Artėjant Kalėdoms, Viešpats paprašė mokinių, kad paieškotų kokios geros, jaukios vietos, kur visi galėtų pavakarieniauti. Po ilgų ginčų sutarė, kad vakarieniaus neseniai atsidariusiame, jaukiame restorane senamiestyje. Ten galima užsisakyti atskirą salę, niekas netrukdys.
Kūčių vakarą visi sugužėjo į pasirinktą vietą. Kas dar vilkosi paltus, kas nuėjo pasižvalgyti, kažkas maigė telefoną. Petras, užsidėjęs ausinukus, pritariamai niūniavo klausomą dainą.
– Ką klausai, Petrai, kalėdines dainas? “Jingle Bells”? – šypteli Jėzus.
– Cha cha, labai juokinga! Led Zeppelinus. O tos tavo paminėtos tai pakęst negaliu, jau nuo lapkričio žagina ausis per visas radijas ir televizijas. Apsivemsiu, dar kartą išgirdęs… – susinervina Petras. Kiti mokiniai taip pat sušurmuliuoja ir pritariamai palinksi.
– Aha, kai išgirstu “All I want for Christmas…”, tai irgi tąsyti pradeda, – emocingai šūkteli Simonas. Mokiniai vėl suūžia, pritardami.
– Nu nežinau, bet “Last Christmas” tai man patinka… – nedrąsiai tarsteli Tomas, klausiamai žvelgdamas į draugus.
– Eik jau! O tu bent skaitei kada tos dainos žodžius? – viltis daužo Petras ir tęsia ryškia suvalkietiška tarme: per praėjusias Kalėdas padovanojau tau savo širdį, o tu kitą dieną ją grąžinai. Tai kad neverkčiau, šiemet duosiu ją kitai, bla bla…
Visi ima juoktis, o Jėzus pakviečia prie stalo. Mokiniai, kaip visada, ima stumdytis, mėgindami užsiimti geresnes vietas, nors niekas net nebando suprasti, kad čia visos vietos vienodai geros. Pagaliau aprimsta ir susėda.
– Padėk tu tą telefoną, kiek čia gali brūžinti, – kumšteli Tadui Jokūbas.
– Tuoj va ištrinsiu keletą gifų. Vėl siuntinėja visokius animacinius baibokus. Kiekvienais metais tas pats. Bliam, išmesiu pusę draugų, nespėju trinti to kalėdinio šlamšto! Nuoširdžiai nesuprantu, jiems tai tikrai gražu?
– Tai tu dar Feisbuke sėdi? Lūzeris! Visi normalūs jau seniai perėjo į Instagramą, ir tau patariu, – replikuoja Tomas.
Prieina padavėjas, padalina meniu, klausia, gal kas iškart gali pasakyti, ko norėtų.
– Man didelį alaus, – sako Matas. Keletas mokinių pakelia galvas ir įbedžia žvilgsnius į jį.
– Nealkoholinio, – ne itin patenkintu tonu priduria Matas.
– Man steiką, didelį. Ne, patį didžiausią, nes žiauriai išalkęs, – ryžtingas Petro tonas tai paliudija.
– Ei, ei! O kaip su Kūčių vakarienės meniu? Juk ten negalima mėsos ir kitokių patiekalų? – klausia Tomas. Kiti mokiniai taip pat susidomėję laukia, ką pasakys Petras ar Jėzus.
– Taip, Petrai, imi saują kūčiukų ir vandens, – dar kažkas nusijuokia.
– O kas blogai su steiku? Aš kitaip nepavalgau, man reikia mėsos. Neketinu vaidinti šventuolio, besilaikančio išgalvotų tradicijų, kurios nieko bendro neturi su tuo, ką mums kalbėjo mokytojas. Ar ne taip, Jėzau? – įsiaudrina Petras.
Be tikėjimo ar valgymas, ar nevalgymas nieko nereiškia
– Jei valgote, valgote Viešpačiui, jei nevalgote – taip pat nevalgote dėl Jo. Jeigu turite gausią vakarienę, tebūnie tai padėka Dievui. Jeigu nusprendėte pasninkauti, tebūnie tai su maldomis Dievui. Be tikėjimo ar valgymas, ar nevalgymas nieko nereiškia, – sako Jėzus. – Juk svarbiausia, kad šiandien aš esu su jumis. Kas jums geriau – ar silkė be manęs, ar kepsnys su manimi?
– Viešpatie, ką mes darytume be tavęs! – šūkteli mokinys, kurį Jėzus labai mylėjo.
– Prisiminkite, nevalgantis nėra geresnis už valgantį, ir valgantis nėra blogesnis už nevalgantį. Dievas žiūri į širdį, ne į lėkštę. Man visai nesvarbu jūsų skrandis ir pilvas, nes ne tai suteršia žmogų, – tęsia Jėzus. – Žymiai svarbiau jūsų širdis ir tikėjimas. Maistas negali nei priartinti, nei nutolinti nuo Dievo, bet tikėjimas širdyje ar netikėjimas gali viena ar kita. Nesureikšminkite maisto ir nedarykite iš jo kulto. Juk valgote tam, kad gyventumėte, o ne gyvenate, kad valgytumėte. Nevergaukite maistui ir nevergaukite susilaikymui nuo jo, rūpinkitės savo sveikata. Nekurkite mokymų iš valgymo ar nevalgymo, nes nei tas, nei anas pats iš savęs nėra nei naudingas, nei prasmingas, jeigu daroma dėl žmonių akių ir be gyvo tikėjimo. Nebūkite veidmainiai ir nemeluokite patys sau.
– Na va, o ką aš sakiau? Valgykit mėsą, kol dar neuždraudė, ir būkit laimingi, che che! – entuziastingai šūkteli Petras.
Tuomet mokiniai sujuda ir vienas per kitą ima atšaukinėti užsisakytas silkes, grybus ir burokėlių mišraines, ir užsisako steikus, kepsnius ar kitus mėgstamus patiekalus, kurių šiaip per Kūčias nevalgytų.
Jėzus stebi šį šurmulį ir lengvai šypsosi:
– Jau tiek laiko esu su jumis ir jums vis dar neaišku, kas man svarbu, o kas ne?
– Bet Mokytojau, juk tiek metų žmonės laikosi tų šventų ritualų ir tradicijų, kad sunku ir atsilaikyti…, – kažkas atsidūsta.
– Tradicijos nėra nei šventos, nei nešventos, vienas Dievas yra šventas, o daug ritualų atėjo iš pagonybės ir susimaišė su krikščioniškomis. Bet nesmerkite žmonių, nes jūs nematote jų širdies ir nežinote, koks jų tikėjimas. Neapsigaukite, – ir pasninkaujantis, ir valgantis, abu gali ir giliai tikėti, ir visai netikėti. Nors išorė daug ką parodo, bet negalima visko nuspręsti pagal ją. Nežiūrėkite į kitus, bet žiūrėkite savęs ir saugokite savo širdį ir savo tikėjimą.
Atneša valgius ir visi palinksta prie lėkščių. Tomas išsitraukia telefoną, fotografuoja patiekalą.
– Tai jau į Feisbuką dėsi? – klausia Andriejus.
– Į Instagramą.
– Pffff….. – išsiviepia Andriejus ir ima pjaustyti kepsnį.
Kurį laiką girdisi tik įrankių žvangėjimas ir čepsėjimas.
Elementariausius dalykus vadina stebuklais, o tikrųjų stebuklų nebepastebi.
– Nu fantastika, padažas – tikras stebuklas! – laižosi Pilypas.
– Nevirškinu to žodžio! Kas tik biškį – tai tuoj stebuklas. Viskas aplinkui dabar stebuklas: stebuklingos Kalėdos, stebuklingas laikas, koktu darosi, – piktinasi Matas.
– Įdomu, tęsk Matai, – suklūsta Jėzus. – Kreipiuos ir į kitus, kas, jūsų manymu, yra stebuklas?
– Man stebuklas yra pagauti didelę žuvį, – nedvejodamas sako Petras.
– Man stebuklas būtų laimėti loterijoje, – atsidūsta Simonas.
– Man būtų stebuklas, jei nustotų skaudėti dantį, – susiima už skruosto Baltramiejus.
– Tai tu gal nueik geriau pas daktarus, užuot laukęs stebuklų, bus greičiau ir paprasčiau, – pataria Matas. – Stebuklo reikšmė devalvuota, pats žodis taip nuvalkiotas, kad nebeteko prasmės. Žmonės jį kiša visur, reikia nereikia. Elementariausius dalykus vadina stebuklais, o tikrųjų stebuklų nebepastebi.
Jėzus ir kiti įdėmiai klausosi Mato, kuris tęsia:
– Štai tu, Baltramiejau, zyzi dėl danties skausmo, o ar pamąstei kada, koks nepaprastai sudėtingas aparatas yra pats žmogus? Ir čia žymiai didesnis stebuklas yra pats skausmas, o ne jo dingimas, kad organizmas duoda žinoti, jog kažkas jam negerai. Jis tau pasako, kad sureaguotum, eitum pas gydytojus, gertum vaistus, nes kitaip ir numirtum nuo paprasčiausio uždegimo.
Porą minučių visi tyli ir galvoja apie tai, ką pasakė Matas.
Tada Petras neiškenčia:
– Nu tu čia ir dėjai! Tai mano didelė žuvis tyliai smirda kamputyje, palyginus su Baltramiejaus skausmu.
– Taip, Petrai. Keista, bet man rodos, tu kažką supratai, – ironizuoja Matas.
– O aš va mąstau… Jeigu viskas yra tiesa, ką mums esi kalbėjęs, Jėzau, tai man tikrų tikriausias stebuklas yra tai, kad tu dabar esi su mumis, sėdi čia prie vieno stalo, mes galim tave matyti ir tavęs klausytis, – tyliai mintį dėsto Jonas.
Vėl visi nutyla kelioms minutėms. Prabyla Jėzus:
– Matau ir girdžiu, kad daug žinote ir suprantate. Jeigu suprasite ir tai, kad didžiausias įmanomas stebuklas jau yra įvykęs ir įvykęs asmeniškai jūsų gyvenimuose, o daugybė kitų didelių ir mažų stebuklų atsitinka kasdien šalia jūsų, jums ir su jumis, tik reikia juos pastebėti ir suprasti, tada Kalėdas galėsite švęsti ištisus metus. Nebereikės laukti “stebuklingo laiko” ar “ypatingo meto”. Kalėdos pas jus ateis vidurvasarį, ir niekada nebeišeis.
Jis niekur neišėjo.
Tada Mokytojas pakyla ir išeina. Nesulaukę jo grįžtant keletą minučių, mokiniai ima šurmuliuoti.
– Kur jis išėjo? – sunerimsta Petras. Bet niekas nieko negali pasakyti. Dar po minutės pasigirsta tylus Jono balsas:
– Man atrodo, kad Jis niekur neišėjo.
2018 m. Kūčios
Jus gali sudominti:
Apie prenumeratą.
