Man nereikia jokių sėkmės mokytojų!

Šiandien matome daugybę koučingo specialistų, sėkmės mokytojų ar gyvenimo būdo trenerių. Jų patarimais užpildyti socialiniai tinklai ir portalai. Knygynuose viena po kitos pasirodo motyvacinės, saviugdos, sėkmėn vedančios ir laimę žadančios knygos. Daugybė seminarų ir konferencijų su motyvaciniais ir “kaip pasiekti sėkmę” pranešėjais. Toks didelis ir dar vis didėjantis būrys norinčių mums patarti, kaip “teisingai” gyventi, maitintis, dirbti ir mylėti, rodos, tuoj pranoks būrį tų, kuriems visa tai skirta. Ar nereiks kada tiesiog patarinėti vienas kitam? Tad visai nenuostabu, kad toks gausus ir dažną kartą, įkyrus savo patarimų brukimas atstumia ne vieną potencialų klausytoją ar skaitytoją, nors realiai gal tam žmogui iš tikrųjų reikalinga pagalba. Ir natūralu, kad išgirstame šūksnius “Nemokykite manęs gyventi! Man nereikia jokių trenerių ir motyvatorių!” Štai ką kalba koučingo trenerė Alisa Miniotaitė:

Vieni saldūs it cukruoti katinai, kiti „išmetę“ prasegtos apykaklės ir paraitotų rankovių – „tipo“ „sexy“ – įvaizdį, treti sudžiūvę susikaupusiais veidais – tai mūsų sėkmės mokytojai. Visus juos vienija bendras bruožas – jie moko mus, kaip gyventi. Ekspertas žino daugiau, žino geriau. Mes turime klausimus, jis turi atsakymus.

Ar tikrai taip? Dažnu atveju, mes neturime klausimų, o jis vis viena neša mums atsakymus. Mes nenorime nevalgyti mėsos, tačiau gauname paskaitą apie vegetarizmo naudą. Mes patys kuriame verslą, tačiau gauname patarimų, kaip kitaip jį reikėtų vystyti. Galiausiai einame savo keliu, bet ne – kažkas sako, kad kitas kelias mums būtų geresnis.

Kokia sėkmės mokytojų motyvacija? Kai jų klausi, ką tau duoda kitų mokymas, atsako: „gerai jaučiuosi, kai galiu su kitais pasidalinti savo patirtimi“ arba „man svarbu, kad kiti darytų taip gerai, kaip aš“. Užklausus, o ką gi tai duoda, paaiškina: „džiaugsmą, jausmą, kad prasmingai gyvenu“. Kitaip tariant, kitų pagalba tenkinamas savas poreikis gerai jaustis.

Tenka matyti „svieto“ gelbėtojų, kurie taip ir neįvardijo, kad tenkina savo poreikį. Ar tai „ekologiškas“ būdas savo poreikius tenkinti? Tik tuomet, jei ir klientas nori pagalbos.

Pastebėjau, kad kitus mokyti mėgsta žmonės, kuriems vaikystėje trūko meilės ir dėmesio, jausmo, kad esu svarbus. Taigi, šį jausmą taip kompensuoju dabar – aiškindamas, būdamas reikšmingas kitiems. Ekspertas yra aukščiau – ir patirtimi, ir statusu. Dažnai nelaukia, kol kitas ras atsakymą, kuo greičiau išpyškina savąjį. Ir tiesa, kitų gelbėjimas puikiai apsaugo nuo žvilgsnio į save. Žvilgsnio, kuris kartais gali būti labai skausmingas.

Viena priežasčių, kodėl nemėgstame sėkmės mokytojų, ta, kad jaučiame, jog ne mes čia iš tiesų svarbūs. Kitas dalykas – numanome, kad po sėkmės kauke slepiasi paprastas nuodėmingas žmogus. Kodėl tas, kuris skelbia apie sveiką mitybą, vaikšto pilkas ir be energijos, o gelbėjantis gyvūnus – toks piktas ir kandus? Ar nuodėmingas – tai blogai? Žinoma, ne. Juk visi tokie esame. Tobulybės niekas nepasieks, o kas jos vaikosi, nesidžiaugia Dievo dovanomis „čia ir dabar“. Tai reiškia yra nelaimingas.

Geriausiai kitiems galime padėti būdami patys sveiki ir laimingi, priimdami save su visais savo trūkumais. Taip perduodame pačią geriausią pasaulyje žinią – aš galiu būti laimingas, vadinasi, tu taip pat. Geras gyvenimo mokytojas – veikiausiai truputį apsipešiojęs, netobulas, pats besimokantis. Gerbiantis kitą ir tvirtai tikintis, kad kitas geba ne mažiau, o gal ir daugiau. Jis leidžia klientui daryti klaidas ir iš jų mokytis. Jis galbūt užduoda klausimą. Žino, kaip saldu rasti atsakymą pačiam.

Jeigu tau šiandien nereikia (ar manai, kad nereikia) jokių gyvenimo mokytojų, tau viskas gerai ir tu pats žinai, ką darai, kur eini ir dėl ko eini, esi laimingas, tuomet viskas tvarkoj.

Bet net jei ir ne viskas gerai, net jei nežinai, nei ką darai, nei kur eini ir vis tiek nereikia jokių patarimų – ir tuomet viskas ok, nes tu esi laisvas žmogus rinktis ir laisvas gyventi savo gyvenimą taip, kaip tu nori. Tu laisvas klaidžioti, laisvas neieškoti ir nerasti, laisvas švaistyti gyvenimo dienas ir metus, laisvas skursti ir vargti. Tu turi teisę būti nelaimingas ir turi teisę būti nevykėlis. Tai tavo pasirinkimas. Bet tuomet nesiskųsk ir nekaltink kitų, nekaltink valdžios ar vadovų darbe, nekaltink prasto oro ar aplinkybių, nieko nekaltink. Kiekvienas žmogus yra laisvas gyventi savo gyvenimą taip, kaip jis nori, tačiau be kaltinimų, apsunkinimų ar juolab kenkimų aplinkiniams. Tu laisvas rinktis, bet negali dėl savo pasirinkimų kaltinti kitų.

Mes ne vieni ir negyvenam kiekvienas po vieną savo salelėse. Mes esam socialūs gyvūnai ir gyvename bendruomenėje. Mes įtakojam vienas kitą ir esam priklausomi vienas nuo kito, daugiau ar mažiau. Ir jeigu tavo pasirinktas gyvenimo būdas ima apsunkinti kitus ar net kenkti žmonėms aplinkui, tada pažeidžiami socialiniai bendruomenės principai, nes tavo laisvė pažeidžia kito laisvę. Kadangi tai nėra teisinga, tas kitas ar kiti tau intuityviai, o vėliau ir sąmoningai pasipriešins. Kuo labiau savo pasirinkimais žeisi kitų pasirinkimus, tuo didesnį pasipriešinimą jausi ir patirsi. Kurį laiką gali nekreipti į tai dėmesio, nes aplinkiniai turės kantrybės ir kurį laiką toleruos tavo egoizmą, bet tęsiantis tam metams iš metų, pats imsi patirti vidinį diskomfortą, nes tau ims priešintis visa bendruomenė ir visa aplinka. Tapsi piktas, nes tavo egoistiniai poreikiai ir užgaidos nebebus pildomi. Ir būsi iš esmės nelaimingas. Teks ieškoti priežasčių ir keistis.

Žinoma, tu gali gyventi atsiskyrėlio gyvenimą tolimoje saloje. Tada nereikės su niekuom niekuo dalintis, nereikės niekam padėti. Bet tuomet nesitikėk ir nereikalauk atlyginimo, kaip bendruomenės (bendrine prasme) narys, kuris pirmiausia įneša savo dalį, o po to gauna dividendus.

Mes sukurti vienas kitam. Mes sukurti būti naudingais vienas kitam. Tokie yra žmogiško gyvenimo mainai – kiekvienas su savo dovanomis, talentais ir pašaukimu praturtinam kitus ir gaunam grąžą. Taip sukurta ir taip veikia visuomenė, su savo lygsvaromis ir atsvaromis. Kaip gerai veikiantis laikrodis, kur kiekviena jo mechanizmo detalė juda, sukasi ar prilaiko kitas, pagal savo paskirtį. Sustojus bent vienam sraigteliui, sustoja laikrodis. Kuo labiau mes reikalingesni, tuo laimingesni. Egoizmas niekada neatneš laimės, nebent laimės iliuziją.

Tad šiandien, jei tu sakai, kad tau nereikia jokių mokytojų ar motyvatorių, viskas absoliučiai puiku, su sąlyga, jeigu esi naudingas ir reikalingas visuomenei, tuom džiaugiesi ir esi laimingas, t.y. realizuoji ir išpildai save, vykdydamas savo pašaukimą, eidamas savuoju keliu ir matydamas to viso prasmę. Be šios sąlygos neišvengiamai atsiras poreikis kažką keisti savo gyvenime, nes anksčiau ar vėliau vidinė beprasmybės tuštuma taps nebepakeliama. Tuomet reikės arba pačiam ieškotis atsakymų, arba… susirasti gyvenimo mokytoją. Turiu omeny gerą mokytoją, su patirtimi, o ne tik kalbančius svetimus žodžius.

Aš pats skeptiškai žiūriu į jaunus pamokslautojus, kurie tik kopijuoja žodžius tų, kurie praėjo ilgą kelią ir savo kailiu patyrė viską, apie ką kalba savo knygose ar seminaruose. Esu klausęs ne vieno jaunuolio, gaila, bet dažniausiai tekdavo nusivilti. Jie atrodė gražūs, pasipuošę, bet vien jų kalbėjimo maniera ir elgesys jau darė slogų įspūdį. Aš mačiau tuštybę ir narcizišką savęs demonstravimą. Jie kalbėjo iš aukšto, pamokančiu tonu ir išdidžiai. Nors jų žodžiai skambėjo gražiai, bet jie buvo tušti. Nors jie buvo teisingi, bet už jų nestovėjo gyvenimo patirtis ir jie neturėjo svorio. Jie atsimušdavo į sienas, kaip teniso kamuoliukai ir nepasiekdavo širdies. Nes jie buvo beverčiai, kaip beverčiai pinigai, nepadengti aukso atsargomis. Tokių pinigų gali prispausdinti milijardus, bet tada už duonos kepalą sumokėsi šimtus tūkstančių, kaip mes matome trečiojo pasaulio šalyse. O svarbiausia, aš girdėdavau jau žinomas, nuvalkiotas sėkmės frazes ir pasigesdavau esminių dalykų. Viskas slysdavo paviršiumi, nepaliesdavo pačios šerdies, nepriversdavo atsigręžti į save. Rusų rašytojas Levas Tolstojus yra gražiai pasakęs apie tokius paviršutiniškus jo laikmečio siaubo romanus: jie mane gąsdina, gąsdina, o man nebaisu. Nebaisu, nes neužkabina esmės.

Norėčiau tikėti, kad šie jaunuoliai išaugs iš savo puikybės ir egoizmo, supras, kad svarbesnis yra tas, kuriam tarnauji, o ne tu pats, ir taps puikiais mokytojais ar patarėjais. Tas supratimas nebūtinai ateina su metais ir puikybę ar narciziškumą nebūtinai išgydys prabėgę dešimtmečiai, bet esant dvidešimt kelių metų amžiaus, tos ligos itin užkrečiamos. Juk visas pasaulis man po kojom, aš jau viską žinau apie gyvenimą, traukitės iš kelio – nauja sėkmės karta ateina!

Aš pasitikiu tuo, kuris gyvenime daug pasiekė vienoje ar kitoje sferoje, matė juodo ir balto, daug klydo, bet daug ir mokėsi iš savo klaidų, kol pats asmeniškai atrado tas tiesas, kuriomis dabar dalinasi su kitais. Nesuklyskite – kaip vien jaunystė nėra yda, taip ir vien garbus amžius nėra savaime gerbtinas dalykas. Visi esame sutikę kerštingą ir piktą senolį, bet dabar ne apie juos. Dabar apie tuos, kurie per netrumpą savo gyvenimą tikrai kažko išmoko ir šiandien gali pamokyti kitus. “Kad uždegtum, visų pirma pats turi degti tuo jausmu. Kad pravirkdytum, visų pirma ašaros turi tekėti pačiam. Kad įtikintum, visų pirma pats turi tikėti” – Vinstonas Čerčilis.

Kažkas pasakys “tai negi aš pats dabar turiu valgyti šūdą, kad sužinočiau, jog jis nevalgomas?” Ir taip, ir ne. Taip – nes taip jau yra, kad geriausias pamokas mes išmokstame tik savo kailiu, iš savo asmeninių klaidų. Ne – nes tam ir yra šiandien tokie mokytojai, kurie savo gyvenimo patirtimi ir klaidomis surado tiesas ir teisingus kelius, kad mes mažiau klaidžiotume ir greičiau pasiektume trokštamą tikslą. Tokių žmonių žodžiai “padengti auksu” – neįkainojama patirtimi ir praktika. Jie turi svorį, todėl jie pasiekia širdis ir turi galią keisti gyvenimus iš esmės. Jie ne žemina savo skaitytojus ir klausytojus, o gerbia juos. Kai kalba – jie tarnauja, o ne vaizduoja visažinį. Jie nuolankūs savo vidumi, dėl to sugebėjo rasti išmintį. Išmintis pasipūtėliams priešinasi ir suteikia apgaulingą jausmą, jog jie labai protingi. Kartais, stebint arogantišką “mokytoją”, apima svetimos gėdos jausmas, nes jis atrodo liūdnai ir komiškai: pats sau gražus ir protingas, o iš tikrųjų apgailėtinai.

Bet kuriuo atveju, jeigu manai, kad reiktų patarimų tam tikrose gyvenimiškose situacijose darbo, karjeros, šeimos, finansų, dvasiniais, egzistenciniais ar kitais klausimais, ieškok tikro žmogaus, su tikru gyvenimu, tikra patirtimi ir tikrais žodžiais. Yra gerai turėti šalia žmogų, kuriuo gali pasitikėti, nes žinai, jog jis tikras. Neapsigauk įvaizdžiu, žvelk giliau ir įvertink jo reputaciją, charakterį ir darbus.

Please wait...
Dalis tekstų Elijuje skirta tik Contribee prenumeratoriams. Užsiprenumeravę paremsite puslapį, prisidėsite prie jo gyvavimo ir augimo. Su Jūsų pagalba bus dar daugiau gero, įdomaus, reikalingo ir naudingo turinio. Ačiū Jums!
Apie prenumeratą.

Skirti paramą

Parašykite komentarą

Būti laimingu - tavo pašaukimas