H. Fordo sėkmingo verslo filosofija

Henris Fordas (Henry Ford) gimė 1863 m. Detroito apylinkėse, emigrantų iš Airijos šeimoje. Jis anksti susidomėjo mechanika, tačiau ūkininkas tėvas netikėjo sūnaus pašaukimu ir spaudė jį sekti savo pėdomis. Būdamas vos trylikos metų paauglys savarankiškai sutaisė laikrodį, sulaukęs 17-kos metė mokyklą ir įsidarbino pameistriu vienoje Detroito įmonių. Tačiau menkos eilinio inžinieriaus pareigos jo nedomino. H. Fordas svajojo apie pasaulį pakeisiančius funkcionalius ir patikimus variklius, užgimstančią perspektyvios transporto priemonės – automobilio – erą. Varganoje Baglio gatvėje išsinuomojęs pašiūrę, laisvalaikiu ir net naktimis konstravo pirmąją savo 4 arklio galių benzinu varomą brikelę, kuri visuomenei buvo pristatyta 1893 m. Kadangi įmonė, kurioje dirbo H. Fordas, jo darbais ir atradimais nesusidomėjo ir net pasiūlė užsiimti naudingesne veikla, mechanikas nusprendė imtis nuosavo verslo. Tai buvo kompanijos „Ford Motor Company“ pirmieji žingsniai ir jos įkūrėjo kelio į pasaulinę šovę pradžia. Per kelis dešimtmečius mažytė bendrovė tapo ištisa pramonės imperija, gaminančia ne tik automobilius, bet ir traktorius, valdančia geležinkelius, turinčia savo laivus ir ligonines. H. Fordas nuodugniai pasakoja, kaip viso to pasiekė.

Henris Fordas savo pirmajame automobilyje

Mes visai neseniai pradėjome kurti savo šalį – nors ir kalbame apie įspūdingą pažangą, tai tik pradžia. Pažanga nemaža, bet, palyginti su tuo, ką nuveikėme ir ką dar reikia nuveikti, mūsų praeities laimėjimai nieko nereiškia. Žinant, kad daugiau jėgų išeikvojama vien tik dirvai suarti nei visos šalies pramonės įmonėse kartu sudėjus, ima kirbėti mintis, kiek daug galimybių mūsų laukia ateityje. Ir dabar, kai sujudo daugybė pasaulio šalių ir visur esama tiek neramumų, yra puikus metas patarti, kaip dirbti kitaip, atsižvelgiant į tai, kas jau padaryta. Kai kalbama apie galios, automatizavimo ir pramonės veiksmingumą, iškyla šalto, į metalo blizgesį panašaus pasaulio vaizdinys, kuriame didžiulės gamyklos esą išnaikins medžius, gėles, paukščius ir žaliuojančius laukus. Tada teliksiąs pasaulis, pilnas metalo mašinų ir mechanizuotų žmonių. Aš su tuo nesutinku. Manau, per menkai žinome apie mechanizmus ir jų panaudojimą, per mažai suprantame mechanizuotą gyvenimą, todėl ir neturime laiko grožėtis medžiais, gėlėmis, paukščiais ir žaliuojančiais laukais.

Mano nuomone, mes ir taip pernelyg smarkiai stengiamės išstumti malonius dalykus iš gyvenimo manydami, kad veikla gerovei pasiekti ir darbas yra skirtingi dalykai. Iššvaistome tiek daug laiko ir energijos, kad mums lieka tik akimirka pasimėgauti patiems. Galia ir mechanizmai, prekės ir pinigai naudingi tik tada, kai gyvenimui suteikia laisvės. Tai priemonės ir niekas daugiau. Pavyzdžiui, savo vardo mašinų nelaikau tik mašinomis. Jei taip būtų, imčiausi ko nors kitko. Man jos tikrų tikriausias veikiančios verslo teorijos įrodymas. Tikiuosi, tai kai kas daugiau nei vien verslo teorija, kuria stengiamasi šį pasaulį paversti geresne vieta. „Ford Motor Company“ komercinė sėkmė buvo neįprasta. Visiems suprantamai ji įrodė, kad teorija kol kas veikia. Remdamasis vien tik tuo, galiu kritikuoti esamą pramonės sistemą ir pinigų bei visuomenės valdymą kaip žmogus, kurio ši sistema neįveikė. Jei būčiau savanaudis, nereikalaučiau keisti esamos tvarkos. Jei norėčiau vien tik pinigų, dabartinė sistema tam puikiai tinka; man ji uždirba užtektinai pinigų. Bet aš mąstau apie paslaugas. Esama sistema nesuteikia geriausių paslaugų, skatina įvairų švaistymą: daugelis žmonių iš paslaugų negauna visos įmanomos naudos. Šis reikalas pateko į aklavietę. Nors reikia tik geriau planuoti ir kai ką pataisyti.

Pinigai randasi kaip natūralus paslaugų rezultatas. Pinigų turėti būtina. Bet mums nevalia pamiršti, kad jų tikslas – ne patogumas, o galimybė teikti daugiau paslaugų.

Neprieštarauju paplitusiam neigiamam požiūriui į naujas idėjas. Jau geriau skeptiškai žvelgti į visus naujus sumanymus ir reikalauti įrodymų, negu be paliovos vergauti kiekvienai toptelėjusiai minčiai. Skepticizmas, jei taip vadiname atsargumą, yra civilizacijos balansyras. Dauguma aktualiausių pasaulio bėdų kilo todėl, kad naujausių sumanymų imtasi iš pradžių įdėmiai nepatyrinėjus, ar jie geri. Ne kiekviena sena idėja yra gera ir ne kiekviena nauja – bloga, bet jei senoji veiksminga, įrodymų svarstyklės svyra mūsų naudai. Idėjos yra neįtikimai vertingos, bet idėja galų gale yra tik idėja. Beveik kiekvienas gali tai sugalvoti. Tačiau svarbi tik tokia, kurią galima įgyvendinti. Dabar mane labiausiai domina, kaip išsamiai parodyti, kad įgyvendintos idėjos gali būti pritaikytos plačiau – jos yra universalios, susijusios ne vien su automobiliais ar traktoriais. Esu tikras, jog tai paprasta sistema, ir noriu ją taip kruopščiai pristatyti, kad ji būtų priimta ne kaip nauja idėja, o kaip natūralus dalykas. Dirbti yra įprasta, reikia suvokti, kad gerovė ir laimė gali būti pasiekiamos tik sąžiningu darbu. Žmonių ydų dažniausiai kyla dėl mėginimų pabėgti nuo šios natūralios prigimties. Neturiu kitų siūlymų, tik visiškai atsiduoti šiai prigimtinei esmei. Esu įsitikinęs, kad dirbti privalome. Visa tai kilo iš tam tikro įsitikinimo: jei privalome dirbti, verčiau dirbkime protingai ir apdairiai; kuo geriau atliksime savo darbą, tuo geriau bus mums patiems. Visa tai, mano įsivaizdavimu, yra paprasčiausias sveikas protas.

Nesu reformatorius. Manau, pernelyg smarkiai mėginama keisti pasaulį, ir mes į reformatorius kreipiame per daug dėmesio. Yra dviejų tipų reformatorių. Abu nemalonūs. Žmogus, vadinantis save reformatoriumi, nori viską griauti. Jis suplėšys visus marškinius, jei apykaklės saga netilps į kilputę. Jam niekada į galvą nešaus padidinti sagos kilpą. Tokio tipo reformatorius jokiomis aplinkybėmis nenutuokia ką darąs. Patirtis ir reformos eina ne išvien. Reformatorius negali išlaikyti savo užsidegimo susidūręs su tikrove. Jis turi atmesti visus faktus.

Nuo 1914 metų daugybė žmonių įgijo visiškai naujos patirties. Daugelis apie tai pradėjo mąstyti pirmą kartą. Žmonėms atsivėrė akys suvokus, kad jie yra pasaulio dalis. Tada, pasijutę nepriklausomi, suprato, kad į pasaulį galima žvelgti kritiškai. Tai padarius, netrukus paaiškėjo, jog jis ydingas. Svaiginantis, apgaulingai tobulas socialinės sistemos kritiko požiūris iš pradžių gali išmušti iš vėžių. Labai jaunas kritikas būna itin sutrikęs. Jis pasiryžęs sugriauti sena ir pradėti nauja. Rusijoje tokie žmonės iš tiesų net pradėjo kurti naują pasaulį. Štai ten pasaulio kūrėjų darbą tyrinėti geriausia. Iš Rusijos mokomės, kad mažuma, o ne dauguma lemia destruktyvius veiksmus. Taip pat matome, kad žmonės kuria socialinės srities įstatymus, prieštaraujančius prigimtinei teisei, tačiau prigimtis šiuos įstatymus vetuoja dar žiauriau nei carai. Prigimtis vetavo visą sovietų respubliką. Ji neigė prigimtinius dalykus, pirmiausia teisę naudotis darbo vaisiais.

H. Fordas prie savo automobilio

Kai kurie žmonės sako: „Rusija kada nors turės imtis darbo“, bet šis posakis nenusako visos esmės. Varginga Rusija dirba, tačiau jos darbas nieko vertas. Tai nėra nemokamas darbas. Jungtinėse Valstijose darbininkas dirba aštuonias valandas per dieną; Rusijoje jis dirba nuo dvylikos iki keturiolikos valandų. Jei darbininkas Jungtinėse Valstijose nenori dirbti dieną ar savaitę, gali tai sau leisti, ir niekas jam to neuždraus. Rusijoje, klestint sovietizmui, darbininkas turi eiti į darbą, nori jis to ar ne. Žmonių laisvę varžo kalėjimo monotonija grindžiama drausmė, su visais elgiamasi vienodai. Tai – vergija. Laisvė – teisė dirbti tinkamas darbo valandas ir pakankamai užsidirbti, gebėti susitvarkyti paprastus asmeninio gyvenimo reikalus. Šių ir daugelio kitų dalykų visuma sukuria didžiąją, idealistinę, laisvę, o mažosios laisvės formos suteikia skonio kasdieniam mūsų gyvenimui.

Rusija negalėjo tęsti ką pradėjusi, neįgydama žinių ir patirties. Kai jos gamyklas ėmė valdyti komitetai, viskas žlugo – būdavo daugiau ginčų nei produkcijos. Kai tik atsikratė patyrusių žmonių, buvo sugadinta tūkstančiai tonų brangios žaliavos. Fanatikai marino žmones badu. Dabar sovietai inžinieriams, administratoriams, brigadininkams ir valdytojams, kurių iš pradžių atsikratė, siūlo didžiules sumas, kad tik šie grįžtų. Bolševizmui verkiant reikia smegenų ir patirties, su kuria dar vakar jie taip negailestingai elgėsi. Viskas, ką „reformos“ padarė Rusijai, – sustabdė gamybą. Mūsų šalyje taip pat tvyro grėsmė, ji tyko įsibrauti tarp žmonių, kurie dirba rankų darbą, ir tų, kurie galvoja bei planuoja. Tai, kas išstūmė iš Rusijos išmintį, patirtį ir gebėjimus, ima kenkti ir čia. Neturime kentėti nuo nepažįstamojo, kuris naikina laimingą visuomenę, nekenčia jos ir skaldo mūsų žmones. Amerikiečių jėga ir laisvė slypi vienybėje. Kita vertus, turime kitokių reformatorių, nors jie savęs taip ir nevadina. Jie tokie patys kaip ir radikalieji reformatoriai. Radikalai neturi patirties ir jos nesiekia įgyti. Kitokio tipo reformatoriai turi daug patirties, bet ji visai nenaudinga jiems. Kalbu apie reakcionierius, kurie nustebtų išgirdę, kad yra lyginami su bolševikais. Jie nori grįžti prie kokių nors ankstesnių sąlygų, bet ne todėl, kad jos buvo geriausios, o todėl, kad apie jas neva žino viską.

Galia ir mechanizmai, prekės ir pinigai naudingi tik tada, kai gyvenimui suteikia laisvės. Tai priemonės ir niekas daugiau.

Vieni nori sugriauti visą pasaulį, kad sukurtų geresnį. Kitų manymu, pasaulis toks geras, jog jam galima leisti likti tokiam, koks yra, ir sužlugti. Antrąją, kaip ir pirmąją, nuomonę sukuria negebėjimas žvelgti realistiškai. Visiškai įmanoma sugriauti šį pasaulį, bet naujo sukurti nepavyks. Galima sukliudyti pasauliui žengti į priekį, bet sunku užkirsti kelią regresui ir žlugimui. Kvaila tikėtis, kad, jei viską apversime aukštyn kojomis, visi iškart gaus pavalgyti tris kartus per dieną. Arba, jei viskas sustos, bus išmokėtos šešių procentų palūkanos. Bėda ta, kad ir reformatoriai, ir reakcionieriai nusisuka nuo tikrovės – nuo pagrindinių funkcijų. Viena iš atsargumo priemonių – nemaišyti reakcingų permainų su sveiku protu. Išgyvenome įvairiausių audringų tarpsnių ir matėme daugybę idealistinių pažangos planų. Tačiau nieko nepasiekėme. Tai buvo tik susirinkimas, o ne žygis. Išgirdome daug gražių dalykų, bet grįžę namie radome užgesusias krosnis. Reakcionieriai dažnai naudodavosi tokių laikotarpių sukeltais padariniais ir žadėdavo „senus gerus laikus“, bet tai paprastai reiškia seną, blogą elgesį, o kadangi jie neturi jokios vizijos, dažnai vadinami „praktiškaisiais“. Jų grįžimas į valdžią neretai traktuojamas kaip sveiko proto grįžimas.

Pagrindinės funkcijos yra žemės ūkis, gamyba ir transportas. Bendruomenės gyvenimas be jų neįmanomas. Jos palaiko pasaulį. Auginti, gaminti ir uždirbti yra primityvūs žmogaus poreikiai, tačiau kartu ir patys šiuolaikiškiausi, kokie tik gali būti. Tai – fizinio gyvenimo esmė. Kai ji žlunga, sutrinka bendruomenės gyvenimas. Dabartiniame pasaulyje, veikiami esamos sistemos, reikalai pakrinka dažnai, bet galime tikėtis pagerėjimo, jei pamatai yra tvirti. Naivu manyti, kad galima pakeisti pamatus – perimti likimo vaidmenį socialiniame procese. Visuomenės pamatai yra žmonės ir poreikis auginti, gaminti ir gabenti. Kol gyvuos žemės ūkis, gamyba ir transportas, pasaulis ištvers bet kokius ekonominius ir socialinius pokyčius. Atlikdami savo pareigas, tarnaujame pasauliui. Yra daugybė darbo. Verslas – paprasčiausias darbas. Spekuliuoti jau pagamintais daiktais nėra verslas. Tai daugiau ar mažiau padorus vagiliavimas. Tačiau jo negalima uždrausti įstatymais. Jais mažai ką galima pasiekti. Įstatymai dažniausiai būna nekonstruktyvūs. Tai – tik policinė galia, todėl švaistome laiką, jei laukiame, kol mūsų valstijų sostinės ar Vašingtonas ką nors padarys, nors įstatymai tam ir nenumatyti. Jei tik lauksime, kol įstatymai panaikins skurdą ar nepaprastas privilegijas, būsime pasmerkti matyti, kaip plinta skurdas ir daugėja privilegijų. Užtektinai žvalgėmės į Vašingtoną, pakankamai turime ir įstatymų leidėjų – nors šioje šalyje ne tiek daug kiek kitose, – kurie žada, kad įstatymai darys tai, ko jie negali.

Kurti vertybes gali darbas ir vien tik darbas. Giliai širdyje tai žino kiekvienas.

Kai visa šalis, pavyzdžiui, mūsų, mano, kad Vašingtonas yra rojus, už debesų skendinti visažinė ir visagalė teritorija, tokios šalies gyventojai tampa išlaikytiniais, kurie ateityje patirs tik bloga. Pagalbos sulauksime ne iš Vašingtono, o iš savęs pačių; gal net mes galėtume padėti Vašingtonui kaip savotiškam pagrindiniam punktui, iš kurio visos mūsų pastangos valdomos tam, kad būtų pasiekti visuomeniniai tikslai. Galime padėti vyriausybei, tačiau ši mums padėti negali. Šūkis „Mažiau valdžios versle ir daugiau verslo valdžioje“ yra labai geras, naudingas ne tik verslui ar vyriausybei, bet ir žmonėms. Nepriklausomybės deklaracija – ne verslo įmonės įstatai, Jungtinių Valstijų konstitucija – ne prekių katalogas. Jungtinės Valstijos – jų žemė, žmonės, vyriausybė ir verslas yra priemonės žmonių gyvenimą padaryti prasmingą. Vyriausybė tarnauja, kitaip ir būti negali. Kai žmonės tampa tik vyriausybės priedu, tada sulaukiame bausmės, nes toks ryšys yra nenatūralus, nedoras ir nežmoniškas. Negalime gyventi be verslo ir vyriausybės. Verslas ir vyriausybė yra būtini – tarsi tarnai, tarsi vanduo ir grūdai; jeigu jie virsta šeimininkais, aukštyn kojomis apverčia natūralią tvarką. Šalies gerovė priklauso nuo mūsų pačių. Taip ir turi būti, nes tokia padėtis patikimiausia. Vyriausybė gali daug ką prižadėti ir neištesėti. Ji gali žaisti valiutomis, kaip darė Europoje (pasaulio bankininkai tuo piktnaudžiaus, kol gaus naudos), taukšdama visiškas nesąmones. Bet kurti vertybes gali darbas ir vien tik darbas. Giliai širdyje tai žino kiekvienas.

Maža tikimybė, kad tokie protingi žmonės kaip mūsų galėtų sugriauti esminius ekonominio gyvenimo procesus. Dauguma žmonių žino, kad, norėdamas ko nors gauti, turi įdėti pastangų. Jie jaučia, – net jei ir nežino iš tiesų, – kad pinigai nėra vertybė. Įprastomis teorijomis, žadančiomis viską visiems ir nieko nereikalaujančiomis, paprastas žmogus instinktyviai netiki, net jei ir neranda prieštaraujančių argumentų. Jis žino, kad jos klaidingos, ir to pakanka. Dabartinė tvarka, nors visada negrabi, dažnai kvaila ir dažniausiai netobula, turi pranašumą, palyginti su visomis kitomis, ji veikia. Dabartinę tvarką neabejotinai pamažu pakeis kita, ir naujoji taip pat bus veiksminga, bet ne šiaip sau, o dėl to, ką jai suteiks žmonės. Priežastis, dėl kurios neveikia ir niekada neveiks bolševizmas, nėra ekonominė. Nesvarbu, ar pramonė valdoma privačiai, ar visuomeniškai; nesvarbu, ar darbininkų dalį vadinsi atlyginimu ar dividendais; nesvarbu, ar reglamentuosi žmonių mitybą, aprangą ir apgyvendinimą ar leisi jiems valgyti, rengtis ir gyventi taip, kaip patinka. Tai tik smulkmenos. Bolševikų vadų negabumą rodo sumaištis, kurią jie kelia dėl šių smulkmenų. Nenatūralus ir amoralus bolševizmas žlugo. Mūsų sistema išliko. Ar ji bloga? Žinoma, kad bloga, ir labai! Ar ji negrabi? Žinoma, kad negrabi. Visais atžvilgiais ji pasmerkta žlugti. Bet nežlunga, nes remiasi tam tikrais ekonominiais ir moraliniais pagrindais. Ekonomikos pagrindas yra darbas. Jis teikia naudos žmogui per derlinguosius žemės sezonus. Kaip tik žmogaus darbas derliaus nuėmimą padarė tokį, koks jis dabar yra. Tai ekonomikos pagrindas: kiekvienas iš mūsų dirba su žaliavomis, kurių nekūrėme, negalime sukurti ir kurias mums suteikė gamta.

H. Fordo automobilių gamykloje

Moralinis pagrindas – žmogaus teisė pasinaudoti savo darbu. Ji apibrėžiama įvairiai. Kartais tai vadinama nuosavybės teise. Kai kada užmaskuojama paliepimu: „Nevok.“ Kaip tik iš kito pavogti žmogaus nuosavybę tampa nusikaltimu. Jei žmogus užsidirbo sau duonos, jis turi teisę į tą duoną. Jei kitas ją pavagia, padaro kai ką daugiau, nei tik pavagia duoną – užgrobia šventą žmogaus teisę. Jei negalime pagaminti, vadinasi, ir turėti negalime, bet kai kurie sako, kad gamyba skirta tik kapitalistams. Kapitalistai, kurie iškilo gamyboje panaudoję geresnes priemones, yra visuomenės pagrindas. Jie neturi nieko savo, tik valdo nuosavybę kitų naudai. Kapitalistai, kurie tokie tapo dėl prekybos valiutomis, yra laikinas neišvengiamas blogis. Jų gal net ir blogiu negalima pavadinti, jeigu jų pinigai skiriami gamybai. Bet jei pinigai skiriami kliūtims tarp gamintojo ir vartotojo sudaryti, tai jie yra tikras blogis, kuris išnyks tik tada, kai pinigai darbui bus paskirstyti geriau. O tai įvyks, kai suvoksime, kad darbas ir tik jis būtinai užtikrina sveikatą, turtą ir laimę. Nėra priežasties, dėl kurios žmogus, norintis dirbti, negalėtų dirbti ir už tai gauti atlygį. Taip pat nėra priežasties, kodėl žmogus, kuris gali, bet nedirba, negalėtų gauti atlygio už savo paslaugas bendruomenei. Jam turi būti leidžiama iš bendruomenės pasiimti atitinkamą dalį to, kiek jis yra prisidėjęs. Jei niekuo neprisideda, nieko negali ir pasiimti. Žmogus yra laisvas badauti. Nieko nepasieksime, jei reikalausime, kad kiekvienas žmogus turėtų daugiau, nei yra nusipelnęs, – vien dėl to, kad kai kuriems tai pavyksta.

Nėra absurdiškesnio ir kenksmingesnio tvirtinimo, kad visi žmonės lygūs. Žmonės tikrai nėra lygūs. Bet kuri demokratinė samprata, siekianti visus padaryti lygius, tik stengiasi sustabdyti pažangą. Žmonės negali teikti vienodų paslaugų. Gabesniųjų yra mažiau; gali būti, kad daugybė ne tokių talentingų žmonių nutempia gabiuosius žemyn, bet taip darydami jie kenkia ir sau. Kaip tik gabieji vadovauja bendruomenei ir skatina ne tokius talentingus žmones gyventi įdedant mažiau pastangų. Demokratijos samprata, kuri, visus suvienodindama, menkina gabumus, yra nuostolinga. Gamtoje nėra dviejų vienodų dalykų. Savo automobilius gaminame taip, kad būtų galima pakeisti visas detales. Visos dalys yra beveik vienodos tarsi cheminė analizė – puikiausi mechanizmai, kuriuos gali pagaminti geriausi meistrai. Nereikia nieko pritaikyti. Du vienas šalia kito stovintys fordai atrodo visiškai vienodi ir pagaminti taip, kad bet kurią detalę galima išimti iš vieno ir įdėti į kitą. Tačiau jie nėra vienodi. Keliu važiuos kitaip. Žmonės, kurie važinėjo šimtais, gal net tūkstančiais fordų, sako, kad nėra dviejų vienodai važiuojančių automobilių. Jei jiems tektų pasivažinėti nauju automobiliu valandą ar net mažiau, o vėliau jis būtų įmaišytas tarp daugybės kitų naujų automobilių, kuriais būtų pasivažinėję po valandą tomis pačiomis sąlygomis, gal tie vairuotojai ir negalėtų atpažinti automobilio vien iš išorės, bet tikrai atpažintų pasivažinėję.

Pinigai randasi kaip natūralus paslaugų rezultatas. Pinigų turėti būtina. Bet mums nevalia pamiršti, kad jų tikslas – ne patogumas, o galimybė teikti daugiau paslaugų.

Kol kas kalbėjau bendrais bruožais. Pakalbėkime konkrečiau. Žmogaus gyvenimą turi lemti tai, kiek paslaugų jis teikia. Puikus metas kalbėti apie šį dalyką, nes gyvename laikotarpiu, kai apie paslaugas žmonės visai negalvoja. Buvo toks metas, kai niekam nerūpėjo kaina ar paslaugos. Užsakymai plūdo be jokių pastangų. Kadaise klientas darė paslaugą prekeiviui, jei iš jo pirko; reikalai pasikeitė, ir dabar prekeivis daro paslaugą klientui jam parduodamas. Tai kenkia verslui. Jam kenkia ir monopolis, pelno siekimas, tingumas. Verslas niekada neklesti taip gerai, kaip ir višta, jis turi gerai pasikapstyti, jei nori ko nors gauti. Reikalai klostėsi per daug sklandžiai. Buvo pamintas principas, kad vertės ir kainos santykis turi būti pagrįstas. Visuomenei nebereikėjo įtikti. Daug kur netgi vyravo neigiamas požiūris į klientus. Verslui tai buvo tikrai blogai. Nors kai kurie žmonės šią nenormalią būklę vadino „klestėjimu“. Tai buvo ne klestėjimas, o tik nereikalingas pinigų vaikymasis, neturintis nieko bendra su verslu.

Jei neturi kruopštaus plano prieš akis, labai lengva apsikrauti pinigais, o tada, siekdamas uždirbti dar daugiau, pamiršti žmonėms parduoti tai, ko jie nori iš tikrųjų. Verslas, siekiantis tik užsidirbti, yra pats nesaugiausias. Tai rizikingas reikalas, kuris plėtojasi nenuosekliai ir retai išsilaiko ilgiau nei kelerius metus. Verslo tikslas – gaminti vartojimui, o ne pelnui ar spekuliavimui. Jei gaminama vartojimui, galima numanyti, kad gaminio kokybė bus aukšta, o kaina maža – toks daiktas tarnauja žmonėms, o ne gamintojui. Jei pinigai iškreipia šią teisingą perspektyvą, tai gamyba ima tarnauti gamintojui. Fabrikanto gerovė priklauso nuo teikiamos naudos žmonijai. Kurį laiką jis gali išsiversti tarnaudamas sau, bet tik visiškai atsitiktinai, o kai žmonės atsipeikėję pamatys, kad jiems netarnaujama, gamintojas žlugs. Klestėjimo laikotarpiu didžioji fabrikantų dalis tarnavo sau, ir kai tik žmonės susivokė, dauguma verslininkų žlugo. Jie sakė, kad prasidėjo „krizė“. Iš tikrųjų buvo ne taip. Jie paprasčiausiai nesąmonėmis mėgino kovoti su sveiku protu, o tai neįmanoma. Godumas – geriausias būdas negauti pinigų. Tačiau, kai tarnaujama siūlant paslaugas – pasitenkinimui tuo, ką manaisi darąs tinkamai, tada pinigų atsiranda tarsi savaime.

Nėra absurdiškesnio ir kenksmingesnio tvirtinimo, kad visi žmonės lygūs. Žmonės tikrai nėra lygūs.

Pinigai randasi kaip natūralus paslaugų rezultatas. Pinigų turėti būtina. Bet mums nevalia pamiršti, kad jų tikslas – ne patogumas, o galimybė teikti daugiau paslaugų. Mano nuomone, nieko nėra bjauriau nei patogus gyvenimas. Nė vienas iš mūsų neturi teisės atsipalaiduoti. Civilizacijoje tinginiams vietos nėra. Bet kokia schema, siekianti panaikinti pinigus, reikalus tik dar labiau apsunkina, todėl privalu turėti saiką. Dabartinė mūsų pinigų sistema – patenkinamas mainų pagrindas, tačiau jis kelia rimtų abejonių. Šį klausimą aptarsiu tolesniame skyriuje. Pagrindinis dalykas, dėl kurio prieštarauju dabartinei pinigų sistemai, – ji dažnai sureikšminama ir kenkia gamybai, užuot ją lengvinusi. Mano siūlymas – paprastumas. Žmonės apskritai turi tiek nedaug, ir net būtiniausi dalykai kainuoja taip brangiai (ką jau kalbėti apie prabangą, į kurią, mano manymu, visi turime teisę), nes beveik viskas, ką darome, yra daug sudėtingiau, nei turėtų būti. Mūsų drabužiai, maistas, baldai – viskas galėtų būti daug paprasčiau, nei yra dabar, ir kartu atrodyti geriau. Daiktai senovėje buvo daromi tam tikrais būdais, o dabartiniai gamintojai juos tik kartoja. Nesakau, kad turėtume griebtis kraštutinumų. Nėra reikalo rengtis maišu su iškirpta skyle. Gal jį ir lengva pasiūti, tačiau dėvėti nepatogu. Antklodei pasiūti daug nereikia, bet nė vienas iš mūsų nieko gera nenuveiktų, jei slampinėtų aplink apsisiautęs antklode kaip indėnas. Tikras paprastumas – tai suteikiamos geriausios ir patogiausios paslaugos. Drastiškų reformų bėda ta, kad jos reikalauja keisti žmogų, jei jis nori pasinaudoti tam tikrais sukurtais daiktais.

Moteriškos aprangos reforma, kuri, mano nuomone, siūlo bjaurius drabužius, visada kyla negražiai moteriai, kuri nori, kad prastai atrodytų ir visos kitos. Procesas turi vykti ne taip. Pradėkime nuo tinkamo daikto, o tada patyrinėkime, kaip atsikratyti visiškai nenaudingų detalių. Tai tinka viskam: batams, suknelei, namui, mechanizmui, geležinkeliui, garlaiviui, lėktuvui. Kai atsikratome nenaudingų detalių ir supaprastiname reikalingąsias, kartu sumažiname ir gamybos išlaidas.


Ištrauka iš automobilių kompanijos „Ford Motor Company“ įkūrėjo Henry Fordo autobiografinės knygos „Mano gyvenimas ir veikla“.

Please wait...
Dalis tekstų Elijuje skirta tik Contribee prenumeratoriams. Užsiprenumeravę paremsite puslapį, prisidėsite prie jo gyvavimo ir augimo. Su Jūsų pagalba bus dar daugiau gero, įdomaus, reikalingo ir naudingo turinio. Ačiū Jums!
Apie prenumeratą.

Skirti paramą

Parašykite komentarą

Būti laimingu - tavo pašaukimas