Individo ir bendruomenės santykis nagrinėjamas šimtmečiais ar net tūkstantmečiais. Jį narstė ir apžiūrinėjo, apkalbinėjo, aprašinėjo filosofai, psichologai, sociologai, rašytojai, menininkai, politikai, mokytojai ir mokiniai. Tai svarbu ir aktualu tiek individui, tiek bendruomenei, nes jie neatsiejami vienas nuo kito. Šį santykį matome kasdien, sutinkame veik visose gyvenimo sferose.
Antai, motyvatorius šaukia “Tu lyderis, pirmyn, minia seks paskui tave!” Psichologas drąsina: „Tu unikalus, tu originalas, vienintelis ir nepakartojamas!” Mama tramdo vaiką: „Nebūk išsišokėlis, būk kaip visi!” Treneris duoda pylos žaidėjams: “Mes – komanda, tai ir žaiskim kaip komanda!” Vienus kažkas drąsina ir kelia, kitus – ramina ir tramdo. Asmenybė ar minia? Individas ar visuomenė? Žmogus ar žmonės?
Kaip ir visur gamtoje, taip ir tarp žmonių bei pačiame žmoguje vyrauja balanso dėsnis, kuris yra nuostabiai paprastas: visur yra balansas. Jeigu čia būtų filosofinis traktatas, jame būtų paliestas ir priešybių vienybės dialektikos dėsnis.
„Kiekvienas reiškinys yra sudvejintas į poliarines priešingybes, kurios savo vienybėje suteikia šiam reiškiniui tam tikros sistemos pobūdį. Panašios sistemos funkcionuoja visur – gamtoje, visuomenėje, žmogaus gyvenime. Kadangi viskas šiame pasaulyje juda, tai šis poliariškumas yra sistemos vystymosi ir kitimo priežastis, varomoji savijudos jėga ir jos šaltinis.
Nors priešybės viena kitą ir neigia, bet negali viena nuo kitos galutinai atsiskirti arba viena kitą sunaikinti esamos sistemos ribose. Prieštaravimas nėra dalyko ar reiškinio defektas. Atvirkščiai, jis yra jo gyvybingumo resursas. Priešingybių vienybė – tai ne išorinių polių mechaninis sujungimas, o vidinė objekto esmė. Kiek magnetą neskaldyk į skirtingas dalis, kiekvienoje jų vėlgi atsiras du priešingi poliai. Esmė – tai sudvejinta vienybė. Poliariškos priešingybės sudaro ne tik sistemos vienybinį branduolį, bet jos dar ir nuolat kovoja viena su kita. Šioje kovoje viena ar kita priešingybė nuolat nugali arba pralaimi, nuolat įtakoja viena kitą, nuolat prasiskverbia viena į kitą ir vėl atsiskiria nauju pavidalu.“ (M. Bugakovas)
Priešingybių vienybė kuria balansą. Iš ne vieno komentaro tiek po mano, tiek po kitų straipsniais įsitikinau, kad žmonės balansą dažnai pamiršta. Parašai apie poilsį – atsiranda klausimas: o kaip su darbu? Tai dabar jau tik tinginiausim? Parašai apie darbą – pasipila komentarai: tai dabar jau tik arsim kaip arkliai?
Kai kam sunku suprasti, kad yra skirtingi laikai skirtingiems dalykams. Vienu metu labiau akcentuojamas vienas dalykas, reikalingesnis tuo metu. Kitu metu akcentuojamas kitas, priešingas pirmajam. Kartais tie laikai užsitęsia, todėl yra svarbu plačiau pažvelgti į laiko juostą ir apsižvalgyti aplinkui sferiniu 3D žvilgsniu, kad suvokti erdvę ir laiką, kad pamatyti visumą, kuri talpina savyje visą paletę sudedamųjų dalių, įskaitant kraštutinumus, kad pamatyti balansą, išsitęsusį laike ir erdvėje. Pamačius visumą, suvokus jos pilną vaizdą, reikšmę, grožį (ar problemą), galima pavieniui narstyti atskiras jos dalis, nepametus mintyse bendro vaizdo.
Ilgiau nesustosim prie negatyvių, griaunančių, išsigimusių kraštutinumų, kurie neturi nieko bendro su pirmine gyvybę teikiančia visuma. Sakydamas „pirmine“, turiu omeny tą pačią pirmą, Kūrėjo sukurtą ir įkvėptą, subalansuotą sistemą ir daugybę mažesnių, pačių įvairiausių sistemų joje, o jose – dar kitų, dar mažesnių, įskaitant visatą, mikro ir makro pasaulį, gamtą, gyvūniją, žmogų, tautą, visuomenę ir tas, kurių nematom ar kurių nežinom.
Grįžtant prie minėtų psichologo ir mamos, panašu, jog tas jos tramdytas vaikas ir gulėjo pas psichologą ant kušetės. Vaikystėje ribotas, gniuždytas ir gesintas, žmogus įgijo nepilnavertiškumo kompleksų, neteko savivertės (kurios gal ir neturėjo), atitinkamai – savigarbos, pasitikėjimo, drąsos. Balansas buvo pažeistas, žmogui prisireikė pagalbos. Kaip prisireiktų ir ypač talentingam žaidėjui, kurį treneris laiko tik vienu iš daugelio komandos narių, nuolat jį gesindamas, niveliuodamas ir bandydamas iš jo padaryti tik eilinį kamuolių dalintoją, kai tuo tarpu jis – gal pasaulinio lygio žvaigždė, gimstantį kartą per šimtą metų.
Balansas komandiniame sporte – sudarant sąlygas individualiam talentui, tuo pačiu veikiant kaip komandai, kurioje kiekvienas turi savo vaidmenį. Balansas žmogaus kūne, kur kiekviena kūno dalis ir organas atlieka savo funkciją. Sutrikus kuriam nors iš jų, suserga visas organizmas. Balansas – kaip sąlyga gyvybės tęstinumui – vyras ir moteris. Balansas politikoje – pozicija ir opozicija (tikra). Balansas planetoje – diena ir naktis, žiema ir vasara, šiaurė ir pietūs.
Balansas visuomenėje, kur kiekvienas narys turi savo teises ir pareigas, gali išskleisti savo talentus, išreikšti save, gyventi laimingą asmeninį gyvenimą, tuo pačiu sukurdamas gėrį (įvairiais pavidalais) kitiems visuomenės nariams. Tai sveikos visuomenės sveikų narių rezultatas. Susirgus vienam kuriam nariui (nusikaltimai), visuomenė reaguoja, ima jį gydyti (įstatymai, teisėsauga). Susirgus didelei daliai visuomenės narių (žalinga ideologija, judėjimai), atsiradus reikšmingam disbalansui politikoje (autoritarinis, totalitarinis režimas), visuomenė, tauta, valstybė karščiuoja, suserga (kartais labai sunkiai) ir tampa pavojinga ne tik savo nariams, bet ir aplinkinėms tautoms, valstybėms. Būtent tai matome šiandien pas mus ir pasaulyje.
Nes pažeistas balansas, pažeista matematinė formulė tarp visuomenės narių – pridėti ir atimti, dauginti ir dalinti, socialiai virstanti į duoti ir gauti. Nukrypstama į vieną kraštutinumą – tik atimti, dalinti ir gauti, pamirštant kitą – pridėti, dauginti ir duoti.
Pažeistas dvasinis dėsnis – davimo ir gavimo santykiai. Prie jų dar grįšime.
– – –
Kalbant apie individo ir visuomenės santykį, dera paminėti, kad skirtingose šalyse, skirtingose visuomenėse šis santykis gali gali stipriai skirtis, vienur labiau nukrypstantis į individualizmą, kitur – stipriau pabrėžiantis kolektyvizmą. Tam įtakos turi ne vienas faktorius, įskaitant tautos/šalies tradicijas, religiją, politiką, ekonomiką, skirtingus istorinius etapus, valstybių valdymo formas, aukščiausius žmones valdžioje.
Pažiūrėkime į šiuos du paminėtus polius „Ekonomikos terminų žodyno“ (aut. R. Vainienė) pagalba.
Kolektyvizmas – socialinių ir ekonominių reiškinių aiškinimo metodas, teigiantis, kad kolektyvas gali veikti nepriklausomai nuo individų ir kad egzistuoja tam tikri kolektyviniai interesai, nesietini su kolektyvui priklausančių individų asmeniniais interesais. Ši doktrina iškelia visuomenės interesus aukščiau už individo interesus.
Individualizmas – socialinių ir ekonominių reiškinių aiškinimo metodas, teigiantis, kad egzistuoja, mąsto, jaučia ir veikia tik individas. Pasak individualistų, visuomenė yra individų visuma, o ne savarankiškai veikiantis subjektas. Visuomenė veikia tik per individus. Tai priešinga kolektyvizmui doktrina, iškelianti individo vertę ir teigianti, kad jo interesai svarbesni už visuomenės interesus.
Individualizmas – moralinė laikysena, politinė filosofija, socialinis požiūris, pabrėžiantis individo nepriklausomybę. Individualizmas iškelia asmeninius siekius ir vertybes virš visuomenės, valstybės, bendruomenės, organizacijos tikslų ir vertybių. Ši ideologija oponuoja kolektyvizmui ir statizmui, kurie iškelia visų pirma visuomenės, valstybės gerovę. Individualizmas dažnai atmeta ir organizuotą religiją, visuomenės moralines normas, tradicijas – kitas žodynas.
Akivaizdi paskutinių dešimtmečių tendencija – liberaliose visuomenėse aukštinamas individualizmas išlaisvino seniai ruoštas „pažangias“ ideologijas, įpakuotas į gražiai ir teisingai skambančią „saviraiškos laisvę“. Egocentrizmas ir egoizmas ima viršų ir laimi. Pasaulis sukasi aplink mane ir tik man. Draugai ir kiti žmonės reikalingi tik mano poreikiams atsakyti. Visuomenė man reikalinga tik tiek, kiek man naudinga. Kolektyvas man aktualus tik tiek, kiek duoda man naudos. Auditorija man reikalinga tik tiek, kiek patenkina mano ego. Aš esu svarbiausias.
Be abejo, atėję iš kolūkių ir niveliacinės sistemos, vilkėję vienodas uniformas, su vienodomis šukuosenomis, kai už ilgus plaukus net sodindavo į „voronoką“, ilgėjomės laisvės – visokeriopos. Laisvės kalbėti, rengtis, rinktis, keliauti, kurti, tikėti ir iš tikrųjų išreikšti save, atskleisti savo talentus ir gebėjimus. Natūralu, kad suveikė atotrankos principas – iš vieno kraštutinumo puolėme į kitą. Iš priverstinio kolektyvizmo – į nevaržomą individualizmą. Nuo „tu esi niekas“ – į „aš esu viskas“. Laikas prisiminti balansą.
– – –
Žmogus – socialinė būtybė. Žmogui reikalinga visuomenė, visuomenei reikia žmogaus – daug žmonių, kad taptų visuomene. Žmogus negali atsiskleisti vienas negyvenamoje saloje, negali realizuoti savęs be kitų žmonių. Tam reikalinga visuomenė, ir ne kaip scena ar auditorija pasirodymui, savo puikybės, ego demonstravimui, o kaip mokymo, ugdymo, pagalbos, socialinė aplinka, kaip žemė sėklai. Kad ir kokia nuostabi gėlė būtų užprogramuota sėklos DNR, jeigu ją paliksi ant palangės saulėkaitoje, ji tiesiog sudžius ir niekas nei pamatys, nei sužinos apie jos grožį. Sėklai reikia žemės, kad augalas, augtų, žydėtų ir klestėtų, kaip žemei reikia sėklų, kad nevirstų dykyne. Tik tuomet galėsime grožėtis ir džiaugtis sodu.
Iš šio taško žiūrint, visuomenė, scena ir auditorija reikalinga būtent kaip vieta, kur dalinamos dovanos, talentai, sugebėjimai. Muzikantui reikia auditorijos, kad klausytų ir mėgautųsi jo sukurta/atliekama muzika, režisieriui reikalingas kino teatras, kad žiūrėtų jo filmą, sporto arena – kad stebėtų profesionalų varžybas, mokykla ir universitetas – kad skleistų žinias. Autoriui reikalingi skaitytojai, kad jie gautų tai, ką jis nori pasakyti, gydytojui „reikalingi“ ligoniai, kad panaudodamas visus savo sugebėjimus, galėtų juos gydyti.
Balansas tarp individo ir visuomenės pasireiškia vienas kito supratimu, priėmimu, pagarba ir pagalba. Individas supranta, kad visuomenė jam reikalinga, jog jis galėtų realizuoti save, o visuomenė supranta, kad turi netrukdyti jam padėti atsiskleisti, nes iš to laimės abu. Individo sveikos (ne savanaudiškos) saviraiškos atveju visuomenė valgys jos vaisius ir atsidėkodama suteiks didesnes galimybes individui atsiskleisti dar labiau, kas atneš dar daugiau vaisių, kurie atvers dar didesnes galimybes, ir taip be pabaigos. Įsisuka davimo ir gavimo santykiai, abipusio pasitenkinimo ir laimės ratas. Utopija? Ne.
Individas ir visuomenė reikalingi vienas kitam. Abu atskirai negali pilnavertiškai funkcionuoti. Kad ir kaip individas įrodinėtų priešingai, neigtų visuomenės svarbą jam, tai niekaip nepaneigtų pačio davimo-gavimo dėsnio, kuris duoda rezultatą abiem atvejais – jo laikymosi ir nesilaikymo. Ir antraip – komanda, atsisakiusi talentingo žaidėjo paslaugų, pralaimės daugiau, negu žaidėjas, kuris suras vietą kitur. Visuomenė, išvariusi iš savo šalies talentingą rašytoją, mąstytoją, pralaimės daugiau, negu rašytojas. Abipusio reikalingumo naudos nesupratimas – iš vienos, kitos ar abiejų pusių, sugriaus balansą ir laimės paukštė nuskris.
Bet išpaikintas vaikas negali šokdinti visos grupės darželyje. Pataikavimas egocentrikui nėra sąlygų sudarymas jo saviraiškai, tai sąlygų sudarymas jo egocentrizmui dar labiau išbujoti. Nuo to visuomenei jokios naudos, o kai kuriais atvejais – netgi žala.
Vienas bandziuga negali chuliganauti klasėje ir trukdyti keliasdešimčiai kitų mokinių. Bet yra vienas bet – o jeigu tas nenuorama yra niveliavimo ir dusinimo sistemai besipriešinantis jaunuolis, išaugsiantis į laisvą, nevaržomą, nesugniuždytą asmenybę, kuri atskleis savo talentus, padės daugybei žmonių tapti laimingais ir įvairiai turtingais, pasieks ir padarys žymiai daugiau, negu visi 20 likę jo bendraklasių, kartu sudėjus?
Jeigu tas nerimstantis ir nepaklūstantis jaunuolis būtų buvęs Elonas Muskas ir jį būtų užgniaužusi sistema vardan „taip reikia, tokia tvarka“, šiandien apie jį nieko negirdėtume ir pasaulis neturėtų to, ką turi jo dėka. Tas pats su bet kuriuo, padariusiu, pasiekusiu ar tapusiu tokiu, kad jo vardas tapo žinomas visame pasaulyje, geraja prasme. Nebūtinai taip išskirtinai stipriai ir reikšmingai pasauliniu mastu. Tai veikia ir kituose lygmenyse – valstybėse, miestuose, savo kaime, šeimoje ar giminėje. Unikali, originali, talentinga, neužspausta ir nesugniuždyta, atsiskleidusi asmenybė yra palaiminimas visuomenei ar bendruomenei visur, kur bebūtų. Bet ir čia yra papildoma sąlyga, apie kurią šiek tiek vėliau.
– – –
Hiustonai, dabar turime problemą – kaip iš asmens sukurti asmenybę. Žodis „sukurti“ nelabai tinkamas, nors kai kuriame kontekste jį pavartočiau. Asmenybe tampama. Taigi dilema – kaip nesutrukdyti asmeniui tapti asmenybe. Mes jau turėjome analogišką atvirkštinį variantą – kai asmenybės buvo paverčiamos tik asmenimis, kurių vienintelis išskirtinis bruožas – asmens kodas pase. Pilku, nuobodžiu, neįdomiu asmeniu, kurio egzistavimas visuomenei ypatingos naudos neneša, jau nekalbant apie negatyvų poveikį, kai vietoj naudos net kenkiama visuomenei, daroma žala jos nariams.
Jeigu sistema (valstybė, santvarka, valdžia, mokymo įstaigos) arba artima aplinka (šeima, tėvai, giminės, draugai) jau nuo ankstyvos vaikystės laužo vaiko ego, kas yra jo širdis ir šerdis, labai abejotina, kad iš jo be problemų išaugs sveika asmenybė. Gali suniveliuoti „problemišką“ žmogų ir padaryti jį tokiu, „kaip visi“ – „vardan visuomenės gerovės“, bet iš tiesų tai apgaulė. Rezultate turėsime kompleksuotą, nelaimingą žmogų ir nežinomą praradimą tai pačiai visuomenei. Bet gali leisti „sunkaus charakterio“ vaikui eksperimentuoti, pažinti pasaulį, „išlipti iš dėžės“, netramdyti jo, ir rezultate gali būti, kad matysime unikalią, savarankišką asmenybę, iš tiesų praturtinsiančią visuomenę.
Kaip ir kiek leisti ir neleisti? Kiek galima, o kiek negalima? Kaip žinoti, kokie leidimai ar draudimai kada reikalingi, kad užaugtų brandi asmenybė, o ne išlepintas „snaigutis“ be nuomonės, be stuburo ir be moralinių vertybių, tik su nesibaigiančiais lūkesčiais, pageidavimais, reikalavimais, įsižeidimais? Kaip išlaviruoti augant ir bręstant tarp stipraus pasitikėjimo savimi ir puikybės? Tarp vidinio nuolankumo ir nepilnavertiškumo? Kaip suderinti kuklumą ir drąsą? Kaip būti drąsiam, bet ne įžūliam? Sveikas protas, meilė, intuicija, protingas balansas, moralinės vertybės, išmintis iš aukštybių. Aš pradėčiau nuo pastarosios.
– – –
Kalbant apie individo ir bendruomenės santykį, negalima nepaminėti emocinio intelekto svarbos. Emocinis intelektas – tai žmogaus sugebėjimas įvardinti savo jausmus, valdyti emocijas, mokėjimas motyvuoti tiek aplinkinius, tiek ir save pačius, gebėjimas bendrauti su aplinkiniais, empatija, įgūdis atpažinti kitų žmonių emocijas bei mokėti šią informaciją pakreipti tinkama linkme.
Wikipedia: Emocinis intelektas (EI), emocinė lyderystė (EL), emocinis koeficientas (EQ) ir emocinis intelekto koeficientas (EIQ) yra žmogaus sugebėjimas atpažinti savo emocijas bei suprasti kitų žmonių emocijas, atskirti įvairius jausmus ir tinkamai juos įvardyti, naudoti emocinę informaciją valdant savo mąstymą ir poelgius, ir suvaldyti ir/arba pakreipti emocijas taip, kad žmogus galėtų prisitaikyti prie aplinkos arba pasiekti savo tikslą(-us).
Kalbabant apie lyderystę ir ne tik, tradicinio intelekto svarbos niekas neneigia, tačiau norint tapti sėkmingu lyderiu, aplink save suburti puikų kolektyvą – vien aštraus proto ir žinių nepakaks. Asmenys, kurie turi aukštą emocinį intelektą, lengviau susidoroja su stresinėmis situacijomis, sugeba susivaldyti, mažiau linkę į kraštutinumą tiek asmeniniame gyvenime, tiek ir profesinėje veikloje. Žmonės, kurių emocinis intelektas žemas, kur kas sunkiau susidoroja su sunkumais, bėdomis, iššūkiais. Būtent iššūkių ir nepatogumo vengimas dažniausiai žmones ir sulaiko nuo galimos sėkmės, todėl labiau išvystytas emocinis intelektas laikoma itin naudinga savybe.
Kai žmogus sugeba atpažinti ir įvardinti savo emocijas, jis turi galimybę jas valdyti, nukreipti tinkama linkme. Taip pat kai žmogus sugeba atpažinti šalia esančiojo emocijas – jis mokės su juo kalbėtis, tinkamu metu pasakyti tinkamus žodžius. Tokios savybės itin padeda užsiimant saviugda bei padarys jus patrauklesniu aplinkiniams, juk kiekvienas nori būsi suprastas ir įvertintas.
„Puikiai išsilavinę, aukšto intelekto asmenys gali stokoti emocinės brandos ir dėl to jiems gali nesisekti gyvenime. Ir atvirkščiai – išskirtiniais gebėjimais neapdovanoti žmonės gali būti labai sėkmingi, mėgstami ir laimingi. Kodėl? Vien dėl to, kad pasižymi aukštu emociniu intelektu. Tokie asmenys yra daug efektyvesni darbuotojai. Net ir labai kvalifikuotas žmogus bus nenaudingas organizacijai ar netgi pridarys daug žalos, jei nesugebės bendradarbiauti, bus negeranoriškas, nelankstus, nemokantis sutarti su kolegomis, vadovais, klientais. Aukšto EI asmenys greitai ir lengvai įsilieja į organizaciją, moka dirbti komandose, efektyviau bendrauja, dalijasi idėjomis, neįsijaučia į „viršininko“ vaidmenį, nepuola įsakinėti kitiems ir panašiai. Organizacijų vadovai paprastai suinteresuoti rinktis darbuotojus, pasižyminčius aukštu EI, tam, kad organizacijoje vyrautų pozityvi emocinė atmosfera, darbuotojų santykiai būtų šilti ir pagarbūs.“ – teigia profesorė Dalia Antinienė.
Nuotraukoje: Martinas Liuteris Kingas Jaunesnysis
Jus gali sudominti:
Apie prenumeratą.
