Tiesos Evangelija
Postmodernizmas teigia, kad absoliučios tiesos nėra, kad visos tiesos yra lygios ir teisingos, kad tiesa yra reliatyvi, kintama:
“Visa “tiesa” yra tik socialinė kalbos konstrukcija ir nieko daugiau. Ji negali mūsų nukreipti į jokią objektyvią tikrovę, esančią už diskurso sistemos ribų.”
Bet jei tai tik socialinė konstrukcija, tada pats teiginys negali tiksliai atvaizduoti tikrovės, kurią jis tariamai apibūdina. Todėl tai klaidinga. Kitaip tariant, teiginys nustato tiesos sąlygas arba tikrovės reikalavimus, kurių jis pats negali įvykdyti. Jis nusižudo intelektualiai. Alvino Plantingos (Alvin Carl Plantinga) žodžiais tariant, “teiginys yra nenuoseklus, kai jis nurodo save arba implikuoja save ir galiausiai paneigia pats save, nes negali paaiškinti savęs.”
Dar kartą: “Tiesa yra reliatyvi, nėra objektyvios tiesos”.
Tu sakai – tiesa yra reliatyvi, o po to sakai – nėra objektyvios tiesos, bet ką tik pasakei, kad tiesa yra reliatyvi, taigi ir tavo pasakymas “nėra objektyvios tiesos” yra reliatyvus, tik tavo vaizduotė, tavo nuomonė ir tavo konstruktas. Vadinasi, tai iš esmės neteisinga. Nėra “nėra objektyvios tiesos” – supaprastinus ir anuliavus du “nėra”, lieka “yra objektyvi tiesa”.
Kur ji ir kokia?
“Jėzus jam sako: „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas. Niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane.” (Jn 14, 6)
Tai absoliučiai šokiruojanti, įkvepianti ir viena nuostabiausių Rašto vietų visoje Biblijoje. Čia lietuviškas žodis “tiesa” išverstas iš graikų kalbos žodžio “aletheia”, kurio išplėstinis vertimas būtų:
– iš tikrųjų;
– tai, kas teisinga bet kuriuo nagrinėjamu klausimu;
– moralinė ir religinė tiesa;
– tai, kas teisinga su Dievu ir žmogaus pareigomis susijusiais dalykais;
– tikros Dievo sąvokos, kurios yra prieinamos žmogaus protui;
– tiesa, kurios mokoma krikščionių religijoje, apie Dievą ir Jo tikslų vykdymą per Kristų, apie žmogaus pareigas,
– tiesa, priešinga tiek pagonių prietarams ir žydų išradimams, tiek klaidingoms nuomonėms ir klaidingų mokytojų, net ir krikščionių, įsakymams;
– tiesa, kaip asmeninis tobulumas;
– proto atvirumas, sąžiningumas ir nuoširdumas, kuriame nėra apsimetinėjimo, simuliacijos, melo, apgaulės.
Šis žodis kilęs iš graikiško žodžio “alethes”, reiškiančio “tikras, teisingas, mylintis tiesą, kalbantis tiesą”.
“Tuomet Jėzus, mokydamas šventykloje, šaukė: „Jūs pažįstate mane ir žinote, iš kur Aš. Ne pats nuo savęs Aš atėjau, bet teisingas yra Tas, kuris mane siuntė, o jūs Jo nepažįstate.” (Jn 7, 28)
Šitoje eilutėje žodis “teisingas” yra “alethinos”, kuris reiškia:
- tikra, teisinga, nuoširdu;
- priešinga tam, kas netobula, ydinga, trapu, neaišku;
- priešinga tam, kas fiktyvu, padirbta, įsivaizduojama, imituojama, apsimestina;
- tikrovė, kuri priešinga reginiui, regimybei, įsivaizdavimui, tariamui pavidalui;
- tai, kas turi ne tik vardą, bet ir tikrąją prigimtį, atitinkančią vardą.
Nors kai kurie mokslininkai mato skirtumą tarp hebrajų ir graikų kalbų tiesos sampratų, graikiškojo Naujojo Testamento tiesos supratimas atitinka hebrajiškąjį Raštą. Naujojo Testamento žodis aletheia ir jo vediniai išlaiko hebrajų “atitikties faktui” idėją, išreikštą “emeth” Senajame Testamente.
“Tavo teisumas amžinas, Tavo įstatymas – tiesa.” (Ps 119, 142)
Čia “tiesa” hebrajiškai “emeth”, reiškia:
- teisingai, tikrai;
- tvirtumas, ištikimybė, tiesa;
- tikrumas, patikimumas;
- stabilumas, pastovumas;
- tikroji doktrina;
- dieviški nurodymai;
- etinių ar religinių žinių visuma.
Visas Šventas Raštas įkvėptas ir užrašytas tiesoje – ne išgalvotoje, ne sukurtoje, ne sukonstruotoje, bet amžinoje, nekintamoje, nesikeičiančioje, patikimoje, objektyvioje Dievo tiesoje. Visas Dievo žodis yra tiesa, o įsikūnijęs Jėzus pats atėjo į šią žemę kaip Tiesa. Jį gaudė ant žodžių, jį sekiojo ne tik mokiniai ir minios, bet ir fariziejai, Rašto aiškintojai, atidžiai klausydamiesi, stebėdami Jį, ar negalės kažkur prisikabinti ir apkaltinti melu. Jie bandė, jie ieškojo įrodymų, bet nerado nė vieno. Ir negalėjo rasti, nes Jėzus buvo tobulas. Jis buvo, yra ir bus amžinas ir patikimas tiesos garantas.
Kadangi Dievas niekada negali klysti, jo proto tiesa yra nekeičiama, o tai reiškia, kad yra nekintama tiesa.
Tomas Akvinietis: “Taigi, jei joks intelektas nebūtų amžinas, jokia tiesa nebūtų amžina. Bet kadangi tik dieviškasis intelektas yra amžinas, tiesa turi amžinybę”.
Jeigu neigiama absoliuti tiesa, tai reiškia, kad nėra ir melo. Bet jeigu objektyvi absoliuti tiesa egzistuoja, tai išlenda ir akivaizdus melas. Jei nėra šviesos, tai ir tamsos negali vadinti tamsa, tik kažkokia neaiškia būsena. Bet jei užsidegė šviesa, paaiškėja, kokia tamsybė buvo prieš tai.
“Jėzus vėl prabilo: „Aš – pasaulio šviesa. Kas seka manimi, nebevaikščios tamsoje, bet turės gyvenimo šviesą“. (Jn 8, 12)
Jei nėra absoliutaus grožio, tai bet ką gali vadinti gražiu ir nebus nieko bjauraus. Nes nėra grožio etalono. Bet Biblijoje skaitome apie gražius Dievo kūrinius, gražius žmones, gražią muziką, gražius pastatus, šventyklą, gražius rūbus. Kūrėjas įdėjo į žmogaus vidų suvokimą apie grožį, gebėjimą atskirti, kas yra gražu, o kas bjauru. Nekalbu apie skonio pajautimą, jo skirtumus, kalbu apie grožio ir bjaurumo priešpriešą ir gebėjimą tai pamatyti, įvertinti, suprasti ir neapsimesti, nevadinti gražiu to, kas akiai nemalonu.
Jei nėra absoliutaus teisingumo, tai kiekvienas gali pats nuspręsti, kas teisinga, o kas ne. Jeigu nėra absoliutaus autoriteto, tai niekas negali pasakyti, kur tiesa, o kur melas. Jei nėra absoliutaus objektyvaus teisingo teisėjo, tai niekas negali skirti bausmių ir nuteisti. Nes kiekvienas laikysis savo tiesos, ir nebus viena tiesa didesnė už kieno nors kito tiesą. Nes visi bus teisėjai ir nebus nė vieno viršesnio, kuris galėtų nuteisti kitus.
Bet negali paneigti žmogaus prigimties. Kiekvienas, atėjęs į šią Žemę, atsineša ir įgimtą objektyvų gėrio-blogio suvokimą, aiškų žinojimą, kas yra teisinga, o kas ne.
“Kai jokio įstatymo neturintys pagonys iš prigimties vykdo įstatymo reikalavimus, tada jie – neturintys įstatymo – patys sau yra įstatymas. Jie parodo, kad įstatymo reikalavimai įrašyti jų širdyse, ir tai liudija jų sąžinė bei mintys, kurios tai kaltina, tai teisina viena kitą.” (Rom 2, 14-15)
Postmodernizmas neigia absoliučios moralės egzistavimą, kad pateisintų savo gyvenimo filosofiją, būdą ir darbus, bet Kūrėjas į kiekvieno žmogaus širdį įrašė moralės kodeksą, absoliučios moralės tiesas. Ar galite pasakyti, kad niekada neturėjote sąžinės priekaištų? Dievas nereikalautų iš žmogaus kažko, ko negalima būtų įvykdyti be Jo suteiktų įrankių, o jei tikrai kažko neįmanoma įvykdyti, tuomet pats Dievas turi planą, kaip tai padaryti, ir Jis tai padarė. Jo planas kodiniu pavadinimu “Golgota”.
Jei girdi sąžinės balsą – girdi Dievo balsą. Vargas, jeigu ji nebekalba. Apaštalai kalba apie suteptą, suterštą, sudegintą sąžinę, kaip ir apie gerą, gryną, tyrą. Sąžinės balsas šiandien – Dievo kalbėjimas kiekvienam, tikinčiam ir netikinčiam.
Paulius sako: “Kur nėra įstatymo, ten nėra ir nusižengimo” (Rom 4, 15). Taip norėtų šio laiko dvasia – kad nebūtų jokio įstatymo, kad pats galėtum susikurti kokį tik nori įstatymą, geriausiai – jokio. Tada nebūtų ir nusižengimo. Bet – kam deja, o kam ačiūdie, įstatymai įrašyti mūsų širdyse, todėl neturime jokio pasitesinimo. Esame kalti, nes neįmanoma, kad jiems nenusižengtume. Tačiau tai tik viena Evangelijos pusė.
Pretenzinga krikščionybė
“Aš esu vienas iš kelių, viena iš tiesų ir vienas iš gyvenimų. Kiekvienas gali nueiti pas Dievą taip, kaip tik nori, pagal savo pasirinkimą. Ir kiekvienas gali susikurti Dievą tokį, kokį tik nori. Jeigu nenori kurti, gali pats tapti dievu“ – kalbėjo Jėzus žmonėms. Ir žmonės džiaugėsi, girdėdami Jo žodžius, ir sekė Jį miniomis.“ (Evangelija pagal Postmodernizmą, 3 skyrius, 2-4 eilutės). Tokios “Evangelijos” norėtų šio laikmečio pažangieji.
Ne vienas pyksta ant krikščionių dėl to, kad jie “manosi esą vieninteliai teisūs.”
Kuo jūs išskirtiniai iš kitų? Kuo jūsų religija geresnė už kitas? Kodėl jūs tokie arogantiški? Ar tik jūs vieni radote tiesą? Ar tik jūsų Dievas tikras? Visos religijos yra lygios ir vienodai geros, kad padėtų žmogui.
Pagal tą pačią “reliatyvios tiesos” analogiją galime pasakyti, kad niekas negali žinoti “tiesos”, jog visos religijos vienodai geros, nes ta tiesa reliatyvi, vadinasi, kintanti, subjektyvi, nereali, neturinti realaus pagrindo. Tuo tarpu krikščionys tiki Triasmeniu Dievu, Kuris yra Kūrėjas ir Gelbėtojas. To negali paneigti, kaip ir įrodyti, jog visos religijos vienodos su neesminiais skirtumais.
Krikščionybė šiandien, kaip ir praėjusiais “paskutiniais laikais”, patiria didelius išbandymus. Ne vienas pasiduoda, gryną ir neatmieštiną Dievo Žodį sukergdamas su šio laikmečio dvasiniais mokymais. Arba pasidarydamas sau tinkantį kokteilį iš pačių įvairiausių religijų ir mokymų. Kaip muzikoje ar mene nebėra apibrėžtumo, vyrauja chaotiški miksai, taip ir tikėjimo reikaluose tampame religiniais didžėjais. Susikuriame sau tinkantį grojaraštį ir grojame, ir šokame, virpindami mūsų sielos jautriausias vietas. Juk svarbiausi – mes patys, kad tik gerai jaustumėmės, kad tik neliūdėtume, kad tik nedepresuotume, kad tik būtume laimingi, kad tik būtume “dvasingi” sau ir prieš kitus.
Bet čia ateina pretenzingoji krikščionybė, atsistoja vidury baliaus, išjungia garso aparatūrą ir suploja rankomis. Nuščiuvusiems šokėjams pareina tiesos žodis: jūs visi nusidėjot prieš Dievą, savo Kūrėją, todėl esat verti mirties, bet Dievas iš savo begalinio gailestingumo paaukojo savo nekaltą Sūnų, kad Jis pasiimtų jūsų kaltes ir sumokėtų mirties kainą už jūsų nuodėmes. Kas patikės Jėzumi Kristumi, bus išgelbėtas. Nėra kito kelio ir kito vardo, kuriuo galėtumėt išsigelbėti.
Be abejo, prasideda visuotinis pasipiktinimas: kodėl išjungei mūsų muziką? Kas sau manaisi esanti? Kokia arogancija! Kodėl gadini mums vakarėlį? Eik iš čia su savo žydų pasakom! Ir dar daug kitų, šimtus kartų girdėtų pasiteisinimų, puolimų, kaltinimų, patyčių. Nieko naujo, nieko keisto, taip buvo visada ir taip bus iki pat pabaigos.
Netiki Sukūrimu? Nieko tokio. Aš, pavyzdžiui, gal irgi netikiu, kad Mona Liza nutapė Leonardas da Vinčis. Aš gal manau, kad toks žmogus išvis net negyveno. Aš gal manau, kad tiesiog po kažkokio sprogimo iš kažkur atsirado kažkokia drobė ir chaotiška dažų pliurza ant jos. Per daug daug metų tie dažai ėmė kažkaip tarpusavyje bendrauti, lašas po lašo judėti, sąveikauti ir jungtis, spalva prie spalvos, molekulė prie molekulės, vyko cheminės reakcijos, kol pagaliau po daug daug metų kažkaip atsirado paveikslas. Na gerai, tikiu, kad buvo Da Vinčis, bet jis pats gi tokiu pat būdu, vykstant savaiminiams itin sudėtingiems procesams, per daug daug metų tapo toks, kokį mes jį žinom buvusį. Ir po to jis, galimai, nutapė tą paveikslą. Be absoliutaus Proto įsikišimo. Tikrai?
Postmodernizmas netiki absoliučiu Protu. Rašau iš didžiosios, nes tai tolygu Dievui.
Gerai, sako man, įrodyk to savo Dievo egzistavimą!
Ne, – atsakysiu, – o tu ar gali paneigti Dievą? Ne žodžiais, ir ne sau pačiam – įrodyk Jo nebuvimą man.
Aš negaliu netikinčiam žmogui pateikti papildomų filosofinių, istorinių, realių ir neginčijamų įrodymų apie Dievo egzistavimą apart tų, kurie jau yra pateikti. Yra paliktas užrašytas Dievo žodis, yra pirmųjų mokinių realūs liudijimai, yra daugybė Šventosios Dvasios pasireiškimų per visą Anno Domini erą. Viskas, ką matome aplink, sukurta Dievo.
Pasižiūrėk į veidrodį – tai tavo Kūrėjo darbas. Ar jauti savo širdį? Jausmus? Ar galvoji kažką? Tavo kūnas, vidus ir išorė, matomas neapsakomai sudėtingas organizmas, tavo vidinis žmogus, tavo siela, emocijos, mintys, tavo dvasia ir protas, tavo nematomas stulbinančiai sudėtingas vidus – tavo Kūrėjo darbas. Apsižvalgyk aplinkui – gamta, gyvūnai, augalai – kaip nesuvokiamai sudėtingi fabrikai ir gamyklos, kur vyksta sudėtingiausios cheminės reakcijos, būtybės, kurios mąsto ir jaučia, nuostabūs sutvėrimai ir vaizdai, kurie džiugina akį ir gaivina sielą – tai tavo Kūrėjo darbas.
“Tau priklauso dangūs ir žemė, pasaulis ir visa, kas jame; Tu sukūrei juos.” (Ps 89, 11)
“Juk tai, kas gali būti žinoma apie Dievą, jiems aišku, nes Dievas jiems tai apreiškė. Jo neregimosios ypatybės – Jo amžinoji galybė ir dievystė – nuo pat pasaulio sukūrimo aiškiai suvokiamos iš Jo kūrinių, todėl jie nepateisinami. Pažinę Dievą, jie negarbino Jo kaip Dievo ir Jam nedėkojo, bet tuščiai mąstydami paklydo, ir neišmani jų širdis aptemo. Vadindami save išmintingais, tapo kvaili.” (Rom 1, 19-22).
Jo dievystė aiškiai suvokiama. Ar vadinsi Dievą melagiu?
Ir aš neturiu daugiau įrodymų, nebent patį didžiausią – Jo meilę.
Meilės Evangelija
“Nes Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris Jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą.” (Jn 3, 16).
Viktorijos laikais žmonės nesigėdijo meilės – rašė eiles, poemas, pjeses, romanus, grojo, šoko, dainavo ir vaidino apie meilę. Bet gėdijosi sekso.
Dabar mes nebesigėdijam sekso, kurio pilnos pakampės, žurnalai, TV, internetas, teatrai, knygos ir filmai, kurio kultas ir išaukštinimas tapo vienu labiausiai atpažįstamų šio laikmečio bruožų. Dabar mes gėdijamės meilės.
Tiksliau – nebėra tabu, nebesigėdijam nieko, tik gėdijamės šventumo, tyrumo, tikrumo, nuoširdumo, paprastumo, žmogiškumo, nes tai, anot ore tvyrančio, net spengiančio nūdienos suvokimo, yra mūsų silpnumo ženklas.
“Aš nesigėdiju Evangelijos, nes ji yra Dievo jėga išgelbėti kiekvienam, kuris tiki, pirma žydui, paskui graikui” (Rom 1, 16) – rašo apaštalas Paulius. Jeigu jo laikais būtų buvę kompiuteriai ir internetas, jis būtų uždėjęs grotažymę ‘nebegėda’.
Meilės žinia iš Dievo yra tokia didinga ir bedugnė, kad jos protu suvokti neįmanoma. Daugeliui netikinčių Biblija yra neįkandama knyga – per sudėtinga, per sekli, per nuobodi, nesuprantama. Nes netikinčiam protui ji užrakinta, netikinčiai širdžiai ji neatsiskleidžia. Kai kurie ją pritaiko, kaip motyvacinių citatų rinkinį, kai kurie priskiria prie “gražių ir prasmingų žodžių” kolekcijos, tačiau esmės neapčiuopia. Įtikėjus ir apgaubus Šventajai Dvasiai, Biblija atsiveria visu grožiu. Tu gali skaityti ir suprasti tai, ko anksčiau nesupratai, nors skaitei gal daugybę kartų! Apreiškimai liejasi, Rašto vietos susijungia, tu geri ir gaiviniesi kiekviena eilute, kiekvienu žodžiu. Bet neužilgo tu vėl nebesupranti, tik šįkart nebesupranti kitaip – tu matai ir supranti, kad nesupranti, kokio gylio yra Dievo meilė ir išmintis, kokia bedugnė Jo Žodyje. Kokia palaima šitaip suprasti, kad nesupranti.
Prisimenant seną teologinį ginčą, mes neturime stengtis „suprasti, kad tikėtume“; veikiau, kaip Šv. Anzelmas Kenterberietis, turime „tikėti, kad suprastume“. Kai Dievo Žodžio tiesa priimama tikėjimu, visos kitos žinios patenka į savo vietas, kaip dėlionės gabalėliai, kaip spynos spragtelėjimas, kai randame tinkamą raktą. Chestertonas (Gilbert Keith Chesterton) aptaria paradoksą, kad pasaulį suprasti galime tik priimdami tikėjimo tiesą, kuri nepaiso mūsų visiško supratimo: negalime žiūrėti į saulės spindesį, tačiau visa kita matome saulės šviesoje.
„Vienas sukurtas dalykas į kurį negalime žiūrėti, yra tas vienintelis dalykas, kurio šviesoje žiūrime į viską.“
Tokia yra Dievo meilės Evangelija. Jos nebereikia niekuo papildomai pastiprinti. Kai kambarys nutviekstas saulės šviesos, mūsų vargani prožektoriai su nusilpusiomis baterijomis niekuo nebepadės.
Meilė tai meilė, o kaip dėl kryžiaus žygių? Inkvizicijos? Popiežių ir Bažnyčios paklydimų?
O ar Jėzus juos organizavo? Ar Jėzus vedė į paklydimus? Ar Jėzus padarė ką nors iš to, kuo kaltinami krikščionys per visus du tūkstančius metų? Kategoriškas ne. Kiekvienas netikęs žodis ar veiksmas bus pasverti Dievo akivaizdoje ir įvertinti. Ar tai kaip nors, nors kažkiek, per milimetrą ar per gramą, sumažina absoliutų Dievo autoritetą, Jo dieviškumą? Ne. Ar tai kaip nors paneigia Kristų, kaip Atpirkėją? Ne. Tai tik dar kartą patvirtina, koks sugedęs puolęs žmogus ir kaip labai jam reikia išgelbėjimo. Nėra tokios nuodėmės, kuri galėtų nubraukti ar sumenkinti Kristaus auką.
Kad tik suvoktume, jog Jėzus atėjo mūsų ne teisti, ne smerkti, ne kaltinti, bet gelbėti. Ir Jis tai padarė tik iš Dievo malonės, dėl Jo begalinės meilės, ne dėl mūsų gerų darbų, kad nesigirtume. Aš žinau, koks aš buvau ir koks esu šiandien. Koks silpnas ir bevalis, netikęs ir smerktinas. Ką bepasakytum apie mane blogo, aš mintyse dar dvigubai pridėčiau. Bet kai pakeliu akis į Jį, kai išlieju Jam savo širdį, aš vėl patiriu apvalymą ir sustiprinimą. Vėl galiu stotis ir eiti, gyventi.
Bet kokia ideologija bejėgė prieš Dievo meilę. Koks bebūtų neįprastas, keistas, sudėtingas, sunkus, painus, nesuprantamas laikas, Evangelija sustiprins, padrąsins ir praves. Nes „meilė visa ištveria“ (1 Kor 13, 7).
Tik laikykimės gyvojo Dievo.
Naudota literatūra:
Rita Garškaitė. Postmodernizmas
Douglas Groothuis. Truth Decay
Brent Waters. From Human to Posthuman
Charles Upton. The System of Antichrist
St. Thomas Aquinas, Summa Theologica
Wikipedia
Jus gali sudominti:
Apie prenumeratą.
