Reputacija ar įvaizdis?

Vaikštant rudeniška gatve, spardant kaštonus, mintys sukasi apie gražų rugsėjo orą, mano miestą ir miestiečius, ir tuo pačiu – apie naują politikų sezoną, nes net ir nežiūrėdamas ar neskaitydamas specialiai, negali nematyti naujų rietenų ir skandalų. Negali negirdėti būsimų kandidatų į Prezidentus savigyrų, kai kurių – maivymosi, kai kurių – daužymo sau į krūtinę ir prisiekinėjančio esančiu geriausiu. Ne ne, nepolitikuosiu, nes iš manes prastas politikas – atitinku tik standartinį lietuvio politikos eksperto lygį. Bet man rūpi kiti dalykai, kurie yra itin svarbūs tiek politikoje, tiek versle, tiek socialiniame bendravime, tiek apskritai sėkmingu norinčio būti žmogaus gyvenime. Kalbu apie įvaizdį ir reputaciją.

Šie du žodžiai dažnokai naudojami mūsų kalboje, tik bėda ta, kad ne visi teisingai supranta jų reikšmę, o daug kas juos tiesiog sutapatina, vertindami kaip sinonimus. Įvaizdis ir reputacija – du skirtingi dalykai, nors ir panašūs, bet jeigu jų neskiriame ar suplakame į vieną, galime būti apgauti – būsimų politikų rinkimuose, pirkdami produktą ar paslaugą, bandydami kur nors įsidarbinti, klausydami patarimo ar klausdami nuomonės. Geras įvaizdis ir nepriekaištinga reputacija reikalinga visiems: tiek privačiam, tiek viešam asmeniui, tiek mažai įmonei, tiek ir didelei kompanijai, nes nuo jos priklauso sėkmė, kurios trokšta (greičiausiai) kiekvienas. Tik vėl matau problemą – dauguma asmenų/kompanijų labiau rūpinasi įvaizdžiu, nei reputacija. Tačiau pasakęs “problema”, sakau ir “sprendimas”: labiau imti rūpintis savo reputacija, nei įvaizdžiu, nes ji nepalyginamai svarbesnė.

Įvairūs lietuviški žodynai ar Wikipedia neduoda tikslių, išbaigtų šių žodžių reikšmių. Pabandysiu iššifruoti, bet čia ir dabar peržvelgsim tik supaprastintą variantą. Taigi, kalbant paprastai, atsiremiam į du žodžius – atrodyti ir būti. Įvaizdis – tai, kaip tu atrodai, o reputacija – tai, koks tu esi iš tikrųjų. Arba, įvaizdis – tai, kaip aš noriu, kad mane matytų kiti, reputacija – koks aš esu iš tikrųjų, kai manes niekas nemato. Tad įvaizdis labiau susijęs su manipuliacija, o reputacija – su charakteriu. Dažnai patys, to nesuvokdami, teisingai atskiriame įvaizdį nuo reputacijos. Pavyzdžiui, juk pasakome kartais apie kokį produktą, paslaugą, asmenį ar kompaniją: “Atrodo gerai, o kaip yra iš tikrųjų?” Jeigu mus domina koks nors objektas ar subjektas dėl to, kad norime turėti kažkokių bendrų reikalų (kažką įsigyti, bendradarbiauti), mums rūpi jo reputacija, ne įvaizdis. Įvaizdis gali patraukti dėmesį, tačiau jei nuo kažko priklauso mūsų gerovė ar sveikata, mes nebepasitenkinam tik įvaizdžiu, bet ieškom daugiau informacijos, klausinėjam draugų, klausiam kitų nuomonės, ieškom neigiamų atsiliepimų, kad įsitikintume, jog mūsų neapgaus, kad produktas ar paslauga bus kokybiški. Mes domimės reputacija. Jei domina įvaizdis, ieškai teigiamos informacijos, jei reputacija – ieškai neigiamų atsiliepimų, kad pamatytum ir įsitikintum, ko iš tiesų vertas domėjimosi objektas. Šiais laikais tai padaryti ypač nesunku.

Tarkim, prekybos tinklas A kuria pigiausių prekių tinklo įvaizdį, tačiau iš įvairių nuogirdų ir gandų turi nekokią reputaciją: be priežasteis atleidžiami darbuotojai, laiku neišmokamas atlyginimas, sunkinamos darbo sąlygos ir panašiai. Jei norim įsigyti pigių prekių, mes nelabai kreipiam dėmesį į tuos gandus, nes jie mums nelabai rūpi. Mums svarbu nusipirkti pigiau, o jei ir nelabai pigiau, tai nedaug ką prarasime. Bet jeigu mes norime įsidarbinti, vargu ar ten eisim į darbo pokalbį. Ar bent jau, prieš eidami, itin kruopščiai pasidomėsim neigiamais atsiliepimais: ar tai tik tušti gandai, ar realūs faktai. Vėl gi, dabar mums svarbu reputacija, nes šį kartą mes prarastume kur kas daugiau.

Kitas pavyzdys: ruošiamės kelionei į kalnus. Rinkdamiesi batus, aprangą, kuprinę, virves, kablius ir kitą būtiną inventorių, mes nepasitenkiname gražia reklama su blizgiais paveiksliukais, t.y. įvaizdžiu. Mes vėl kartojam tuos pačius žingsnius: klausinėjam draugų, ieškom informacijos visur, kur galim, skaitom forumus ir t.t., nes nuo to gali priklausyti mūsų sveikata ir net gyvybė. O tuo labiau, kai kalba pakrypsta apie grupės vedlį, kuris vadovaus kopiantiems ir bus atsakingas už jų saugumą, mes skiriam ypatingą dėmesį jo reputacijai. Mums rūpi, kiek kartų, kaip ir kada jis kopė į kalnus, kaip jam sekėsi ar nesisekė. Mums rūpi viskas. Nes juk nenorėtume patikėti vien gražia reklama ir sukurtu sėkmingo vadovo įvaizdžiu, kad ekstremalioje situacijoje nepaaiškėtų, jog vadovas nebežino, ką daryti, pasimeta ir nebekontroliuoja padėties. Arba dar blogiau – viską palikęs, neria į krūmus, gelbėdamas visų pirma savo sveikatą ir gyvybę, palikęs grupės dalyvius likimo valiai. Tokiose situacijose sugriūva “kieto bachūro” sukurtas įvaizdis. Gali pasimatyti, kad tai buvo tik gražus paveikslas, o iš tiesų kietuolis pasirodė esąs silpnas, nemokantis, nežinantis ir savanaudis bailys.

Mes kalbam apie pasitikėjimą. Prieš darydamas svarbų sprendimą, turėtum paklausti pats saves: ar eitum su tuo žmogumi į kalnus? Klausiama dar kitaip: ar aš eičiau su juo į žvalgybą? Jeigu nusprendei su kažkuo eiti, tai reiškia aukščiausią tavo pasitikėjimo tuo žmogumi laipsnį. Tai reiškia, kad tu pasitiki, jog jis sunkesnėj situacijoj tavęs nepaliks, neišduos, neieškos savo naudos, bet visada, bet kada ir bet kokiais atvejais bus su tavimi kartu, palaikys tave ir padės tau. Pasitikėjimas absoliučiai priklauso nuo reputacijos, ne nuo įvaizdžio (na taip, įvaizdis taip pat šiek tiek prie to prisideda, bet jo prisidėjimas yra trapus ir laikinas, tuo tarpu geros reputacijos – ilgaamžis ir tvirtas). Gera reputacija kelia tvirtą pasitikėjimą, sutepus reputaciją, pasitikėjimas krenta. Sugriovus reputaciją, pasitikėjimas griūva.

Įvaizdis kuriamas, o reputacija – pelnoma, per daugelį metų sąžiningai ir teisingai elgiantis, dirbant, kuriant ir vystant verslą, bendraujant su klientais.

Prie įvaizdžio (asmens ar kompanijos, bet šiandien labiau akcentuojam asmenį) dirba ištisos profesionalų komandos: PR specialistai, reklamos ir marketingo profai, krizių valdymo žinovai, atstovai spaudai ir t.t. Jie visi kartu kuria paveikslą žmogaus, kuris turi ambicijų tapti politiku, prezidentu ar kitu svarbiu viešu asmeniu, ar žmogumi, siūlančiu savo produktus ar paslaugas. Panaudojau žodį “kuria”, nes įvaizdis “kuriamas”. Tai yra tikras menas – sukurti gerą įvaizdį. Tam išties reikia daug proto, pastangų ir dažnai – dar daugiau pinigų. Juk kuriamas asmens įvaizdis, paveikslas, imidžas, kuriuo turėtų patikėti žmonės! Jie turėtų manyti, kad tai, ką mato, yra tikra. Jie turėtų neabejoti matomo vaizdo “tikrumu” ir pagal tai daryti sprendimus: pirkti, bendradarbiauti, rinkti į valdžią. Puikiai sukurtas sėkmingo žmogaus įvaizdis beveik garantuoja, kad žmogus patikės jam primestu paveikslu ir pasitikės, o pasitikėdamas padarys sprendimus, naudingus įvaizdžio šeimininkui. Juk retas kuris daro svarbesnius sprendimus nepasitikėdamas. Tas paveikslas gali būti nupieštas itin gerai, gražiai ir vykusiai – dažniausiai taip ir būna, nes darbą daro profai už didelius pinigus. Tą darbą šiek tiek prilyginčiau Photoshop’ui: kai nutrinamos ar paslepiamos nenaudingos detalės ir paryškinamos, padidinamos, o kartais ir pripiešiamos visiškai naujos – nuveikti darbai, savybės ar charakterio bruožai. Asmuo “retušuojamas”. Kuo labiau nupieštas paveikslas skiriasi nuo realybės, tuo didesnis pavojus būti apgautam ir vėliau skaudžiai nusivilti. Įvairios situacijos, kuriose žmogui reikia priimti tam tikrus realius ir atsakingus sprendimus, kai pasimato tikras jo charakteris, elgesys, motyvai ir tikslai, pasitarnauja kaip restauratoriai, dirbantys prie seno paveikslo: jie nutrina pripieštą sluoksnį ir tuomet pasimato realus ir tikras, po juo buvęs paveikslas. Pasimato tikras veidas ir išlenda tikrieji ketinimai. Skambūs žodžiai sudūžta, atsitrenkę į visiškai priešingus darbus ir poelgius. Pirkėjui/sekėjui/rinkėjui ateina nusivylimas. Kas atsitiko? Jis patikėjo įvaizdžiu, užuot kreipęs dėmesį į reputaciją. Įvaizdis neatitiko tikrovės, tai yra, reputacijos. Pasirodo, tikrovė smarkiai skiriasi nuo sukurtos pseudo tikrovės. “Aš pirkau šedevrą, bet štai netyčia užpyliau vandens ir pasimatė, kad ten tik nevykėlio keverzonė!“

Visi matome panašius vaizdus politikoje, kai prieš rinkimus viešųjų ryšių, marketingo, reklamos, atstovų spaudai ir kitų specų kuriamas įvaizdis, apeliuojantis į rinkėjų poreikius, viltis ir lūkesčius, subliūkšta, patekus įvaizdžio prototipui į valdžią. Neužilgo tai matysime ir vėl: artėja rinkimai ir jau dėliojami štrichai būsimiems paveikslams. Ir taip jau gaunasi, kad eilinį kartą apsigavę ir nusivylę jiems pakištu piešiniu, žmonės ir vėl patiki nauju – todėl, kad nekreipia dėmesio į reputaciją. O nekreipia todėl, kad dažnas net nežino, kas tai yra ir su kuo tai valgoma. Apie nebekvestionuojamą etiką, moralinių principų kartelę žemiau grindjuostės bei autoritetingus lyderius, šalia kurių ilgai neišsilaikytų melagiai, demagogai, bestuburiai prisitaikėliai ir menkystos, ir kuriuos galima (jei galima) suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų – sekantį kartą.

Reputacijai pelnyti reikia 20 metų, tačiau jai sugriauti užtenka penkių minučių.

Savo įvaizdį sėkmingai ar nesėkmingai socialiniuose tinkluose kuria ne tik žvaigždės, žvaigždutės bei šiaip įžymybės, bet ir dažnas eilinis vartotojas: talpinamos nuotraukos su egzotinių kelionių, atostogų vaizdais, linksmi ir besišypsantys veidai, brangūs automobiliai, daiktai ir prabangūs apartamentai. Visa tai turėtų kalbėti apie neva tai laimingą ir sėkmingą gyvenimą. Nesiginčysim – kai kada tai realūs vaizdai ir tikras gyvenimas, tačiau dažnai tokia talpinama medžiaga – tik įvaizdis, kuris daliai sekėjų ir draugų kelia pavydą ar varo juos į neviltį, nes jie nemoka atskirti įvaizdžio nuo realybės ir nemoka gyventi savo gyvenimo, o jei jis nelabai pavykęs, tai nemoka ir nežino, kaip viską sutvarkyti, pakeisti ir nuo ko pradėti. Dar ir dabar galime pamatyti kurioziškų, verkt-ar-juoktis nuotraukų, kur merginos nevykusiai pasifotošopina krūtinę, o vyrukai kreivai nusipiešia raumenis. Ko tik nepadarysi dėl įvaizdžio!

Sakykim, kažkas į tokį vaizdą vis dėl to atkreipė dėmesį, užkalbino, pora ėmė draugauti. Jei jau net pirmo susitikimo metu pasimatys įvaizdžio-realybės neatitikimai, tai ką kalbėti apie tolesnę draugystę ar bendrą gyvenimą? Jeigu tas įvaizdis buvo tik nupieštas ant visiško nulio, jeigu po juo realiai nieko nėra – nei charakterio, nei vertybių, nei moralės, tai su kuo tada bendrauti? Juk negyvensi su mistiniu vaizdu, gyventi reikės su realiu žmogumi ir su jo realiu charakteriu. Ką galvoja tokių įvaizdžių kūrėjai ir kiek ilgai jie tikisi taip tempti? Mano palinkėjimas būtų, jeigu leistumėt – kuo greičiau sugriauti tas oro pilis, susprogdinti iliuzinį burbulą ir pradėti statyti kažką realaus, pradėti gyventi savo gyvenimą. Tebus tai nedaug, gal ir nelabai įkvepiančio, bet tai bus tikra ir realu. Tikri ir realūs žmonės tai pamatys ir įvertins, o tie, kurie neįvertins – patys neverti tavo dėmesio.

Vadinamiems influenceriams įvaizdis ypač svarbu, nes nuo jo priklauso skaitytojų ir pasekėjų kiekis, nuo kurio savo ruožtu priklauso parduodamos reklamos įkainiai, jau nekalbant apie garsumą, žinomumą, kas vėl grąžina seką į rato pradžią. Norėčiau dar patikslinti, kad tikraisiais influenceriais (įtakos darytojais, nuomonės formuotojais) iš tikrųjų dažnai būna jų pasekėjai, o vadinamieji influenceriai tik reflektuoja jų mintis, žodžius ir elgseną, ir, pasinaudodami savo talentais susisteminti tai, ką mato ir girdi bei įvairia forma (raštu, žodžiu ar vaizdu) tai išreikšti, grąžina apdorotą informaciją atgal savo pasekėjams. Tada skaitome atsiliepimus: „Aha, tiksliai!”, “Tikrai taip!”, “Mano mintis, ir aš taip galvoju!”. Taigi tuo atveju “influenceris” tiksliau būtų “reflektorius”, kurio “maistas” yra jo pasekėjai. Bet ne apie tai dabar, kaip ir ne apie tai, kad yra “įtakos darytojai” ir “darantys įtaką”, kurie taip pat skiriasi vieni nuo kitų.

Dabar kalbam apie įvaizdį ir reputaciją. Kartais matome, kaip vienas ar kitas influenceris, įžymybė ar šiaip žinomesnis asmuo viešai paslysta, suklysta, pasielgia netinkamai. Esmė ne tai, kad suklydo, esmė – kaip elgiasi po to, kaip reaguoja ir komunikuoja. Štai kažkas paėmė pinigus už išsakytą nuomonę, nepažymėjęs, kad už tai sumokėta, taip apgaudamas savo sekėjus. Teko aiškintis, kad tai vienintelis kartas ir daugiau nebepasikartos. Kitas, žinomas aktorius, buvo pagautas girtas už vairo. Bet jis pasakė: “Pasielgiau netinkamai, pats kaltas ir už viską sumokėsiu pilną kainą”. Trečias, irgi viešas ir žinomas asmuo, patyrė savo restorano bankrotą ir pripažino: “Dėl visko kaltas esu aš ir tik aš”. Ir šalia, visai panašiose situacijose, matome visai kitokias reakcijas. Vienas dedasi kietu, neigia ir išsisukinėja pagal visas “kieto bachūro” paniatkes, nes tik taip, esą, galima neprarasti autoriteto savo sekėjų tarpe. Antra, pagauta girta už vairo, ima sukti uodegą, meluodama apie neva tai kažkokius vaistus, kurie įtakojo promiles, tuo pačiu, pasinaudodama savo padėtimi ir įtaka, šokdina gydytojus, mėgindama suklastoti kraujo tyrimus. Trečias, bankrutavus restoranui, kaltina visus ir viską aplinkui: netinkama vieta, blogi darbuotojai, prastas tiekimas ir t.t.

Vieni bėga nuo atsakomybės ir bando saugoti savo įvaizdį, bet (o, paradokse!) krenta dar žemiau. Kiti, prisiėmę atsakomybę, viešai pripažinę klydę ir atrodę suglumę, nė iš tolo nepanašūs į kietus bachūrus (ach, paradokse), iš tiesų pakyla aukštyn. Šitas paradoksas toks paprastas, kad jo nesupranta išdidumas, kuris nesupranta daugelio paprastų, bet teisingų ir nuoširdžių dalykų. Be abejo, suklydus ar padarius blogus sprendimus, įvaizdis sumenksta ir reputacija sutepama. Pasekėjams, gerbėjams ir potencialiems užsakovams tenka rinktis – patikėti nuoširdumu ar ne, ypač tais atvejais, kai  prisipažinimai įvyko ne savo laisva valia, o tik tada, kai buvo pagauti, kai apgaulė buvo demaskuota. Pamenat, mes kalbam apie pasitikėjimą. Pažeidus reputaciją, pasitikėjimas susvyruoja ir tada jau reikės daugiau laiko ir pastangų jam susigrąžinti, juolab, kad dabar jau žmonės bus įtaresni ir stebės bei klausysis atidžiau. Tačiau reakcija į savo nuopolį parodo tikrą charakterį. Dabar nekeliu klausimo apie tikrą ar tariamą nuoširdumą, nes jei jie buvo nenuoširdūs ir tik vaidino, tai tik jų problemos, ne mano. Nes paaiškėjus dar ir tam, jų reputacijai gali būti suduotas dar didesnis smūgis, o šito, manau, jie tikrai nenori.

Klumpa visi, bet tik drąsūs tai pripažįsta. Klysta kiekvienas, bet tik stiprūs atsiprašo.

Reputacijos pamatas yra charakteris ir visa žmogaus elgsena. Jei charakteris – medis, tai reputacija – jo šešėlis. Tada koks medis, toks ir šešėlis. Įvaizdis yra kuriamas ir jį gali nusipirkti kokį tik nori, o geros reputacijos nenusipirksi už jokius pinigus. Reputaciją reikia nusipelnyti, užsitarnauti, daugelį metų nuosekliai demonstruojant teigiamas charakterio savybes, teisingus pasirinkimus, sąžiningą elgesį, pamatines vertybes, aukštus moralinius standartus, kilnius tikslus ir siekius, tęsint pažadus ir vykdant įsipareigojimus, rodant žodžių ir darbų atitikimą.

Ar ne W. Buffet’as sakė: “Reputacijai pelnyti reikia 20 metų, tačiau jai sugriauti užtenka penkių minučių. Jei pagalvosi apie tai, elgsiesi kitaip”? Yra geras angliškas žodis, nusakantis charakterį – “integrity”, kuris reiškia vientisumą, sąžiningumą, dorumą, principingumą. Man patinka “vientisumo” reikšmė: kai žmogus, kaip asmenybė, yra nedalomas ir vientisas. Kai jo mintys, žodžiai ir darbai nesiskiria, kai jo elgesys nekinta, priklausomai nuo to, ar mato jį kas nors, ar ne. Reputacija – socialinis kapitalas. Tai kaip santaupos “juodai dienai”. Visiems būna juodų dienų, sunkių laikotarpių, išbandymų ir klupimų, bet gera reputacija padeda išstovėti sunkiais laikais. Kai kuriais momentais reputacija gali būti pažeista ar sutepta, bet jei ji iš esmės gera, bus lengviau vėl pakilti ir ją atstatyti.

Su gera reputacija ateina didelė atsakomybė, nes žmonės turi daugiau vilčių ir tikisi, kad pateisinsite jų pasitikėjimą, tad kartą suklupus, jūsų auditorija jus gali nubausti skaudžiau, nei tuos, kurių reputacija nekokia. Bet tada svarbu išlikti sąžiningu ir pripažinti klaidas. Klumpa visi, bet tik drąsūs tai pripažįsta. Klysta kiekvienas, bet tik stiprūs atsiprašo. Esam girdėję pasakymą: „esu padaręs dalykų, kuriais nesididžiuoju“. Man atgrasus šis darinys – toks glamūrinis, ružavas, minkštas, pūkuotas ir nieko nepasakantis. Kodėl nepasakius tiesiai šviesiai: esu pridaręs daugybę nesąmonių, pasielgęs idiotiškai, skaudinęs man artimus žmones. Asmeniškai galiu pasakyti apie save: esu pridirbęs daugybę kvailysčių ir susimovęs aibę kartų, puikiai žinau, kur ir kada buvau ir esu netikęs sūnus, vyras, tėvas ar draugas, apvylęs ir nuvylęs manimi tikėjusius. Ir aš moku už tai pilną kainą, be jokių išlygų ir nuolaidų.

Dažnai mes išeinam su Lape (mano šuniukas) pasivaikščioti naktį ar anksti ryte – ketvirtą, penktą. Visada su savimi nešuosi maišelių surinkti atliktiems reikalams. Gili naktis ar labai ankstyvas rytas – tamsu, nė vieno žmogaus aplinkui, niekas nieko nemato, juk galėčiau viską ir palikti? Juk tikras bachūras šūdų nerenka. Ar ne?


Jeigu norite perpublikuoti šį tekstą ar jo dalį savo tinklapyje, maloniai prašome nurodyti autorystę ir pridėti nuorodą į šį straipsnį. Ačiū.

Parašykite komentarą

Būti laimingu - tavo pašaukimas