Ko nerimsti, žmogau, it paukštis?
Ko braidai vis po pievą basas?
Vakarai rudenėjant vėsūs,
O rytais tokios šaltos rasos…
Ko vis ieškai, žmogau, it paukštis?
Ko vis lauki ant ilgo kelio?
Negali be dangaus gyventi —
Negali gyvent ir be žemės!
Bet jei ieškai — ieškok iki galo!
Tam sparnai tau, kaip paukščiui, duoti!
Ir jei klysi, tai klysk iki galo,
Kad daugiau klaidų nekartotum.
Rasi visko — ir gero, ir blogo…
Rasi daug ką — kai ką prarasi…
Bet ieškok savo kelio, paukšti!
Kelio, kurs tarp dangaus ir žemės…
Vytautas Kernagis
Jus gali sudominti:
Individas ir visuomenė. Asmuo ar asmenybė? 1 dalis
⭐ Contribee prenumerata
⭐ Pozityvas užkniso juodai arba ko nepasako laimės pardavėjai
A. Alekseičikas: jei save gerai junti, - esi laimingas
Tik tak, tik tak. Viskam yra laikas po dangumi
Kunigaikščio Mykolo Kleopo Oginskio „Priesakai sūnui“
Kaip nevisiškai prašvaistyti gyvenimą. Ch. Bukowski
Albinas Kindamavičius kaltas dėl visko gyvenime
Rekomenduojami filmai (detaliau)
Cirkas
Dalis tekstų Elijuje skirta tik Contribee prenumeratoriams. Užsiprenumeravę paremsite puslapį, prisidėsite prie jo gyvavimo ir augimo. Su Jūsų pagalba bus dar daugiau gero, įdomaus, reikalingo ir naudingo turinio. Ačiū Jums!
Apie prenumeratą.
Apie prenumeratą.