Mokslo metų pradžioje nauja šeštos klasės auklėtoja atsistojo prieš savo mokinius.
Ji perbėgo akimis per visų veidus ir pasakė, kad visus juos mylės vienodai ir labai džiaugiasi, juos matydama.
Bet tai nebuvo tiesa.
Antrame suole sėdėjo berniukas, kuris buvo kitoks nei visi, ir kurio su kiekviena diena ji vis labiau nemėgo.
Ji pastebėjo, kad šis vaikas nežaidžia su bendraklasiais, vilki nešvarius rūbus ir atrodo taip, lyg labai seniai būtų prausęsis.
Mokytojos nuomonė apie šį mokinį vis blogėjo ir galop ji ėmė jo taip stipriai nemėgti, kad mielai būtų perbraukusi visus jo darbus raudonu tušinuku ir parašiusi už juos vienetą.
Kartą mokytojams teko analizuoti savo mokinių bylas ir charakteristikas nuo pat pirmos klasės.
Nemėgstamiausio mokinio bylą mokytoja paliko pačiai pabaigai. Pagaliau prisivertė ją atversti ir buvo priblokšta to, ką perskaitė.
Berniuko pirmos klasės mokytoja rašė: “Tai – nuostabus ir gabus berniukas. Nuo jo veido nedingsta šypsena. Namų darbus atlieka kruopščiai ir tvarkingai. Būti kartu su juo – vienas malonumas.”
Štai ką rašė antros klasės mokytoja: “Puikus mokinys. Jį labai mėgsta bendraamžiai. Tačiau jo šeimoje yra rimtų problemų. Mama serga nepagydoma liga, gyvenimas namuose yra nuolatinė kova su mirtimi.”
Trečios klasės mokytoja rašė: “Motinos mirtis jį labai paveikė. Jis stengiasi iš visų jėgų, tačiau tėvas juo visiškai nesidomi. Jeigu niekas nesikeis, toks gyvenimas labai greitai gali duoti negatyvių pasekmių.”
Ketvirtos klasės mokytoja: “Vaikas neatsakingas, nesidomi mokslais. Neturi draugų ir dažnai užmiega pamokos metu”.
Visa tai perskaičiusi, mokytoja susigėdo. Dar blogiau ji pasijuto, kai per Kalėdas mokiniai atnešė jai dovanų. Visos jos buvo supakuotos į gražų, blizgų popierių, kai kurios perrištos kaspinėliais, o jos nemėgiamo mokinio dovana buvo suvyniota į paprastą, šiurkštų, rudą popierių. Kai kurie vaikai ėmė šaipytis, kai pamatė, jog viduje – apyrankė, kuriai trūko poros akmenėlių, ir buteliukas kvepalų, kurių buvo likę gal ketvirtadalis.
Mokytoja nutildė klasę ir pasakė: “Kokia nuostabi apyrankė.” Po to užpurškė kvepalų ant savo riešo.
Tą dieną berniukas užsibuvo po pamokų. Jis priėjo prie mokytojos ir pasakė: “Dabar Jūs kvepiate, kaip mano mama”.
Kai jis išėjo, mokytoja pravirko, ėmė raudoti. Nuo tos dienos greta literatūros, rašymo ir matematikos ji labai daug pradėjo mokyti vaikus gėrio, užuojautos ir supratimo. Tam ji skyrė didžiausią dėmesį.
Labai greitai po tokių pamokų prasidėjo ir kitos permainos. Buvęs nemylimas mokytojos mokinys vėl pradėjo gyventi – tikrąja to žodžio prasme. Baigiantis mokslo metams, jis tapo vienu geriausių mokinių klasėje. Nors mokytoja nuolat kartodavo, kad myli visus vienodai, šį kartą ji melavo: ji mylėjo ir vertino tik jį vieną.
Po dviejų metų, kai jau nebedėstė berniuko klasėje, ji rado po durimis pakištą to vaiko raštelį: “Mokytoja, Jūs pati geriausia iš visų”.
Praėjo dar keli metai. Ji ir vėl gavo nuo savo mokinio laišką. Jis rašė, kad baigė koledžą gerais įvertinimais, o ji ir toliau jam lieka pati geriausia iš visų.
Dar po ketverių metų atėjo laiškas, kuriame buvo rašoma, kad nors ir labai sunku, jos buvęs mokinys netrukus baigs universitetą pačiais geriausiais balais, o apačioje prierašas: ji ir toliau jam lieka pati geriausia mokytoja, kokią tik jis turėjo gyvenime.
Po šešerių metų atėjo dar vienas laiškas. Šį kartą jos buvęs mokinys rašė, kad po universiteto baigimo panoro pagilinti savo žinias ir tęsti mokslus. Dabar prie jo pavardės buvo žodis “Daktaras”. Ir jis vėl nepamiršo pakartoti, kad “Jūs – pati geriausia”.
Bėgo laikas. Viename iš savo laiškų jos mokinys papasakojo, kad sutiko nuostabią merginą ir ketina kurti šeimą, kad prieš dvejus metus mirė jo tėvas. Jis klausė, ar jo vestuvėse buvusi jo mokytoja sutiktų užimti garbingą vietą – tą, kurioje turėtų sėdėti jaunikio mama. Mokytoja sutiko.
Vestuvių dieną ji užsidėjo tą pačią apyrankę, kurią prieš daugelį metų gavo dovanų iš savo mokinio ir nusipirko tokių pačių kvepalų, kurie jam priminė mamą. Jie susitiko, apkabino viens kitą ir jaunuoliui į veidą pavelkė mielas pažįstamas kvapas.
“Ačiū, kad tikėjote manimi, kad leidote pasijusti reikalingu ir reikšmingu”, – dėkojo vaikinas.
O mokytoja drėkstančiomis akimis atsakė: “Tai tu mane visko išmokei. Kol nesutikau tavęs, aš nežinojau, ką mokytojas turi daryti mokykloje”.
Jus gali sudominti:
Apie prenumeratą.