Filme “Matrica” Morfėjus, sakydamas Neo, kad „daugelis nėra pasirengę atsijungti nuo “sistemos”, išsako gilią tiesą apie žmogaus prigimtį, kuri atspindi tiek išgalvotą istorijos pasaulį, tiek realią metafizinę visuomenės būklę. Matricos „sistema“ yra iliuzijos metafora – dirbtinis konstruktas, sukurtas kontroliuoti ir pavergti žmoniją, suteikiant jai klaidingą tikrovės pojūtį, panašiai kaip šiandien daugelis gyvena įkalinti visuomenės iliuzijose, nesugebėdami ar nenorėdami įžvelgti to, kas slypi už melo, manipuliacijų ir kontrolės šydo.
Morfėjus supranta, kad daugeliui žmonių sistemos komfortas yra priimtinesnis už nerimą keliantį ir dažnai skausmingą tiesos pažadinimo procesą. Per daugelį metų indoktrinacijos žmonės buvo įpratę priimti pasaulį tokį, koks jis jiems pateikiamas. Atsijungti nuo šios sistemos reiškia susidurti su žiauria, kartais nepakeliama tikrove, kad viskas, ką jie manė esant tikra, iš tikrųjų yra melas. Tam reikia drąsos, noro priimti nepatogumus ir, svarbiausia, pasiruošimo atsisakyti to, ką žmogus laikė tiesa.
Morfėjus taip pat žinojo, kad tie, kurie vis dar įjungti į sistemą, dažnai būna aršiausi jos gynėjai. Kodėl? Nes sistema tapo jų tapatybe. Jų savęs suvokimas, įsitikinimai, vertybės – visa tai susieta su tos sistemos iliuzijomis ir konstrukcijomis. Grėsmė jai – tai grėsmė viskam, kas jiems brangu. Daugeliui žmonių lengviau ginti sistemą, nei pripažinti, kad jie buvo apgauti.
Sistemos gynimas: psichologinė reakcija
Kai Morfėjus sako, jog „daugelis kovos, kad ją apgintų“, jis kalba apie psichologinę tiesą – kognityvinį disonansą. Kai pateikiama informacija prieštarauja giliai įsišaknijusiems įsitikinimams, žmonės patiria diskomfortą. Užuot suabejoję įsitikinimais ar pačia sistema, jie dažnai atmeta naują informaciją, kad apsaugotų savo ego ir saugumo jausmą. Todėl žmonės, kurie vis dar yra įsitraukę į sistemą, įnirtingai ją gina, net jei įrodymai rodo, kad ji yra korumpuota, nesėkminga arba pagrįsta melu.
Tiems, kurie nepasirengę atsijungti, sistema yra saugi, tvarkinga ir pažįstama. Tai patogus proto kalėjimas, o pažvelgti tiesai į akis reikštų prarasti ne tik šį saugumo jausmą, bet ir savo vaidmenį sistemoje. Iliuzija suteikia jiems struktūrą ir nuspėjamumą, todėl jie kovos, kad ją išsaugotų, net ir savo laisvės ir tiesos sąskaita.
Laikymasis iliuzijos šiuolaikiniame pasaulyje
Šiandieniniame pasaulyje ši sąvoka yra stulbinamai aktuali. Sistema gali reikšti įvairius šiuolaikinės visuomenės elementus – politines ideologijas, ekonomines struktūras, visuomenės normas ir net religines dogmas. Tie, kurie laikosi sistemos, dažnai tai daro iš baimės, nežinojimo arba noro kontroliuoti. Žiniasklaida, švietimas ir valdžios institucijos nuo ankstyvos vaikystės pratina žmones priimti sistemą kaip tikrovę. Ji siūlo pasakojimą: jei sunkiai dirbsi, laikysiesi taisyklių ir pripažinsi savo vietą joje, tau pasiseks, būsi laimingas ir patenkintas. Tačiau mes žinome, kad taip yra ne visiems.
Pabudimo procese reikia atsiplėšti nuo šių pasakojimų ir suabejoti pačiais pagrindais to, kas priimta kaip tiesa. Tai ir yra hermetizmo esmė – praktika kvestionuoti paviršių, kad atrastume po juo slypinčias gilesnes tiesas. Tačiau tie, kurie laikosi sistemos, dažnai tyčiojasi, puola ar atstumia kiekvieną, kuris išdrįsta suabejoti jos autoritetu. Kodėl? Todėl, kad abejoti ja – tai abejoti pačia jų pačių tikrovės struktūra.
Atsijungimas: sunkus, bet būtinas procesas
Atsijungimas nuo sistemos, panašiai kaip filme „Matrica“, yra metafora, kaip pabusti iš kolektyvinio sapno, kuris buvo parduotas masėms. Tai reiškia, kad reikia nuimti iliuzijos sluoksnius ir pamatyti pasaulį tokį, koks jis iš tikrųjų yra, o ne tokį, kokį mums liepė matyti. Tačiau šis procesas nėra lengvas. Reikia išardyti ilgus metus trukusį sąlygiškumą ir visuomenės programavimą. Tai reiškia, kad reikia susidurti su nepatogia tiesa apie pasaulį ir, dar svarbiau, – apie save.
Tiems, kurie pasiruošę atsijungti, ši kelionė yra išsilaisvinimo – išsilaisvinimo iš sistemos primestos psichinės ir dvasinės priklausomybės – kelionė. Tačiau daugeliui kitų nežinomybės baimė, nepatogumas, susidūrus su giliai įsišaknijusiais įsitikinimais ir skausmas, atsisakant ilgai puoselėtų iliuzijų, yra pernelyg dideli.
Matricos – kaip kontrolės metaforos prigimtis
Hermetikos kontekste sistema reiškia ne tik visuomenės kontrolę – ji reiškia materialistinę, ribotą ir išorinę orientaciją, dėl kurios žmonės lieka įkalinti savo tikrosios, dieviškosios sąmonės, prigimties nežinojime. Sistema skatina susiskaldymą, baimę ir atsiskyrimą. Ji moko žmones sutelkti dėmesį į išorinį patvirtinimą, materialinę sėkmę ir valdžią kitų atžvilgiu. Tačiau iš tiesų mes visi esame susiję, o tikroji galia slypi savęs pažinime ir įvaldyme.
Atsijungti nuo sistemos – reiškia peržengti šiuos žemesnius, ego valdomus troškimus ir pabusti gilesnėse dvasinėse tiesose, kurios valdo visatą. Tai reiškia pripažinti, kad išorinis pasaulis tėra vidinės būsenos atspindys. Atsijungę atgauname savo suverenumą ir prisideriname prie aukštesnių išminties, tiesos ir meilės principų.
Tačiau tie, kurie laikosi įsikibę sistemos, lieka akli šiai tiesai, dažnai todėl, kad sistema atlygina už prisitaikymą ir baudžia už nukrypimus. Kiekvieną, kuris atsijungia nuo sistemos, jie laiko grėsme ne todėl, kad tie asmenys yra pavojingi, bet todėl, kad jie kvestionuoja sistemos teikiamą netikrą saugumą.
Iliuzijos gynimas: baimės vaidmuo
Stipriausias sistemos ginklas yra baimė – nežinomybės baimė, baimė prarasti statusą, baimė suklysti. Dėl šios baimės žmonės įnirtingai gina iliuziją. Šią baimę jie perkelia į išorę ir puola visus, kurie grasina sugriauti iliuziją, kuria jie grindžia savo gyvenimą. Štai kodėl Morfėjus sako, kad jie kovos, kad ją apgintų. Jie kovoja už sistemą ne todėl, kad ja tiki – jie kovoja, nes bijo to, kas slypi už jos ribų. Jie bijo tiesos.
Hermetinėje filosofijoje baimės šaknys glūdi nežinojime, o priešnuodis baimei yra žinojimas, tiesioginis tiesos patyrimas. Kai žmogus pradeda matyti anapus iliuzijos, baimė pradeda tirpti. Sistemos kontrolė susilpnėja, nes jos galia slypi tame, jog žmonės lieka tamsoje, atitrūkę nuo savo tikrosios esmės. Tie, kurie jos laikosi, tai daro ne todėl, kad sistema jiems tarnauja, bet todėl, kad be jos nežino, kas jie yra.
Peržengti sistemos ribas
Tiems, kurie atsijungė arba dar tik ruošiasi atsijungti, labai svarbu prisiminti, kad ne visi yra pasiruošę. Panašiai kaip Neo, turime judėti pasaulyje suvokdami, kad daugelis vis dar yra savo proto kaliniai, kuriuos laiko Iliuzijos nelaisvėje. Tačiau mūsų užduotis nėra priversti ką nors prabusti; veikiau turime toliau gyventi tiesoje kaip šviesos švyturiai, sėdami sėklas tiems, kurie yra pasirengę pamatyti už uždangos.
Morfėjaus žodžiuose slypi amžina tiesa: daugelis nėra pasirengę atsijungti, nes nėra pasirengę susidurti su realaus pasaulio chaosu, kuriame reikia iš naujo peržiūrėti savo suvokimą, įsitikinimus ir tapatybę. O tie, kurie laikosi įsikibę sistemos, ir toliau ją gins, kol neras drąsos pažvelgti už jos ribų.
Tekstą iš anglų kalbos vertė Stasys Eidiejus
Jus gali sudominti:
Apie prenumeratą.
