Rekomenduojami filmai (detaliau)

Absoliučiai subjektyvia savo nuomone rekomenduoju pažiūrėti šiuos filmus.
Kiekvienas iš jų turi kažką pasakyti, bet kiekvienas tinka ne kiekvienam ir kiekvienas, greičiausiai, turi savo laiką.

~ Stasys


Neliečiamieji (Intouchables) |  The Intouchables (2011) on IMDb

Režisierius: Eric Toledano, Olivier Nakache
Vaidina: Francois Cluzet, Omar Sy, Audrey Fleurot, Anne Le Ny, Clotilde Mollet, Alba-Gaia Kraghede Bellugi
Šalis: Prancūzija
Metai: 2011
Komedija, drama, biografija.

Tai režisierių Eric Toledano ir Olivier Nakache komedija, sukurta remiantis tikra istorija. Filmo premjera įvyko 2011 m. rugsėjo 23 d. San Sebastian tarptautiniame filmų festivalyje, kur jis buvo uždarymo filmas. Buvo apdovanotas publikos simpatijų prizu tarptautiniame Tokijo festivalyje. Per tris mėnesius filmas tapo lankomiausiu filmu Prancūzijos kino teatruose. Viso filmas uždirbo apie 430 mln. dolerių.

Oficialus filmo pristatymas: Milijonierius Filipas susižeidė skraidydamas parasparniu ir tapo priklausomas nuo kitų. Polėkio nestokojantis jaunas imigrantas Drisas ką tik atliko bausmę kalėjime už smulkias vagystes ir ieško naujų nuotykių. Dviejų skirtingų vyrų likimai susipins visam gyvenimui, kurį kiekvienas iš jų supranta savotiškai. Nuo kaklo iki kojų paralyžiuotas aristokratas pasisamdys linksmų plaučių Paryžiaus priemiesčio vaikiną, visai netinkamą būti asmeniniu slaugytoju. Prikaustytas prie invalido vežimėlio Filipas ir jo energingasis pagalbininkas Drisas iškeis Vivaldi simfonijas į hiphopo melodijas, paveikslų tapybą – į automobilių lenktynes su policija Paryžiaus gatvėmis, mandagų bendravimą – į nešvankius keiksmažodžius, prabangius kostiumus – į sportines kelnes. Jie pereis ugnį ir vandenį, kol užsigrūdins nuoširdžiai, unikaliai, harmoningai draugystei, besitęsiančiai iki šiol.


Filmas sukurtas pagal tikrą gyvenimo istoriją.

Prancūzų verslininkas, aristokratas Philippe Pozzo di Borgo, šampano namų “Pommery” savininkas, 1993 m. birželio 23 d. patyrė parasparnio avariją. Jam buvo sunkiai sužalotas stuburas, to pasekoje buvo paralyžiuotas ir sėdo į vežimėlį. Iš daugybės kandidatų jį slaugyti jis pasirinko Paryžiaus priemiesčio vaikiną Abdel Sellou, gangsterį iš Alžyro, ne kartą sėdėjusį kalėjime ir atsidūrusį gyvenimo dugne. Nors slaugomojo artimieji prieštaravo tokiam pasirinkimui, bet Philippe buvo neperkalbamas, nes jis šiame visuomenės atstumtajame matė tai, ko negalėjo įžvelgti kiti ir jam reikėjo būtent tokio tipo žmogus.

Vėliau Philippe Pozzo di Borgo apie jųdviejų istoriją parašė knygą Le Second Souffle (Antrasis šansas arba Antrasis kvėpavimas), pagal kurią ir buvo sukurtas filmas. Filmo kūrėjai aktorių Omar Sy pakvietė filme atlikti vieną pagrindinių vaidmenų dar prieš tai kuomet buvo parašytas scenarijus. Nepaisant to, kad vaidino eilinį šiuolaikinį vaikiną, ruošdamasis vaidmeniui, Omar Sy nusprendė numesti penkis kilogramus svorio, tikindamas, jog, jo nuomone, žmogus su tokia praeitimi kaip jo herojaus, turėtų atrodyti atletiškesniu.

Prieš prasidedant filmavimo darbams, režisieriai Olivier Nakache ir Eric Toledano aplankė Maroke gyvenantį Philippe Pozzo di Borgo. Ši pažintis tik dar labiau sustiprino vyrų norą sukurti filmą, paremtą jo gyvenimo istorija. Pats Philippe režisierius apdalino aibe informacijos ir patarimų, susijusių su kiekviena filmo kūrimo scena. Prieš filmavimus, aktorius Francois Cluzet taip pat aplankė Philippe tam, kad gautų vaidmeniui reikalingos informacijos. Kurį laiką aktorius stebėjo vyro manieras, kvėpavimą ir kalbą, o įgytas žinias pritaikė filmavimo aikštelėje.

Tam, kad „Neliečiamieji“ būtų ne drama, o nuotaikinga komedija, reikalavo pats Philippe Pozzo di Borgo. Jis nenorėjo, kad jo gyvenimo istorija paremtas filmas būtų kupinas gailesčio ir skausmo.

Philippe Pozzo di Borgo ir Abdel Sellou

Įvairiuose interviu tiek filmo kūrėjai, tiek patys filmo herojų prototipai dažnai yra paklausiami, kodėl turtingas aristokratas savo slaugu pasirinko buvusį nusikaltėlį, ką tik išėjusį iš kalėjimo, užuot pasamdęs tikrai gailestingus, užjaučiančius, paslaugius žmones? Atsakymą galima rasti pačio Philippės atsakyme, kai jam pasako, jog jo pasirinktasis neturi gailesčio: būtent to man ir reikia. Būtent gailesčio ir užuojautos ir nereikia Philippui, kaip ir veidmainiško pataikavimo, perdėto rūpesčio ir paslaugumo, paslaugaus, bet tuo pačiu – ir mašinalaus linkčiojimo, klūpčiojimo ir pritarimo. Tie nuobodos buvo įgrisę Philippei iki gyvo kaulo, jam norėjosi gyventi, jam reikėjo gaivaus vėjo gūsio jo gyvenime, kuris išblaškytų ir išmėtytų pernelyg tvarkingai sudėliotas taisykles. Jam reikėjo padūkusio ir crazy žmogaus, kuris jo nesigailėtų, kuris galėtų iš jo pasijuokti ir imtųsi iniciatyvos iškrėsti ką nors negalimo. Toks ir buvo Drisas (realiame gyvenime – Abdel Sellou).

Philippe pamatė Driso asmenyje kažkokį saldų pamišimą. “Jis buvo neatsakingas, jis visiškai manęs nesigailėjo, turėjo piktą humoro jausmą, bet aš pajutau, kad vėl galiu gyventi” – kalbėjo Philippe. “Aš žinojau, kad jis manęs nepaliks, o reikalui esant, visada imsis iniciatyvos. Aš apklausiau apie 90 žmonių, bet vos pamačiau Abdelį, žinojau – tai vaikinas, kurio man reikia. Aš nežinojau, kad jis buvęs kalėjime, man tiesiog jo reikėjo”. Jie abu buvo visuomenės pakraštyje – vienas su fizine negalia, kitas – socialiai. Ir jie tapo abu priklausomi vienas nuo kito, praturtino vienas kito gyvenimą, įveikė klasių skirtumą ir tapo geriausiais draugais.

Abdelis į turtingus, tačiau nuobodžius rūmus įleido vėjo gūsį, net ne vėjo – uragano, kuris išjudino nusistovėjusias taisykles, išjudino visus “negalima”, nepadoru”, “nepatogu”, nemandagu” ir kitus, draudžiančius džiaugtis gyvenimo pilnatve apribojimus. Philippe pradėjo naują gyvenimą, tuo pačiu antrą kvėpavimą įgavo ir Abdelis. Visi rūmų darbuotojai ir patarnautojai taip pat pajuto laisvę ir naują, iki šiol nepatirtą džiaugsmą. Suvaržymai, suvynioti į mandagybes ir etiketą, buvo išmesti. Gyvenimas ėmė lietis per kraštus.

Paskaitykite interviu su Driso prototipu Abdel Sellou.

Kadrai iš filmo:

Parašykite komentarą

Būti laimingu - tavo pašaukimas