Šiandien vakare žydai pradės švęsti Purimą. Ši šventė turi savo ištakas istorijoje, nutikusioje V amžiuje prieš Kristų ir aprašytoje Biblijoje, Esteros knygoje. Skaitydami ją, galime rasti atitikmenų bei paralelių ir mūsų dienų aktualijoms. Kažkam tai gali būti paguoda, kažkam – padrąsinimas, gal paskatinimas, kai kam – įspėjimas. Mažų mažiausiai kažkam tai bus priminimas, o gal ir naujiena, apie ką gi ši linksma pavasario šventė. Tekalba Žodis, teliudija Dvasia.
Trumpai apie pačią istoriją
Kalbama, kad Estera buvo graži žydaitė, kuria, netekus tėvų, ėmė rūpintis jos pusbrolis Mordechajas, buvęs vienu iš tremtyje išsibarsčiusių žydų lyderių, sinedriono pirmininkas. Ji tapo persų karaliaus, tuo metu valdžiusio 127 kraštus, Ahasvero žmona. Antru žmogumi karalystėje (Ministras pirmininkas) buvo toks Hamanas, prieš kurį privalėjo nusilenkti visi tarnai. Vienintelis Mordechajas nesilenkdavo, nes jis garbę atiduodavo tik savajam Dievui.
Išdidusis Hamanas dėl to įtūžo ir sumanė išnaikinti visą žydų tautą. Priskundęs karaliui ir pasiūlęs jam pinigų, gavo leidimą visoje Persijos imperijoje išžudyti visus žydus. Jis metė burtą, kada tai turėtų įvykti – Adaro mėnesio 13-tą dieną.
Apie tai sužinojo Mordechajas. Jis pasibarstė galvą pelenais, apsivilko ašutine ir garsiai dejavo miesto aikštėje, prie karaliaus vartų. Visi žydai taipogi pasninkavo, verkė ir aimanavo. Estera išgirdo žinią, bet sakė, jog negalinti eiti pas karalių kalbėtis nekviesta, nes gali būti nubausta mirtimi. Tuomet Mordechajas atsakė, jog tegu negalvojanti, kad tylėdama ji išvengs žydų likimo. Gal kaip tik dėl to ji ir tapusi karaliene, kad išgelbėtų tautą.
Tada Estera ir visi žydai sostinėje pasninkavo tris dienas, po to ji nuėjo nekviesta pas karalių, kuris buvo maloningas, priėmė ją ir išklausė. Išgirdęs, kad Hamanas sumanė piktadarystę išnaikinti mylimos žmonos tautiečius, karalius baisiausiai užsirūstino.
Viskas baigėsi tuo, kad Ahasveras išleido naują įsakymą, leidžiantį žydams visuose jo valdomuose kraštuose gintis ir atkeršyti savo skriaudėjams tą pačią dieną, kurią jie turėjo būti išžudyti. Šie taip ir padarė: išžudė savo persekiotojus, kitą dieną ilsėjosi, puotavo ir šventė. Hamanas buvo pakartas tose pačiose kartuvėse, kurias pats buvo paruošęs Mordechajui, o Mordechajas užėmė jo vietą, tapdamas antru žmogumi karalystėje. Visi jo bijojo, nes “jis buvo galingas karaliaus namuose, o jo galia augo ir augo”.
Mordechajas parašė laiškus žydams į visus kraštus, ragindamas juos kasmet švęsti dvi dienas, kaip žydų išlaisvinimo iš jų priešų dienas, “nes jų liūdesys virto džiaugsmu, o dejonės – džiūgavimu”. Tas dienas nuo žodžio “pur” (“burtas” – senovės persų kalba) jie vadina Purimu ir nuo to laiko švenčia visose šeimose per visas kartas kiekvienais metais.
Tokia istorija, o dabar keletas refleksijų.
1. Esterai pirmą kartą atsisakius eiti pas karalių, Mordechajas jai atsakė: “Negalvok, kad tu, būdama karaliaus namuose, išvengsi žydų likimo. Jei dabar tylėsi, pagalba ir išgelbėjimas ateis žydams iš kitur, bet tu ir tavo tėvo namai žūsite. Kas žino, gal dėl šio laiko tu ir tapai karaliene?” (Est 4, 13-14)
Šiandien, kai dalis visuomenės ujama, persekiojama ir demonizuojama, kai patyčios, kiršinimas ir skaldymas skatinami ir įteisinami, atsiranda žmonių, išdrįstančių „eiti pas karalių ir maldauti pagalbos savo tautai“. Jie kalba ir daro, nors jų kalbos ir darbai sukelia pyktį ir įniršį tų, kurie patys pirmiausiai turėtų rūpintis tuo, kuo piktinasi. Tarsi neturėtume išorės pavojų.
Šiandien aktualūs Mordechajaus žodžiai: „Negalvok, kad būdamas tyliai ir saugiai, išvengsi žeminamų tautiečių likimo. Pats būsi pažemintas ir sudorotas. Jei dabar tylėsi, pagalba ateis iš kitur, bet tau gerai nebus.“
Ir kas žino, gal būtent dėl to atsidūrei vienoje ar kitoje vietoje, gauni vieną ar kitą progą kalbėti miniai, gauni tribūną ar platformą, pažįsti vienus ar kitus, nuo kurių priklauso svarbūs sprendimai. Kas žino, gal tu esi ten, kur esi, ne dėl tavo malonumo, ne dėl tavo naudos, bet dėl daugelio kitų naudos ir pagalbos? Neiššvaistyk šios progos, nes atlygis didelis. Kaip ir kartėlis ar gėda, saugiai pratylėjus ar savanaudiškai prisitaikius.
Nebūtina pulti stačia galva ir susideginti. Matom ir suprantam, kaip smaugiamos laisvės, tad reikalinga išmintis, kad mūsų žodžiai būtų veiksmingi ir naudingi. Bet jeigu galime, žinome, mokame, tačiau tylime tuomet, kai reikia mūsų pagalbos, tada Mordechajas visiškai teisus.
Estera po pirmo pokalbio su Mordechajumi atsisakė, nes žinojo, kad pasirodydama karaliaus akivaizdoje nekviesta, ji rizikuoja mirti. „Ne laikas ir ne vieta“ kalbėti – dažnai šiandien girdime manipuliuojant. Dabar ne laikas eiti pas karalių. O kada laikas? Kai jis pakvies. O jeigu jis ilgai nekvies ar nepakvies iš viso? Tuomet tauta bus išžudyta. Kai bėda prie vartų ir situacija itin pavojinga, visada yra laikas kalbėti ir veikti. Visada.
Po tiesių Mordechajaus žodžių Estera pakluso. Ji buvo nuolanki ir pagarbi savo karaliui, ir tuo pačiu – drąsi ir išmintinga. Šis jos savybių rinkinys pelnė Ahasvero malonę. Drąsa ir nuolankumas – sprogdinantis mišinys. Šito nesupranta tie, kurie nuolankumą klaidingai tapatina su silpnumu, bailumu, ištižimu, prisitaikėliškumu, bet tai labai gerai supranta tikintys Dievu.
2. Skaitydamas metraščius, karalius aptiko, kad Mordechajas anksčiau buvo atskleidęs sąmokslą jį nužudyti ir pasidomėjo, ar atlyginta tam žmogui. Jam atsakė, kad ne. Tuomet jis paklausė Hamano, koks turėtų būti atlygis skirtas vyrui, kurį karalius norėtų pagerbti. Anas, manydamas, jog kalba eina apie jį, sugalvojo pagerbimo ceremoniją: reikia tą žmogų aprengti karaliaus rūbais, uždėti karūną, užsodinti ant karaliaus žirgo, vesti jį per miesto aikštę ir skelbti „Taip daroma vyrui, kurį karalius nori pagerbti!”. Galima tik įsivaizduoti, kokia buvo jo nuostaba ir neviltis, kai karalius jam pačiam paliepė viską taip padaryti su jo nekenčiamu Mordechajumi, ir žirgą turįs vesti pats Hamanas.
Grįžęs po Mordechajaus pagerbimo, Hamanas buvo labai nuliūdęs ir skundėsi namiškiams. Šie jam atsakė: “Jei Mordechajas, prieš kurį turėjai nusižeminti, yra žydų tautybės, tu nelaimėsi, bet tikrai krisi” (Est 6, 13).
Jo namiškiams užteko išminties suprasti, kad prieš žydus nepakovosi, nes už juos kovoja pats Dievas. Šiandien, jeigu tu nesilenki prieš melą, jei nepataikauji apgaulei, nors tave verčia, jei nepasiduodi kontrolei ir minios spaudimui, jei išlieki tiesus ir sąžiningas, ištikimas savo vertybėms, jei myli tiesą, ir šlovini bei garbę atiduodi tik savajam Dievui, tu esi tas „žydų tautybės“, prieš kurį nelaimės piktavaliai. Tu esi tas, prieš kurį kris kiekvienas, pakėlęs prieš tave ranką.
Jei atsirastų išmintingas žmogus, jis pasakytų šiandieniniams persekiotojams ir skriaudėjams: „Jeigu tas žmogus, prieš kurį tu pakėlei balsą ir ranką, yra dangiškos tautybės, yra teisus, mylintis tiesą, tu nelaimėsi. Tu tikrai krisi“. Tai įspėjimas vieniems ir padrąsinimas kitiems. Tiesa visada nugali.
3. „Tarp žydų kilo didelis gedulas. Jie pasninkavo, verkė, aimanavo, daugelis, apsirengę ašutinėmis, gulėjo pelenuose“ (Est 4, 3).
„Eik ir sušauk visus žydus Sūzuose; pasninkaukite dėl manęs tris dienas ir tris naktis, nieko nevalgykite ir negerkite. Aš taip pat pasninkausiu su savo tarnaitėmis. Po to eisiu pas karalių, laužydama įstatymą; jei žūsiu, tai žūsiu“ (Est 4, 16).
Kai tautai blogai, ne linksmybės galvoje. Kai situacija tragiška, nepadės dainos, atrakcijos ar pramogos, kurios turi savo vietą ir laiką. Nepadės tai, kas ir taip nepadėdavo net geriausiais laikais, kai galbūt, jokios pagalbos nereikėjo. Nors mūsų tautai jos visada reikėjo, bet šiandien – ypač. Ir kažin, ar žmogus vienas pats jau pajėgus ką nors pakeisti ir pagerinti. Spėju, kad ne. Tie, kurie skelbia, kad „dar niekada taip gerai negyvenome“, yra arba troliai, arba akli.
„Eiti pas karalių maldauti pagalbos savo tautai“ – tai eiti pas Karalių ir melstis taip, kaip niekada anksčiau. Šaukti ir dejuoti taip, kaip niekada anksčiau. Norint gyventi taip gerai, kaip niekada anksčiau, reikia nusižeminti prieš Dievą taip, kaip niekada anksčiau. Nusižeminimas prieš Dievą nepadaro iš tavęs patyčių vertos bailios pelės – taip padaro religija. Viskas atvirkščiai – įgalina tave ir padaro tave drąsiu liūtu, kuris nebijo laužyti karaliaus įstatymo ir stoti jo akivaizdon be pakvietimo.
4. „Kaip aš galėsiu ištverti, matydama savo tautos pažeminimą ir sunaikinimą?“ (Est 8, 6).
Esteros dejonė, malda ir širdies nuostata, meilė savo tautai ir drąsa prašyti karaliaus pakeisti Hamano sprendimą. Kartais užtenka vieno žmogaus, kuris iš širdies gelmių išraudotų tokius žodžius, ir dalykai keičiasi. Kartais reikia kito žmogaus, kuris padrąsintų ir įkvėptų. O jeigu tokie žmonės penki? Šimtas? Tūkstantis? Tuomet veriasi dangūs ir atsitinka neįmanoma. Neįmanoma – žmogui.
5. „Karalius leido žydams kiekviename mieste susirinkti ir ginti savo gyvybes, sunaikinti, užmušti ir pražudyti bet kokią žmonių ar krašto galybę, kurie puola juos“ (Est 8, 11).
„Žydai pasipriešino tiems, kurie norėjo jiems pakenkti. Niekas negalėjo žydams priešintis, nes baimė apėmė juos“ (Est 9, 2).
„Žydai nugalėjo savo priešus“ (Est 9, 1).
Nepamiršk – tu turi Karaliaus-Kūrėjo leidimą ir teisę gyventi: laisvai ir be prievartos. Kūrėjo valia atėjai į šią žemę, gimei į savo šeimą, į šią tautą, kaip ir visi kiti.
Tavo tautiečiai tau nėra priešai, jeigu jie nėra tau priešai. Būdamas tuo tikras, žinodamas tai, pulsi ginti savo tautietį, kurį skriaudžia ar engia, kurį žemina ar niekina, prieš kurį smurtauja – bet kuria forma – fizine, emocine, dvasine, psichologine.
Pasitikėdamas savo Kūrėjo gera valia, tu ginsi kitaip mąstantį, kitaip gyvenantį, kitaip kalbantį, nes esi drąsus, myli tiesą ir teisingumą, ir nemyli neteisybės ir prievartos. Tu ginsi tą, kurį bando pavergti, nes myli laisvę.
Tu turi leidimą ginti savo šeimą, savo šalį, savo tautą – nuo bet kokio priešo bandymo ją pavergti bet kokiu būdu ir bet kokia forma. Kaip ir kitos tautos, bet kuri tauta – turi savo teisę ir atsakomybę gintis ir ginti savo žemę, kurti savo valstybę ir gyventi laisvėje.
6. „Hamanas, matydamas, kad Mordechajas nesilenkia prieš jį ir nepagerbia jo, užsidegė pykčiu“ (Est 3, 5).
Hamanas, „pamatęs prie karaliaus vartų sėdintį Mordechają, kuris neatsistojo ir visai nekreipė dėmesio į jį, labai supyko“ (Est 5, 9).
Be abejo, Mordechajas matė Hamane daugiau, nei tik karaliaus rūmų kunigaikštį. Jis matė jo pavydą, aroganciją, pasipūtimą, godumą, beribį savanaudiškumą ir visišką tuštybę – absoliučią priešingybę jo pačio vertybėms.
Skaitome, kaip Hamanas „pasišaukė draugus ir žmoną Zeresą ir pasakojo jiems apie savo turtų daugybę, apie savo sūnus, apie tai, kaip karalius pagerbė jį ir suteikė pirmenybę tarp visų karaliaus tarnų ir kunigaikščių“ (Est 5, 10-11), ir kad karalienė Estera nė vieno nepakvietė į vaišes kartu su karaliumi, tik jį.
Kokia beprasmiška prasmė! Kokia tuštybės pilnatvė! Nereikšmingas reikšmingumas. Koks skurdus turtingas pasaulėlis!
Šypseną keliantis, tarsi būtų nukopijuota nuo šiandieninių „elitų“. To meto Hamanas – šiandienos vakarėlių liūtas, žurnalų viršelių veidas, renginių fotosienelių modelis, tuštybių šou dalyvis, su padėtim visuomenėj, aukštesnėm pajamom ir žinoma, iš didmiesčio. Tokie „pasišaukia draugus“ ir giriasi tarpusavy savo tuštybėm, rodo vienas kitam pakvietimus ir selfius, skaičiuoja láikus ir pasekėjus, mėgaujasi patys savo sąmojais ir juokeliais.
Kaip tik tokie labai pyksta, kai jų nepagerbi, kai neatsistoji, jiems atėjus, ar kai iš viso nekreipi į juos dėmesio. Tokie yra pirmieji tyčiotis ir šaipytis, kiršinti ir provokuoti. Tokie yra labai kerštingi ir klastingi. Jie atsimena, kaip tu jiems nenusilenkei, ir jie labai pyksta, kai tavo vertybės išlaiko tave oriai pakelta galva, nesuklupus prieš jų reikšmingumą, neišsigandus jų gąsdinimų, nepasidavus jų kontrolei ir spaudimui.
7. Mordechajas „buvo galingas tarp žydų ir mėgstamas tarp brolių, nes jis siekė gerovės ir taikos savo tautai“ (Est 10, 3). Garsas apie jį pasiekė visus kraštus, ir jo bijojo “karaliaus kraštų vietininkai, valdytojai, kunigaikščiai ir valdininkai” (Est 9, 3).
Štai iš kur ateina jėga ir galybė, nesuklastotas pripažinimas, tikra garbė ir pagarba, galingas dvasinis autoritetas – jis siekė gerovės ir taikos savo tautai, jis meldėsi, pasninkavo ir aimanavo prieš Dievą, užtardamas savo tautiečius.
Bet kokios manipuliacijos, melas, apgaulės anksčiau ar vėliau pamatomos ir išaiškėja, kaip ir meilė savo tautai, gėrio troškimas savo žmonėms, sąžiningas tarnavimas tiesoje tiems, kurie išrinko ir pasitikėjo.
8. Mordechajas ir Estera „patys paskyrė sau pasninkus ir verksmo dienas“ (Est 9, 31).
Tai yra lyderystė. Ne kitus engti ir prievartauti, ne drausti ir gąsdinti, ne tyčiotis ir šaipytis, ne kiršinti ir skaldyti, bet bijoti Dievo, mylėti laisvę ir trokšti gero savo žmonėms, patiems rodant pavyzdį.
Gal išgirsime kurią dieną mūsų valdžios žmonių lūpose tariamą Dievo vardą – pagarbiai ir su baime, o ne vien tik matysime juos bažnyčių pirmuose suoluose per šventes.
Ne tuščios, manipuliatyvios kalbos apie taiką, meilę ir vienybę keičia dalykus, bet ašutinė ir pelenai. Ne išorėje ir ne pasirodymui. Net ir kibiras pelenų, užverstų ant galvos, nepadės, jei širdis nusigręžusi nuo tiesos, nuo teisingumo, nuo žmoniškumo. Ašutinė ir pelenai – tai širdies nuostata. Tai požymis drąsios, ryžtingos, nepalaužiamos dvasios, kuri randa malonę Karaliaus akivaizdoje.
Tuomet pamatysim į mus nukreiptą auksinį skeptrą ir tuomet būsim priimti ir išklausyti.
9. „Kai žydų priešai tikėjosi juos nugalėti, įvyko priešingai – žydai nugalėjo savo priešus“ (Est 9, 1).
Tavo likimas – ne beprasmė vegetacija. Yra kažkas daugiau. Kažkas žymiai daugiau ir didingiau.
Tavo likimas – ne vergauti ir ne būti nugalėtam. Tavo likimas – nugalėti.
Pirmiausiai – nugalėti baimę. Nugalėti kitų nuomonę apie tave. Nugalėti be neįmanomų pastangų – tiesiog gyvenant. Tiesiog išliekant žmogumi.
Nugalėti – gyvenant. Kaip žmogui, kuris neišduoda savo vertybių, kuriam neimponuoja šio pasaulio brangenybės, kuriam neregima reiškia daugiau ir matosi aiškiau, negu regima.
Kiekvienas iš mūsų esame toje vietoje kažkam, kažkokiam darbui ar kažkokiam žodžiui, kuris jau buvo, yra ar dar ateis. Jeigu išliksime nuolankūs ir pagarbūs, stiprūs savo dvasioje ir drąsūs savo teisinguose pasirinkimuose, mums atsivers neribotos galimybės, tapsime tiesos indais ir įrankiais atnešti laisvę ir gyvenimą kitiems.
Tapsime įrankiais pagalbai ten, kur šiandien reikia. Viltimi ir pagalba žmogui ar tautai, tiems, kurie šiandien to meldžia. Palaiminimu nelaimėliui, vandens gurkšniu ištroškusiam, duonos kąsniu išalkusiam, rūbu nuogam ar pastoge benamiui.
Nebijok. Nieko nebijok. Tiesa turi beribę jėgą. Ji nugali mirtį.
Jie manė, kad nukryžiavo tiesą, bet nepagalvojo, kad ji nemirtinga. Nukryžiuota ji prisikėlė ir pasklido po visą pasaulį. Gal ne iškart. Gal trečią dieną. Turėk kantrybės trečiai dienai ir pamatysi jos triumfą. Tikėk.
—
Purimas – tai gyvenimas gyvenantiems ir mirtis pačiai mirčiai. Jis turi stebuklingų galių.
Per Purimą 1953-aisiais, kovo 1-ą, Stalinas patyrė insultą, po kelių dienų mirė.
Per Purimą 1990-aisiais, kovo 11-ą, atkurta Lietuvos valstybės nepriklausomybė.
Švęskime gyvenimą.
Nuotraukoje: karalius Ahasveras ir karalienė Estera. Scena iš filmo „Esther“, 1999.
Esteros knyga online, 1 variantas
Esteros knyga online, 2 variantas
Atsisiųsti Bibliją elektroniniu pavidalu
Jus gali sudominti:
Apie prenumeratą.
