Sveikas, jaunuoli!
Senokai tau rašiau, nes viskas ėjosi neblogai – žmonės gręžėsi nuo mūsų Priešo ir bandomis ėjo į garbingojo Liuciferio gretas. Bet paskutiniu metu, kaip pats matai, oras įkaito ir visame pasaulyje prasidėjo žūtbūtinė kova už nelaimėlių sielas. Gali pasirodyti, jog mums sekasi visai gerai ir mes laimime, tačiau matau ženklų, kurie man kelia nerimą. Jais ir noriu pasidalinti, kad nepavargtum atkakliai dirbti ir neapleistum savo pareigų, iki kol mes galutinai nugalėsim. Mūsų Priešas žadina savo žmones, meta visas jėgas ir šią valandą situacija dar labai neaiški, todėl negalime apsileisti. Turime panaudoti visas gudrybes, visą melą, apgaulę, manipuliacijas, baimę ir šantažą, kad kuo daugiau tų apgailėtinų vargšų nusivestume į Požemio Karalystę.
Kaip matai, mums labai padeda ši pandemija. Jos dėka mes galime stipriai kontroliuoti žmones, įvarydami jiems net ne baimę, bet stingdantį siaubą, kuris paralyžiuoja mąstymą ir jie pasiruošę vykdyti bet kokius paliepimus. Visada atsimink, kad žmogų lengvai paveiksi, jeigu jis neturi moralinių vertybių ir jo siekis yra tik šio pasaulio gėrybės ir pripažinimas. Pasikliauk žmogaus puikybe, jo noru būti priimtinu ir pripažintu, jo išdidumu, jo ego, jo imlumu pagyroms ir godumu viskam, pradedant pinigais ir baigiant valdžia, kas yra vienas ir tas pats.
Mes jau pasirūpinom daugelio šalių valdžiomis – į jas sustatėm mums klusnius tarnus, užmerkėm jiems akis, užkimšom ausis ir nutildėm sąžinę. Šalia jų turime nemažai ištikimų jiems tarnaujančių klapčiukų, bet su jais reikia dirbti, nes kai kurie aptingsta. Dar kai kurie, o varge!, ima praregėti ir nusigręžia nuo tarnystės Požemiui. Atmink – kiekvienas turi silpną vietą, tad jei nepavyksta kurio palenkti į mūsų pusę vienu klausimu, imkis kito, juk žinai, kaip tai padaryti. Bala nematė, tegu jie netarnauja aktyviai, tegu tyli, bet jokiu būdu neleisk jiems pamatyti tiesos ir viso paveikslo, nes pažinę tiesą, jie taps laisvi ir pasidarys mūsų baisiausiais priešais.
Matau labai puikų susiskaldymą ir susipriešinimą. Tai gerai. Pagyrimas ir tau, nes tai ir tavo triūso dalis. Bet nepaliauk, dirbk toliau. Visi turi būti susipriešinę vienas su kitu, nes po vieną juos lengviausiai surinkti ir sulaužyti. Tėvai turi susipriešinti su vaikais, o vaikai – tarpusavyje, vyras ir žmona turi tapti priešais, draugai turi būti suskaldyti ir atskirti taip, kad susipyktų negrįžtamai. Bendradarbiai, kolegos turi imti nekęsti vienas kito. Tie, kurie kovoja prieš mus, taip pat turi būti suskaldyti ir supriešinti – tegu riejasi ir aiškinasi tarpusavyje, kad tik nesusivienytų vienam bendram tikslui. Naudok melą, imkis provokacijų, išnaudok savo geriausius klapčiukus, tegu jie rašo straipsnius, kuria laidas, kad vienaip ar kitaip diskredituotų lyderius. Pilnu pajėgumu pajunk patyčias.
Be abejo, mes labai džiaugiamės kai kurių valstybių sprendimais, ypač tais vadinamais pažymėjimais ar skiepų pasais, kurie dar labiau atskyrė, sukiršino, supriešino ir padalino žmones. Tai labai gerai, tik mūsų klapčiukai turi netingėti, privalo daug ir garsiai kalbėti apie vienų – mūsiškių – dorybes, ir mūsų priešų blogybes. Reikia dar daugiau patyčių, niekinimo, žeminimo, ujimo. Matau, kad kai kurie pavargsta, tai darydami. Kas nutiko? Pritrūko žodžių, epitetų, išsireiškimų? Ima prabudinėti sąžinė? To negalima leisti! Mūsiškiams reikia nuolatos kalti į galvas, tikintis, kad tai paveiks ir neapsisprendusiųjų protus, jog jų neklausantys ir jiems nepaklūstantys yra baisūs žmonės, išgamos, žiurkės ir tarakonai, naikintini sutvėrimai, nešiojantys mirtiną marą, blogesni net už galvijus. Taip mes įdiegsime į saviškių protus pasibjaurėjimą, panieką, pagiežą ir neapykantą, pakeisime jų mąstymą, o jų perprogramuota sąžinė bus rami, nes jie manysis darą gerą darbą, tyčiodamiesi, persekiodami ir varžydami mūsų priešų laisves. Mūsų tikslas – dehumanizacija. Ir nepamiršk pabrėžti, kad visa tai daroma dėl bendrojo gėrio.
Taigi padrąsink mūsų klapčiukus – na, tuos vadinamus įtakojančiuosius, kad jie netinginiautų ir neapsileistų. Man jau kartais darosi nuobodu nuo jų besikartojančių kalbų, bet nuobodumas – mažiausia bėda. Kur kas didesnė – kad jų įtaka mažėja, nes vis daugiau žmonių atsimerkia ir atpažįsta melą. Todėl reikia naujovių, reikia daugiau ir įvairesnės demagogijos, įtikinamesnės, panašesnės į tiesą. Susiimkit pagaliau, nes kai kurios kalbos ir metodai net ir man atrodo kvailai, tai nenuostabu, kad iš jų juokiasi ir priešai. Jei trūksta pinigų, sakyk, kiek jų reikės, tiek ir bus.
Prisimeni mano pamokymus apie hedonizmą? Kuo daugiau malonumų ir kuo mažiau aukos ir kančios! Malonumai čia ir dabar, negalvojant apie ateitį ir kitų gerovę! Malonumai ir jų troškimas turi užpildyti jų protus, kad nė minties neprisileistų apie moralę, aukštesnes vertybes ar, neduok, Liuciferi, apie mūsų Priešą. Egoizmas, egocentriškumas, savanaudiškumas – tai turi būti varomoji jėga. Puikybė ir godumas turi eiti šalia. Jokios empatijos! Stebėk šiuos dalykus ir dirbk prie to. Neišpuikęs, nesavanaudiškas, empatiškas žmogus – mūsų didelė bėda, o jeigu jis mato visą paveikslą, atpažįsta tiesą, atranda mūsų Priešą, tai mūsų bėda virsta tragedija – mes praradome sielą ir greičiausiai jos nebesusigrąžinsime.
Nepergyvenk dėl kai kurių mūsiškių, kurie lanko bažnyčią, rašo ar kalba apie Priešą ar cituoja Knygą. Tai tik išoriniai ritualai ir tušti žodžiai – kaip tušti šoviniai: triukšmo daug, o naudos jokios. Jie mums nepavojingi, tegu žaidžia savo religinius žaidimus ir puikuojasi vienas prieš kitą. Svarbiausia, kad taip ir liktų, kad jie nepradėtų nuoširdžiai ir neveidmainiškai ieškoti Priešo, kad nepradėtų melstis iš tikrųjų, o ne dėl akių, kad nepradėtų širdimi skaityti Knygos. Tiesiog stebėk juos.
Yra kita kategorija, kurie jau ne mūsiškiai. Tie širdimi tiki mūsų Priešu ir kažin, ar mes juos atsikovosime. Bet galime sušvelninti praradimą, neleisdami jiems plačiai ir garsiai kalbėti. Laikykime juos uždarytus savo bendruomenėlėse ir bažnytėlėse, tegu sau gieda ir pamokslauja vienas kitam, tegu meldžiasi vienas už kitą ir tegu verda savo sultyse, bet svarbu, kad jie nepradėtų kalbėti garsiai. Jei tik kuris nors prabiltų garsiau ir drąsiau, tuos reikia tuoj pat nutildyti bet kokia kaina. Sugundyk ir pajunk kitus krikščionis, neva tai brolius, kuriems į protus esame prisėję savo sėklų ir kurie viena koja jau pasiruošę žengti Priešo ir tikrųjų vertybių išdavystės keliu. Tie turėtų juos gėdinti ir drausminti, gal pagąsdinti. Naudok Priešo žodžius, Knygos citatas, kad apeliuotum į jų sąžinę ir tikėjimą. Ir prisimink – skaldyti, skaldyti ir dar kartą skaldyti. Susiskaldę jie taps bejėgiais.
Dar kiti tegu gėrisi savo tuščiais filosofiniais pliurpalais, kurie mums taip pat nepavojingi. Tegu puikuojasi savo apsiskaitymu vienas prieš kitą. Pajudink jų savimeilę, narciziškumą, sužadink puikybę, kad nenustotų šmaikštauti, lieti sąmojus ir didžiuotis savo protu. Kuo labiau jie bus patenkinti savimi, tuo labiau mums nekenksmingi. Dar daugiau – aktyvesnius padrąsink, įkvėpk ir sumokėk klausytojų dėmesiu, svarbesnėmis pareigomis, karjera, kad jie išsipūstų tiek, jog garantuotai liktų Požemio vergais. Sukurk ir išlaikyk iliuziją, kad jie labai svarbūs, žymūs, įtakingi. Į pačius aktyviausius ir klusniausius verta investuoti, nes tokie tampa mūsų šaukliais.
Nepamiršk trolių armijos – tai mūsų pėstininkai. Jiems reikia nedaug – šiek tiek dėmesio, trupučio pasipuikavimo prieš kitus ir patenkinto kikenimo į kumštį, taigi tiesiog pakutenk jų ego, pakasyk pakaušį, kad iš ten išsiristų kelios mūsų įdėtos frazės, keli klausimai, ir tegu sau sklaidosi. Kaip žinai, mes juos nelabai vertinam, jie mums kainuoja visai nebrangiai, o darbą vis tiek daro, nes daug kvailų priešų užkimba ant jų kabliuko, įsivelia į beviltiškas ir tuščias diskusijas, gaišta laiką, eikvoja nervus, erzinasi ir šalia to, yra nedidelė tikimybė, kad pereis į mūsų pusę.
Saugok ir brangink skundikus – jie mums labai svarbūs. Tarp mūsų kalbant, mes juos niekiname, nes jie neturi jokių vertybių, jiems rūpi tik jų pačių pilvas ir žmogiška garbė. Net priešus su tvirtomis nuostatomis ir įsitikinimais mes gerbiame, tuo pat metu apgailestaudami, kad jie ne mūsų pusėje. Tačiau mūsiškiai skundikai mums reikalingi, jie atkreipia dėmesį į esamus ar būsimus pavojus. Skatink skundimą, prie to reikia daugiau padirbėti. Atsilygink jiems, numesdamas saują sidabrinių, sukeldamas piktdžiugą ir saldžiarūgštį pasitenkinimo jausmą, jog jie dirba naudingą darbą. Aktyvesnius apdovanok didesniu žmonių dėmesiu ir pripažinimu – jiems tai labai daug.
Taigi, mano mielas Nelabuk, darbo yra daug ir sustoti negalime. Ką dar atsiminsiu, parašysiu kitąkart. Tiesa, nepamiršk nuolatos kartoti, kad mūsų išvis nėra, kad mes netikri, kad čia pasakos, cha cha cha…
Negaišk su tais, kurių sąžinė gyva, įsitikinimai tvirti, vertybės tikros, kurie laikosi moralės normų, turi tvirtą tikėjimą. Jiems nesvarbios šio pasaulio vertybės, jų neveikia patyčios, žeminimas, niekinimas. Jie, mūsų nelaimei, pažino tiesą. Jie teisingai jaučia ir mato. Jie myli. Myli Priešą, myli vienas kitą, myli gyvenimą – ir tai mums neįkandama. Jie laisvi ir mes negalime jų uždaryti. Net ir uždarę jų kūnus, jų sielos mes nelaimėtume. Jų nenupirksim ir nesuviliosim, jie mums – beviltiški ir prarastos sielos. Nors bandyti visada reikia, nes gal kada kuris pasilps, pavargs ar nusivils.
Tavo senasis Kipšas
2021 rugsėjo 15
Postas Feisbuke: facebook.com
Jus gali sudominti:
Apie prenumeratą.
