“Daugelis jų sakė: “Jis velnio apsėstas ir šėlsta. Kam jo klausote?” (Jn 10, 20)
Taip apie Jėzų atsiliepė to meto žmonės, kuomet Jis kalbėjo apie savo ypatingą santykį su dangiškuoju Tėvu. Šioje Rašto eilutėje lietuviškas žodis “šėlsta” dar gali reikšti “išprotėjęs, nesveiko proto, beprotis, pamišęs”. Tas pats žodis sutinkamas ir Festo sakinyje apaštalui Pauliui, kuomet jis gindamasis skelbė Evangeliją: „Pauliau, tu iš galvos kraustaisi! Iš didelio rašto išėjai iš krašto” (Apd 26, 24). “Iš galvos kraustaisi” irgi – “beprotis, pamišėlis”.
Kokia ta Evangelija, ar ji veiksminga šiandien, ar būtina ir ar svarbi, kurios Autorius ir pasekėjai vadinami bepročiais ir pamišėliais ne tik tada, bet ir visus du tūkstančius metų iki šiandien?
Postmodernizmo epocha
Nevarginant skaitytojo terminais, filosofijos koncepcijomis ir srovėmis, disputais ir pavardėmis, pasakykim trumpai – šiandien mes gyvename postmodernizmo epochoje, su kuo nesutiktų kai kurie filosofai, bet vis tik tai visuotinai priimtas terminas, įvardijantis mūsų laikmetį.
Kad būtų šiek tiek aiškiau, kas šiandien vyksta pasaulyje ir kodėl tai vyksta, kodėl, anot vienų, pilna nelogiškumų, nesąmonių, kvailysčių ir absurdų, anot kitų – viskas čia puiku ir nuostabu, anot pirmųjų – pasaulis baigia išprotėti, anot antrųjų – tai pažanga ir progresas, mes turime nors šiek tiek susipažinti su postmodernizmo bruožais, savybėmis, požymiais.
Apibrėžimas iš Visuotinės Lietuvių Enciklopedijos: “Postmodernizmas (lot. post – po (to), paskui, vėliau + modernizmas), kultūros periodas, platus meno, literatūros, filosofijos, estetikos ir kitų mokslo sričių sąjūdis, pakeitęs modernizmą. Postmodernizmo terminas kilo iš sąvokos postmodernas, kurį pirmasis pavartojo R. Pannwitzas knygoje Europinės kultūros krizė (Die Krisis der europaeischen Kultur 1917). A. J. Toynbee knygoje Istorijos tyrinėjimai (A Study of History 1947) šia sąvoka apibūdino naują kultūros fazę. Siekiant įvardyti naujus 20 a. pabaigoje išsiskleidusius kultūros, socialinio, politinio gyvenimo, filosofijos, estetikos, meno raidos procesus, humanistikoje išplito 2 pagrindiniai terminai – postmodernybė ir postmodernizmas. Abu jie ženklina tai, kas vyksta po anksčiau gyvavusių reiškinių. Pirmasis įvardija po époque moderne (modernioji epocha) įsigalėjusios globalizacijos, technogeninės civilizacijos ir naujausių informacinių technologijų paveiktos postmodernios epochos būseną ar pobūdį, antrasis dažniausiai siejamas su naujomis kultūros, filosofijos, estetikos, literatūros ir meno slinktimis bei tendencijomis. Postmodernistinei pasaulėjautai būdinga nusivylimas Šviečiamojo amžiaus idealais, netikėjimas pažanga, racionaliu protu, neišsenkančiomis žmogaus galimybėmis. Postmodernizmas atspindi Vakarų civilizacijos galių ir kūrybinių potencijų silpnėjimą, naujos pliuralistinės metacivilizacinės kultūros tendencijų įsigalėjimą. Postmodernistinės pasaulėžiūros įkvėpimo šaltinių ieškota kitų civilizacijų kultūros vertybėse ir simboliuose, todėl įsivyravo neklasikinis pliuralistinis kultūros tradicijų aiškinimas. Postmodernizmas ne konfliktuoja su ankstesnėmis kultūros, filosofijos, meno tradicijomis, bet įtraukia jas į savo kultūros vertybių ir simbolių sistemą. Postmodernizmas – pavargusios, eschatologinių nuotaikų kamuojamos eklektiškos kultūros reiškinys, kuriam būdinga dogmatiškumo neigimas, atvirumas įvairioms neklasikinėms, marginalinėms apraiškoms, idėjoms.”
Amerikos literatūrologas I. Hasanas (Ihab Hassan) siūlo tokią postmodernizmo požymių klasifikaciją:
- Neapibrėžtumas. Jis pasireiškia visur: ir fizinėje visatos teorijoje, ir literatūrologijoje, ir žmonių gyvenimo stiliuje, mūsų tiksluose, mintyse ir veiksmuose.
- Fragmentiškumas. Viskas pasaulyje yra daloma ir skaidoma. Todėl mene madingas koliažas, muzikos kūrinių „miksas“, eilėrašciai be pradžios ir pabaigos. Postmodernizmas yra nukreiptas prieš vienovę, totalumą, vidinį ryšį.
- Dekanonizacija. Plačiausia prasme – tai autoritetų, normų, kanonų, tradicijų neigimas. Viešpatauja kitimas ir ironija. Meno žanrai netenka savo apibrėžties.
- Paviršutiniškumas, nuasmeninimas. Meno kūriniuose vyrauja neapibrėžti fragmentai, regimybės, netvarūs reiškiniai. „Aš“ ištirpsta stiliuje, kuris jau net ne stilius, nes nepakenčia stabilumo ir dievina kaitą.
- Neprezentatyvumas. Postmodernizmo meno kūriniuose niekas nieko nepristato, neišreiškia (pvz., epocha, to meto literatūra), nes kanonai, stilius, tradicijos, autoritetai yra neigiami.
- Ironija. Ji naudojama kaip ivairovės, netikėtumo, žaismės išraiška.
- Hibridizacija. Hibridas – tai mišrunas, atsirandąs pažeidus žanro ribas. Tada suklesti ivairūs eksperimentai, sumaišantys elitinę ir masinę kultūras.
- Karnavalo stiliaus įsigalėjimas. Jis sujungia ironiją, neapibrėžtumą, fragmentiškumą ir t. t.
- Dalyvavimas. Karnavalą galima pajusti tik dalyvaujant jame. Postmodernizmas viską palieka atvira. Literatūroje vyrauja nebaigto siužeto kūriniai, kad skaitytojas galėtų pats pabaigti kūrinį, mene – performansai, spektakliuose žiūrovai tampa aktoriais.
- Konstruktyvizmas. Tai reiškia, kad pasaulio modeliai, gyvenimo stilius, politinė veikla yra konstruojami.
- Imanentiškumas (imanentinis – vidinis, ne išorinių veiksnių sukeltas). Jis išryškėja dėl proto gebėjimo išreikšti save simboliais. Pasaulis pilnas simbolių, mes su tikrove (realybe) nebesusitinkame.
Paradoksaliai, šie apibrėžimai irgi neturėtų tikti, apbūdinant postmodernizmą, nes jis neapibrėžiamas. Jo negalima patalpinti į kažkokią schemą, nes jis laužo schemas. Jam negalima nustatyti taisyklių, nes jis nepripažįsta taisyklių. Jo negalima stabiliai įvardinti, nes jis nestabilus ir neįvardijamas. Jis kintantis neapibrėžtumas, kurio nepagausi laike, nepadėsi ant žemės, nes laikas yra tik šią akimirką, o žemė laikina, be pamato.
Nėra autoriteto, nėra vienos krypties, nebuvo vakar ir nebus rytoj, viskas kabo ore, viskas kuriama šią sekundę, konstruojama šią minutę. Kitą sekundę ir kitą minutę bus kita konstrukcija. Niekas nieko nereiškia, viskas reiškia viską, kaip aš sukonstruosiu. Viskas laikina, kaip laikinas esu aš, nes nėra amžinybės.
Nėra jokios realybės – aš pats ją kuriu tokią, kokią noriu. Tikrovė anuliuota, vietoj jos – iliuzinis pasaulis. Po manim, virš manęs, šalia manęs – tik tuščia erdvė mano kūrybai ir scena mano ego plėtoti. Nėra grožio etalono – aš pats nusprendžiu, kas yra gražu. Nėra absoliutaus gėrio suvokimo – aš pats nusprendžiu, kas yra gerai.
Nėra objektyvaus teisingumo – aš nusprendžiu, kas yra teisinga. Nėra absoliučios tiesos – visos tiesos yra kuriamos ir sąlyginės. Nėra moralės – aš pats kuriu moralę. Nėra etikos – aš pats ją sukonstruoju. Nėra jokių absoliučių vertybių – aš pats jas sukuriu. Nėra Dievo absoliuto – aš pats sau dievas.
Tai postmodernizmas.
Atimti atskaitos tašką, išspirti atramą, išmušti žemę iš po kojų, pakabinti ore ir įsukti į nesibaigiantį siurrealų sūkurį, iliuzijų verpetą, virtualią realybę, saldų sapną, suteikti iliuzinę karalystę, padaryti karaliumi, galinčiu nuspręsti absoliučiai viską. Padaryti dievu.
Šitas dievas – be prasmės, be tikslo, be turinio, be pašaukimo ir be meilės. Ironiškas, arogantiškas, įžūlus, ciniškas, skeptiškas, besityčiojantis nihilistas.
Kaip tai atsiliepia visuomenėje?
Visaip.
Šiandien aukščiau paminėtos tendencijos, pasaulėžiūra, kuriami naratyvai varžosi ir kovoja dėl mūsų protų ir širdžių. Visą vakarų pasaulį apraizgęs postmodernizmo voratinklis turi savo įrankius – visų rūšių masines informavimo priemones, televiziją, internetą, savo šauklius – influencerius, savo dievaičius – muzikos, kino ar sporto žvaigždes. Kartu su technologijų pažanga, itin greito interneto plėtra neišvengiamai įsivyrauja globalizmas. Darbas, mokslas, kelionės – ką bepaimsi, viskas dabar globalu. Nieko nebereiškia suskraidyti atostogų ar į komandiruotę į kitą planetos kraštą. Gali dirbti nuotoliniu būdu iš bet kurio pasaulio kampelio. O naujienų srautas pilasi nepaliaujamai iš milijonų šaltinių. Čia žodis “naujienos” turėtų reikšti ir informaciją, ir dezinformaciją, ir propagandą, ir antipropagandą, ir demagogiją, ir tikras žinias, ir specialiai sukurptą melą. Viskas taip susimaišę, kad mūsų protai gali perdegti nuo prieštaringų žinių gausos. O kaip atsirinkti, kas yra kas, jeigu nėra absoliučios tiesos? Jeigu sąžinė – nebe autoritetas? Jeigu dauguma renkasi tą ar aną, kaip aš eisiu prieš srovę? Iškyla pasirinkimų dilema. Bet prieš pasirenkant, reikia žinoti ir nuspręsti, kas yra tiesa, o kas melas – nuspręsti pagal savo susikurtą standartą, nes tiesos standartas atmetamas.
Politika globali. Ekonomika – globali. Pasaulio problemos – globalios. Aktualijos – globalios. Ir vis labiau įsigalėjantys postmodernizmo naratyvai – globalūs. Kas vyksta Amerikoje ar Vakarų Europoje – greitai jau ir mūsų kieme.
Postmodernizmas itin baiminasi priespaudos ir tironijos. Bet juk tai skamba neblogai? Kas gi mėgtų priespaudą ir tironiją? Bėdos nebūtų, jeigu perspektyva nebūtų klojama retrospektyvos pagrindu, atotrankos principu ir kerštaujant. Baltieji engė juoduosius? Dabar baltieji klaupiasi, bučiuoja kojas ir atsiprašinėja juodųjų. Moterys buvo žeminamos ir nevertinamos taip, kaip vyrai? Dabar jos ima viršų, dabar jų išsilaisvinimo laikas. Seksualinės mažumos buvo persekiojamos? Dabar jų valanda ir dabar jie viešpatauja. “Internacionalo” eilutės tai nusako tiksliausiai:
Pasaulį seną išardysim,
Iš pamatų pačių ir tuo
Naujai pasaulį atstatysim–
Kas buvo nieks, tas bus viskuo.
Naujos ideologijos užkariauja valstybes, įtvirtinamos ir finansuojamos globaliai, saugomos cenzūros, prisidengiant “neapykantos kalba”. Kadangi teisingumo atskaitos taško nebėra, įtvirtinamas savas “teisingumas”, uzurpuojant informacijos perdavimo kanalus, dabar tarnausiančius naujosios ideologijos diegimui. Stumiamas absoliutus tolerancijos reikalavimas. Skamba šiek tiek keistokai: “reikalauju tolerancijos”. Bet matome tai. Aš dabar galiu būti, kuo panorėjęs, kad ir šaldytuvu, o tu mane turi toleruoti. Tu paklausi – o kur sveikas protas? Koks sveikas protas? Nėra “sveiko” proto ar “nesveiko”. Esu aš ir mano sukonstruota esybė, mano realybė, o tu turi priimti tai.
Kuriama iliuzija, kad demokratija kuo puikiausiai veikia, kad vyrauja nuomonių įvairovė, kad nėra jokios priespaudos, cenzūros ir cancel kultūros, kad kovojama už žmogaus teises ir laisves. Visuomenėje susikuria savistovė atskira „visuomenė“ su savo socialine mikroflora, su visais socialiniais atributais ir visuomenės sluoksniais ir klasėmis: savi palaikantys ir savi nepalaikantys, savi pritariantys ir savi kritikai, savi besidžiaugiantys ir savi liūdintys, savi laimingi ir savi nelaimingi. Visuomenės imitacija, autonomiškai veikianti visos visuomenės viduje, kaip atskiras pasaulis, izoliuotas burbulas. Imituojamos tarpusavio kovos ir nesutarimai. Bet visa tai vyksta viename tame pačiame burbule ir visi priklauso tam pačiam elitui.
Tuo tarpu kita dalis visuomenės mato ir supranta šituos spektaklius. Jie gyvena už burbulo ribų. Jie – atstumtieji, kaip tie požemio gyventojai iš distopinių filmų, pasislėpę nuo viršuje gyvenančio laimingo elito, kuriančio tobulą sterilų pasaulį su maksimalia tolerancija, su visais postmodernizmo atributais.
Menas, muzika, mada, literatūra – viskas turi šokiruoti. Žavėtis ar mėgautis nebėra būtinybės, nes nebėra grožio standartų, nebėra blogo skonio. Lipnia juosta priklijuotas bananas tampa geidžiamiausiu meno kūriniu, skarmalai ir suplyšę batai – naujausiu mados šauksmu. Teisingumo dėlei paminėkim, kad šokiravimas gali būti sveikas proto, minčių, emocijų žadintuvas, kartais sugebantis pažadinti miegančius vidinius užkaborius naujiems minčių skrydžiams, idėjoms, apmąstymams. Bet jis (šokiruojantis menas) turėtų būti sukurtas ne narciziško egocentriko ir įkvėptas ne demoniškų jėgų.
Imitacijų, melo ir veidmainystės laikmetis. Influencerė viename poste užsimezgusį vaisių įsčiose vadina “bejausmiu ląstelių rinkiniu”, kurį panorėjus, šiaip sau, galima “išvalyti”, kitame poste lieja ašaras dėl benamio kačiuko. Labai saugom planetą, globaliai rūpinamės klimatu: smulkiu mastu – atsisakom plastmasinių šiaudelių, tada kiekvieną popierinį pakuojam į celofaną; stambiu mastu – važinėjam elektromobiliu, kurio pagaminimo ir utilizavimo sąnaudos didesnės už jo teikiamą naudą finansiškai ir gamtiškai, skaičiuojant reikalingų pagaminimui iškasenų kiekius.
Simuliacijos įsigalėjimas. “Simuliuoti” – apsimesti, kad turi tai, ko iš tiesų neturi. Simuliuojamas darbas, rūpestis, užuojauta, pagalba, santykiai, vertybės. Simuliuojama politikoje ir ekonomikoje, mene, architektūroje, net sporte.
Galiausiai, mes galime pasijausti, tarsi būtume “įmerkti” į kažkokią milžinišką eksperimentinę kolbą, kur su mumis eksperimentuoja, žaidžia, erzina, šokiruoja, bando, testuoja ir žiūri, kas gausis. Kartais galime pasijusti, kad ne savo noru dalyvaujame kažkokiame siurrealistiniame eksperimente, kur laužo mūsų protą, sąžinę, įsitikinimus, tikėjimą, papročius, tradicijas. Žmonės su didesniu gyvenimo stažu tai jaučia labiau, ir tie, kurie iki šiol kliovėsi savo tikėjimu, tradicijomis, “senoviniu” supratimu apie pasaulį, žmones, tautą ar valstybę. Tas eksperimentas apima visas gyvenimo sferas, nepalikdamas išorinės vietos priebėgai, ir vis įžūliau besiskverbiantis į vidų. Tikėjimas, religija, dvasiniai mokymai, saviugda – tai keletas durų į vidines slėptuves, kur dar bandoma pasislėpti nuo visa apimančios laikmečio dvasios, vis labiau, giliau ir plačiau okupuojančios filosofiją, psichologiją, ekonomiką, politiką, meną, visuomeninį ir asmeninį gyvenimą.
Pasaulis verčiasi žemyn galva. Giliausią išmintį, pačią išminties esenciją, jos pradžią ir absoliutų protą vadina pamišimu ir beprotyste, o kvailystes, nesąmones, absurdus – protingumu, pažanga ir progresu. Viskas dėl nepasotinamų įgeidžių.
“… ateis laikas, kai žmonės nebepakęs sveiko mokslo, bet, pasidavę savo įgeidžiams, pasikvies sau mokytojus, kad tie dūzgentų ausyse; jie nukreips ausis nuo tiesos ir atvers pasakoms.” (2 Tim 4, 3-4).
Jus gali sudominti:
Apie prenumeratą.
