“Sėkmė – tai sugebėjimas judėti nuo vienos nesėkmės prie kitos, neprarandant entuziazmo.”
Šį Vinstono Čerčilio (Winston Churchill) posakį daugelis laiko humoru, įdomia metafora, nes sėkmę mes įpratę suprasti kaip tam tikrą laimėjimą.
Daugelis žmonių mąsto: štai susirasiu gerą darbą (susikursiu verslą, uždirbsiu milijoną, nusipirksiu namą, sutiksiu mylimą žmogų, užauginsiu vaikus ir t.t.), ir mano gyvenimas taps harmoningas. Tačiau sėkmė nėra laimėjimas, po kurio viskas tampa taip, kaip norisi. Sėkmė nėra rezultatas. Ji yra procesas.
Sėkmė – tai sugebėjimas judėti nuo nesėkmės prie nesėkmės, nuo problemos prie problemos, nuo užduoties prie užduoties. Išgyvenant nesėkmes, šalinant problemas, sprendžiant užduotis. Ir neprarandant entuziazmo. Nes jeigu jį prarasite, užstrigsite savo nesėkmėje.
Daugelis žmonių, negavę to, ko norėjo, sustoja ir susitaiko su daug mažiau, nei jie nori. Užuot siekę svajonės, jie pasirenka egzistuoti taip, kaip jiems nepatinka.
Entuziazmas įmanomas tik tada, kai žmogus užsiima tuo, kas jam patinka. Kai pasiekiate tikslą, kuris jums nereikalingas, entuziazmas greitai nuslopsta. Ir tuomet jūs dirbtinai save žvalinate, šypsotės per prievartą, bandote “įveikti save”, o iš tikro – save prievartaujate.
Tikrasis entuziazmas kyla tik tada, kai jūs darote tai, kas teikia malonumą.
Sėkmė – tai sugebėjimas judėti nuo vienos nesėkmės prie kitos, neprarandant entuziazmo
Taip, nesėkmės mus liūdina, kurį laiką atima norą išvis ką nors daryti, jos verčia kentėti, bet jos ir daug duoda. Išgyvenę krizę, mes atrandame kai ką naujo, svarbaus ir reikalingo. Tuomet noras ir gebėjimas tęsti lieka su mumis, ir entuziazmas atgyja iš naujo.
Jeigu išgyvensite nesėkmę ir judėsite toliau, kita kliūtis nesustabdys jūsų ilgam, nes gyvenimas – tai ir sunkumai, ir nesėkmės, ir kliūtys, ir laimėjimai, ir džiaugsmai, ir netektys. Sekasi tam, kurio kančia nesustabdo ir nepriverčia ieškoti slėptuvės.
Dauguma šiuolaikinių žmonių turi tik vieną problemą: jie ne gyvena, o slepiasi įvairiausiuose bunkeriuose – sektose, dirbtiniame pozityvizme ir t.t. Jie kiekvieną dieną “kovoja su problemomis”, o ne gyvena kaupdami patirtį.
Sėkmingas žmogus nebijo atrodyti nevykėlis. Tikrieji nevykėliai yra tie, kurie įnirtingai dangsto nesėkmes ir klaidas, manydami, kad jos parodo jų silpnumą. Bijodami išsiduoti, jie slepiasi po kaukėmis.
Sėkmė – tai ne rezultatas. Tuo įsitikina tie, kurie galiausiai įgyja savo išsvajotąjį milijoną, namą ar šlovę. Gyvenimas vis tiek lieka gyvenimu. Ir niekas, išskyrus gyvenimą, žmogui negali suteikti laimės.
Kultinė asmenybė
Vinstonas Čerčilis nugyveno ilgą ir ryškų gyvenimą. Jis mokėsi akmenskaldžio ir sodo architekto amatų, buvo karininkas, karo korespondentas, redaktorius ir dailininkas, rašytojas, istorikas, o nuo 25 metų pusę amžiaus vairavo politinį Didžiosios Britanijos gyvenimą. Jis tapo viena ryškiausių pasaulio istorijos figūrų.
1874 metų lapkritį Times vedamajame pasirodė trumpas pranešimas: “Lapkričio 30 Blenheimo rūmuose ledi Randolph Churchill prieš laiką pagimdė sūnų.” Tokia buvo tradicija – pranešti visuomenei apie garsių Anglijos šeimų atžalų gimimą.
V. Čerčilis, be abejo, priklausė tokiai giminei. Jis buvo septintas Malboro (Marlborough) hercogo vaikaitis. Anglija turėjo ne daugiau kaip 20 hercogų šeimų, ir Malboro šioje hierarchijoje buvo dešimta.
Ledi Rendolf Čerčil, mergautine pavarde Dženė Džerom, jauna emancipuota amerikietė, lankydavosi viešuose renginiuose ir paskutiniais nėštumo mėnesiais. Dėl to Vinstonas Čerčilis, būsimasis Anglijos ministras pirmininkas, gimė per pokylį moterų drabužinėje tarp nėrinių.
Mažasis Vinstonas tėvų nedžiugino. Lordas Rendolfas Čerčilis laikė jį negabiu ir nedėjo į sūnų vilčių. Vinį auklėjo taip, kaip ir dera auklėti padorios anglų giminės atžalą: iš pradžių jį atidavė auginti auklei, po to – į parengiamąją mokyklą Askotoje, paskui – į mokyklą Braitone ir uždarą mokyklą Herou.
Sėkmingas žmogus nebijo atrodyti nevykėlis. Tikrieji nevykėliai yra tie, kurie įnirtingai dangsto nesėkmes ir klaidas, manydami, kad jos parodo jų silpnumą
Čerčilio nepasiuntė į Itoną, kur mokėsi jo protėviai, manydami, kad berniukas tiesiog nepakels aukštų šios įstaigos reikalavimų. Mokykloje Vinstonas buvo paskutinis mokinys. Supratę, kad iš išsilavinimo nieko doro neišeis, tėvai atidavė sūnų į karo mokyklą, bet ir ten jis įstojo tik iš trečio karto.
Būsimasis literatūrinės Nobelio premijos laureatas karjerą pradėjo nuo žurnalistikos. Savo pirmąjį reportažą į Londono Daily Graphic jis atsiuntė iš Kubos. Saloje tuomet vyko partizaninis karas – kubiečiai kovėsi dėl nepriklausomybės nuo ispanų. Jaunojo anglų leitenanto karo reportažai Londone sulaukė sėkmės.
Vėliau Čerčilis išvyko į Indiją. Ten rinko medžiagą ir parašė pirmąją knygą. Iš jos, beje, neblogai uždirbo. 1899 metais, pasiūlęs savo paslaugas laikraščiui Morning Post, Čerčilis išvyko į Pietų Afriką, į būrų karą. Dėl savo neramaus charakterio tučtuojau įsitraukė į karo veiksmus ir pateko nelaisvėn. Tačiau jam pavyko pabėgti. Grįžęs Anglijon, Čerčilis įgijo nacionalinio herojaus šlovę.
Čerčilis neapleido savo literatūrinių gebėjimų ir vėliau. Kai jam laikinai teko pasitraukti iš politikos, jis parašė keturis “Pasaulinės krizės” tomus ir šešis tomus apie savo protėvio didžiojo hercogo Malboro, šlovingojo pulkavedžio, gyvenimą. Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, jis aprašė jį to paties pavadinimo knygoje ir gavo Nobelio literatūrinę premiją. Šį apdovanojimą vertino labiausiai.
Tikėjimas ir sėkmė
1900 metais dvidešimt šešerių metų Čerčilis buvo išrinktas į Atstovų rūmus nuo Konservatorių partijos. Jis tapo pačiu jauniausiu parlamentaru.
Tačiau greitai Čerčilis paliko nesutariančius konservatorius ir perbėgo pas liberalus. Būtent tada jis ir gavo pravardę Blenheimo Žiurkė. Ir ji buvo viena iš švelniausių.
Vėliau Čerčilis pasakys: “Jeigu tenka paklusti, reikia padaryti tai kuo gracingiau.”
Šios taisyklės jis ir laikėsi visą gyvenimą. Per rinkimus 1906 m. Čerčilis pateko į parlamentą jau nuo liberalų partijos, ir greitai jo karjera pradėjo kilti: 32 metų – ministro padėjėjas kolonijų reikalams ir slaptas patarėjas, 34 m. – prekybos ministras, 35 m. – vidaus reikalų ministras.
Čerčilis visada skubėjo, jį ir vadino “skubančiu jaunuoliu”. Jis niekada nesustodavo po nesėkmių, o jų būta nemažai. 1911 m. tapęs kariniu jūrų pajėgų ministru, Čerčilis sužlugdė operaciją ties Dardanаlais – žuvo daugybė anglų kareivių. Pralaimėjimas jam nebuvo atleistas: Čerčilis pašalinamas iš ministro posto.
1922 metais jis pralaimi rinkimus į parlamentą – pirmąkart per 22 metus. Neatneša jam sėkmės ir priešlaikiai rinkimai 1923 metais. Galiausiai 1924 m. jam pavyksta patekti į Atstovų rūmus, ir šįkart vėl nuo konservatorių partijos. Čerčilis tampa finansų ministru. Tačiau iš esmės jį domina tik viena.
Karas ir politika
Nuo vaikystės Čerčilis mėgo žaisti kareivius. Laikui bėgant atsirado noras komanduoti ir tikrai armijai. Antrasis pasaulinis karas buvo jo žvaigždžių valanda. 1940 m. Čerčilis priklausė kariniam štabui, o gegužės 10 d. tapo Didžiosios Britanijos ministru pirmininku.
Apie prenumeratą.
Jus gali sudominti:
Apie prenumeratą.
