Kai išoriniai tikėjimo atributai ir ramsčiai dingsta, išnyksta ir pasitraukia, lieka tik tai, kas tikra.
Kai nebegali pasirodyti einąs į bažnyčią, sėdintis pirmoje ar penktoje eilėje, lieka pasirodyti tik prieš Tą, kuris nematomas šiam pasauliui.
Kai nebegali giedoti pasipuošęs didžiuliame chore ir garsiai melstis didelėj minioj, lieka tik nuoširdi malda ir padėka vienatvėj.
Kaip sportininkas tuščiame stadione, muzikantas tuščioje arenoje, aktorius tuščioje salėje – viskas be žiūrovų, tada reikia tikėjimo, kad gimtų muzika, spektaklis, kūrinys, kad būtų pasiekti rekordai.
Šiandien tas laikas, kai salės ir arenos tuščios, kaip tuščios gatvės, miestai ir bažnyčios. Bet tuščias ir kapas.
Lieka tikėjimas – toks, koks yra širdy: nesumeluotas, tikras, nuoširdus.
Tikėjimas be žiūrovų.
Kad viskas bus gerai.
Su Šv. Velykom!
2020 balandžio 12
Jus gali sudominti:
Apie prenumeratą.
