„Mokytoja mus vadindavo „debilais“. Vieną kartą buvau Čikagoje, manęs paklausė, kiek kalbų moku. Galvoju, aš gi penkias kalbas moku, o buvo įteigta, kad esu „debilas“, – gyvenimo istorija dalijasi žinomas operos solistas Vaidas Vyšniauskas. Jo, neklaužados ir mušeikos, gyvenimą pakeitė tikėjimas ir vienas geras sprendimas – eiti muzikos keliu.
V. Vyšniauskas paauglystėje buvo pasiutęs mušeika. Rūkė nuo vaikystės. Nepilnamečių įskaitoje atsidūrė už tai, kad naktis leisdavo girtuokliaujančių suaugusiųjų draugijoje.
„Kartas nuo karto eidavome už kampo pasiaiškinti santykių. Vieną kartą sėdėjome prie operos teatro, atėjo Žemaitės chebra kapeikų prašyti, o mes kaip tyčia neturėjome nei kapeikų, nei cigarečių ir gavome į galvą. Suprantama, kad paaugęs tu irgi toks daraisi – kažką atimti, pastumti, primušti. Kvailiodamas buvau nulaužęs pisuarą, jis silpnai laikėsi. Mokyklos direktorės vyras, darbų mokytojas, kiekvieną rytą pasitikdavo mane prieš aštuonias. Tai, Vyšniauskai, kada pisuarą atpirksi? Ir mano tėvas turėjo gauti pisuarą. Vieną rytą į mokyklą ėjau su pisuaru“, – prisimena operos solistas.
„Būdavo – išeinu į parduotuvę kefyro ir grįžtu po dviejų dienų“, – dar vienu prisiminimu dalijasi V. Vyšniauskas, o mama jam tada sakydavo: „Tokia ilga eilė? Negaliu patikėti…“
Mokyklos misija turėtų būti ne versti mokinius kalti teoremas ir poemas, o atskleisti vaikų talentus, gebėjimus, ugdyti žmogaus pasitikėjimą savimi
Jis įsitikinęs – tuo metu buvo gana arti skardžio, nuo kurio galėjo nuslysti. O dabar muzikantas reguliariai įkalinimo įstaigose lanko žmones, bendrauja su jais ir bando suteikti jiems vilties.
„Man patinka jiems uždegti viltį ir pasakyti, kad jų gyvenimai nėra sugadinti, kaip įprastai visuomenė pasistengia juos įtikinti. Vaikščiodamas po nepilnamečių koloniją pagalvojau, kad aš visai lengvai galėjau ten atsidurti, nes… Nors muštynės yra norma, vis dėlto už muštynes yra nemažai patekusių į kalėjimą“, – mintimis dalijasi pašnekovas.
V. Vyšniausko tėvas dirbo vairuotoju lėlių teatre, o savaitgaliais po koncertus vežiojo grupę „Hiperbolė“. Mama – siuvėja. Kai tapo sunku pragyventi, išvažiavo dirbti į Kanadą. Iki šiol ten ir gyvena. O pačiam V. Vyšniauskui ypač paauglystėje norėjosi naujų potyrių, pripažinimo ir pagarbos.
„Aš neteisinu to, kad buvau neklaužada, tiesiog bandau nagrinėti. Dabar ir pats esu tėvas, griežtai auklėju savo vaikus, reikalauju, kad jie būtų paklusnūs, pareigingi. Tik galvoju, kad yra svarbesnių dalykų – kokios esi dūšios žmogus. Ar įgysi žinių – antraeilis, trečiaeilis dalykas. Gyvename 21 a. – žinių, kaip ir daiktų, kaupimas neturi jokios prasmės“, – kalba pašnekovas.
Prisidirbęs vienoje mokykloje, V. Vyšniauskas perėjo į kitą. Po pusantrų metų apskritai nusprendė, kad mokslų užteks. Juo labiau, kad visas vasaras uždarbiaudavo restauracijos dirbtuvėse. Galiausiai pakeitęs dar kelias mokyklas tik eksternu baigė dvyliktą klasę.
Ankstyvoje jaunystėje jis nesuvokė savo pašaukimo. Būdamas 19-os pradėjo pusvilnonių šalikų verslą. Tačiau tėvai kartą pasakė: „Mes pasirūpinsime mezgėjomis, o tu eik mokytis dainuoti.“ Supratęs, kad operos scena – jo pašaukimas, vieną dieną spjovė į tą verslą. Tačiau šalikų „bosas“ tada net nesapnavo, koks neįtikėtinas kelias jo laukia, – nuo prekybos šalikais Aleksoto ir Gariūnų turgavietėse, jų transportavimo į Rusiją, Ukrainą iki pasaulinio garso scenos „Metropolitan Opera“ teatre Niujorke.
Gyvenimą pakeitė tikėjimas
V. Vyšniauskas dėkoja Dievui už tai, kad apsaugojo jį nuo pataisos namų ir kalėjimo. Sako, išgelbėjo tik tikėjimas. Tuo metu sostinės Sporto rūmuose rinkdavosi minios norinčių išgirsti naujo religinio judėjimo „Tikėjimo žodis“ skleidžiamas tiesas.
„Aš jau buvau prinokęs prie to atsivertimo. Vėl buvo užvesta baudžiamoji byla už žmogaus sumušimą. Turėjau vaikščioti pas tardytoją – man grasino, kad pasodins: sėdėsi, tikrai sėdėsi… Mano vieno geriausio draugo vestuvės buvo per Naujuosius metus. Taip stipriai atšventėme, kad nei sausio 2-ą, nei 3-ią, nei 4-ą iki tardytojo nenuėjau, užtat sausio 5-ą nuėjau iki bažnyčios“, – sako pašnekovas. Iš pat ryto jis nubėgo į Sporto rūmuose vykusias pamaldas. Anot jo, labai daug žmonių, kurie norėdavo paskirti savo gyvenimą Dievui, eidavo melstis į priekį. O pastorius, kuris vedė maldą, pasakė: jūs nuoširdžiai meldėtės, Dievas tikrai atleido jums nuodėmes. Tiesiai iš ten V. Vyšniauskas nuvažiavo pas tardytoją, tačiau išgirdo: tavo byla, vaikeli, yra uždaryta.
Galbūt tai buvo sutapimas, tik ne pačiam V. Vyšniauskui. Nuo tada viskas pradėjo keistis. Konservatorijos pirmakursis, būsimas operos solistas pasaulį pamatė tarsi kitomis spalvomis. „Atsirado noras keistis, būti geram, daryti gera… Viskas kardinaliai pasikeitė – kompanijos, girtuokliavimai. Buvo tradicija po dviejų savaičių nuo vestuvių atšvęsti siauresniame rate. Ateinu pas draugus, apverčiu stikliuką ir pradedu jiems kalbėti apie tikėjimą. Žinoma, sektantas. Visi draugai nusisuko, o mano tėvai pasakė: ko mes nesugebėjome per visą gyvenimą, Dievas padarė per vieną dieną“, – tikina pašnekovas.
Dabar V. Vyšniauskas prisimindamas mokyklos laikus atlaidžiai šypsosi. Tie, kas prognozavo jam nusikaltėlio ateitį ir kalėjimo belangę, laimei, stipriai suklydo. Tarybiniais laikais, prisimena jis, mokiniai buvo skirstomi pagal tai, kas kam labiau tinka. Jo charakteristikoje buvo parašyta – labiau linkęs fiziniam darbui nei protiniam. „Gal taip ir išėjo. Opera – pakankamai sunkus fizinis darbas“, – sako jis.
Žmona kartodavo: būsi geriausias
Garsiu operos solistu Lietuvoje ir užsienyje tapęs „Metropolitan“ operos užkariautojas V. Vyšniauskas įsitikinęs, kad mokyklos misija turėtų būti ne versti mokinius kalti teoremas ir poemas, o atskleisti vaikų talentus, gebėjimus, ugdyti žmogaus pasitikėjimą savimi.
„Pavyzdžiui, mano žmona. Kai buvau dar dainininkas nulis, sakydavo: tu būsi geriausias, tu dainuosi, tau pavyks. Atrodo, pasirinkau muziką, ir viskas tapo lengva. Nors keletą kartų galvojau mesti dainavimą, bet tuo momentu man buvo reikalinga žmonos pagalba. Tada Lina kartodavo: tu būsi geriausias. Tuo patikėti buvo beveik neįmanoma“, – kalba pašnekovas.
Visi draugai nusisuko, o mano tėvai pasakė: ko mes nesugebėjome per visą gyvenimą, Dievas padarė per vieną dieną
Prieš 15 metų, jei būtų kam garsiai pasakęs, kad dainuos „Metropolitan“ operoje, kad apskritai dainuos ir atliks pagrindinius vaidmenis, turbūt niekas nebūtų patikėjęs, sako jis, o dabar – nieko nuostabaus, tai visiems aišku. V. Vyšniauskas atvirauja, kad muzikos kelyje kartais linkdavo ir į fanatizmą.
„Pradėjęs mokytis konservatorijoje dainavimo pas Noreiką laukdavau rugsėjo, skambinėdavau jam: profesoriau, gal papildomų pamokų galima? Atvažiuočiau pas jus į namus. Ne, Vaidai, nusiramink, užtenka pamokų, kiek gauni. Sėdėdavau fonotekose, kopijuodavau įrašus, buvau išprotėjęs. Dar dabar garaže stovi didelė dėžė kasečių, nežinau, ką su ja daryti“, – sako herojus. Tad, anot V. Vyšniausko, didžiulis kontrastas, kai mokaisi be motyvacijos ir kai nuoširdžiai kažkuo susidomi. „Lankai vidurinę mokyklą, turėtum mokytis, bet tik lankai. O paskui randi sritį, kuri tave domina, įkvepia, kelia tavyje aistrą. Tai visai skirtingi dalykai“, – pažymi jis.
Pagrindinis solistas „Metropolitan Opera“ scenoje
Nuskambėjus paskutiniam vėl į Lietuvos nacionalinį operos ir baleto teatrą (LNOBT) grįžusios operos „Madam Baterflai“ taktui, publika kurį laiką sėdi nuščiuvusi, o tada pratrūksta ovacijomis. Plojimai dar labiau pagarsėja scenoje pasirodžius V. Vyšniauskui. (2019 m.) kovo pradžioje V. Vyšniausko Niujorke laukė ypatingas karjeros laiptelis: „Metropolitan Operoje“ jis dainavo Samsoną Camille’io Saint-Saënso operoje „Samsonas ir Dalila“. Pagrindinis vaidmuo vienoje prestižiškiausių pasaulio scenų – faktas, kurio svoriui pabrėžti nebereikia jokių detalių. Tik vienintelės: šio teatro publika V. Vyšniauską neplanuotai pirmąkart išgirdo dar 2018-ųjų spalį, kai, staiga sunegalavus pagrindiniam dainininkui, lietuvis per mažiau nei pusvalandį buvo tiesiog įmestas į sceną trečiajame operos veiksme.
Debiutas buvo staigus, bet jo priešistorė – ilga. Kartą asmeniniame pašte V. Vyšniauskas rado „Metropolitan Operos“ laišką. Teatras domėjosi, kas atstovauja lietuvių tenorui (operos pasaulyje žinomam kaip Kristian Benedikt), ir pakvietė atvykti. „Teatrai puikiai suvokia, kad tokių sudėtingų pagrindinių vaidmenų atlikėjams tenka milžiniškas krūvis, žiauri atsakomybė ir didžiulė rizika. Todėl vaidmeniui būna samdomi dar vienas ar du solistai“, – aiškina tenoras. Pagrindiniu Samsono atlikėju pasirinktas Roberto Alagna – prancūzų operos žvaigždė. Lietuvis premjeriniuose spektakliuose buvo jo dubleris. Tai reiškia būtinybę puikiai išmokti vaidmenį ir per spektaklius, kuriuose pats nevaidini, pernelyg nenutolti nuo teatro – maža ką. Bet kartu dublerio duona nesuteikia jokių garantijų, kad į to pastatymo sceną apskritai užlipsi. Gal viskas klostysis taip, kad dublerio nė nereikės. O galbūt prireikus bus pasirinktas visai kitas dainininkas.
V. Vyšniauskas ir šiuo atveju, jo žodžiais, buvo lucky. Teatras jam pasiūlė ne tik prireikus pakeisti R. Alagną, bet ir pakvietė dainuoti Samsono kovą vyksiančiame spektaklyje. Taip jis nuo 2018-ųjų rugpjūčio ėmė intensyviai repetuoti ir ramiai laukti po pusmečio vyksiančio debiuto. Bet spalio 1-ąją „Metropolitan Operoje“ publika rinkosi į sezono atidarymo vakarui pasirinktą „Samsoną ir Dalilą“. V. Vyšniauskas – kaip visuomet tokiais atvejais – taip pat buvo teatre, nors to iš dublerių nereikalaujama. Pirmąjį veiksmą R. Alagna sudainavo puikiai ir lietuvis jį pasveikino. „Antrajame veiksme išgirdau įtartinų gaidų, bet to nesureikšminau. Juk mes gyvi žmonės, visko būna. Čia kaip sporte: kartais tritaškiai ar baudos metimai krenta, kartais – ne“, – prisiminė V. Vyšniauskas. Teatro bufete užsisakė salotų ir jų pakramsnojęs ketino eiti į savo kambarį parepetuoti. Staiga atsidarė durys, ir iki tol nematytas vyriškis tenorui pareiškė: „Toliau dainuosite jūs.“ Mat sunegalavęs R. Alagna atsisakė tęsti savo pasirodymą.
„Iš pradžių pamaniau, kad tai pokštas. Vėliau pagalvojau, kad turbūt aš scenoje dainuosiu, o R. Alagna vaidins personažą – taip kartais daroma, pavyzdžiui, per generalines repeticijas, kai pagrindinis dainininkas nori pasaugoti balsą. Ne, sako, tu būsi Samsonas. Bet juk man reikia grimo, sceninio kostiumo – visko! O tas vyras sako: „Tai juk turi dar 25 minutes, eime“, – prisimindamas juokiasi V. Vyšniauskas. Po mažiau nei pusvalandžio jis jau žengė prieš publiką. Kone paskutinę akimirką dar spėjo paskambinti Lietuvoje likusiai žmonai: „Aš einu į sceną. Prašau, pasimelsk.“ LNOBT didžiojoje salėje telpa apie 1000 žiūrovų. „Metropolitan Operoje“ įrengta beveik 3800 vietų, ir ypač sezono pradžioje jos nelieka tuščios. Bet V. Vyšniauskas nei publikos, nei salės mastelio tąkart nematė. Trečiajame veiksme Samsonas yra aklas. Solistui specialiu grimu užklijuojamos akys, tad jis vos vos gali įžiūrėti scenos kontūrus ir partnerius. V. Vyšniauskas prisiminė, kad spektaklį stebi ir vienas bičiulis. Norėjo parašyti jam per „WhatsApp“, kad pafilmuotų debiutą, bet skubėdamas programėlėje niekaip neįžvelgė draugo vardo. „Beveik nematai nei suflerio, nei dirigento. Dainuodamas turi atsiminti viską, ką esi repetavęs anksčiau, kitaip tau jau niekas nepadės“, – prisiminė jis.
Į dažnus klausimus, ar labai jaudinosi, tenoras turi paprastą atsakymą – „nebuvo kada“. Visas trečiasis veiksmas praskriejo lyg stulbinantis sapnas, iš kurio pažadino ovacijos. Netikėtai debiutavusį lietuvį sveikino Dalila – garsusis latvių mecosopranas Elina Garanča – ir spektakliui dirigavęs seras Markas Elderis, kadaise prie šios operos dirbęs su Plácido Domingo. Į sceną pasveikinti naujojo Samsono atėjo teatro meno direktorius Jonathanas Friendas, sveikinimus siuntė „Metropolitan Operos“ vadovas Peteris Gelbas. Jau gerokai vėliau, nusivalęs grimą ir persirengęs, tenoras iš teatro išėjo į naktinį Manhataną. Su salotomis, kurių taip ir nebaigė valgyti. „Ėjau vienas ir galvojau: niekas net nežino, kas ką tik įvyko mano gyvenime. Jaučiau didelį vidinį pasitenkinimą. Aišku, tai – tik vienas iš gyvenimo epizodų.“ Tų epizodų Manhatane ateityje bus ir daugiau. Kovą vyksiančio jau oficialaus savo debiuto V. Vyšniauskas laukia „ryžtinga širdimi“. O 2019-ųjų rudenį tame pačiame teatre patvirtintas ir naujas darbas – vaidmuo Piotro Čaikovskio operoje „Pikų dama“. Ne pirmus metus V. Vyšniauskas viešai kartoja, kad jo gyvenimo svajonė – sudainuoti Otelą „Metropolitan Operos“ scenoje: „Ir jaučiu, kad prie jos artėju. Lėtai, bet užtikrintai.“
Sėkmė – labai logiška tavo sunkaus, nuoširdaus darbo pasekmė
Pastorius bažnyčioje “Naujoji karta”
– Esate protestantų bažnyčios „Naujoji karta“ pastorius. Ar jūs pats pasirinkote tą tikėjimą?
– Aišku, kad pats. Tai sąmoningas pasirinkimas, kai žmogus pats sąmoningai pasirenka, kuo tikėti.
– Tėvai jūsų mažo katalikų bažnyčioje nepakrikštijo?
– Pakrikštijo. Bet tai – tėvų pasirinkimas. Tėvai pasirinko mane pakrikštyti. Aš tada apie tai net nežinojau. Kai pats pasirinkau protestantišką bažnyčią, man buvo 18 metų. „Naujoji karta“ įregistruota 2004ai-siais, bet bendruomenė susiformavo metais anksčiau. Iš pradžių ji buvo kaip namų grupė, paskui išaugo, išsiplėtė. Dabar joje – apie 50 žmonių. Kas yra protestantų bažnyčia? Tai – ne pastatas, o Kristumi tikinčių žmonių susirinkimas. Savo pamaldas mes vadiname susirinkimais. Tada giedame giesmes, meldžiamės, nagrinėjame Dievo žodį. Mūsų susirinkimai, tarnavimai vyksta sekmadieniais. Mudu su Lina esame vieni bažnyčios vadovų. Bažnyčios pagrindas – šeimos: yra rusakalbių, lenkakalbių, daugiavaikių šeimų. Mes esame skirtingų profesijų. Į mūsų bendruomenę ateina mokslininkas su šeima, mokytojų, lakūnas. Prie bažnyčios esame įsteigę reabilitacijos centrą, kad padėtume žmonėms, kurie turi priklausomybių. Kai turiu laisvo laiko, aplankau nuteistuosius Lukiškių kalėjime, pataisos namuose Sniego gatvėje. Tam tikra labdaringa veikla, sakykime, yra tikėjimo išraiška.
– Ar jaučiate Dievo pagalbą, palaimą?
– Be abejo. Sėkmė – ne jautimas, o tikėjimas. Tu gali nejausti pagalbos, bet tiki, kad visur esantis Dievas tau padeda.
– Kas yra sėkmė?
– Tai labai logiška tavo sunkaus, nuoširdaus darbo pasekmė. Stebuklų nebūna. Net stebuklai turi tam tikrų sąlygų. Aš dažnai nagrinėju Šventąjį Raštą, pavyzdžiui, Viešpaties stebuklus, kai jis pamaitino minią. Vieną kartą, antrą pamaitino kelis tūkstančius žmonių. Tam, kad galėtų padauginti duonos ir žuvų, jis turėjo turėti bent kelis kepalėlius duonos ir keletą žuvų.
Dvasinė tarnystė kitiems
Kai V. Vyšniauskas kalba apie tikėjimą – jis iš tikrųjų visų pirma kalba apie tikėjimą. Ne savimi ar kitais, bet Dievu.
Prieš keliolika metų tenoras tapo protestantiškosios „Naujosios kartos“ bažnyčios pastoriumi. Tada pasakodavo, kad kartais sekmadienio rytą sako pamokslą, o vakare dainuoja scenoje. Niekas nepasikeitė ir dabar, kai pasirodymų geografija išsiplėtė, o nemažai laiko tenka praleisti lėktuvuose. Drauge dirbantys režisieriai ar koncertų organizatoriai žino, kad sekmadienis V. Vyšniauskui – laikas, skiriamas šeimai, maldai, galbūt koncertui, bet jokiu būdu ne įprastoms repeticijoms: „Tam yra likusios šešios savaitės dienos. Mano prioritetai visiškai aiškūs: sekmadienio rytą turiu būti bažnyčioje.“
Šitaip veikia tikėjimas – jis paima tave ir padaro kažką neįmanomo
Ankstesniuose interviu tenoras yra ne kartą pasakojęs apie save iki atrandant Dievą ir po to. Vakarėliai, alkoholis, rūkalai – visa tai liko ankstesniame etape, pasibaigusiame prieš 27 metus. Visgi apie kai kurias savo tarnystės veiklas jis prabyla tik dabar: „Niekas nežino, kad kartais lankausi kalėjime. Turiu minčių ateityje tam skirti daugiau savo tarnystės. Puikiai suprantu, kad tie žmonės yra nusikaltėliai, kad jie padarė blogų dalykų. Bet man patarnauti tiems žmonėms yra ypatinga malonė. Kalėjime žmogus yra sustabdytas: jis nebegali daugiau daryti bloga, bet tą laiką gali skirti apmąstymams.“
Pirmoji V. Vyšniausko tarnystė dar 2002 m. buvo vadinamajame Šanchajuje – prasta reputacija garsėjusiose Vilniaus Šnipiškėse. Ten lankydavosi vietinių lūšnelėse, kalbėdavosi su rajono senbuviais, su priklausomybių turinčiais žmonėmis. Ne vienam padėjo įveikti priklausomybę nuo alkoholio: „Turi žmogų įtikinti, kad jis gali tapti laisvas.“
Skeptiškai žvelgiantiems į dvasinius atsivertimus V. Vyšniauskas gali pateikti neįtikėtinų virsmo istorijų: „Pasakoju toks įsitikinęs, nes pats esu matęs, kaip žmogus iš benamio virto ne tik kad vėl socialiu, bet ir tarnaujančiu kitiems.“
Prie „Naujosios kartos“ bažnyčios veikia reabilitacijos centras, kuriam vadovauja vyras, prieš 12 metų buvęs benamis. Su dar vienu tokiu pat žmogumi glaudėsi Vilniuje, apleistame pastate be langų ir durų. Sutikęs jį V. Vyšniauskas pakvietė ateiti į pamaldas, po kurių šis gaus pavalgyti. Vyras ėmė lankytis bažnyčioje, netrukus liovėsi gerti, susirado darbą. Vėliau išvyko dirbti į Airiją, grąžino visas skolas, sumokėjo už dukrų studijas. Grįžęs į Lietuvą pasakė norintis tarnauti tokiems žmonėms, koks jis buvo pats. Todėl dabar vadovauja 12 vyrų priimančiam reabilitacijos centrui netoli Maišiagalos.
„Jeigu žmogus turi viltį – viskas keičiasi. Tam, kad dirbtum, nusipirktum sviesto, tikėjimo nereikia. Tikėjimas reikalingas neįmanomomis aplinkybėmis – kai susergi, kai esi ant bedugnės krašto. Tas, kas išrado lėktuvą, turėjo fanatiškai tikėti, kad vieną dieną žmonės skraidys. Martinas Lutheris Kingas tikėjo, kad rasizmo agresija bus sustabdyta, nors tais laikais tai atrodė beprotybė. Sovietmečiu tikėjome, kad Lietuva bus laisva, nors tai atrodė neįmanoma. Aš tikėjau, kad dainuosiu Otelą, kad dainuosiu „Metropolitan Operoje“, nors kiti manimi netikėjo“, – kalba V. Vyšniauskas.
Esminis klausimas – ne ką pasiekiame, ne ką įsigyjame, bet kuo mes tampame
Keliose mokyklose baigęs Biblijos studijas tenoras tikras: žinių būti sielovadininku jam pakanka. Vis dėlto ateityje norėtų jų gauti dar daugiau, galbūt neakivaizdžiai studijuoti teologiniame koledže. Regis, dvi visai skirtingos gyvenimo pusės ir toliau organiškai pinsis į vieną: tviskančios pasaulio scenos ir kalėjimai bei lūšnynai, nusilenkimai publikai ir tarnystė silpniesiems bei pažeistiems: „Puikiai suprantu, kad Žemėje esame labai laikini. Esminis klausimas – ne ką pasiekiame, ne ką įsigyjame, bet kuo mes tampame.“
Vaidas prisimena buvusio LNOBT direktoriaus Kęstučio Minderio žodžius, kuriuos šis dainininkui pasakė išeidamas į pensiją: „Esu netikintis žmogus, bet vieną stebuklą gyvenime mačiau – tai tu. Kai 1994 m. atėjai į teatrą, sakiau, kad nieko iš tavęs nebus. O dabar nebeturiu komentarų.“ Pats tenoras tokį virsmą aiškina ne vien disciplina ir talentu: „Šitaip veikia tikėjimas – jis paima tave ir padaro kažką neįmanomo.“
Šaltiniai: lrt.lt, alfa.lt, zmones.lt, lrytas.lt, užsienio portalai, Facebook.
Jus gali sudominti:
Apie prenumeratą.
