykite penkis tikrai įspūdingus dalykus apie save. Užsirašykite juos arba tiesiog garsiai sušukite. Tačiau yra vienas momentas – jums neleidžiama vardinti nieko, kas esate (t. y. esu malonus vaikinas, esu sąžiningas). Galite išvardinti tik dalykus, kuriuos darote (t. y. ką tik laimėjau nacionalinį šachmatų turnyrą, gaminu geriausią čili Masačusetse). Jei jums tai pasirodė sudėtinga, ką gi, šis tekstas skirtas jums, ir jums velniškai nepatiks jį skaityti. Vienintelis mano gynybos prieš jūsų pyktį argumentas yra tas, kad labai norėčiau, jog kas nors tai, ką aš dabar kalbu jums, man būtų pasakęs maždaug 1995 metais.
- Pasauliui rūpi tik tai, ką jis gali iš tavęs gauti
Tarkime, kad ką tik buvo pašautas žmogus, kurį labiausiai mylite. Jis ar ji guli gatvėje, kraujuoja ir rėkia. Prie jo pribėga vaikinas ir sako: “Atsitraukite!”. Jis apžiūri jūsų mylimo žmogaus šautinę žaizdą ir išsitraukia kišeninį peiliuką – jis ketina operuoti čia pat, tiesiog gatvėje.
Jūs klausiate: ” Ar jūs gydytojas?”
Vaikinas atsako: “Ne.”
Jūs sakote: “Bet jūs juk žinote, ką darote, tiesa? Jūs esate medicinos studentas, ar…”
Bet tą akimirką vaikinas susierzina. Jis jums sako, kad yra malonus žmogus, sąžiningas, niekada niekur nevėluoja. Jis pasakoja jums, kad yra puikus sūnus savo motinai, turi įdomų gyvenimą, kupiną visaverčių pomėgių, ir giriasi, kad niekada nesikeikia.
Jūs sutrikęs sakote: “Kam visa tai, po velnių, svarbu, kai čia guli ir kraujuoja mano mylimas žmogus?! Man reikia ko nors, kas moka operuoti kulkų padarytas žaizdas! Ar tu gali tai padaryti, ar ne?!?!?”
Dabar vyras su peiliuku susijaudina – žmogau, kodėl tu elgiesi taip paviršutiniškai ir savanaudiškai? Argi tau nerūpi jokios kitos jo gerosios savybės? Argi ką tik negirdėjai, kaip jis sakė, kad visada prisimena savo merginos gimtadienį? Ar, atsižvelgiant į visus jo gerus darbus, tikrai svarbu, ar jis moka operuoti?
Tą panikos akimirką savo kruvinomis rankomis griebsite jį už atlapų, šaukdamas: “Taip, sakau tau, idiote, kad joks kitas mėšlas nesvarbu, nes šioje konkrečioje situacijoje man tiesiog reikia žmogaus, kuris galėtų sustabdyti kraujavimą, tu suknistas asile!”
Taigi, štai mano baisi tiesa apie suaugusiųjų pasaulį: jūs kiekvieną dieną atsiduriate būtent tokioje situacijoje. Tik tu esi tas sumišęs vaikinas su kišeniniu peiliuku. Visa visuomenė yra kraujuojanti šautinė auka.
Jei norite sužinoti, kodėl visuomenė jūsų vengia arba kodėl, atrodo, nesulaukiate jokios pagarbos, tai todėl, kad visuomenėje pilna žmonių, kuriems reikia konkrečių dalykų. Jiems reikia pastatyti namus, jiems reikia valgyti, jiems reikia apsirengti, jiems reikia pramogų, jiems reikia visaverčių seksualinių santykių. Į tos nelaimės vietą, laikydamas kišeninį peiliuką, jūs atvykote dėl savo lemtingo gimimo – tą akimirką, kai atėjote į pasaulį, tapote sistemos, sukurtos vien tam, kad tenkintų žmonių poreikius, dalimi.
Arba jūs imsitės užduoties tenkinti šiuos poreikius, išmokdami unikalių įgūdžių, arba pasaulis jus atstums, kad ir koks nekenksmingas ir mandagus būtumėte. Būsite vargšas, būsite vienišas, būsite paliktas šaltyje. Ar tai atrodo pikta, grubu ar materialistiška? O kaip dėl meilės ir gerumo – argi šie dalykai nesvarbūs? Žinoma, svarbūs, – jei dėl jų darote žmonėms tai, ko jie negali gauti kitur.
- Hipiai klydo
Čia yra geriausia scena kino istorijoje (ĮSPĖJIMAS: itin vulgarūs žodžiai):
.Tiems iš jūsų, kurie nemokate žiūrėti vaizdo įrašų, tai garsioji Aleco Baldwino kalba, pasakyta kino šedevre “Glengarry Glenn Ross”. Boldvino personažas, kuris, kaip galima numanyti, yra niekšelis, kreipiasi į kambarį, pilną vyrukų, ir išspardo jiems užpakalį, sakydamas, kad jie visi bus atleisti, jei neužbaigs jiems paskirtų pardavimų:
“Mielas vaikinas? Man nė velnio nerūpi! Geras tėvas? Man nusispjaut! Eikite namo ir žaiskite su savo vaikais. Jei nori čia dirbti, parduok!”
Tai brutalu, šiurkštu ir jau beveik ribojasi su sociopatiškumu, be tuo pačiu tai sąžininga ir tiksli išraiška to, ko iš tavęs tikisi pasaulis. Skirtumas tas, kad realiame pasaulyje žmonės mano, jog taip su jumis kalbėti yra neteisinga, todėl jie nusprendė, jog geriau tiesiog leisti jums ir toliau nepykti ir likti nevykėliais.
Ši scena pakeitė mano gyvenimą. Užprogramuočiau savo žadintuvą, kad jis rodytų man ją kiekvieną rytą, jei tik žinočiau kaip. Alecas Baldvinas už šį filmą buvo nominuotas “Oskarui”, o tai vienintelė scena, kurioje jis vaidina. Kaip pastebėjo protingesni žmonės, ši kalba geniali tuo, kad pusė ją žiūrinčių žmonių galvoja, jog scenos esmė yra: “Oho, koks turi būti jausmas turėti tokį debilą viršininką?”, o kita pusė galvoja: ” Po velnių, taip! Eime ir parduokime kokį nors suknistą nekilnojamąjį turtą!”
Arba, kaip rašoma tinklaraštyje “Paskutinis psichiatras”:
“Jei būtumėte tame kambaryje, kai kurie iš jūsų suprastų tai esant rimtu darbu, maitintųsi žinutės energija ir sveikintų kalbėtojo keiksmus: “Šis vyrukas nuostabus!”; o kai kurie iš jūsų tai priimtų asmeniškai: “Šis vyrukas yra debilas, jis neturi teisės taip su manimi kalbėti”, arba – standartinis manevras, kai narcisizmas susiduria su didesne jėga – tyliai kunkuliuotų ir fantazuotų apie tai, kaip rasti informacijos, kuri demaskuotų jį, kaip veidmainį. Tai teikia pasitenkinimą.”
Ši ištrauka yra iš įžvalgios kritikos apie “hipsterius” ir tai, kodėl jiems, regis, taip sunku susirasti darbą, o esmė ta, kad šių dviejų požiūrių skirtumas — karštakošiškumas ir motyvacija – didele dalimi lemia, ar jums pasiseks pasaulyje, ar ne. Pavyzdžiui, kai kurie žmonės į šią kalbą nori atsakyti Tylerio Durdeno eilute iš “Kovos klubo”: “Tu nesi tavo darbas”.
Bet iš tikrųjų, jūs esate jūsų darbas. Tiesa, jūsų “darbas” ir jūsų įdarbinimo priemonė gali būti ne tas pats, tačiau abiem atvejais esate ne kas kita, kaip jūsų naudingų įgūdžių visuma. Pavyzdžiui, būti gera motina yra darbas, kuriam reikia įgūdžių. Tai kažkas, ką žmogus gali daryti ir kas yra naudinga kitiems visuomenės nariams. Tačiau nesuklyskite: jūsų “darbas” – naudingas dalykas, kurį darote kitiems žmonėms, – yra viskas, kas jūs esate.
Ne veltui chirurgai sulaukia daugiau pagarbos, nei komedijų rašytojai. Ne veltui mechanikus gerbia labiau, nei bedarbius hipsterius. Ne veltui jūsų darbas taps jūsų etikete ir priežastimi, jei apie jūsų mirtį bus pranešta spaudoje (“NFL gynėjas mirė per chuliganų užpuolimą”). Taileris sakė: “Tu nesi tavo darbas”, bet jis taip pat įkūrė ir sėkmingai vadovavo muilo gamybos kompanijai bei tapo tarptautinio socialinio ir politinio judėjimo vadovu. Jis buvo visiškai “jo darbas”.
Arba pagalvokite apie tai taip: prisiminkite, kaip “Chick-fil-A” pasisakė prieš gėjų santuokas. Ir kaip, nepaisant protestų, bendrovė ir toliau kasdien parduoda milijonus sumuštinių? Ne todėl, kad šalis jiems pritaria, o todėl, kad jie gerai atlieka savo darbą – gamina skanius sumuštinius. Ir tai yra svarbiausia. Jums tai neprivalo patikti. Man nepatinka, kai per mano gimtadienį lyja. Vis tiek lyja. Susidaro debesys ir iškrenta krituliai. Visi žmonės turi poreikių, todėl tuos, kurie tuos poreikius tenkina, vertina ypatingai. Tai paprasti visatos mechanizmai ir jie nereaguoja į mūsų norus.
Jeigu jūs protestuojate teigdamas, kad nesate koks paviršutiniškas kapitalistinis materialistas ir nesutinkate, kad pinigai yra viskas, galiu tik paklausti: kas nors ką nors sakė apie pinigus? Jūs nepastebite svarbesnės minties.
- Tai, ką kuriate, pirmiausia turi ne uždirbti pinigus, bet būti naudinga žmonėms
Pabandykime paimti pavyzdį, kuris nėra susijęs su pinigais, kad nesukeltumėte sau dėl to galvos skausmo.
Demografinė grupė, kuriai rašo “Cracked“, yra maždaug 20-ies metų amžiaus vyrai. Taigi mūsų skelbimų skiltyse ir daugybėje savo pašto dėžučių per metus perskaitau kelias dešimtis istorijų iš nelaimingų, vienišų vaikinų, kurie atkakliai tvirtina, kad moterys prie jų nesiartina, nors jie yra tiesiog patys gražiausi vaikinai pasaulyje (šiais laikais jie pasivadino “Incels” – internetinės subkultūros žmonės, teigiantys, kad negali turėti romantinio ar seksualinio partnerio). Galiu paaiškinti, kas yra negerai su tokia mąstysena, bet tikriausiai bus geriau, jei leisiu tai paaiškinti Alecui Baldwinui:
.Šiuo atveju A. Baldwinas vaidina patrauklias moteris jūsų gyvenime. Jos nepasakys to taip tiesiai, kaip jis – visuomenė mus išmokė nebūti tokiais nuoširdžiais su žmonėmis – bet lygtis ta pati. “Gražus vaikinas? Kam tai rūpi? Jei nori čia dirbti, parduok!”
Taigi, ką jūs atnešate ant stalo? Nes mergina knygyne, apie kurią svajojate, kas vakarą valandą laiko valo ir drėkina veidą, ir jaučiasi kalta, jeigu pietums valgo ką nors kita, nei salotas. Bet po 10 metų ji bus chirurgė. O ką tu darysi?
“Ką? Ar tu sakai, kad tokių merginų negaliu susirasti, jei neturiu gero darbo ir neuždirbu daug pinigų?”
Ne, jūsų smegenys daro tokią išvadą, kad turėtumėte pasiteisinimą nurašyti visus, kurie jus atstumia, darydamas prielaidą, kad jie tiesiog yra paviršutiniški ir savanaudžiai. Aš klausiu, ką jūs siūlote? Ar esate protingas? Juokingas? Įdomus? Talentingas? Ambicingas? Kūrybingas? Gerai, o ką dabar darote, kad šias savybes pademonstruotumėte pasauliui? Nesakykite, kad esate malonus vaikinas – tai minimumas. Gražios merginos turi vaikinus, kurie su jomis elgiasi maloniai 36 kartus per dieną. Pacientas kraujuoja gatvėje. Ar žinote, kaip operuoti, ar ne?
“Na, aš nesu seksistas ar rasistas, ar godus, ar seklus, ar paviršutiniškas, ar piktnaudžiaujantis! Ne toks, kaip tie kiti debilai!”
Atsiprašau, žinau, kad tai sunku išgirsti, bet jei viskas, ką galite padaryti, yra išvardyti krūvą trūkumų, kurių neturite, tuomet pasitraukite nuo paciento. Nes yra šmaikštus, gražus, daug žadančią karjerą darantis vaikinas, pasiruošęs sėkmingai operuoti.
Ar tai sudaužys jums širdį? Gerai, tegu. O tai ką dabar? Ar dėl to liūdėsite, ar mokysitės operuoti? Tai priklauso nuo jūsų, bet nesiskųskite dėl to, kad merginos įsimyli kvailelius; jos įsimyli tuos kvailelius, nes tie kvaileliai turi kitų dalykų, kuriuos gali pasiūlyti. “Bet aš esu puikus klausytojas!” Ar tikrai? Nes esi pasirengęs tyliai sėdėti mainais į galimybę būti šalia gražios merginos (ir kiekvieną sekundę įsivaizduodamas, kokia švelni jos oda)? Žinai ką? Jos gyvenime yra dar vienas vaikinas, kuris taip pat moka tai daryti, bet dar moka groti ir gitara. Arba rašyti. Arba skaniai gaminti maistą. Sakyti, kad esi gražus vaikinas, yra tarsi restoranas, kurio vienintelis privalumas yra tas, kad nuo jo maisto tu nesusergi. Tu esi kaip naujas filmas, kurio pavadinimas “Šis filmas yra anglų kalba”, o reklaminis šūkis – “Aktoriai aiškiai matomi”.
Manau, kad būtent todėl tu gali būti “mielas vaikinas” ir vis tiek jaustis siaubingai.
- Jūs nekenčiate savęs, nes nieko nedarote
“Tai ką, tu sakai, kad dabar turėčiau pasiimti knygą apie tai, kaip susirasti merginą?”
Tik tuo atveju, jei pirmasis knygos skyrius yra “Paversk save tokiu žmogumi, šalia kurio merginos nori būti”.
Nes būtent šis skyrius, šitas žingsnis praleidžiamas – visada klausiama: “Kaip gauti darbą?”, o ne “Kaip tapti tokiu žmogumi, kokio trokšta darbdaviai?”. “Kaip pasiekti, kad aš patikčiau gražioms merginoms?”, o ne “Kaip tapti tokiu žmogumi, kuris patiktų gražioms merginoms?”. Matote, nes tam antrajam variantui įgyvendinti gali tekti atsisakyti daugelio mėgstamų pomėgių, daugiau dėmesio skirti savo išvaizdai ir dar Dievas žino kam. Gali net tekti pakeisti savo asmenybę.
“Bet kodėl aš negaliu rasti žmogaus, kuriam patinku tiesiog dėl savęs, toks, koks esu?” – klausiate. Atsakymas – todėl, kad žmonėms reikia įvairių dalykų. Nukentėjusysis kraujuoja, o jūs galite tik žiūrėti, akis nuleidęs, ir skųstis, kad žaizdos pačios neužgyja.
“Bet aš nieko nemoku!” Na, čia aš turiu gerų naujienų – pakankamai daug valandų kartojimo, ir jūs galite tapti geru specialistu bet kurioje sferoje. Kai buvau vaikas, buvau pats prasčiausias rašytojas pasaulyje. Būdamas 25-erių, buvau tik šiek tiek geresnis. Bet kol man nesisekė karjera, aštuonerius metus iš eilės laisvalaikiu rašiau po straipsnį per savaitę, kol iš to uždirbau tikrus pinigus. Prireikė 13 metų, kol tapau pakankamai geras, kad patekau į “New York Times” bestselerių autorių sąrašą. Man prireikė greičiausiai 20 000 valandų praktikos, kad nušlifuočiau visus kampus.
Jums nepatinka perspektyva visą laiką skirti įgūdžiams lavinti? Ką gi, turiu gerų ir blogų naujienų. Gera žinia yra ta, kad vien praktikavimasis padės jums išlįsti iš kiauto – aš įveikiau ilgus metus trukusį nuobodų darbą biure, nes žinojau, kad greta mokausi unikalaus rašymo įgūdžio. Žmonės meta, ką pradėję ir pasitraukia, nes rezultatų reikia laukti per ilgai, nes negali suprasti, kad procesas ir yra rezultatas.
Bloga žinia yra ta, kad neturite kito pasirinkimo. “Jei norite čia dirbti, parduokite!”.
Nes, mano ne eksperto nuomone, jūs nekenčiate savęs ne dėl to, kad turite žemą savivertę, arba dėl to, kad žmonės buvo jums blogi. Jūs nekenčiate savęs, nes nieko nedarote. Netgi tu pats neįstengi tiesiog “mylėti savęs vien dėl to, koks tu esi” – štai kodėl esi nelaimingas ir siuntinėji man asmenines žinutes, klausdamas, ką, mano nuomone, turėtum daryti su savo gyvenimu. Paskaičiuokite: kiek laiko praleidžiate, vartodami kitų žmonių sukurtus dalykus (televizorių, muziką, vaizdo žaidimus, interneto svetaines), o kiek – kurdami patys? Tik vienas iš šių dviejų dalykų didina jūsų, kaip žmogaus, vertę.
“Bet juk visa sistema yra korumpuota ir atsidūrusi ant žlugimo ribos, tai koks skirtumas? Kas iš to?” Mano drauge, jei sistema žlugs, paimk viską, ką pasakiau pirmiau, ir padaugink iš tūkstančio. Žmogus, neturintis įgūdžių ir užsidegimo, negaus maisto. Naujieji šeimininkai gal ir skleis lygybės vėliavą, gal ir įteisins visuotinę lygybę, bet pamažu pastebėsite, kad talentingieji ir charizmatiškieji vis tiek gaus geriausius dalykus. Ši taisyklė nepasikeis nei per jūsų, nei per jūsų anūkų gyvenimą.
- Tai, kas jūsų viduje, yra svarbu tik dėl to, ką tai verčia jus daryti
“Bet svarbu tai, kas yra viduje! Taip sakė mano mama!”
Būdamas versle, kuriame dirbu, pažįstu dešimtis pradedančiųjų rašytojų. Jie save laiko rašytojais, vakarėliuose prisistato rašytojais, žino, kad giliai viduje turi rašytojo širdį. Vienintelis dalykas, kurio jiems trūksta, yra tas nedidelis paskutinis žingsnis, – kad jie iš tikrųjų pradėtų rašyti.
Bet argi tai svarbu? Ar “rašymas” yra toks svarbus, sprendžiant, kas yra, o kas nėra tikrasis rašytojas?
Dėl Dievo meilės, žinoma, kad taip!
Supraskite, yra bendra, paprasta gynyba viskam, ką iki šiol sakiau, ir kiekvienam kritiškam balsui jūsų gyvenime. Tai yra tai, ką jums sako jūsų ego, kad tik nereikėtų atlikti sunkaus darbo ir tobulėti: “Aš žinau, kad viduje esu geras žmogus”. Tai taip pat gali būti suformuluota taip: “Aš žinau, kas esu” arba “Aš tiesiog turiu būti savimi”.
Nesupraskite manęs neteisingai. Tai, kas esate viduje, yra viskas – vaikinas, kuris nuo nulio pastatė namą savo šeimai, tai padarė dėl to, kas jis buvo viduje. Kiekvienas blogas dalykas, kurį kada nors padarėte, prasidėjo nuo blogo impulso, nuo kokios nors minties, kuri šokinėjo jūsų galvoje tol, kol pradėjote veikti. Ir kiekvienas geras dalykas, kurį padarėte, taip pat prasidėjo nuo to, “kas esate viduje”. Vien pati frazė be veiksmo ir darbų yra metaforinis purvas, iš kurio auga jūsų vaisiai. Bet štai ką kiekvienas turi žinoti ir su kuo daugelis iš jūsų negali susitaikyti:
“Jūs” esate ne kas kita, o vaisius.
Niekam nerūpi jūsų purvas. “Kas esi viduje” yra tuščias ir beprasmis pareiškimas iki tada, kai tai pradeda kažką duoti kitiems žmonėms.
Viduje jaučiate didelę užuojautą vargšams žmonėms. Puiku! Ar dėl to ką nors darote? Ar išgirdę apie kokią nors baisią tragediją, savo bendruomenėje sakote: “O, tie vargšai vaikai. Tegul jie žino, kad apie juos galvoju”? Nes jei tik taip, tai velniop! Sužinokite, ko jiems reikia, ir padėkite jiems tai suteikti. Po kiekvienų masinių šaudynių šimtas milijonų žmonių siunčia mintis ir maldas. Ką suteikė kolektyvinė tų gerų minčių galia? Ničnieko konkretaus! Vaikai miršta kiekvieną dieną, nes milijonai iš mūsų sako sau, kad sielvartauti dėl to yra taip pat gerai, kaip ir daryti. Tai vidinis mechanizmas, valdomas tingiosios smegenų dalies, kad neleistų jums iš tikrųjų dirbti ir ką nors nuveikti realiai.
Kiek iš jūsų dabar vaikšto ir sako: “Ji (jis) mane mylėtų, jei tik žinotų, koks įdomus žmogus esu!”. Ar tikrai? Kaip visos jūsų įdomios mintys ir idėjos pasireiškia pasaulyje? Ką jos verčia jus daryti? Jei jūsų svajonių mergina ar vaikinas turėtų paslėptą kamerą, kuri jus sektų mėnesį, ar jie būtų sužavėti tuo, ką pamatė? Atminkite, kad jie negali skaityti jūsų minčių – jie gali tik stebėti ir matyti. Ar jie norėtų būti tokio gyvenimo dalimi?
Nes viskas, ko prašau, tai taikyti sau tuos pačius standartus, kuriuos taikote visiems kitiems. Ar neturite to erzinančio draugo krikščionio, kurio vienintelis kada nors pateiktas pasiūlymas kam nors padėti yra “pasimelsti už juos”? Ar tai jūsų neveda iš proto? Aš net nekomentuoju, ar malda veikia, ar ne; tai nekeičia fakto, kad jie pasirinko vienintelę pagalbos rūšį, dėl kurios nereikia pakilti nuo sofos. Jie susilaiko nuo visų ydų, mąsto švariomis mintimis, jų vidinis purvas kuo švariausias, bet kokie vaisiai iš to išauga? Ir jie turėtų tai žinoti geriau, nei bet kas kitas – vaisių metaforą pavogiau iš Biblijos. Jėzus vis kartojo, kad “apie medį sprendžiama iš jo vaisių”. Tiesa, Jėzus niekada nesakė: “Jei norite čia dirbti, parduokite!”. Ne, jis sakė: “Kiekvienas medis, kuris neduoda gerų vaisių, nukertamas ir metamas į ugnį”.
Žmonės nelabai gerai reagavo, kai Jėzus jiems tai kalbėjo. Lygiai taip pat, kaip anie pardavėjai nelabai maloniai reagavo, kai Alecas Baldwinas jiems pasakė, kad jiems reikia užsiauginti kiaušus arba susitaikyti su tuo, jog teks blizginti jo batus. Tai veda mus prie paskutinio punkto.
- Viskas, kas yra jūsų viduje, kovos prieš jūsų tobulėjimą
Žmogaus protas yra stebuklas, ir jūs niekada nepamatysite, kad jis veiktų gražiau nei tada, kai kovoja su įrodymais, jog turi keistis. Jūsų psichikoje yra daugybė gynybos mechanizmų, kurie yra sukurti tam, kad atmuštų ir užgesintų viską, kas gali išvesti jus iš esamos nevykėlio padėties – paklauskite bet kurio narkomano. Todėl net dabar kai kurie iš jūsų, skaitantys šį straipsnį, jaučia, kaip jūsų smegenys bombarduoja jus priežastimis, verčiančiomis atmesti tai, ką perskaitėte. Iš patirties galiu pasakyti, kad jos dažniausiai pasireiškia, kaip:
- Sąmoningai interpretuojama bet kokia kritika, prilyginant ją asmeniniam įžeidimui
“Kas jis toks, kad vadina mane tinginiu ir niekam tikusiu! Geras žmogus niekada taip su manimi nekalbėtų! Jis visa tai parašė tik tam, kad jaustųsi pranašesnis už mane ir priverstų mane blogai jaustis dėl savo gyvenimo! Aš sugalvosiu savo įžeidimą, kad jam atkeršyčiau!”
- Dėmesys sutelkiamas į pasiuntinį, siekiant išvengti pačios žinios
“Kas tas vaikinas, kad nurodinėtų man, kaip gyventi? Ak, koks jis aukštas ir galingas! Tai tik kažkoks kvailas rašytojas internete! Eisiu apie jį ką nors iškasti, kad įsitikinčiau, jog jis kvailas ir kad viskas, ką jis sako, yra kvaila! Šis vyrukas toks pretenzingas, kad mane vemti verčia!”
- Dėmesys sutelkiamas į toną, kad nebūtų girdimas turinys
“Knisiu čia tol, kol rasiu kokį juokelį, kuris yra įžeidžiantis, kai yra ištrauktas iš konteksto, o tada kalbėsiu ir galvosiu tik apie tai! Girdėjau, kad dėl vieno įžeidžiančio žodžio visa knyga gali tapti išmetama ir nematoma!”
- Pagražinama asmeninė istorija
“Viskas nėra taip blogai! Žinau, kad praėjusį mėnesį grasinau nusižudyti, bet dabar jaučiuosi geriau! Visiškai įmanoma, kad jei ir toliau darysiu būtent tai, ką darau, galiausiai viskas susitvarkys! Aš sulauksiu savo didžiojo persilaužimo, o jei ir toliau darysiu paslaugas tai gražiai merginai, galiausiai ji ateis!”
- Tikinama, tarsi bet koks savęs tobulinimas būtų savo tikrojo “aš” išdavimas
“Aha, vadinasi, turėčiau atsikratyti visų savo mangų, o vietoj to šešias valandas per dieną vaikščioti į sporto salę ir pasidaryti purškiamą įdegį? Nes tai yra vienintelė kita galimybė.”
- Atidėliojamas bet koks savęs tobulinimas iki kol visas pasaulis pasikeis, kad prisitaikytų prie tavęs
“Jei sunkiai dirbsiu, tik įtvirtinsiu korumpuotą sistemą! Žinoma, sistema neturi jokios priežasties manęs klausytis, kol aš nieko nedarau, todėl niekada negalėsiu padėti jos pakeisti, bet vis tiek!”
Ir taip toliau. Atminkite, kad kančia yra patogi. Štai kodėl tiek daug žmonių ją renkasi. Laimė reikalauja pastangų. Taip pat ir drąsa. Nepaprastai guodžia žinojimas, kad tol, kol nieko gyvenime nesukursi, niekas negalės ir pulti, nes nebus ką pulti. Daug lengviau tiesiog sėdėti ir kritikuoti kitų žmonių kūrinius. Šis filmas yra kvailas. Tos poros vaikai yra nevykėliai. Tos kitos poros santykiai yra siaubingi. Tas turtingas vaikinas yra lėkštas. Šis restoranas – šlykštus. Šis interneto rašytojas yra asilas. Geriau paliksiu piktą komentarą, reikalaudamas, kad interneto svetainė jį atleistų. Matote, aš kažką sukūriau.
Palaukite, ar nepamiršau paminėti šios dalies? Taip, kad ir ką bandytumėte pastatyti ar sukurti – ar tai būtų eilėraštis, ar naujas įgūdis, ar nauji santykiai, – tuoj pat atsidursite kritikuojančių ne-kūrėjų, kurie tai gadins ir griaus, apsuptyje. Galbūt ne į akis, bet jie būtinai tai darys. Tavo girti draugai nenori, kad tu būtum blaivus. Tavo draugai su antsvoriu nenori, kad pradėtum sportuoti. Tavo draugai bedarbiai nenori, kad darytum sėkmingą karjerą.
Tik nepamirškite, kad jie tik išreiškia savo pačių baimę, nes kitų žmonių darbo griovimas yra dar vienas pasiteisinimas nieko neveikti. “Kodėl turėčiau ką nors kurti, jei tai, ką sukuria kiti, yra šlykštu? Aš jau tikrai būčiau parašiusi romaną, bet palauksiu, kol atsiras kas nors gero, nenoriu rašyti kito “Saulėlydžio”!” Kol jie niekada nieko nesukuria, jų kūriniai amžinai bus tobuli ir nepriekaištingi. Arba, jei jie ką nors sukurs, jie pasirūpins, kad tai darytų su atsainia ironija. Jie tyčia padarys jį blogą, kad visiems kitiems būtų aišku, jog tai nėra tikrosios jų pastangos. Tikrosios jų pastangos būtų nuostabios. Ne taip, kaip tas šūdas, kurį sukūrėte jūs.
Nebūkite tokiu žmogumi. Jei esate tas žmogus, nebebūkite juo. Būtent tai verčia žmones tavęs nekęsti. Būtent tai verčia tave nekęsti savęs.
Taigi, o jeigu dabar pasakytume taip: po metų – tai mūsų galutinis terminas. Kol kiti žmonės jums sako: “Padarykime naujametinį apsisprendimą šiais metais numesti 15 kilogramų!”, aš pasakysiu, kad pasižadėkime padaryti bet ką – papildyti savo žmogiškųjų įrankių rinkinį bet kokiu įgūdžiu, bet kokiu patobulinimu ir tapti pakankamai geru, kad padarytume įspūdį žmonėms. Neklauskite manęs, ką. Po galais, pasirinkite ką nors atsitiktinai, jei nežinote! Pradėkite lankyti karatė, šokių pamokas arba keramikos užsiėmimus. Išmokite kepti. Pastatykite paukščių namelį, sukalkite inkilą. Išmokite masažo. Išmokite programavimo kalbos. Nufilmuokite filmą apie vabalus. Pradėkite kurti “YouTube” vlogą. Rašykite dienoraštį.
Tačiau svarbiausia yra tai, kad aš nenoriu, jog susitelktumėte į tą kažką didingo, kas jums nutiks (“Susirasiu merginą, uždirbsiu daug pinigų…”). Noriu, kad susitelktumėte vien tik į tai, kad suteiktumėte sau įgūdžių ir išlavintumėte juos, dėl kurių taptumėte dar šiek tiek įdomesni ir vertingesni kitiems žmonėms. “Neturiu pinigų lankyti maisto gaminimo kursus”. Tuomet paieškokite “Google” “kaip gaminti maistą”. Po šimts, turite vieną kartą nužudyti šiuos pasiteisinimus! Arba jie nužudys tave.
Jūs neturite ko prarasti, o pasauliui jūsų reikia labiau, nei bet kada anksčiau.
Jason Pargin (“David Wong”),
cracked.com
Vertimas – elijas.lt
Jus gali sudominti:
Apie prenumeratą.