Paveikslėlyje – man vienas geriausių motyvacinių tekstų, kokius tik esu regėjęs.
Sorry, berniukai ir mergaitės, šiandien mes neturim jums jokių motyvacinių citatų.
Jeigu norit pasiduoti, nuleisti rankas ir viską mesti – labai prašom!
Jeigu norit nematyti – prašom, jūsų teisė.
Jeigu pasirinkot nesuprasti – mes mielai padėsim, nieko jums neaiškindami.
Jeigu per du/pusantrų metų vis dar kažkam neaišku, kas yra kas, ir jie vis dar košia uodą, nematydami kupranugario, tai problema kažkur kitur, ne negebėjime suprasti. Bandymas su jais diskutuoti ir aiškintis uodo problemas yra nusikalstamas laiko ir nervų švaistymas.
“Girdėti girdėsite, bet nesuprasite, žiūrėti žiūrėsite, bet nematysite. Šitų žmonių širdis aptuko, jie prastai girdėjo ausimis ir užmerkė akis, kad kartais nepamatytų akimis, neišgirstų ausimis, nesuprastų širdimi”.
Tai pasirinkimas – užmerkti akis, užsikimšti ausis ir nupenėti širdis, kad tik neprasprūstų koks šviesos spindulėlis.
Negali pamokyti jau “išmokyto”. Negali dainuoti kurčiam. Negali parodyti saulėlydžio aklam. Neįmanoma suprasti dalykų, kurie suprantami širdimi, jeigu ji nutukusi.
Ką tada daryti? “Palikite juos! Jie akli aklųjų vadovai” – mokė Jėzus, kiaurai įžvelgdavęs veidmainių klastas.
Erodas uždavė Jėzui daug klausimų, “bet Jis jam neatsakinėjo“. Čia man labai patinka. Erodas Jo paklausė vieno klausimo, kito, trečio. Jėzus tylėjo. Klausė dar ir dar, klausė “daug klausimų”, tiksli citata, bet Jėzus tylėjo. Nematė reikalo atsakinėti tam, kuriam atsakymų nereikia.
Aukštieji kunigai ir Rašto žinovai apstoję be paliovos Jį kaltino, vėliau Erodas su savo kariais Jėzų paniekino ir išjuokė.
Jeigu tobulai nekaltą Dievo Sūnų kaltino, paniekino, išjuokė ir nukryžiavo, tai tuo labiau kaltins, niekins ir išjuoks nuodėmingus ir klystančius. Nesistebėkim tuo, verčiau susimąstykim, jei taip nebūtų.
Nemaitink trolių ir neskirk jiems laiko. Nesivelk į tuščius ir beprasmius ginčus. Palik juos aiškintis tarpusavyje ir žaisti savo žaidimus, o mes turime begalę darbų, kuriuos dar turime nuveikti. Juk žinome, kad kiekvienam už viską bus teisingai sumokėta.
Nebandyk atsakinėti į jų neva “klausimus”, kas yra tik provokacijos ir patyčios.
Negaišk laiko įrodinėdamas to, kas ir taip akivaizdu, tam, kuriam nereikia jokių įrodymų.
Nesigink nuo emocinių šantažuotojų, manipuliatorių, gaslighter’ių, apsimetančių aukomis ir kaltinančių tave. Bandysi jiems atsakinėti nuoširdžiai? Nusispjaut jiems į tavo nuoširdumą, nusivalys į jį kojas ir toliau kikens.
Drąsiai užtrenk duris jiems panosėj, pamiršk ir grįžk prie savo reikalų, kurie naudingi, prasmingi ir reikalingi tau, tavo šeimai, draugams ir tiems, kurie iš tikrųjų ieško atsakymų. Savo vidumi ir širdimi juos atpažinsi.
Skirk laiką ir mintis savo darbui, pomėgiams, hobiui, poilsiui, savo artimiems ir brangiems žmonėms, su kuriais kiek tik laiko bepraleistum, visada bus per mažai. Nežinom, kiek kam skirta valandų ir dienų, branginkim kiekvieną minutę, kuri bet kuri gali būti paskutinė.
Balansui. “Skelbk žodį, veik laiku ir nelaiku, bark, drausk, ragink su didžia ištverme ir pamokymu. Nes ateis laikas, kai žmonės nebepakęs sveiko mokslo, bet, pasidavę savo įgeidžiams, pasikvies sau mokytojus, kad tie dūzgentų ausyse; jie nukreips ausis nuo tiesos ir atvers pasakoms” – Paulius mokė Timotiejų prieš du tūkstančius metų, nors atrodo, kad rašė šįryt.
Yra žmonės, kurių profesija ir palanki, ir skirta tam, kad “laiku ir nelaiku”, be paliovos kalbėti tiesą ir skelbti teisingumą.
Matau, kaip teisininkai, gydytojai, mokytojai (ne tie, kur “dūzgena”), dvasininkai, mokslininkai, filosofai, rašytojai ir bet kurie kiti, eiliniai ir paprasti, kurių yra daugybė, kurie netyli, negaili savęs, su didele drąsa, ištverme ir kantrybe dirba ir kalba kasdien vienam, penkiems, šimtui ar tūkstančiams, kam kiek duota, kad ištrauktų jų ausis iš melo ir pasakų, ir nukreiptų tiesai. Jie visi verti didžiausios padėkos ir pagarbos.
Taip, yra ašaros, prakaitas ir kraujas. Taip, yra skausmas, kurio jie nejaučia, iš kurio jie šaiposi ir vaiposi. Kiekvienas iš mūsų sumokam savo dalį į bendrą katilą. Bet darydami savo dalį, tausokim save ir mums brangius žmones, nė akimirkos laiko neskirdami tiems, kurie to neverti nė per nago juodymą.
Kai nusisuksi ir nueisi, ignoruosi, tylėsi, neatsakinėsi, išgirsi įvairių palydėtuvių: “Tai nebeturi argumentų?”, “Koks arogantiškas!”, “Tik pamanyk, įsižeidė!” Tai reikš, kad pasielgei teisingai. Jiems nereikia argumentų, jie jau pasirinko. Tegu eina savo keliu, o tu eik savuoju.
Negaišk su tais, kurie nenori matyti, žinoti ir suprasti.
Neužsiimk su “optimistais”, įkišusiais galvą į smėlį.
Nepataikauk kvailumui, tuštybei ir puikybei.
Nebarstyk perlų kiaulėms.
Būk kantrus su tais, kurie abejoja ir nuoširdžiai ieško.
Būk su artimaisiais ir bendraminčiais.
Daryk tai, ką privalai daryti, kalbėk, ką privalai kalbėti.
Padėk tiems, kuriems tikrai reikia pagalbos.
Džiaukis gyvenimu ir juokis beprotybei į veidą.
Tavo vidinės laisvės negali atimti niekas.
Dievas viskam duos jėgų ir drąsos.
Kad tik neaptuktų širdis.
O kai vėl atslinks koks trolis žvitriomis akytėmis, su pašaipia šypsenėle, pasakyk jam ramiai ir užtikrintai: „Tavo dubenėlis šiandien tuščias ir bus tuščias visada. Viso gero. Sekantis?“
Palieki jį ir nuvažiuoji švilpaudamas savo greitkeliu, kaip šitas truck’as.
Stasys Eidiejus
Jus gali sudominti:
Apie prenumeratą.
