Retas kuris, atsakęs vaikystėje į klausimą “kuo būsi užaugęs”, tampa tuo, kuo ir sakė būsiąs. Mes norėjome būti kosmonautais, gydytojais, gaisrininkais, policininkais, o tapome fotografais, dizaineriais, rašytojais, statybininkais, inžinieriais, kirpėjais, influenceriais, vadybininkais ir kuo tik nori, tik ne tuo minėtu kosmonautu. Sakau “retas”, nes didžioji dalis jau pamiršome, kuo norėjome būti trečioje klasėje. Gyvenimas mus vėtė ir mėtė, sąlygos ir aplinkybės stumdė ir blaškė, sutikti žmonės keitė mūsų požiūrį, mąstymą ir nuostatas, įtakojo mūsų pasirinkimus – teigiamai ar neigiamai, ir galiausiai šiandien esame ten, kur esame ir darome tai, ką darome. Kas bus rytoj, mes nežinome, ką veiksime po metų – žino tik Dievas.
Kalbu apie tai, kad mūsų gyvenimo planai gali keistis ir dažnai keičiasi, kartais – labai stipriai, net į priešingą pusę. Gali ir nesikeisti – kažkas gal nuo mokyklos aiškiai žinojo, kuo bus ir ką darys gyvenime, ir tiksliai, tikslingai ir kryptingai ėjo pasirinktu keliu, nenuklysdamas į šoną. Nors ir tuo atveju gyvenimas gali pateikti siurprizų, kurie gali išmušti iš pasirinkto kelio. Ne veltui sakoma: žmogus planuoja – Dievas juokiasi. Gyvenimas margas, o žmonės labai įvairūs ir skirtingi, todėl matome daugybę skirtingų likimų ir istorijų su pačiais keisčiausiais vingiais. Nėra vieno teisingo būdo, kaip nugyventi gyvenimą, yra tik žmogiškumas, dorumas, moralumas, vertybių sistema, o žmogus ieško ir renkasi. Nėra vienos taisyklės, ką tu turi daryti, kad būtum laimingas, yra tam tikrų pasirinkimų visuma ir ta visuma keičiasi, nes keičiasi pasirinkimai.
Galimybės keistis nebeturi tik miręs – fiziškai ar dvasiškai viduje.
Šis interviu, kurį šiandien siūlau paskaityti, jo mintys prieštarauja kartais primygtinai siūlomai “tiesai” apie tai, kaip turi tvarkingai tvarkytis savo gyvenimą ir visada eiti iš anksto, seniai nusibrėžtu keliu, skrupulingai laikydamasis jo ribų ir nė per žingsnį nenukrypdamas. Nesupraskite klaidingai – yra ir toks gyvenimo būdas, ir jis nėra blogas, tačiau jis tinka ne visiems. Svarbiausia – išlikti gyvam savo viduje, išlikti ieškančiu, trokštančiu ir alkstančiu, išlikti gyvu žmogumi, o ne vaikštojančiu numirėliu. Žmogus gyvas, kol ieško, kol trokšta jo širdis, o ne kol plaka fizinis raumuo.
Jeigu tau kažkas sako, kad dabar tai jau viskas – tu jau pasirinkai ir dabar turėsi vargti visą likusį gyvenimą – netikėk jo žodžiais. Jei pats manai, kad nieko gero nepasieksi ir sėkmė ne tau – netikėk savo mintimis. Jei esi nepatenkintas savo situacija, – atsimink, kad tu gali tai pakeisti. Tu gali daug ką pakeisti, kartais – labai daug, ar net viską. Baigei tau nepatinkančius mokslus? Ne pasaulio pabaiga, – pradėk mokytis to, kas tau miela, kas tinka ir patinka. Nekenti savo darbo? Keisk jį! Nepatenkintas tave supančiais žmonėmis? Atsikratyk jų ir apsupk save tokiais, su kuriais tavo siela atsigaus. Nepatinka gyvenama vieta? Išvažiuok kitur, į kitą miestą ar net valstybę. Nepatinki pats sau? Sveikinu – tai pradžia, nuo kurios gali imti tvarkyti savo mintis ir veiksmus, kurių dėka tapsi tokiu, kuriuo galėsi džiaugtis. Viskas, nuo ko gali priklausyti tavo laimė, džiaugsmas ar sėkmė, šiame gyvenime yra judinama ir keičiama. Kol plaka širdis, kol kvėpuoji, kol trokšti ir suvoki, kad reikia kažką daryti, tol yra galimybė, kad viskas gali pasikeisti. Kol turi svajonę, siekį, tikslą, prasmę, tol niekas neprarasta. O jei ir to neturi, užtenka vieno gyvo širdies dūžio aklinoje nevilties tamsoje ir nuo jo užsives gyvenimo variklis. Galimybės keistis nebeturi tik miręs – fiziškai ar dvasiškai viduje.
Stasys Eidiejus
O dabar – minėtas interviu su žmogumi, kuris pradėjo, kaip humanitaras, redaktorius ir knygų leidėjas, tęsė kaip masažistas, o šiuo metu – suvirintojas. Pamatęs beprasmybę buvusiose veiklose, tuštybę, melą, klastą, veidmainystę žmonių santykiuose, atradęs prasmę ir tikrumą paprastuose žmonėse ir jų penkiuose žodžiuose, iš kurių trys – keiksmažodžiai. Būtinai perskaitykite:
Suvirintoju tapęs buvęs „Aidų“ leidyklos vadovas: patyriau humanitarinį insultą
Ištraukos:
„Geriausias pavyzdys man buvo tada, kai vadovas neapsikentęs išmetė iš cecho, paėmęs už pakarpos, seniai užgėrusį suvirintoją. Tas žmogus baltomis akimis apsisuko, grįžo ir vėl bandė virinti. Direktorius vėl jį išmetė, pastatė prie cecho sargą ir liepęs to darbuotojo neįleisti. Suvirintojas, kurį vadindavo Sieru, nuėjo, atsisėdo ant šaligatvio bortelio kaip Rūpintojėlis – susiėmęs rankomis galvą, tada išsitraukė mobilųjį telefoną ir parašė kokias tris SMS žinutes. Po valandos kažkas atvažiavo iš kažkurių statybų ir jį išsivežė. Sieras dar nespėjo išsiblaivyti, kai jau turėjo kitą darbą.
Supratau, kad Sieras gali visus mano universitetų diplomus pasikabinti ant vinies lauko tualete. Jei aš, kaip Sieras, atsisėsiu ant šaligatvio bortelio ir imsiu rašinėti SMS žinutes, tai po metų toje vietoje ras griaučius su telefonu rankoje“, – pasakoja savo gyvenimą radikaliai pakeitęs humanitaras, buvęs „Aidų“ leidyklos vadovas Pranas Vildžiūnas.
<…> Jei per 20 metų Lietuvoje neatsirado tiek skaitytojų, kad išpirktų 2 tūkst. Platono vertimo egzempliorių, – Platono, kurį apskritai gali versti vienetai… Pusė tiražų iki šiol neišpirkta. Tai ir neužaugo karta, suvokianti tokių knygų vertę.
<…> Kas liko iš „Vagos“? Tai – kavinės su trimis knygų lentynomis, tarp kurių lietuviškų knygų – vos viena kita, bet užtat perkama kažkokia propagandinė literatūra iš Rusijos ir kelionių vadovai. „Pegasas“ – panašiai: vienoje pusėje – kavinė, kitoje – lavinamieji žaidimai; internetinėje parduotuvėje – kažkokios servetėlės, saldainiai, o iki knygų tenka kapstytis. Knygynai tapo erdvėmis, kuriose knygomis nebeprekiaujama.
<…> Taip mano darbo laikas pirmą kartą įgavo vertę. Nes leidyklos vadovo darbas, trunkantis dieną ir naktį, ta niekada nesibaigianti vientisa darbų masė būdavo „už ačiū“. Gyvenime nėra buvę, kad kas nors pasiūlytų atsiskaityti už kokį nors papildomą darbą.
<…> O štai generuojančios ekonomikos salelėje Kapitulščiznos kaime buvo susirinkę tikri gyvenimo matę asai. Taigi – sąžiningi žmonės, geri pašnekovai. Tarp jų nebuvo to, kas būdinga pirmaujantiems universitetams – atsiskaityti su žmonėmis prestižu, o ne pinigais. Prestižo nebuvo, todėl atsiskaitydavo labai smulkmeniškai, suskaičiuodavo kiekvieną eurą. Pirmus dešimt eurų, kuriuos ten uždirbau, įsirėminsiu.
<…> Iki rimtų įgūdžių kelias – tolimas. Suvirinimas – nė kiek ne lengvesnė meistrystė, nei groti smuiku. Įgūdžiai ateina iš to, ką darote. Turite groti kiekvieną dieną.
<…> Lietuvoje darbdaviai vis dar nori, kad dirbtumėte už dyką. O užsienyje niekas nenori, kad dirbtumėte nemokamai. Pilna darbo skelbimų. Nuskraidins, apgyvendins išnuomotame name su atskirais kambariais. Nuveža į darbą ir iš darbo, į lėktuvą ir iš lėktuvo.
<…> Jei dabar žmogus nori nuvažiuoti į archyvą ar muziejų, ką jam reikia daryti, kiek barzda žemę šluoti, kad gautų kokią nors stipendiją iš universiteto? Arba kad atliktų prasmingą, įdomų tyrimą, užuot bandęs pagal dabartines intelektualines madas pritempti Maironį prie gender studies, o Kastyčiui Baltalyčiui suteikti šešias seksualines orientacijas? Kai tiesiog dirbi ir uždirbi, atsiveria labai plačios kultūrinio gyvenimo galimybės.
<…> Anksčiau visada galvojau, kad humanitarinė publika yra labiau kultivuotos sielos. Bet galiausiai supratau, kad – ne. Ten – gyvatynas: intrigos, projektai, dėl kelių eurų gali susimušti kėdėmis ir prismaigstyti peilių vienas kitam į nugarą. Ir jokio gėdos jausmo. Tie žmonės įgyvendina projektus, kurių paskui net jų kolegos, dirbantys tame pačiame skyriuje, neskaito. Ko verti visi tie almanachai? Jų autoriai kuria nulinės vertės dalykus, kurie neįdomūs nei jiems, nei kitiems.
<…> Bet kuris darbas išvargina. Tačiau tai – sveikas nuovargis, po kurio miegi. Ne taip, kaip išėjęs iš eilinio posėdžio arba parašęs projektą, kuriuo pats netiki arba kuriuo tik „pridengi“ vertingą knygą, iš esmės meluodamas. O šis darbas – psichoterapinis. Šalmas nusileido, žiežirba užsidegė, susikaupėte ir – pirmyn. Su kolegomis per penkias valandas persimetate penkiais žodžiais, iš kurių du – „paduok reples“, o kiti trys – keiksmažodžiai. Jokių apkalbų, intrigų.
O čia – kitas interviu su Pranu Vildžiūnu, taip pat vertas dėmesio: P. Vildžiūnas: dabartiniam jaunimui knyga – lyg gyvenimo dugnas
<…> Ne sykį knygyne esu girdėjęs, kaip žmonės ieškosi „plonesnės knygelės“ – renkasi knygą pagal storumą. O juk kaip sakė vienas protingas žmogus, jei knygos neverta skaityti du kartus, tai neverta skaityti ir vieną kartą. Tai daiktas, prie kurio grįžti. O plonų knygelių manija liudija, kad žmogus šiandien linkęs knygą ne skaityti, o perversti. Maža to, man yra tekę matyti studentų, kurie skaito krutindami lūpas – slebizavodami, anot Vaižganto. Ir tai vadinama informacine visuomene?.. Tai triukšmo visuomenė.
<…> Mačiau paviešintą sms žinutę. Mergina rašo: „Ačiū, mieli draugai, kad esate, nes jei jūsų nebūtų, tai dabar sėdėčiau liūdna namuose ir greičiausiai skaityčiau kokią nors knygą“. Pasirodo, sėdėti namuose ir skaityti knygą – tai jau tarsi diagnozė, depresijos simptomas, dugnas…
<…> Pažiūrėkime taip: ar daug yra žmonių, su kuriais yra apie ką kalbėtis ir kurių akiratis pranoksta alaus bokalo kraštus? Daugelis jaunuolių šiandien ne tik šokiruoja savo kalbų turiniu – jie net sakinius konstruoja taip, lyg būtų ne viso proto. Niekada netaps fiziku žmogus, neturintis matematikos žinių pagrindų. Bet kažkodėl į universitetines humanitarines studijas priima net tokius jaunuolius, kurie beveik neįstengia skaityti.
<…> Neskaitanti visuomenė mitologizuojasi, praranda gebėjimą kritiškai mąstyti ir vertinti. Į politikus jie reaguoja kaip į pasakų karalius. Jiems geras yra tas karalius, kuris gražiai atrodo ir griežtai kalba. Maža to, neskaitanti visuomenė yra visuomenė be atminties. Ją yra ištikusi visuotinė amnezija. O politikai ta jos užmaršumu naudojasi.
Nuotraukoje viršuje: Pranas Vildžiūnas. © DELFI (K.Čachovskio nuotr.)
Jus gali sudominti:
Apie prenumeratą.
