Kalėdinis pamokslas

Ir tada Jėzus nusivedė savo mokytinius į nuošalią vietą ir kalbėjo jiems:
– O dabar eikit po visą svietą ir mokykite žmones. Ir užsukite į Lietuvą. Ir pamokslaukite jiems tai, ką dabar jums įsakau. O palieku jums tokį įsakymą – švęskite mano gimimo dieną, pavadindami ją Kalėdomis.
– Švęst tai švęst, bet kaip teisingai tai daryti, mūsų Mokytojau? – paklausė mokinys, kurį Jėzus labai mylėjo.
– Kas turi ausis klausyti, teklauso, – atsakė Viešpats. – Švęskite su trenksmu, su dideliausiu šurmuliu ir džiaugsmu, taip pat su panika ir stresu bei apsirydami sočiai, nes tai simbolizuos jūsų tikėjimą ir gerą bei turtingą gyvenimą. Vakarą prieš Kalėdas pavadinkit Kūčiomis ir joms namų šeimininkė teparuošia dvylika patiekalų, ne daugiau ir ne mažiau.
– Dvylika? Gal čia todėl, kad mūsų tiek yra? – kumštelėjo Tomas šalia sėdinčiam Jokūbui.
– Ša, klausykis, – nutildė Jokūbas. O Jėzus tęsė:
– Tarp tų dvylikos patiekalų negali būti mėsos, bet viskas tegu būna biednai: grybai, kisielius, kopūstai, duona ir kiti panašūs valgiai, ir tegu būna daug žuvies.
– O kodėl be mėsos, Mokytojau? Mums tai kas, bet kaip kiti ir kitos tautos? Pavyzdžiui, lietuviai? – susirūpino Pilypas.
– Todėl, kad aš taip įsakau, – griežtai tarė Viešpats. – O be to, bus daug žuvies. Visi būtinai turi paragauti visus dvylika patiekalų, ir nieko daugiau, nes man taip patinka ir aš taip noriu.
Mokytiniai nuščiuvo ir toliau atidžiai klausėsi Mokytojo, o tie, katrie buvo žvejai, patenkinti trynė rankomis.
– Po staltiese turi būti pakišta šieno mano atminimui.
Čia neišlaikė Simonas ir prunkštelėjo:
– Bet Jėzau, juk ir valgyt nepatogu, o ir šiaip, prie ko čia šienas?
Bet Jėzus tik rūsčiai pažiūrėjo į jį ir nieko jam neatsakė. Kiti mokytiniai pasmerkė Simoną savo žvilgsniais, bet patys tyliai sau mintijo, ką galėtų reikšti šis Mokytojo įsakymas.

Kalėdų rytą visi turite ateiti į bažnyčią, kad kiti miestelėnai ir kaimynai pamatytų jūsų tikėjimą ir pagalvotų, kaip stipriai mylite Dievą.

– Pavalgę visi tegu traukia šiaudus iš po staltiesės ir te sužino, koks gyvenimas jų laukia. O netekėjusios sužinos, ar ištekės kitais metais. Ir dar įsakau jums prisigalvoti kitų įvairių burtų ir prietarų, katrie pranašaus jums ligas ar sveikatą, badą ar derlių, nuliūdimą ar džiaugsmą. O taipogi visi tegu žino, kad tą naktį tvarte kalbės gyvuliai, bet tai bus paslaptis žmogui. Kas įeis į tvartą pasiklausyti, tas mirs negyvai.
Po tų žodžių mokytiniams pasidarė baisu ir jie susiglaudė arčiau vienas kito, ir baukščiai žvelgė į Mokytoją, kuris tęsė:
– Kalėdų rytą visi turite ateiti į bažnyčią, kad kiti miestelėnai ir kaimynai pamatytų jūsų tikėjimą ir pagalvotų, kaip stipriai mane mylite. Grįžus, stalas privalo būti apkrautas visokiausiais valgiais ir visi turi valgyti tiek, kiek telpa ir dar daugiau, kad persivalgytų ir pasidarytų bloga. Taip darydami, mane geriau atminsit. Kas nepersivalgys, tas nemyli manęs ir nevertas manęs.
Mokytiniai išgąstingai klausėsi tokių žodžių, bet neužilgo nusiramino, supratę, kad šis Viešpaties įsakymas neturėtų būti labai sunkus. O Jėzus kalbėjo toliau.
– Mažiausiai trisdešimt dienų prieš Kalėdas visi prekybcentriai turi padaryti ne mažiau kaip 40 procentų nuolaidas įvairioms prekėms, kurių kainas tyčia pakels išvakarėse – tai bus vadinama “Kalėdiniais išpardavimais”. Įvairiose vietose turi būti įrengtos “Kalėdinės mugės”, kur prekeiviai brangiai pardavinės visokias smulkmenas ir niekam nereikalingus daiktus. Visa tai bus daroma mano atminimui.
Dabar jau visi mokytiniai ėmė šurmuliuoti, žvalgytis vieni į kitus ir šnabždėtis, nes jie nežinojo tokių žodžių, kaip ‘prekybcentris’ bei ‘nuolaida’.
– Prekybos centras – tai kaip Jeruzalės turgus, tik didesnis, modernesnis ir su kasos aparatais, – paaiškino Jėzus, perskaitęs jų mintis. Čia dar įsiterpė Matas, kuris buvo labiau mokytas ir nusimanė daugiau apie pinigus:
– Štai, Andriejau, tu esi žvejys ir parduodi žuvį. Paprastai pardavinėji dešimt žuvų už denarą, o šiandien atsistoji turguje ir garsiai šauki: “Dėmesio! Kitom dienom už dešimt žuvų – du denarai, o šiandien – tik denaras!” Va tai yra nuolaida.
Andriejus pagalvojo, paskaičiavo tyliai ir sako:
– Bet palauk, ar čia nėra apgavystė?
– O kam tai rūpi? – atšovė Matas. – Visi bus patenkinti, kad šiandien pigiau, o vakardieną visi jau užmiršo.
– Mokytojau? – klausiamai į Jėzų pažiūrėjo Andriejus.
Bet Mokytojas nieko neatsakė, tik pasilenkęs kažką rašė smėlyje. Po to atsitiesė ir kalbėjo toliau:
– Ir dar tuo laikotarpiu turi būti labai linksma. Visi privalo linksmintis, šypsotis, džiaugtis, o per televiziją ir radiją ištisai turi groti Kalėdines dainas, kol jos tiek nusibos, kad ims pykinti, vien išgirdus pirmus akordus. Kuo labiau pykins, tuo labiau mane mylite. Visi kooperatyvai ir artelės privalės surengti “Kalėdinius vakarėlius”, kur bus daug vyno ir nežabotų aistrų bei linksmybių. Kas nesidžiaugs ir nesilinksmins, tas nemyli manęs.
Čia mokytiniai visiškai sumišo, nes Jėzus pasakė tiek daug jiems negirdėtų žodžių, kad jie net nežinojo, nuo ko pradėti klausinėti. Jie suprato tik vieną dalyką – koks džiaugsmas apima, kai sekasi žvejyba ir grįžti namo pilna valtimi žuvų. Bet kaip gali džiaugtis, jei nepasiseka? Kaip priversti save šypsotis, jei namuose bėda? O juk jie mylėjo savo Mokytoją. Na, nebent išgėrus didelį ąsotį gero vyno… Negana to, Viešpats pasėjo jiems dar daugiau abejonių, tęsdamas:
– Per Kūčias ir Kalėdas visi šeimos nariai turi susirinkti krūvon: vyrai ir jų moterys su vaikais, tėvai ir seserys su broliais. Kas liks vienas, tas nevykdo mano įsakymo, nėra vertas manęs ir užsitrauks aplinkinių pasmerkimą.
Tada keletas mokytinių, kurie neturėjo moters ir vaikų, ėmė nerimauti ir klausinėti:
– Bet Viešpatie, o kaip bus su mumis, kurie neturime moters, ar vaikų, ar seserų, ar brolių? Ar su tais, nuo kurių moteris paėjusi? Ar su tais, kurie patys paėję nuo savo moters ar atleido savo moterį?
– Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kas liks vienas per Kūčias ir Kalėdas ir kas nepasiduos privalomam visuotiniam džiaugsmui bei masinei psichozei, tas nemyli manęs ir nėra vertas manęs.
Po šitų žodžių keletas mokytinių nuliūdo, galvodami apie savo šeimyninę padėtį ar bėdas namuose, o Jėzus kalbėjo toliau:
– Dabar jūs daug ko nesuprantate, bet suprasite vėliau. Todėl nusiraminkite ir darykite, ką jums įsakau. Tuo metu pas kiekvieną turi ateiti Kalėdų Senis ir atnešti dovanų visiems, o ypač – geriems vaikams.
– Kas, kas toks turi ateiti? Kas per belzebubas tas… Kalėdų Senis? – viens per kitą ėmė klausinėti mokytiniai.
– Išlikite ramūs ir teneišsigąsta jūsų širdys, – tarė Viešpats. – Tas Kalėdų Senis bus toks nekaltas, juokingas seneliukas, kuris važinės rogėmis, turės didelį maišą, iš kurio visiems dalins dovanas. Iš tikrųjų tas dovanas tėvai pirks savo vaikams ir apgaudinės juos. Ir taip pat visi pirks dovanas vieni kitiems.

Būtinai turite viską nufotografuoti ir patalpinti Feisbuke, kad visi pamatytų, kaip stipriai mylite Dievą ir koks tvirtas yra jūsų tikėjimas.

Mokytiniai klausėsi išsižioję, nes tokių dyvų dar nebuvo girdėję, o Mokytojas kalbėjo toliau:
– Kiekvienas privalės nupirkti dovaną savo artimui. Jie ieškos tų dovanų po visus prekybcentrius, blaškysis, nervosis, skubės, nespės, rūpinsis ir per visą tą laikotarpį patirs didžiulį stresą bei frustraciją. Moterys lakstys kaip išprotėjusios po turgus ir parduotuves, galvodamos apie šventinį stalą, ieškos produktų, nuolaidų ir patirs didžiulį stresą bei frustraciją.
– Kąąąą tokią patirs? Kas ta frusta…? – išpūtė akis Petras.
– Frustracija. Klausyk, Petrai, štai tau pavyzdys. Įsivaizduok, kad tu išplaukei žvejoti. Visą dieną kepei saulėje ir ničnieko nepagavai. Plaukiant atgal, prakiuro valtis ir nuskendo, tu vos vos išsikapanojai į krantą. Grįžęs namo, sužinai, kad tavo paskutinis asilas padvėsė, tavo trobos stogas įgriuvo, tavo šulinys išseko, o visi šeši tavo vaikai serga. Kaip tu jaustumeis? Tik be keiksmažodžių.
Petras trumpai pagalvojo, tada riebiai nusikeikė ir tarė:
– Kad čia neįmanoma be keiksmažodžių! Kaip jausčiaus? Nu šūdinai. Labai šūdinai. Pats pagalvok, Jėzau, – tiek problemų, tiek rūpesčių, nežinai nuo ko pradėti ir nieko nespėji.
– Štai tokia savijauta vadinasi frustracija, – paaiškino Mokytojas. – Kuo didesnė frustracija, tuo labiau mane mylite. Ir dar kiekvienuose namuose ir miestų aikštėse turi būti papuošta tikra, miške nukirsta palmė. Kituose kraštuose tai bus eglė. Kuo tikresnė eglutė, tuo gilesnį tikėjimą ji simbolizuoja. Ir vargas tiems namams, kuriuose nebus tikros eglutės – jie bus pasmerkti, pažeminti ir išstatyti pajuokai.
Ir dar daug įvairių dalykų apie Kalėdas savo mokytiniams kalbėjo Viešpats, kantriai juos mokydamas, įsakydamas jo nepamiršti ir tinkamai švęsti jo gimimo dieną. Baigdamas Viešpats tarė:
– Ir kai visa tai darysite mano atminimui, ką jums dabar įsakiau, būtinai turite nufotografuoti ir patalpinti Feisbuke, kad visi pamatytų, kaip stipriai mane mylite ir koks tvirtas yra jūsų tikėjimas. Nes kaip tikėjimas be darbų – miręs, taip ir Kalėdos be nuotraukų Feisbuke – mirusios.
Bet mokytiniai jau buvo taip pavargę nuo tiek daug jiems negirdėtų žodžių ir nuo tokių naujų, keistų įsakymų, kad jau beveik nebereagavo į šį paliepimą ir tik abejingai klausėsi. Matas dar bandė paaiškinti Simonui, ką reiškia ‘nuotrauka’ ir ‘Feisbukas’, bet pastarasis tik nervingai numojo ranka:
– Palauk… Aš dar kol kas bandau įsivaizduoti, ką apie mane Kūčių naktį kalbės du mano asilai.
Jėzus baigė kalbėti ir palaimino savo mokytinius. Šie ėmė skirstytis, tarpusavyje aiškindamiesi ir ginčydamiesi apie Mokytojo kalėdinius įsakymus. Ant žolės susimąstęs liko sėdėti tas mokinys, kurį Jėzus labai mylėjo. Viešpats prisėdo šalia ir paklausė:
– Jonai, kodėl toks nusiminęs ir kas neramina tavo sielą?
– Ach, mano Mokytojau, kaip galėčiau nenusiminti ir kaip galėtų džiūgaut mano siela, jei širdį drasko abejonės ir mano tikėjimas susvyravo. Tavo įsakymai labai keisti, o kai kurie visai mane nuliūdino. Man svetimas džiaugsmas ir linksmybės, jei negalvoju apie tave. Jei ką valgau ar nevalgau, tai dėl tavęs. Jei būnu vienas ar būryje žmonių, tai būnu su tavimi. O jei noriu melstis, tai einu į nuošalią vietą ir man nereikia, kad kas nors mane matytų.
Viešpats išklausė mokinio žodžius ir ramiai tarė:
– Te nurimsta tavo siela. Ne viskas auksas, kas auksu žiba, o surūdijusi skrynia gali slėpti didžiausius lobius. Bus daug triukšmo ir linksmybių, ir ne visos jos bus blogos. Kiekvienas elgsis pagal savo įsitikinimus, o tu eik ir daryk tai, ką kalba tavo širdis. Ar būsi vienas ar ne vienas, elkis taip, kaip liepia tavo tikėjimas ir tavo sąžinė. Tai ir bus tavo Kalėdos.
Jėzus pakilo ir nuėjo, kramtydamas smilgą.
Valandėlę pamąstęs, pakilo ir Jonas. Eidamas pro tą vietą, kur Jėzus buvo kažką paišęs smėlyje, jis pamatė užrašytus žodžius: “Kalėdos yra meilė”.

2016 m. gruodis