Joker (2019) | IMDB
Po įstabios The Hangover trilogijos šlovės imtis režisuoti komiksą? Kodėl gi ne? – atsakė Todd Phillips ir pasikvietė kongenialų gizelį Scott Silver rašyti scenarijaus. Pastarasis po darbo 8 Mylioje buvo taip pavargęs nuo Eminemo, kad ilsėjosi 8 metus, kol nepabandė The Fighter, už kurį buvo nominuotas Oskarui. Ir vėl ilsėjosi 9 metus, kol neužsimanė antros nominacijos, tad Phillipso pasiūlymas jam atėjo pačiu laiku.
Warner Bros. labai priekabiai žiūrėjo į rašomą istoriją, kuri vis neatitiko jų lūkesčių. Vieną dieną pas juos atėjo Scorsese, atsinešė videokasetes su Taxi Driver, Raging Bull ir The King of Comedy. Toddas ištraukė čipsų, Scottas subėgiojo alaus ir visi sėdo žiūrėti filmus. Bežiūrint dar prisiminė One Flew Over the Cuckoo’s Nest, tai kažkas sulakstė į nuomos punktą ir parnešė kasetę. Tuomet ledai ir pajudėjo.
Po beveik metų rašymo, Worner Bros. pagaliau patvirtino scenarijų ir prasidėjo pre-production etapas. Studija labai norėjo Džokerio vaidmeniui prakišti Leonardo DiCaprio, manydami jog šio draugystė su Scorsese duos gerų rezultatų, bet Phillipsas nenusileido ir įrodinėjo, kad tam vaidmeniui tinka tik vienintelis Phoenix. Vėliau Scorsese nusiplovė nuo prodiusavimo, nebespėdamas su savo The Irishman ir vietoj savęs įkišęs savo seną draugę Emma Koskoff, kuri jau turi Oskaro nominaciją už Volstryto vilką ir puikiai įvertinta už darbą mums pažįstamame The Departed. Po mėnesį trukusių derybų prie komandos prisijungė De Niro, o jau pradėjus filmuoti, atvažiavo ir Bradley Cooper, kuris sakėsi irgi norįs paprodiusuoti. Dar buvo razborkių su Jared Leto, kuris labai nusiminė ir pyko, kad WB leido Phillipsui statyti Džokerį, mat jis norėjo išlaikyti personažo frančizę. Bet galiausiai viskas susitvarkė ir reikalai įsibėgėjo.
Filmas sukaltas, išplatintas ir per kiek daugiau nei dvi savaites nuo premjeros jau buvo surinkęs beveik 800 milijonų amerikietiškų dolerių, nors kūrimui buvo gavęs tik varganus 55 milijonus. Sėkmė? Panašu. Ar tikrai? Pažiūrėsim.
Kad pažiūrėti, filmą reikia pažiūrėti. Tai reiškia nueiti į kino teatrą.
Įsispraudęs kitų neoantropų sangrūdoje, spragėsių smarvės pritvinkusioje salėje su nerimastingu kaimynu virš tavęs, kuris kas penkias minutes keisdamas kojas vieną ant kitos, būtinai turi atbaladoti ir tavo nugarą, su fyfinga kaimynka iš dešinės, įsmigusią į telefoną ir žybsinčia tau tiesiai į akis jo ilgosiomis šviesomis, su dviem draugėm čirškalynėm iš kairės, garsiai žvengiančiom iš kiekvienos scenos, ir o kaip gi be kudloto žiūrovo tiesiai prieš tave, kuris pagal visas Merfio klasikas, jei į salę ateina vienas 2 metrų ūgio tipas, tai jis būtinai įsitaisys tau prieš nosį, ir žinoma, savo ilgom kuvaldom traškins kukurūzų poką, žinoma, 25 litrų talpos (nes didesnių jau nebūna), kuris nesibaigs iki finalinių titrų. Po filmo, žinoma, kaip šiko taip paliko. Mano sodybos kaimynės 7 vištos su pusamžiu gaidžiu per savaitę mažiau pridrabsto, sulesa maksimumą ir po savęs palieka tik ekologišką organiką, o šitas du metrai nevalyvumo palieka viską įmanomą, įskaitant ir 5 litrus iš tų dvimpenkių išbarstytų kukurūzų. Šitie brangių žiūrovų veiksmai cikliškai ir ritmingai kartojasi: spyris į nugarą, žybsnis iš dešinės, žvengas iš kairės, traškesys iš prieko, plius tau reikia sukinėtis ir kraipyti galvą, idant netrukdomas vešlių aukštaūgio garbanų, galėtum bent pusėtinai stebėti įvykius ekrane. Spyris, žybsnis, žvengas, traškesys… Spyris, žybsnis, žvengas, traškesys… Jaučiat ritmą? Neužilgo tu patenki į savotišką transą, ir tai jau yra baigiamoji ir tobula kontenpliacinė atmosfera, kurioje tu pagaliau savo vidiniu žmogumi išmatuoji visas gelmes, suvoki visas psichologines paslaptis ir susirenki visus kino grandų paliktus sekretus. Nepaisant ką tik įsigytos kifoskoliozės.
Mano sielažmogis dėjo imperatyvines pastangas, idant suvoktų šios absurdiškos kinematografijos panegirikas, plasnojančias skaitmeninėje erdvėje po to, kai Venecijoje Džokeris į kišenę įsidėjo Auksinį liūtą. Nežinau, kas nutiko su Lucrecia Martel, jog ji ryžosi tokiam reveransui. Būtinai paklausiu, kai vėl susitiksim. Ar tai paralogizmas, ar Joaquin Phoenix aktorinis vardavimas, kuris pavertė filmą sakramentalijomis, sėkmingai(?) (ne)atmušančiomis kritikų ofenzyvas.
Aš neturiu hiperestezijos, bet po peržiūros tikrai galėjau pasigauti onichofagiją. Pathetic.
Phoenix? Po Jėzaus Marijoje Magdalenoje persikūnyti į žudiką maniaką tikrai reikia talento, ką jis ir demonstruoja Džokeryje. Ne veltui Phillipsas jo laikėsi įsikabinęs, net ir tada, kai studija bandė suboikotuoti filmą, jo statymui skirdama tik grašius. Griežtu psichodeliniu algoritmu Phoenixas tolygiai verifikuoja savo demonišką pradą, vos juntamai rubrikuodamas aukos virsmą budeliu. Stipraus eidetizmo pagalba prote vyksta evoliucija į prozelitišką naujadarą. Kūdikis žudiko veidu blanksta prieš klouną-žudiką. Bet juk žudikas visąlaik buvo jame ir atsiskleidė, tik užsidėjus kaukę. Kognityvinis disonansas, visąlaik manius, jog atsiskleidžiama tik kaukę nusiėmus. Bet manęs neįtikino. Commodus Gladiatoriuje buvo įtaigesnis, jau nekalbant apie Clay Pigeons. Nepaisant to, kad numetė svorio ir filmavimo aikštelėje elgėsi (kaip) išprotėjęs.
Muzika? OK, Hildur Guðnadóttir liko ištikima savo tamsiosioms mūzoms. Vienu metu dirbdama ir prie Džokerio, ir prie Černobylio, labai nepersistengė ieškoti įkvėpimo kiekvienam atskirai, o ir nebuvo būtina: šie abu filmai lenktyniauja tarpusavyje, katras iš jų niūresnis, ir jiems abiems vienodai tinka pačios juodžiausios natos. Jeigu tai būtų parašyta tik fortepijonui, tai būtų grojama tik juodais klavišais, kad nepasigirstų koks viltingesnis akordas. Bet kažkodėl neapleidžia nuojauta, kad vieną vėlyvą vakarą Hildur iš studijos išėjo sumaišiusi kasetes ir Džokerio montažinei pristatė Černobylio įrašą. Žinoma, šito niekas nepastebėjo, nes viskas tiko idealiai.
Jos piešiamos natos subtiliai-įžūliai skverbiasi į tavo ausis, keldamos įtampą iki virimo temperatūros ir tuo pačiu veikdamos kaip prozakas. Vienas skausmas malšinamas kitu. Per garso geluonį, piangendo, tu nebejauti skrodžiamos visuomenės skausmo ir tas profiškai sumeistrautas verizmas prigesina šleikštulį, ir tu plauki šitam siaubingų vaizdų okeane kaip lašiša, prisirijusi astaksantino: lauke juoda, viduje – ružava. Tik laiko klausimas, kada tave vėl pagaus lečyna pasalkanda ir padės ant karališko stalo prozektoriume, aplink susėdus režisieriui, prodiuseriams, o pačiam centre – ir pagrindiniam herojui, kuris omnium consensu imsis tave preparuoti buku peiliu, be anestetikų. Išpjaus tavo jausmus, išskleis po visą metalinį stalviršį kaip makaronus, pabaksnos atšipusia šakute ir ims visi kvatotis vaiduoklišku juoku, pamėkliškai susižvalgydami tarpusavyje. O tu jausiesi esąs varlė, turinti vienintelę satisfakciją – mėgautis savo budelių dėmesiu. Menkas pasiekimas – nuo lašišos nusiristi iki varlės.
Galbūt ne garsas skamba tyloj ir galbūt ne Džokeris Černobylyje, o visas Černobylis Džokeryje. Gaisrai jo akyse ir radiacija jo smegenyse, jo žodžiuose, jo rankose – kaip bausmė už pernelyg sterilų melagingą gyvenimą, kuris, pasirodo, buvo ne sterilus, o pilnas askaridžių ir anelidžių – smegenyse ir žodžiuose, tik pridengtas tuo besiplaikstančiu fariziejišku apsiaustu, sekundei apnuoginančiu tiesos gemalą, kuris čia pat išoperuojamas. Veidmainiška egoistencija sutinka savo fatališką lemtį, ir Džokeris čia nekaltas. Jis turi imanentinį alibi nuo gimimo, ir jis yra tik rambursavimo įrankis mudechariškos visuomenės rankose. Ši Džokerio ir visuomenės parabiozė, turėjusi būti tik laikino šoko terapija, nuosekliai evoliucionuoja į permanentinę simbiozę, kas mus turėtų gąsdinti, bet negąsdina. Emociniais mucinais sulipdytas naujas koaksialus monstras žvelgia į mus iš veidrodžio, o mes jo nebijom, nes matom patys save. Visuomenė tampa Džokeriu, o Džokeris – visuomene, tavimi ir manimi. Ne tik kaukės tos pačios – ir vidinės gyvatės tos pačios.
“For my whole life, I didn’t know if I even really existed. But I do, and people are starting to notice.” – sako Arthur Fleck. Loco citato – dabar tave pastebi, dabar tavo cenogenezės akivaizdžios visiems ir visi tave atpažįsta, kaip pažįsta patys save, nes dabar tu egzistuoji. Bet ką nužudysi dabar? Pats save?
Dar kelios pavardės, vertos paminėjimo.
Nuostabusis Douglas Hodge sužavėjo gal labiau nei Black Mirror kurdamas Rolo, nors Beirute atrodė geriau.
Ach, žavioji Kim Brockington! Kokia išraiška, koks paveikumas! Pamenate The Drowning? Jos sukurta Evelyn iki šiol kelia šiurpulius.
Jeff McCarthy įtaigumas neabejotinai nepaliks abejingų. Prisimenant Cliffhanger bei Consent, matosi nuoseklus augimas ir sėkmingos tapatumo paieškos, ko labai trūko Rapid Fire.
O kur dar egzotiškoji Lauren Yaffe! O Jaidon Walls? Be šių talentų Džokeris nebūtų pasiekęs net tokių žemumų.
Operatorių darbas neviršija Holivudo profesionalų vidurkio, nors paliko malonų įspūdį.
Taip pat negalima nepaminėti kostiumų asistentų Romales Acker bei Jennifer Bentley. Pastaroji jau dirbo su Robert De Niro dramoje The Comedian, kuri turėjo įtakos ir Džokeriui.
Vos nepamiršau – nuostabusis plaukų stilistas Aaron Mark Kinchen, jau važinėjęs į 5 angarą Volstryto vilko filmavimo metu, dirbęs jau minėtame The Irishman bei daugybėje serialų, o ypač laukiu jo naujo darbo kitais metais pasirodysiančioje Steven Spielbergo juostoje West Side Story.
Atskiros eilutės nusipelno vairuotojas William Petraglia, dirbęs The Cobbler su Adamu Sandleriu bei su Mark Wahlbergu komedijoje Ted 2, taip pat su Sarah Jessica Parker seriale Divorce. O dar Jessica Biel (The Sinner), Justice Smith, Shameik Moore, Herizen Guardiola (The Get Down).
Susumuojant, Džokeris nepateisino mano lūkesčių, nors turėjo. Nes tai pats banaliausias banalitetas – po tokių liaupsių Venecijoje tu privalai kaip minimum nusipirkti bilietą ir ateiti į salę – tą pačią, pritvinkusią spragėsių smarvės. Be opciono.
Nepaisant kai kurių pavienių talentingų asmenų pastangų ir viešpatingumo, visas kūrinys paliko slogų įspaudą su afronto prieskoniu. Pia desideria. Vaizdinis gongorizmas ir lamentacija sukėlė tik frustraciją. Turbūt teisūs operacionalizmo išpažinėjai, nes filmas taip ir liko su neišryškintu eidu (ir veidu) bei suvelta eschatologija. Fata morgana. Taksi vairuotojas virš gegutės lizdo.
Stebint aistruolių minias, plūstančias į sales po box office rezultatų paskelbimo, tai prilygsta kidnepingui.
Tai ne verba magistri, greičiau Mido ausys, todėl jūsų pačių išprotėjimo laipsnis pasufleruos jums teisingą sprendimą ir sudėlios visas gyvates į tvarkingus narvelius.
Tiems, kam patiko Džeinė Eir su William Hurt ir Charlotte Gainsbourg, patiks ir Džokeris.
Tu numegzk man, mama, kelią iš vaikystės ir iš spindulių, iš mirties, iš kur sugrįžt negalima, kad galėčiau sugrįžti tuo keliu…- niūniuodamas, šokinėdamas ir plevėsuodamas savo kyriejumi, Džokeris tolsta vieniša gatve ir išnyksta už kebabų kiosko.
O aš einu pažiūrėsiu Miss Marple.
P.S. Filmo nemačiau. Tai, ką skaitėte, buvo paradiagnostika. Bet kaip dabar jį žiūrėti po tokios recenzijos?
P.P.S. Tiems, kas priima šią recenziją rimtai, sufleruoju: tai parodija. Jai tinka šie ir panašūs raktažodžiai: humoras, parodija, ironija, sarkazmas, šaržas. Tai mano reakcija į internetuose užmatomas recenzijas, kurių autorių tikslas labiau pademonstruoti savo neva tai protingumą-apsiskaitymą-žinojimą, nei kad įvertinti filmą ir pateikti skaitytojui tekstą kiek įmanoma paprasčiau ir suprantamiau. Nebūtina nusileisti iki menkiausiai suvokiančiojo lygio, bet juo labiau nereiktų perdėtai demonstruoti savo mokėjimą naudotis IMDB puslapiu ir tarptautinių žodžių žodynu. Nesiplėsiu, nes čia jau tema naujam straipsniui.
2019 spalis
Jus gali sudominti:
Apie prenumeratą.
