Alžyriečio gangsterio ir prancūzų aristokrato istorija filme „Neliečiamieji” sujaudino milijonus žiūrovų
Prie neįgaliųjų vežimėlio prikaustyto prancūzų aristokrato Philippe Pozzo di Borgo ir jo slaugytojo alžyriečio Abdel Sellou istorija, papasakota filme „Neliečiamieji”, sujaudino milijonus žiūrovų.
Tik kodėl režisieriai žiaurią istoriją pavertė komedija? „Philippe ištraukė iš manęs blogį”, – autobiografinėje knygoje „Tu pakeitei mano gyvenimą” prisipažino A. Sellou, tarsi atsakydamas į šį klausimą.
Dabar Abdelis gyvena Paryžiuje ir su žmona augina tris vaikus, o Alžyre laiko vištų fermą. Bet jo gyvenimo istorija negailestingesnė nei filme „Neliečiamieji”.
1971 metais Alžyre gimusį ir vos ketverių metų sulaukusį Abdelį tėvai išsiuntė pas giminaičius į Paryžių. Pagal arabų tradicijas normalu, kad vaikai anksti palieka namus. Paryžiuje Abdelis pradėjo smurtauti, vogti, todėl pateko į kalėjimą. Bet tuomet 20-mečiam A. Sellou likimas ištiesė ranką – jis tapo aristokrato Ph. Pozzo di Borgo, kuris susižeidė skraidydamas parasparniu, slaugytoju.
– Troškote tapti nusikaltėliu?
– Iš tiesų ruošiausi tapti gangsteriu. Nuolat medžiojau grobį. Pakeliui į mokyklą apsirūpindavau pusryčiais – griebdavau ką tik atvežtus ir priešais restoraną išdėliotus produktus.
– Kaip tokiu tampama?
– Neturite nė mažiausio supratimo, koks yra gyvenimas priemiesčiuose. Niekas man ar mano bičiuliams nenurodė prasmingo gyvenimo kelio. Darbas? Ką jis duoda, niekas nepaaiškino. Visas pasaulis buvo tarsi parduotuvė – pats apsitarnaudavau. Vienintelė mintis kėlė nerimą – kad atsiras stipresnis už mane.
– O koks jūs anuomet buvote?
– Aš turėjau garbės kodeksą: dar jaunystėje man buvo aišku, kad dėl pinigų nežudyčiau. Kitokių moralinių vertybių neturėjau. Jei kas nors paskersuodavo į mane, smogdavau. Kartą atsitiktinai pakviestas vienos mergaitės patekau į turtingo žmogaus namus. Šauniai linksminausi, o pabaigoje stebint išsigandusiai namų šeimininkei išnešiau vaizdo grotuvą.
– Buvote šunsnukis.
– Priklausiau nesivaldančiųjų kastai, jaučiausi laisvas kaip žvėris.
Niekas man ar mano bičiuliams nenurodė prasmingo gyvenimo kelio
– Dabar esate per 40 metų perkopęs malonus, apvalokas žmogus – visiškai nepavojingas.
– Nebesu šlykštusis Abdelis. O iki to, kuo tapau, – ilgas, lėtas auklėjimo kelias. Tai – tarsi stebuklas.
– 1993 metų birželio 23-ioji – jūsų laimės diena.
– Vienam ji buvo nelaiminga, o man tapo atgimimo diena: pavojingasis Abdelis pamažėle virto kitu, nusikaltėlis tapo besimokančiuoju. Tą birželio 23-iąją Savojos Alpėse su savo parasparniu nukrito Ph.Pozzo di Borgo. Jam, šampano namų „Pommery” savininkui, buvo sutraiškytas stuburas. Jis buvo paralyžiuotas, ir jo nerūpestingas gyvenimas baigėsi. O mane darbo birža nusiuntė į aristokrato pilį – kaip kandidatą į slaugytojus.
– Jūsų ir Phillipe’o gyvenimas perkeltas į filmą. Omar Sy, kuris jus vaidina, išsigandęs žengia į aukštuomenės pilį.
– Aš nebuvau išsigandęs. Panašių būstų buvau matęs, kai eidavau plėšikauti. Bet tuomet ten atsidūriau ne vogti, o tam, kad gaučiau parašą. Tai, ką pamačiau, priminė filmą: kelios dešimtys kandidatų stovėjo eilėje išsipustę – jie norėjo darbo, o aš dėjau visas pastangas, kad jo negaučiau.
– Filme ir jūsų knygoje nesupratau, kodėl aristokratas pasisamdė priemiesčio nusikaltėlį.
– Jei nebūtų šio filmo, knygos, dokumentinių juostų apie mus, niekas netikėtų šia istorija. Susidūrė dviejų socialinių sluoksnių atstovai. Vienas išsilavinęs, iš Korsikos aristokratų giminės, kurios istorija susijusi su Napoleonu ir šampano fabriku. Kitas – kriminalinis nusikaltėlis, arabas, kurį jo tėvas dar ketverių metų išsiuntė iš Alžyro pas gimines į Paryžių, o 16-metį išmetė iš mokyklos ir jis sunkiai galėjo reikšti savo mintis.
– Taigi kodėl suėjote draugėn?
– Gal tai buvo nesąmoningas troškimas išgelbėti mano gyvenimą? Kodėl Philippe’as norėjo manęs, jei jo aplinkos žmonės nepatarė priimti? Įsileisti mane į namus jiems reiškė savižudybę.
– Ką įžvelgė Philippe’as?
– Buvau ne toks kaip visi – tai jis turėjo suvokti. Philippe’as pats buvo kitoks. Abu buvome atstumtieji: aš – socialine prasme, jis – fiziškai. Nelygiavertė pora, bet abu – žlugę žmonės.
– Philippe’ą slaugėte 10 metų.
– Beprotiškai daug. Kai atėjau į jo pilį, buvau tiksinti uždelsto veikimo bomba. Visus domino, kaip nusikaltėlis ir paralyžiuotasis sutars. Po savo žmonos, sirgusios vėžiu, mirties – šios istorijos nėra filme – Ph.Pozzo di Borgo nugrimzdo į sunkią depresiją. Manėme, kad jis negyvens.
– Pasakodamas apie tai jis sakė, kad išgelbėjote jam gyvenimą.
– Sugrąžinau jam gyvenimo džiaugsmą. Vežiojau jį, prikaustytą prie neįgaliųjų vežimėlio, o jis 180 laipsniu kampu pakeitė mano gyvenimą.
– Bet jis bijojo, kad „išklydęs iš ribų galite ką nors užmušti”.
– Jis nuolat mane auklėjo. Kartą norėjau iš sunkvežimio iškritusį kompiuterį pigiai įbrukti jam, bet Philippe’as tik sužaibavo akimis ir pasakė: palik jį ten, kur radai! Ir aš paklusau.
– Ph. Pozzo di Borgo apibūdino jus kaip nepakenčiamą, išdidų, žiaurų, bet kartu ir žmonišką.
– Toks buvau – Paryžiaus betono statinių produktas. Tie, kurie iš ten ateina, beveik priverstinai išklysta iš normalaus gyvenimo. Šeimos per mažai rūpinasi vaikais, tėvai palūžę nuo sunkios gyvenimo naštos ir nusivylę kova dėl kasdienio išlikimo.
– Visuomenė kalta, kad tapote gangsteriu?
– To nesakau, bet valstybė nieko nepadarė dėl tokių kaip mes. Jei reikštume nepasitenkinimą, ji pasitelktų ašarines dujas ir įstatymus. Mokytojams taip pat buvo nesvarbu, ar lankau pamokas. Iš pamokos mane greitai išprašydavo už durų, nes buvau ramybės drumstėjas. Priešais klasę kabėdavo mokinių paltai, kuriuos apieškojęs rasdavau frankų.
Sugrąžinau jam gyvenimo džiaugsmą
– Turėjote dievaičių?
– Ten, kur užaugau, nėra dievaičių – daugių daugiausia vyresni vaikinai, kurie girdavosi šaunumu. Nepatiri nieko gražaus. Vienintelis dalykas, kurį matai, – reklama. Atsiranda noras įsigyti drabužių, puikių mašinų, bet viskas nepasiekiama. Tuomet paprasčiausiai imi. Dar būdamas bamblys susidūriau su policija, nes apsivogiau prekybos centre. Policininkai buvo draugiški. Metams bėgant matėmės nuolat, buvau sučiuptas daugybę kartų, tapome kone draugais. Kai buvau vaikas, jie negalėjo man nieko padaryti. Mano nusikaltimai vis sunkėjo – muštynės, įsilaužimai, brangenybių, filmavimo kamerų, fotoaparatų, kompiuterių vagystės – gvelbiau viską.
– Nebijojote patekti į kalėjimą?
– Esu užaugęs kalėjime – Paryžiaus priemiesčio betono statinyje. Kilusiems iš ten kalėjimas nebaisus.
– Praėjus porai dienų po 18-ojo gimtadienio sėdėjote kalėjime.
– Na, ir kas? Tai, kad ten pakliūsiu, buvo tokia pat natūrali būsena kaip nėščiosios, kuri po devynių mėnesių pagimdžiusi vaiką juo džiaugiasi. Kalėjimas man buvo atostogos, per kurias pasisemi jėgų. Tai tarsi „Club Med” viešbutis – tik be paplūdimio smėlio ir gražių bangų. Ten susitikau su tikrai kietais vaikinais ir išmokau daugiau nei savo mokymosi metais.
– Garbinga profesija – nejaugi niekada netoptelėjo ši mintis?
– Ten, kur užaugau, buvo žinoma, kad darbdavius atbaido vien gyvenamosios vietos adresas. Šešiolikos supratau, kad neturėsiu jokios profesijos. Dažnai miegodavau stotyse ar traukiniuose, su panieka žiūrėdavau į tarnautojus, važiuojančius į darbą, – bereikšmiais žvilgsniais. Toks būti nenorėjau, tarsi avis kaimenėje.
– Jūs gyvenote geriau?
– Nenoriu savo gyvenimo dailinti. Bet jausmas atsidurti anapus įstatymo, būti karaliumi suteikia polėkio.
– Bet tai gyvenimas be ateities.
– Taip, neturėjau jokio šanso. Prieš 20, 25 metus, kai gyvenau Paryžiaus priemiestyje, ten tvyrojo negailestinga aplinka. Neturėjome ginklų, reikalui esant pasitelkdavome peilius. Bet ten dabar dar daugiau žiaurumo, žmogžudysčių, tvyro baisus smurtas, į darbą paleidžiami sunkūs ginklai, „Kalašnikov” automatai. Mes buvome prarastoji karta, bet dabar dėl krizės viskas dar beviltiškiau. Ph. Pozzo di Borgo iš manęs padarė žmogų, ir už tai esu jam dėkingas.
Pozzo di Borgo iš manęs padarė žmogų
– Seni jūsų bičiuliai šaipėsi iš negailestingojo Abdelio, kuris tapo švelnia slaugytoja?
– Kartą vieną draugelį nusivedžiau pas Ph.Pozzo di Borgo. Apsilankymas jam paliko didelį įspūdį, o grįžęs visiems pasakojo, kad Abdelis slaugo mirusįjį. Dauguma mano senųjų bičiulių jau seniai mirę, priklausomi nuo narkotikų, sėdi kalėjime.
– O jūs staiga patekote į superturtuolių pasaulį.
– Taip, ir daugelis mano išankstinių neigiamų nuostatų pasitvirtino. Dauguma jų – arogantiški. Savo audringos jaunystės metais dariau ką norėjau, jie – taip pat. Jie atostogauja ten, kur jų širdis geidžia. Mano atostogos – stoviniavimas nešvariose namų laiptinėse. Jie negalvoja, kiek įsigyja prabangių automobilių. Kai mes įsigeisdavome prabangių mašinų, pavogdavome ir važiuodavome, kol baigdavosi benzinas. Mes nebijojome ko nors prarasti. Turtuoliai visada bijo prarasti turtą.
– Slaugyti paralyžiuotą sunku.
– Tapau kantrus, išmokau rūpintis žaizdotomis vietomis, pašalinti negyvus odos sluoksnius. Jei būčiau žinojęs, kas manęs laukia, nežinau, ar būčiau sutikęs. Bet, Dieve mano, juk šlapimo nelaikymas smulkmena! Ph.Pozzo di Borgo neturi jokių raumenų žemiau kaklo, niekas nefunkcionuoja, net tuštinimasis. Taip, valiau šūdus nuo užpakalio. Na, ir kas? Gėda ir intymumas įgauna kitokią reikšmę. Iš daug ko su Philippe’u juokėmės. Jis ištraukė iš manęs blogį. Kartą Ph.Pozzo di Borgo buvo arti savižudybės, bet atlikti tai paralyžiuotam sunku.
– O seksas? Vienintelės likusios erogeninės zonos – ausys, kaip sako filmo herojus: „Kartais rytą jos net atsistoja.” O jūsų vaidmens atlikėjas klausia: „Abi?”
– Tiesa, ausys labai jautrios. Kadangi jis visiškai nejaučia kojų ir rankų, kartą pasakiau, kad būtų praktiškiau jas amputuoti. Raumenų neturintį kūną sunku aprengti ir nešioti. Tikrasis gyvenimas – žiauresnis
* Prancūzų filme „Neliečiamieji” alžyrietį A.Sellou įkūnijo aktorius O. Sy, o neįgaliojo aristokrato vaidmens nepabijojo imtis aktorius François Cluzet.
* Režisierių Erico Toledano ir Olivier Nakache’o filmas per neseniai Lietuvoje vykusį festivalį „Kino pavasaris” buvo vienas lankomiausių. Prancūzijoje jis sutraukė 23 milijonus žiūrovų, kitose Europos šalyse – dar 9 milijonus.
* „Nuostabus filmas. Ir aš, neaukštas arabas nedideliu pilvuku, atrodau puikiai. Šis filmas – komedija. Tikrasis gyvenimas yra žiauresnis. Bet ar žmonės nori matyti ir žinoti teisybę? Jie nori svajoti. Scenos, kurios vyksta miesto pakraštyje, viso labo užuominos. Bent kartą, užuot vykę atostogų į Žydrąjį Krantą, pasirinkite Paryžiaus pakraštį. Tai, ką išgyvenau slaugydamas Ph.Pozzo di Borgo, buvo beprotystė. Bet dar beprotiškiau būtų, jei aristokratas slaugytų ligonį miesto pakraštyje”, – taip apie „Neliečiamuosius” atsiliepė slaugytojo prototipas A.Sellou.
Filmas “Neliečiamieji” yra mūsų rekomenduojamų filmų sąraše.
lrytas.lt | 2012, atnaujinta 2018
Jus gali sudominti:
Apie prenumeratą.
