Ankstyvosios krikščionybės perlas – Laiškas Diognetui

„Laiškas Diognetui“ (Epistula ad Diognetum) aprašo krikščionis, kaip „pasaulio sielą“, kuri gyvena sistemoje, bet jai nepriklauso. Tai anoniminis apologetinis veikalas, parašytas graikų kalba. Jis dažnai vadinamas ankstyvosios krikščionybės „perlu“.

Autorius: Nežinomas. Autorius save vadina Mathetes (Mokiniu). Kai kurie tyrinėtojai spėja, kad tai galėjo būti Pantenas, Tacianas ar net Melitonas Sardietis, bet autorystė lieka paslaptimi.

Adresatas: „Kilniausiasis Diognetas“. Manoma, kad tai galėjo būti imperatoriaus Marko Aurelijaus mokytojas Diognetas. Jis domėjosi, kas per žmonės yra tie krikščionys: kodėl jie nebijo mirties, kodėl niekina graikų dievus ir žydų prietarus ir kokia yra ta jų paslaptinga tarpusavio meilė.

Data: Tiksli data nežinoma, bet dauguma mokslininkų sutaria dėl II a. vidurio ar pabaigos (apie 130–200 m. po Kr.). Tai laikas, kai krikščionybė dar buvo persekiojama mažuma.

Laiškas atsako į tris pagrindinius Diogneto klausimus: kokiu Dievu krikščionys tiki, kaip jie gyvena ir kodėl ši religija atsirado būtent dabar.

A. Paradoksalus gyvenimas (V skyrius)

Tai pati garsiausia laiško dalis. Autorius rašo: „Krikščionys nuo kitų žmonių nesiskiria nei tėvyne, nei kalba, nei papročiais. […] Jie gyvena savo tėvynėse, bet kaip ateiviai (svetimšaliai). Kaip piliečiai jie dalyvauja visame kame, bet viską kenčia kaip svetimšaliai. Kiekviena svetima šalis jiems yra tėvynė, o kiekviena tėvynė – svetima šalis.“

B. Krikščionis kaip siela kūne (VI skyrius)

Autorius naudoja nuostabią analogiją: „Kuo siela yra kūne, tuo krikščionys yra pasaulyje.“ Siela pasklidusi po visus kūno narius, krikščionys – po visus pasaulio miestus. Siela gyvena kūne, bet nėra iš kūno; krikščionys gyvena pasaulyje, bet nėra iš pasaulio.

Kūnas nekenčia sielos ir su ja kovoja, nors siela jam nedaro jokios skriaudos, tik draudžia atsiduoti malonumams. Pasaulis lygiai taip pat nekenčia krikščionių.

C. Dievo apreiškimas ir Meilė

Laiške pabrėžiama, kad krikščionybė nėra žmogaus išmonė ar filosofinė konstrukcija (kaip postmodernizmo naratyvai). Tai paties Visagalio, Visatos Kūrėjo ir Nematomo Dievo įsikišimas. Dievas atsiuntė ne tarną ar angelą, o savo Sūnų – „Meistrą ir Kūrėją“.

Kodėl šis laiškas svarbus šiandien?

Šis tekstas yra šių dienų manifestas iš II amžiaus. Jis patvirtina kelias mintis:

1. Tikrovė vs. Simuliacija: Laiškas sako, kad stabų garbinimas (ideologijų, ekspertų, mokslo stabų) yra beprasmiškas, nes tai tik medžio, akmens ar metalo dirbiniai. Krikščionys mato „Nematomą Dievą“ už matomų daiktų.

2. Etika be įstatymo: Krikščionys laikosi įstatymų, bet savo gyvenimo būdu jie tuos įstatymus pralenkia. Jiems nereikia cenzūros ar cancel kultūros, kad būtų moraliai švarūs – jų širdies „rentgenas“ ir meilė yra jų įstatymas.

3. Atsakomybė: Kaip siela palaiko kūno gyvybę, taip krikščionių buvimas palaiko pasaulį nuo galutinio supuvimo.

• „Jie myli visus, o visi juos persekioja. Jie nežinomi, bet smerkiami. Jie žudomi, bet šitaip laimi gyvenimą.“

• „Dievas juos pastatė į tokią atsakingą sargybą, kurios jiems nevalia palikti.“

Anglų kalba:

• Early Christian Writings: Epistle to Diognetus – čia rasite kelis skirtingus vertimus ir istorinį kontekstą.

• Catholic Encyclopedia: Epistle to Diognetus – teologinė analizė. Vertimas į lietuvių kalbą:

  LAIŠKAS DIOGNETUI (EPISTOLA AD DIOGNETUM)

  Ši nuostabi, nedidelės apimties krikščionybės apologija nėra minima nė vieno senovės ar viduramžių autoriaus. Ji mus pasiekė vieninteliame rankraštyje, kuris pražuvo 1870 metais, Strasbūro apgulties metu. Diogneto tapatybės nustatymas su Marką Aurelijų mokiusiu bendravardžiu mokytoju yra geriausiu atveju tik tikėtinas. Autoriaus vardas nežinomas, o kūrinio data gali svyruoti maždaug tarp Apaštalų laikų ir Konstantino eros. Akivaizdu, kad laiškas buvo parašytas žiaurių persekiojimų laikotarpiu.

  Rankraštyje šis kūrinys kartu su kitais tekstais buvo priskiriamas Justinui Kankiniui. Tačiau tas nuoširdus filosofas ir rašytojas tiesiog nesugebėtų pasiekti tokios santūrios elokvencijos, tokios sklandžios minčių tėkmės ir skaidraus raiškos aiškumo, kurie šį laišką paverčia vienu tobuliausių antikos kūrinių. Paskutiniai du skyriai (XI ir XII) yra pernelyg gėliški ir tamsūs, jie neturi jokio ryšio su likusia laiško dalimi ir atrodo kaip vėlesnio laikotarpio homilijos fragmentas. Šio priedo autorius save vadina „apaštalų mokiniu“; būtent dėl klaidingo šių žodžių supratimo laiškas nuo XVIII amžiaus buvo priskiriamas Apaštalinių Tėvų raštams. Laiškas nutrūksta X skyriaus pabaigoje; gali būti, kad originalas buvo kur kas ilgesnis.

  Rašytojas kreipiasi į „kilniausiąjį Diognetą“ – palankiai nusiteikusį pagonį, norintį sužinoti, kas yra ta krikščionių religija. Stabų garbinimas čia išjuokiamas ir parodoma, kad žydų aukos bei ceremonijos negali suteikti jokio džiaugsmo vieninteliam Dievui, visko kūrėjui. Krikščionys nėra nei tauta, nei sekta; jie pasklidę po visą pasaulį, nors ir nėra iš pasaulio, bet yra dangaus piliečiai. Visgi jie yra „pasaulio siela“. Dievas, nematomasis Kūrėjas, atsiuntė savo Sūnų, per kurį visa sutvėrė, kad išgelbėtų žmogų po to, kai leido jam pačiam suvokti savo silpnumą, polinkį į nuodėmę ir nesugebėjimą išsigelbėti savomis jėgomis. Paskutinis skyrius yra dėstymas, „pirma“ – apie Tėvo meilę, po kurio akivaizdžiai turėjo sekti „antra“ – apie Sūnų, tačiau ši dalis yra prarasta.

  Kūrinio stilius harmoningas ir paprastas. Autorius – patyręs klasikinės kalbos meistras ir uolus krikščionis. Tekstas neturi panašumų į oficialias II amžiaus apologijas. Artimiausia jam būtų Šv. Kiprijono „Ad Donatum“, kuri taip pat skirta tiesos ieškančiam pagoniui. Autorius tiesiogiai nesiremia Šventuoju Raštu, tačiau naudoja Evangelijas, Pirmąjį Petro bei Pirmąjį Jono laiškus ir yra persmelktas Šv. Pauliaus laiškų dvasia. Harnackas, atrodo, yra teisus teigdamas, kad autorius negalėjo gyventi anksčiau nei Ireniejus. Galima būtų jo ieškoti ir gerokai vėliau – Valerijono ar Diokletiano persekiojimų laikais. Tai negalėjo būti pilkas žmogus; jis privalėjo būti kitais atžvilgiais garsus rašytojas, tačiau tai tikrai nėra vienas iš tų autorių, kurių darbai mus pasiekė iš II ar III amžiaus.

  Kankinio Liucijono vardas galbūt atitiktų šias sąlygas, o tos laiško dalies, kurioje detaliau kalbama apie Dievo Sūnų, praradimas būtų paaiškinamas tuo, jog ji galėjo sukelti įtarimų ar būti pasmerkta dėl arijonizmo (kurio tėvu laikomas Liucijonas). Šis vadinamasis laiškas realybėje gali būti gynybos kalba, pasakyta prieš teisėją.

  Editio princeps (pirmasis spausdintas leidimas) priklauso Stefanui (Paryžius, 1592). Sylburgas (Heidelbergas, 1593) ir vėlesni leidėjai įtraukė laišką į Šv. Justino darbus. Tillemontas, pasidavęs draugo pasiūlymui, priskyrė jį ankstesnei datai, o Gallandi įtraukė jį kaip anoniminio Apaštalinio Tėvo kūrinį. Nuo tada jis publikuojamas Apaštalinių Tėvų leidimuose. Mokslininkų nuomonės dėl autorystės ir datos stipriai išsiskyrė: nuo priskyrimo Romos Klemensui ar Markijonui iki spėjimų, kad tai XV amžiaus retorinis pratimas (nors pats pražuvęs rankraštis buvo iš XIII ar XIV a.). Galiausiai šių kraštutinių teorijų buvo atsisakyta. Zahnas pagrįstai siūlė 250–310 metus, o Harnackas nurodė 170–300 metų laikotarpį.

Iš maldos.lt:

„Laiškas Diognetui“ – vienas brandžiausių ir elegantiškiausių ankstyvosios krikščionybės apologetinių tekstų, datuojamas II amžiaus viduriu. Autorius nežinomas; rankraštyje jis pasirašo vardu Mathetes („mokinys“), tačiau tai nėra tikras asmuo, o literatūrinis pseudonimas. Pats tekstas parašytas aukšta graikų retorikos forma ir skirtas pagoniui Diognetui, kuris nuoširdžiai domisi krikščionių tikėjimu, jų gyvenimo būdu ir jų atsiribojimu nuo pagoniškų bei žydiškų praktikų.

Laiško pradžioje autorius atsako į Diogneto klausimus apie krikščionių Dievą, jų požiūrį į mirtį ir jų neįprastą gyvenimo būdą. Jis kviečia skaitytoją „tapti nauju žmogumi“ ir pažvelgti į pagoniškus dievus ne akimis, bet protu. Pagoniškų stabų kritika čia itin ryški: akmuo, medis, sidabras, geležis – visa tai yra negyvos, žmogaus rankomis sukurtos medžiagos, kurios negali būti dievai. Autorius rašo, kad tokie „dievai“ yra kurti, akli, bejausmiai ir gendantys, o jų garbintojai tampa panašūs į tai, ką garbina.

Toliau autorius pereina prie žydų religijos kritikos. Jis pripažįsta, kad žydai garbina vieną Dievą, tačiau jų apeigas vadina klaidingomis, nes jos priskiria Dievui žmogiškų poreikių. Kraujų aukos, sabato draudimai, maisto taisyklės – visa tai, anot laiško, yra klaidingas supratimas apie Dievo prigimtį. Dievas, sukūręs viską, negali reikalauti to, kas priklauso Jo paties kūrinijai. Ši kritika nėra priešiška, ji labiau filosofinė – siekianti parodyti, kad Dievas yra dvasinis, o ne materialus.

Vienas garsiausių laiško skyrių – 5 ir 6 skyriai, kuriuose aprašomas krikščionių gyvenimo būdas. Tai vienas ankstyviausių ir gražiausių krikščioniškosios etikos aprašymų. Krikščionys neturi savo kalbos, savo miestų ar savo aprangos. Jie gyvena kaip visi, tačiau jų gyvenimo būdas yra kitoks. Jie „gyvena savo tėvynėje kaip svetimšaliai“, „dalijasi stalu, bet ne lova“, „yra kūne, bet negyvena pagal kūną“. Autorius rašo: „They pass their days on earth, but they are citizens of heaven.“ Ši metafora išplėtojama dar toliau: krikščionys pasauliui yra tai, kas siela yra kūnui. Siela yra nematoma, bet palaiko kūną; krikščionys yra persekiojami, bet palaiko pasaulį; siela myli kūną, kuris ją nekenčia; krikščionys myli tuos, kurie juos persekioja.

Laiško teologinis centras atsiskleidžia 7–10 skyriuose, kuriuose autorius kalba apie Dievo Sūnaus siuntimą. Jis pabrėžia, kad Dievas nesiuntė angelo ar valdovo, bet patį Logos, per kurį sukurta visa kūrinija. Šis Logos atėjo ne bausti, bet „įtikinti, o ne priversti“, nes prievarta nėra Dievo prigimties dalis. Tai ankstyvas ir brandus krikščioniškosios teologijos teiginys, kuriame atsispindi tiek Jono evangelijos, tiek helenistinės filosofijos įtaka. Autorius taip pat aiškina, kodėl Kristus atėjo tik „vėlyvais laikais“ – kad žmonija pati suprastų, jog negali išsigelbėti savo jėgomis, ir kad Dievo malonė būtų priimta kaip dovana, o ne kaip atlygis.

Paskutiniai skyriai (11–12) yra moralinis ir dvasinis raginimas. Autorius teigia esąs apaštalų mokinys, tačiau šiuolaikiniai tyrinėtojai tai laiko literatūriniu autoriteto kūrimo būdu, o ne istoriniu faktu. Jis kalba apie tikrąją išmintį, kuri kyla iš gyvenimo, o ne iš tuščio žinojimo, ir apie žmogaus širdį kaip vietą, kurioje turi augti „gyvybės medis“. Jis cituoja Pauliaus žodžius: „Knowledge puffs up, but love edifies“, ir aiškina, kad tikrasis pažinimas yra tas, kuris veda į gyvenimą, o ne į puikybę.

Laiškas Diognetui

1 skyrius. Įžanga

Pats kilniausias Diognetai: Matau, kad tu giliai trokšti sužinoti, kaip krikščionys garbina savo Dievą. Tu taip atidžiai ir nuoširdžiai klausinėjai apie juos: kas yra tas Dievas, kuriuo jie tiki, ir kokia tai religijos forma, kurios jie laikosi, kad tai leidžia jiems žvelgti į pasaulį iš aukšto ir niekinti mirtį? Kodėl jie atmeta tiek graikų dievus, tiek žydų prietarus? Kokia tai meilė, kurią jie visi jaučia vienas kitam? Ir kodėl ši nauja grupė bei jų praktikos atsirado tik dabar, o ne seniai?

Nuoširdžiai sveikinu šį tavo troškimą ir meldžiu Dievą, kuris įgalina mus kalbėti ir girdėti, suteikti man malonę taip kalbėti, kad visų pirma išgirsčiau, jog tu buvai sustiprintas, o tau – taip klausyti, kad aš, kuris kalbu, neturėčiau priežasties gailėtis tai padaręs.

2 skyrius. Stabų tuštybė

Tad ateik, išsilaisvinęs iš visų išankstinių nuostatų, užvaldžiusių tavo protą, ir atidėjęs tai, prie ko buvai įpratęs, kaip dalykus, galinčius tave apgauti, ir tapęs, tarsi nuo pat pradžių, nauju žmogumi, kadangi, pagal tavo paties prisipažinimą, būsi naujos doktrinos [sistemos] klausytojas; ateik ir apmąstyk, ne tik savo akimis, bet ir savo supratimu, tų, kuriuos skelbiate ir laikote dievais, substanciją ir formą.

Argi vienas iš jų nėra akmuo, panašus į tą, kurį mindome? Ar antrasis nėra žalvaris, niekuo nepranašesnis už tuos indus, kurie pagaminti mūsų kasdieniam naudojimui? Ar trečiasis nėra medis, ir tas jau supuvęs? Ar ketvirtasis nėra sidabras, kurį žmogus turi saugoti, kad nebūtų pavogtas? Ar penktasis nėra geležis, ėdama rūdžių? Ar šeštasis nėra molis, nė kiek ne vertingesnis už tą, kuris suformuotas paprasčiausiems tikslams?

Argi visi jie nėra iš yrančios materijos? Argi jie nėra pagaminti naudojant geležį ir ugnį? Argi skulptorius nesuformavo vieno iš jų, vario kalvis – antrojo, sidabrakalys – trečiojo, o puodžius – ketvirtojo? Argi kiekvienas iš jų, prieš tai, kai šių [meistrų] menas suteikė jiems šių [dievų] pavidalą, nebuvo savaip pavaldus pokyčiams? Argi tie daiktai, kurie dabar yra indai, pagaminti iš tų pačių medžiagų, netaptų panašūs į anuos, jei patektų pas tuos pačius meistrus? Argi šie, kurie dabar yra jūsų garbinami, negalėtų vėl žmonių būti paversti indais, panašiais į kitus? Argi jie visi nėra kurti? Argi jie nėra akli? Argi jie nėra be gyvybės? Argi jie nėra bejausmiai? Argi jie nėra nepajėgūs judėti? Argi jie visi nėra linkę į irimą? Argi jie visi nėra gendantys?

Šiuos dalykus jūs vadinate dievais; šiems jūs tarnaujate; šiuos jūs garbinate; ir jūs tampate visiškai panašūs į juos. Dėl šios priežasties jūs nekenčiate krikščionių, nes jie nelaiko šių daiktų dievais. Bet argi jūs patys, kurie dabar galvojate ir manote [kad tokie yra dievai], ne dar labiau juos niekinate nei jie [krikščionys]? Argi jūs ne daug labiau iš jų tyčiojatės ir juos įžeidžiate, kai garbinate tuos, kurie padaryti iš akmens ir molio, nepaskirdami jokių asmenų jų saugoti; o tuos, kurie padaryti iš sidabro ir aukso, užrakinate nakčiai ir paskiriate sargus prižiūrėti juos dieną, kad nebūtų pavogti? Ir tomis dovanomis, kurias ketinate jiems įteikti, argi jūs, jei jie turi jutimus, ne labiau juos baudžiate [nei pagerbiate]? Bet jei, kita vertus, jie neturi jutimų, jūs tai įrodote, garbindami juos krauju ir aukų dūmais. Tegul kas nors iš jūsų patiria tokius pažeminimus! Tegul kas nors iš jūsų pakenčia, kad su juo būtų taip elgiamasi! Bet nė vienas žmogus, nebent priverstas, nepakęs tokio elgesio, nes jis apdovanotas jutimais ir protu. Tačiau akmuo lengvai tai pakelia, matydamas, kad yra nejautrus. Tikrai jūs neparodote [savo elgesiu], kad jis [jūsų Dievas] turi jutimus. O dėl fakto, kad krikščionys nėra įpratę tarnauti tokiems dievams, galėčiau lengvai rasti daug kitų dalykų pasakyti; bet jei net tai, kas pasakyta, kam nors neatrodo pakankama, manau, kad tuščia sakyti ką nors daugiau.

3 skyrius. Žydų prietarai

Toliau, įsivaizduoju, kad labiausiai trokšti išgirsti ką nors šiuo klausimu: kodėl krikščionys nesilaiko tų pačių dieviško garbinimo formų kaip žydai. Žydai, jei susilaiko nuo aukščiau aprašyto tarnavimo būdo ir mano, kad tinkama garbinti vieną Dievą kaip visų Viešpatį, [yra teisūs]; bet jei jie siūlo Jam garbinimą tokiu būdu, kurį aprašėme, jie labai klysta. Nes, kol pagonys, siūlydami tokius dalykus tiems, kurie neturi jutimų ir klausos, rodo beprotybės pavyzdį; anie, kita vertus, manydami siūlyti šiuos dalykus Dievui tarsi Jam jų reikėtų, teisingai galėtų būti laikomi atliekantys veikiau kvailystės aktą nei dievišką garbinimą. Nes Tas, kuris sukūrė dangų ir žemę, ir visa, kas juose yra, ir duoda mums visus dalykus, kurių mums reikia, tikrai nereikalauja nieko iš tų dalykų, kuriuos Jis pats suteikia tiems, kurie mano Jam juos tiekiantys. Bet tie, kurie įsivaizduoja, kad krauju, aukų dūmais ir deginamosiomis aukomis jie aukoja aukas [priimtinas] Jam, ir kad tokia pagarba jie rodo Jam pagarbą, – šie, manydami, kad gali duoti ką nors Tam, kuriam nieko nereikia, man atrodo niekuo nesiskiriantys nuo tų, kurie uoliai teikia tokią pačią pagarbą dalykams, neturintiems jutimų, ir kurie todėl negali mėgautis tokia pagarba.

4 skyrius. Kiti žydų papročiai

Tačiau dėl jų skrupulingumo maistui, jų prietarų dėl šabų, jų gyrimosi apipjaustymu ir jų fantazijų apie pasninką bei jaunatis, kurie yra visiškai juokingi ir neverti dėmesio – nemanau, kad tau reikia ką nors iš manęs sužinoti. Nes priimti kai kuriuos iš tų dalykų, kuriuos Dievas sukūrė žmonių naudojimui, kaip tinkamai sukurtus, o atmesti kitus kaip nenaudingus ir nereikalingus – kaip tai gali būti teisėta? Ir melagingai kalbėti apie Dievą, tarsi Jis draustų mums daryti tai, kas gera, šabo dienomis – kaip tai nėra bedieviška? Ir didžiuotis kūno apipjaustymu kaip išrinkimo įrodymu, ir tarsi dėl to jie būtų ypatingai mylimi Dievo – kaip tai nėra pajuokos objektas? O dėl jų mėnesių ir dienų laikymosi (Galatams 4, 10), tarsi tarnautų žvaigždėms ir mėnuliui, ir jų Dievo paskyrimų bei metų laikų kaitos skirstymo pagal savo pačių polinkius, vienus šventėms, o kitus gedului – kas laikytų tai dieviško garbinimo dalimi, o ne daug labiau kvailystės apraiška? Manau, tada esi pakankamai įtikintas, kad krikščionys tinkamai susilaiko nuo tuštybės ir klaidų, būdingų [tiek žydams, tiek pagonims], ir nuo kišimosi ne į savo reikalus bei tuščio žydų gyrimosi; bet nesitikėk sužinoti jų ypatingo Dievo garbinimo būdo paslapties iš jokio mirtingojo.

5 skyrius. Krikščionių būdas

Nes krikščionys išsiskiria iš kitų žmonių nei šalimi, nei kalba, nei papročiais, kurių laikosi. Nes jie nei gyvena savo pačių miestuose, nei vartoja kokią nors ypatingą kalbos formą, nei gyvena gyvenimą, pažymėtą kokiu nors išskirtinumu. Elgesio būdas, kurio jie laikosi, nebuvo sugalvotas jokių smalsių žmonių spekuliacijų ar svarstymų; ir jie, kaip kai kurie, nesiskelbia kokių nors vien tik žmogiškų doktrinų gynėjais. Bet, gyvendami tiek graikų, tiek barbarų miestuose, kaip kiekvienam iš jų lėmė burtas, ir laikydamiesi vietinių papročių dėl drabužių, maisto ir viso kito įprasto elgesio, jie parodo mums savo nuostabų ir, pripažinkime, stebinantį gyvenimo būdą. Jie gyvena savo šalyse, bet tik kaip ateiviai. Kaip piliečiai, jie viskuo dalijasi su kitais, ir vis dėlto viską pakenčia kaip svetimšaliai. Kiekviena svetima žemė jiems yra kaip tėvynė, ir kiekviena gimimo žemė kaip svetimšalių žemė. Jie tuokiasi, kaip ir visi [kiti]; jie gimdo vaikus; bet jie nesunaikina savo palikuonių. Jie turi bendrą stalą, bet ne bendrą lovą. Jie yra kūne, bet negyvena pagal kūną (2 Korintiečiams 10, 3). Jie leidžia savo dienas žemėje, bet yra dangaus piliečiai (Filipiečiams 3, 20). Jie paklūsta nustatytiems įstatymams ir tuo pat metu savo gyvenimu pranoksta įstatymus. Jie myli visus žmones ir yra visų persekiojami. Jie yra nežinomi ir pasmerkti; jie nužudomi ir sugrąžinami į gyvenimą (2 Korintiečiams 6, 9). Jie yra vargšai, tačiau daugelį padaro turtingais (2 Korintiečiams 6, 10); jiems trūksta visko, ir vis dėlto jie turi visko perteklių; jie yra paniekinti, ir vis dėlto pačiame paniekinime yra pašlovinti. Apie juos kalbama blogai, ir vis dėlto jie išteisinami; jie yra keikiami ir laimina (2 Korintiečiams 4, 12); jie yra įžeidžiami ir atsilygina už įžeidimą pagarba; jie daro gera, tačiau yra baudžiami kaip piktadariai. Kai baudžiami, jie džiaugiasi, tarsi būtų prikelti gyvenimui; žydai juos puola kaip svetimšalius, o graikai persekioja; vis dėlto tie, kurie jų nekenčia, negali nurodyti jokios savo neapykantos priežasties.

6 skyrius. Krikščionių santykis su pasauliu

Apibendrinant viską vienu žodžiu – kas siela yra kūnui, tas krikščionys yra pasauliui. Siela yra pasklidusi per visus kūno narius, o krikščionys yra išsibarstę po visus pasaulio miestus. Siela gyvena kūne, bet nėra iš kūno; ir krikščionys gyvena pasaulyje, bet nėra iš pasaulio. Nematoma siela yra saugoma matomo kūno, ir krikščionys iš tiesų žinomi esantys pasaulyje, bet jų dievobaimingumas lieka nematomas. Kūnas nekenčia sielos ir kariauja prieš ją (1 Petro 2, 11), nors pats nepatiria jokios žalos, nes jam trukdoma mėgautis malonumais; pasaulis taip pat nekenčia krikščionių, nors jokiu būdu nėra sužalotas, nes jie atsisako malonumų. Siela myli kūną, kuris jos nekenčia, ir [taip pat myli] narius; krikščionys taip pat myli tuos, kurie jų nekenčia. Siela įkalinta kūne, vis dėlto išlaiko tą patį kūną; ir krikščionys yra uždaryti pasaulyje kaip kalėjime, ir vis dėlto jie išlaiko pasaulį. Nemirtinga siela gyvena mirtingoje palapinėje; ir krikščionys gyvena kaip ateiviai gendančiuose [kūnuose], laukdami negendančio būsto danguje. Siela, kai prastai aprūpinama maistu ir gėrimu, tampa geresnė; panašiai ir krikščionys, nors kasdien baudžiami, vis labiau gausėja skaičiumi. Dievas paskyrė jiems šią garbingą padėtį, kurios jiems būtų neteisėta atsisakyti.

7 skyrius. Kristaus pasireiškimas

Nes, kaip sakiau, tai nebuvo koks nors grynai žemiškas išradimas, kuris jiems buvo perduotas, nei tai yra grynai žmogiška nuomonių sistema, kurią jie mano esant teisinga taip rūpestingai saugoti, nei jiems buvo patikėtas grynai žmogiškų paslapčių tvarkymas, bet tikrai pats Dievas, kuris yra visagalis, visų dalykų Kūrėjas ir nematomas, atsiuntė iš dangaus ir patalpino tarp žmonių [Tą, kuris yra] tiesa, ir šventą bei nesuvokiamą Žodį, ir tvirtai įtvirtino Jį jų širdyse. Jis neatsiuntė žmonėms, kaip kas nors galėtų įsivaizduoti, kokio nors tarno, angelo ar valdovo, ar kurio nors iš tų, kurie valdo žemiškus dalykus, ar vieno iš tų, kuriems patikėtas dangiškų dalykų valdymas, bet patį visų dalykų Kūrėją ir Formuotoją – per kurį Jis sukūrė dangų – per kurį apribojo jūrą jos tinkamomis ribomis – kurio įsakymų ištikimai laikosi visos žvaigždės – iš kurio saulė gavo savo kasdienio kelio matą, kurio turi laikytis – kuriam paklūsta mėnulis, gavęs įsakymą šviesti naktį, ir kuriam taip pat paklūsta žvaigždės, sekdamos mėnulį jo kelyje; per kurį visi dalykai buvo sutvarkyti ir patalpinti į savo tinkamas ribas, ir kuriam visi yra pavaldūs – dangus ir tai, kas jame yra, žemė ir tai, kas joje yra, jūra ir tai, kas joje yra – ugnis, oras ir bedugnė – dalykai, kurie yra aukštybėse, dalykai, kurie yra gelmėse, ir dalykai, kurie yra tarp jų. Šį [pasiuntinį] Jis atsiuntė jiems. Ar tai buvo, kaip kas nors galėtų pamanyti, tironijos vykdymo ar baimės ir siaubo įkvėpimo tikslu? Jokiu būdu, bet veikiant gailestingumui ir romumui. Kaip karalius siunčia savo sūnų, kuris taip pat yra karalius, taip Jis atsiuntė Jį; kaip Dievą Jis atsiuntė Jį; kaip žmonėms Jis atsiuntė Jį; kaip Gelbėtoją Jis atsiuntė Jį, ir kaip siekiantį įtikinti, o ne priversti mus; nes prievarta neturi vietos Dievo charakteryje. Kaip šaukiantį mus Jis atsiuntė Jį, ne kaip kerštingai persekiojantį mus; kaip mylintį mus Jis atsiuntė Jį, ne kaip teisiantį mus. Nes Jis dar atsiųs Jį teisti mūsų, ir kas ištvers Jo pasirodymą? (Malachijo 3, 2)

(Čia rankraščiuose yra didelė spraga.)

Argi nematai jų atiduodamų laukiniams žvėrims, kad būtų įtikinti išsižadėti Viešpaties, ir vis dėlto nenugalėtų? Argi nematai, kad kuo daugiau jų nubaudžiama, tuo didesnis tampa likusiųjų skaičius? Tai neatrodo esąs žmogaus darbas: tai yra Dievo galia; tai yra Jo pasireiškimo įrodymai.

8 skyrius. Apgailėtina žmonių būklė prieš Žodžio atėjimą

Nes kas iš žmonių apskritai suprato prieš Jo atėjimą, kas yra Dievas? Ar priimi tuščias ir kvailas doktrinas tų, kurie laikomi patikimais filosofais? Iš kurių vieni sakė, kad ugnis yra Dievas, vadindami Dievu tai, kuo jie patys netrukus turėjo tapti; ir kiti – vandenį; o kiti – kokį nors kitą iš Dievo sukurtų elementų. Bet jei kuri nors iš šių teorijų verta pritarimo, kiekvienas iš likusių sukurtų dalykų taip pat galėtų būti paskelbtas Dievu. Bet tokie pareiškimai yra tiesiog stulbinantys ir klaidingi apgavikų pasisakymai; ir nė vienas žmogus nei matė Jį, nei padarė Jį žinomą, bet Jis pats apsireiškė. Ir Jis pasireiškė per tikėjimą, kuriam vienam duota regėti Dievą. Nes Dievas, visų dalykų Viešpats ir Formuotojas, kuris viską sukūrė ir paskyrė jiems jų atitinkamas pozicijas, pasirodė esąs ne tik žmonijos draugas, bet ir kantrus [savo santykiuose su jais]. Taip, Jis visada buvo tokio charakterio, ir tebėra, ir visada bus, malonus ir geras, ir be rūstybės, ir tikras, ir vienintelis, kuris yra [absoliučiai] geras (Mato 19, 17); ir Jis suformavo savo prote didžią ir neišreiškiamą koncepciją, kurią perdavė vienam savo Sūnui. Taigi, kol Jis laikė ir saugojo savo paties išmintingą patarimą paslaptyje, atrodė, kad Jis mus apleido ir mumis nesirūpina. Bet po to, kai Jis atskleidė ir atvėrė per savo mylimąjį Sūnų tai, kas buvo paruošta nuo pradžių, Jis suteikė mums visus palaiminimus iš karto, kad mes ir dalytumėmės Jo gėrybėmis, ir matytumėme bei būtume aktyvūs [Jo tarnyboje]. Kas iš mūsų kada nors būtų tikėjęsis šių dalykų? Taigi Jis žinojo visus dalykus savo prote, kartu su savo Sūnumi, pagal tarp jų esantį ryšį.

9 skyrius. Kodėl Sūnus buvo atsiųstas taip vėlai

Taigi, kol truko ankstesnis laikas, Jis leido mums būti nešamiems nevaldomų impulsų, nuviliojamiems malonumų troškimo ir įvairių geismų. Tai nebuvo todėl, kad Jis apskritai džiaugėsi mūsų nuodėmėmis, bet kad Jis tiesiog jas pakentė; nei kad Jis pritarė tuometiniam nedorybės darymo laikui, bet kad Jis siekė suformuoti protą, suvokiantį teisumą, kad tuo metu įsitikinus mūsų nevertumu pasiekti gyvenimą per savo darbus, dabar, per Dievo gerumą, jis būtų mums suteiktas; ir padarius akivaizdžiu, kad patys savyje buvome nepajėgūs įeiti į Dievo karalystę, per Dievo galią taptume pajėgūs. Bet kai mūsų nedorybė pasiekė viršūnę ir tapo aiškiai parodyta, kad jos atpildas, bausmė ir mirtis, kabo virš mūsų; ir kai atėjo laikas, kurį Dievas iš anksto paskyrė savo paties gerumui ir galiai apreikšti, kaip viena Dievo meilė, per didžiulį dėmesį žmonėms, nežiūrėjo į mus su neapykanta, neatstūmė mūsų ir neprisiminė mūsų nedorybės prieš mus, bet parodė didžiulę kantrybę ir pakentė mus, Jis pats prisiėmė mūsų nedorybių naštą, Jis atidavė savo paties Sūnų kaip išpirką už mus, Šventąjį už nusidėjėlius, Nekaltąjį už nedorėlius, Teisųjį už neteisiuosius, Negendantįjį už gendančius, Nemirtingąjį už tuos, kurie yra mirtingi. Nes kas kitas galėjo padengti mūsų nuodėmes, jei ne Jo teisumas? Per ką kitą buvo įmanoma, kad mes, nedorėliai ir bedieviai, būtume išteisinti, jei ne per vienatinį Dievo Sūnų? O saldus mainas! O neištiriama operacija! O visus lūkesčius pranokstančios gėrybės! Kad daugelio nedorybė būtų paslėpta viename Teisiajame, ir kad Vieno teisumas išteisintų daugelį nusidėjėlių! Todėl įtikinęs mus ankstesniu laiku, kad mūsų prigimtis buvo nepajėgi pasiekti gyvenimą, ir dabar atskleidęs Gelbėtoją, kuris gali išgelbėti net tuos dalykus, kuriuos [anksčiau] buvo neįmanoma išgelbėti, abiem šiais faktais Jis troško vesti mus pasitikėti Jo gerumu, laikyti Jį mūsų Maitintoju, Tėvu, Mokytoju, Patarėju, Gydytoju, mūsų Išmintimi, Šviesa, Garbe, Šlove, Galia ir Gyvenimu, kad nesirūpintume dėl drabužių ir maisto.

10 skyrius. Palaiminimai, kurie plauks iš tikėjimo

Jei ir tu trokšti [turėti] šį tikėjimą, taip pat gausi pirmiausia Tėvo pažinimą. Nes Dievas pamilo žmoniją, dėl kurios sukūrė pasaulį, kuriai pajungė visus jame esančius dalykus, kuriai davė protą ir supratimą, kuriai vienai suteikė privilegiją žvelgti aukštyn į Jį patį, kurią suformavo pagal savo paveikslą, kuriai atsiuntė savo viengimį Sūnų, kuriai pažadėjo karalystę danguje ir duos ją tiems, kurie Jį mylėjo. Ir kai pasieksi šį pažinimą, kokiu džiaugsmu, manai, būsi pripildytas? Arba kaip mylėsi Tą, kuris pirmas tave taip pamilo? Ir jei Jį mylėsi, būsi Jo gerumo sekėjas. Ir nesistebėk, kad žmogus gali tapti Dievo sekėju. Jis gali, jei nori. Nes ne valdant kaimynus, ar siekiant turėti viršenybę prieš silpnesnius, ar būnant turtingu ir rodant prievartą prieš žemesnius randama laimė; nei kas nors šiais dalykais gali tapti Dievo sekėju. Bet šie dalykai visiškai nesudaro Jo didybės. Priešingai, tas, kuris prisiima savo kaimyno naštą; tas, kuris, kuo bebūtų pranašesnis, yra pasirengęs padėti kitam, kuriam trūksta; tas, kuris, ką gavęs iš Dievo, dalydamas tai stokojantiems, tampa dievu tiems, kurie gauna [jo gėrybes]: jis yra Dievo sekėjas. Tada pamatysi, būdamas dar žemėje, kad Dievas danguje valdo [visatą]; tada pradėsi kalbėti Dievo paslaptis; tada mylėsi ir žavėsiesi tais, kurie kenčia bausmę, nes nenori išsižadėti Dievo; tada pasmerksi pasaulio apgaulę ir klaidą, kai sužinosi, ką reiškia iš tikrųjų gyventi danguje, kai niekinsi tai, kas čia laikoma mirtimi, kai bijosi to, kas iš tikrųjų yra mirtis, kuri skirta tiems, kurie bus pasmerkti amžinajai ugniai, kuri kankins tuos, kurie jai atiduoti, iki pat galo. Tada žavėsiesi tais, kurie dėl teisumo pakenčia ugnį, kuri tėra tik akimirksniui, ir laikysi juos laimingais, kai sužinosi tos ugnies [prigimtį].

11 skyrius. Šie dalykai verti būti žinomi ir tikimi

Nekalbu man svetimų dalykų, nei siekiu ko nors nesuderinamo su sveiku protu; bet buvęs Apaštalų mokiniu, tapau pagonių mokytoju. Aš patarnauju man perduotais dalykais tiems, kurie yra tiesos verti mokiniai. Nes kas, būdamas teisingai mokomas ir pagimdytas mylinčio Žodžio, nesiektų tiksliai sužinoti dalykų, kuriuos Žodis aiškiai parodė savo mokiniams, kuriems Žodis, apsireiškęs, juos atskleidė, kalbėdamas atvirai [jiems], tiesa, nesuprastas netikinčiųjų, bet kalbėdamasis su mokiniais, kurie, Jo laikomi ištikimais, įgijo Tėvo paslapčių pažinimą? Dėl šios priežasties Jis atsiuntė Žodį, kad Jis būtų apreikštas pasauliui; ir Jis, niekinamas žmonių [žydų], buvo pagonių įtikėtas, kai buvo skelbiamas Apaštalų. Tai Tas, kuris buvo nuo pradžių, kuris pasirodė kaip naujas ir buvo rastas senas, ir vis dėlto kuris visada gimsta iš naujo šventųjų širdyse. Tai Tas, kuris, būdamas nuo amžinybės, šiandien vadinamas Sūnumi; per kurį Bažnyčia praturtinama, ir malonė, plačiai pasklidusi, didėja šventuosiuose, teikdama supratimą, atskleisdama paslaptis, skelbdama laikus, džiaugdamasi ištikimaisiais, duodama tiems, kurie ieško, kuriais tikėjimo ribos nėra sulaužomos, nei tėvų nustatytos ribos peržengiamos. Tada giedama įstatymo baimė, ir žinoma pranašų malonė, ir įtvirtinamas evangelijų tikėjimas, ir saugoma Apaštalų tradicija, ir džiūgauja Bažnyčios malonė; kurios malonės jei neliūdinsi, sužinosi tuos dalykus, kurių moko Žodis, per ką Jis nori ir kada Jam patinka. Nes ką tik esame skatinami ištarti Žodžio, įsakančio mums, valia, mes perduodame jums su pastangomis ir iš meilės dalykams, kurie mums buvo atskleisti.

12 skyrius. Pažinimo svarba tikram dvasiniam gyvenimui

Kai perskaitysi ir atidžiai išklausysi šiuos dalykus, sužinosi, ką Dievas suteikia tiems, kurie teisingai Jį myli, tapę [kaip tu esi] malonumų rojumi, pateikdami savyje medį, vedantį visų rūšių vaisius ir gerai klestintį, pasipuošusį įvairiais vaisiais. Nes šioje vietoje pasodintas pažinimo medis ir gyvybės medis; bet ne pažinimo medis naikina – tai nepaklusnumas pasirodo destruktyvus. Nei iš tikrųjų nėra beprasmiai tie žodžiai, kurie parašyti, kaip Dievas nuo pradžių pasodino gyvybės medį rojuje viduryje, atskleisdamas per pažinimą kelią į gyvenimą, ir kai tie, kurie buvo suformuoti pirmieji, netinkamai pasinaudojo šiuo [pažinimu], jie buvo per Žalčio klastą apnuoginti. Nes nei gyvenimas gali egzistuoti be pažinimo, nei pažinimas yra saugus be gyvenimo. Todėl abu buvo pasodinti arti vienas kito. Apaštalas, suvokdamas šio [junginio] jėgą ir kaltindamas tą pažinimą, kuris be tikros doktrinos yra priimamas daryti įtaką gyvenimui, skelbia: „Pažinimas išpučia, bet meilė ugdo.“ Nes tas, kuris mano ką nors žinąs be tikro pažinimo ir tokio, kurį liudija gyvenimas, nieko nežino, bet yra apgautas Žalčio, kaip nemylintis gyvenimo. Bet tas, kuris derina pažinimą su baime ir siekia gyvenimo, sodina viltyje, laukdamas vaisiaus. Tegu tavo širdis būna tavo išmintis; ir tegu tavo gyvenimas būna tikras pažinimas, priimtas viduje. Nešiodamas šį medį ir rodydamas jo vaisius, visada rinksi tuos dalykus, kurių trokšta Dievas, kurių Žaltys negali pasiekti ir prie kurių apgaulė neprisiartina; nei Ieva tada nėra sugadinta, bet pasitikima ja kaip mergele; ir išganymas yra apreikštas, ir Apaštalai pripildyti supratimo, ir Viešpaties Pascha žengia pirmyn, ir chorai susirenka kartu ir yra išdėstyti tinkama tvarka, ir Žodis džiaugiasi mokydamas šventuosius – per kuriuos Tėvas yra šlovinamas: kuriam tebūnie šlovė per amžius. Amen.