Vytautas Kernagis. Ko nerimsti, žmogau?


Ko nerimsti, žmogau, it paukštis?
Ko braidai vis po pievą basas?
Vakarai rudenėjant vėsūs,
O rytais tokios šaltos rasos…

Ko vis ieškai, žmogau, it paukštis?
Ko vis lauki ant ilgo kelio?
Negali be dangaus gyventi —
Negali gyvent ir be žemės!

Bet jei ieškai — ieškok iki galo!
Tam sparnai tau, kaip paukščiui, duoti!
Ir jei klysi, tai klysk iki galo,
Kad daugiau klaidų nekartotum.

Rasi visko — ir gero, ir blogo…
Rasi daug ką — kai ką prarasi…
Bet ieškok savo kelio, paukšti!
Kelio, kurs tarp dangaus ir žemės…

Vytautas Kernagis


Please wait...
Dalis tekstų Elijuje skirta tik Contribee prenumeratoriams. Užsiprenumeravę paremsite puslapį, prisidėsite prie jo gyvavimo ir augimo. Su Jūsų pagalba bus dar daugiau gero, įdomaus, reikalingo ir naudingo turinio. Ačiū Jums!
Apie prenumeratą.

Skirti paramą

Parašykite komentarą

Būti laimingu - tavo pašaukimas